Kur važiuojame šį rudenį? Tiksliau pasakius, kur skrendame šį rudenį? Tai aišku kur: į Italiją! Kodėl į Italiją? Nes ji niekada neatsibosta ir jos niekada negana. Kaip kad neatsibosta šaltas alus karštą vasaros dieną, kaip niekada negana sekso su mylima moterimi, taip ir su Italija – jos tiesiog niekada NEGANA. Keli paspaudimai kompiuterio klaviatūroje ir bilietai Kaunas-Neapolis-Kaunas dviems asmenims jau nupirkti (300 Europos pinigų). Belieka užsisakyti tarpines nakvynes, susidėlioti preliminarią programą ir nekantriai laukti išvykimo dienos. Kaip man patinka tas kelionės laukimas: vis užmeti akį į kalendorių, skaičiuoji likusias dienas ir kuo labiau artėji prie „tos dienos“, tuo labiau krūtinę užplūsta malonus jausmas. Panašus mane užplūsta, kai sočiai prisikertu pieninio šokolado, laižausi iš malonumo, akys merkiasi, o krūtinę užlieja šokoladinė palaima. Taigi, papasakosiu Jums apie savaitę, praleistą Kampanijos regione ir poroje salų.
Nusileidę Neapolio Capodichino oro uoste iš karto nuskubėjome ieškoti autobuso, važiuojančio į Sorrento. Kompanijos Curreri Viaggi autobusą galima rasti parkingo aikštelėje P1, kuri randasi apie 300 m nuo išėjimo iš oro uosto už pirmos žiedinės sankryžos dešinėje pusėje. Išvykimo laikus nesunku sužinoti internete. Aišku, tai ne vienintelis būdas nukakti į Sorrento, nes dar galima su Alibus nusigauti iki centrinės traukinių stoties Napoli Centrale ir iš ten Circumvesuviana traukiniu dardėti į Sorrento. Dar galima su keltu plaukti iš Neapolio Molo Beverello prieplaukos su kompanijos Alilauro Hydrofoil arba Metro del Mare laivais, kurių išvykimo laikus irgi galima pasigūglinti. Mūsų pasirinkimas buvo senas, geras ir patikimas autobuso variantas. Bilietus pirkome pas vairuotoją (kaina 10 vietinių pinigų asmeniui). Autikas buvo gana padrengtas, bet svarbu važiavo reikiamu maršrutu. Sėdėjau ir tyrinėjau prieš akis matomą didelę kramtomos gumos kolekciją, kurios įvairių spalvų gabaliukai buvo prilipdyti ant prieš mano sėdynę esančio atlošo plastikinių detalių. Kelionė iki Sorrento truko apie 1,5 val. Važiuoti buvo tikrai nenuobodu, nes visą laiką galėjom stebėti Neapolio priemiesčius, jų chaotišką ir nudėvėtą, bet savotiškai žavingą architektūrą. Gana dažnai mintyse kildavo klausimas: čia savavališka statyba ar visgi pagal suderintą ir patvirtintą projektą iškilo vienas ar kitas pastatas? Pakelėse matėsi daugybė šiltnamių kompleksų, kuriuose auginamos gėlės, daugybė jų buvo apleistų – likę tik griaučiai. Eismas gana intensyvus, kelias vingiavo per nedidelius kaimelius, išsidėsčiusius jūros pakrantėje ant aukštų uolų. Autobusas kartais įvairuodavo į tokias siauras gatveles, kad nevalingai imdavau galvoti, ar tik nepasiklydome? Bet ne, viskas tvarkoj. Juk čia Italija, kur siauros miestelių gatvės yra normali situacija. Taigi, išlipome Sorrento prie traukinių stoties ir patraukėme į užsakytą viešbutuką „Ostello Le Sirene“, kurį radome visai lengvai, nes jis arti stoties. Dvi naktys dviems žmonėms kainavo 144,5 Eur. Dar papildomai reikėjo susimokėti miesto mokestį, kuris yra 1,5 Euro žmogui už naktį. Sumetėme daiktus į kambarį ir iš karto išlėkėme pasižvalgyti po vakarinį Sorrento miestelį. Nuo centrinės aikštės Piazza Tasso vingiuoja gatvelės su parduotuvėlėm ir daugybe barų. Tikras turistų rojus, kuriame verda gyvenimas. Labai daug skylių, kur užėjus galima paragauti šokolado, tradicinio Amalfi pakrantės citrinų likerio limoncello ir, jei patiko, nusipirkti. 
Kainos nepasirodė draugiškos: nedidelė dėžutė apelsinų ar citrinų šokolade – 8 Eur, citrinų likerio įvairiausių formų ir dydžių buteliukai taip pat neverti tiek eurų, kiek už juos prašė. Perėjome per tas parduotuvėles, visur visko prisidegustavome iki soties ir patenkinti nupėdinome į vietinę bakalėją, kurioje nusipirkome balto vyno (7,5 Eur). Tai buvo brangiausiai pirktas vynas šios išvykos metu, paskui už vyną mokėjome kur kas mažiau. Patariu su savimi visada turėti kamščiatraukį, nes kitaip reikės pirkti vyną su atsukamu kamšteliu, o tokios egzotikos ten itin minimalus pasirinkimas. Villa Comunale sodelyje įsitaisėme ant suoliuko su superiniu vaizdu į Neapolio įlanką ir Vezuvijų, atkimšome butelį vyno ir, grožėdamiesi atsivėrusia panorama, mėgavomės idiliška aplinka. Super romantiška vietelė, nereikia nei jokio prašmatnaus restorano, o rezultatas lygiai toks pat: įkvepiantis vaizdas, skanus vynas, patogus suoliukas, mylima moteris šalia...Ko daugiau reikia idealiam dienos finalui? Teisingai-nieko daugiau. Labai nesinorėjo išeiti, bet vidurnaktis jau čia pat, nuovargis ima viršų, todėl patraukėme į viešbutį. Prieš tai dar nedideliame supermarkete nusipirkome butelį vyno (2,99 Eur) bei pakeliui ledainėje suvalgėme labai skanių ledų (5 Eur). Vynas buvo skirtas rytojaus dienos išvykai, nes nebuvome tikri, kad bus laiko trintis po parduotuves (nusimatė gana intensyvi programa). Apie ledus galiu pasakyti, kad jie buvo itin gardūs, riebios konsistencijos, o nuo skonio net akys merkėsi.
Ryte kėlėmės anksti, nes ketinome su pirmu firmos „SITA“ autobusu (6.30 val.) važiuoti į Amalfi pakrantę. Autobusas išvažiuoja iš žiedo, esančio prie traukinių stoties. Problema tame, kad bilietų kasos, esančios traukinių stotyje, atsidaro tik 7.30 val., o bilietų pačiame autobuse neparduoda. Reiškia, reikėjo bilietais pasirūpinti iš vakaro, bet mes to nežinojome. Bet problemėlė labai greitai buvo išspręsta, tiksliau sakant, ją išsprendė „SITA“ vairuotojas, kuris mums pasufleravo, kur tokiu ankstyvu metu galima nusipirkti bilietą. Nuo žiedo paėjus gatvele Via Ernesto de Curtis 50 m yra baras „Frisby“, kuriame mums maloniai pardavė „SITA“ bilietus (10 Eur 1 bilietas). Šis bilietas galioja visą parą nuo pažymėjimo momento, ir galima kiek tik nori kartų išlipti iš autobuso ir įlipti į kitą (nereikia pakartotinai žymėti bilieto). Taigi, įlipome į autobusą, aparate pasižymėjome bilietus, atsisėdome į priekines sėdynes dešinėje pusėje (tai svarbu, jei norite mėgautis kelionės vaizdais pilna apimtimi ir maksimaliu režimu) ir pradėjome savo ankstyvą desantą į Amalfi pakrantę. Iš karto galiu pasakyti, kad tai yra nepakartojama atrakcija, tiesiog iš koto verčiantis patyrimas. Turiu omenyje patį važiavimą autiku ir vaizdų bei įspūdžių gausą. Kelionė nuo Sorrento iki Amalfi miestelio truko beveik 1,5 val. Atskirų plojimų, pagyrimų bei šūksnių „bravo“ vertas autobuso vairuotojas. Nežinau, kaip tie vairuotojai, dirbantys šiame maršrute, sugeba taip meistriškai laviruoti siauromis gatvelėmis, neužkabinti kitų transporto priemonių bei šalia gatvės esančių pastatų. Jaučiu, tik labiausiai patyrusiems asams patiki vairavimą Amalfi pakrante. Mes patogiai sėdėjome priekyje, dairėmės pro langus ir komentavome atsiveriančius vaizdus. Pakrantė su savo stačiomis uolomis, autentiškais miesteliais ir įstabiomis panoramomis tikrai neleido nuobodžiai žiovauti ar snausti (kas dažniausiai būna važiuojant autobusu). Tai tikrai neišdildomi iš atminties vaizdai bei aikčioti verčiantys įspūdžiai. Mes buvome nusprendę nusigauti iki galutinio suplanuoto taško, o nuo jo, grįžtant į Sorrento, sustoti kiekviename mus dominančiame miestelyje ir jį patyrinėti. Išlipome Amalfi miestelyje ir iš karto persėdome į kitą „SITA“ autobusą, važiuojantį į Ravello. Kilimas į kalną nebuvo ilgas, nes atstumas kokie 5 km. Ravello – tai nedidelis miestukas, išsidėstęs plokščioje vietovėje, pakibusioje aukštai virš žydros jūros. Idiliška aplinka, kurioje galima pailsėti bei pasisemti įkvėpimo. Pirmas objektas, kurį aplankėme – Villa Rufolo (7 Eur asmeniui).
