Ciao, Italija, aš dar sugrįšiu.

Italija. Šalis, kurios man vis negana. Berods tik kovo mėnesį kroviau lagaminus į Milaną, ir štai ilgai netrukus - Roma. Niekada apie šį miestą negalvojau kaip apie tokį, kurį norėčiau pamatyti. Ieškant pigių bilietų akys krypo į Graikiją, Ispaniją. Tačiau bendrakeleivė pasiūlė Romą, ir burtas buvo mestas.
Keliavome keturiese, penktas draugas kelioms dienoms prisijungė jau pačioje Romoje. Karštoje, šurmuliuojančioje ir klegančioje nuo turistų. Keliavome tik 5 dienoms, todėl jau iš anksto pasiplanavome, ką norėtume pamatyti ir aplankyti. Šeštadienio planuose turėjome Vatikano muziejų. Dėl priežasčių, kurias papasakoti kiek užtruktų, pasirinkome būtent šią dieną, 15.00 val. Bilietus pirkome iš anksto norėdami išvengti eilių, tačiau skubant iš oro uosto į išsinuomotą butuką ir klaidžiojant be žemėlapio ieškant savo gatvės tapo akivaizdu, kad planai lieka planais. Bute spėjome tik atsiskaityti su savininkais ir palikę lagaminus išskubėjome į Vatikaną. Vėlavome beveik valandą, bet laimei - įleido.


Turiu pasakyti, kad nesu ypatinga meno gerbėja ar žinovė. Nesu net ir neypatinga - man gražu tiek, kiek gražu pažiūrėti. Galbūt dėl šios priežasties Vatikano muziejus kiek nuvylė. Esu tikra, kad būtų labiau patikę paklaidžioti muziejaus užkaboriais vienai pačiai, nesigrūdant su tais šimtais turistų, paklusniai sekančiais iškeltus savo gidų skėčius ar žurnalus. Muziejų apžiūrėjome per rekordiškai trumpą laiką. Koks įspūdis? Būnant šalia aplankyti reikia. Bet tikrai ne ta vieta, į kurią eičiau antrą kartą.

Vakarop atrandame Ispaniškus laiptus, kur būriuojasi vietinis ir ne tik jaunimas, gurkšnoja gėrimus ir tiesiog bendrauja. Karts nuo karto pasirodo įkyrus gatvės prekeivis ir pasiūlo nusipirkti alaus. Rečiau, bet prieina ir rožėmis nešinas berods indų tautybės žmogysta, ir primygtinai bruka moterims į rankas raudonas rožes, o tada jau gręžiasi į į kampą ispraustus vyrus, kad šie ieškotų eurų.
Antroji diena su kaupu atpirko visus lūkesčius. Nors karštis ir toliau negailestingai tvoskė, apsiginklavome vandens butelaičiais ir patraukėme Koliziejaus link. Tik pakilus iš metro į akis krito bent kelių šimtų metrų eilė. Pasidžiaugėme išankstiniais bilietais ir palikę ne tokius sumanius keliautojus toliau kaisti saulutėje, įėjome į Koliziejų. Galima tik įsivaizduoti, kokios kovos ten vykdavo ir kiek kraujo pralieta. Dabar tai tiesiog protėvių dovana italams, nešanti nemažus pinigus iš turistų. Koliziejuje per metus apsilanko apie 4 mln. žmonių. Mes už bilietus mokėjome po 19 eurų. Matematika gana paprasta, ar ne?

Iš Koliziejaus - paskui visur zujančius turistus į Romos Forumą ir Palatino kalvą. Romos Forumas - architektūrinis paminklas, kur gausu griūvėsių, kolonų ar tiesiog pamatų. Nesu tikra ar apėjome bent pusę visos šios teritorijos, tačiau dėl geografinės šios vietovės padėties mums prieš akis vis atsiverdavo netikėtu rakursu tai Koliziejus, tai tolumoje rymantis Viktoro Emanuelio II paminklas. Italai vis dar atranda senovės Romos istoriją menančių indų, pastatų dalių, kolonų ir kt. Tikras rojus archeologams ir istorijos mėgėjams.

Praalkome. Daug nesvarstydami sukame į pakeliui pasitaikiusią kavinę. Esame be galo alkani, o aplink daugiau kavinių nematyt, todėl nusprendžiame ignoruoti faktą, jog maistas yra šaldytas ir tiekiamas pašildžius. Tačiau ignoruoti mus aptarnaujančio padavėjo neįmanoma. Grubesno žmogaus, kuris dirbtų paslaugų srityje, tikriausiai nesu sutikusi. Pradedant nuo to, kad ne tik kad nesugeba išspausti šypsenos, bet dar ir tėškia tokias frazes kaip "dar niekas nenumirė nuo šaldyto maisto" arba "neapsunkinkite mano darbo dar labiau". Sėdėjome šiek tiek šokiruoti ir neišėjome tik todėl, kad alkis darė savo. Amerikiečių porelė prie gretimo staliuko, girdėdami mūsų pokalbį su padavėju, irgi vartė akis ir nesugebėjo suprasti, kaip galima elgtis taip nemandagiai.
Po pietų mūsų kompanija pasidalino - du keliauninkai patraukė į butuką ilsėtis, o mes trise ir toliau tyrinėjome Romą. Nuo Koliziejaus judame link Venecijos aikštės. Gatvė, kuria einame, uždaryta, savaitgaliais leidžiamas tik pėsčiųjų eismas. O kur bepasisuktum - nuostabiausi pastatai, kolonos, gatvės menininkai. Venecijos aikštėje pasijunti tokiu mažu mažu žmogeliu, kai pastatų didybė, net šioks toks gigantizmas, tarsi priploja prie karšto asfalto.

Nusiperkame aukso vertės vandens (čia jau neberandame išganingų šaltinėlių, trykštančių visame mieste ir tiesiog gyvybiškai būtinai esant tokiam karščiui) ir keliaujame ilsėtis, nes dar laukia vakarėlis paplūdimyje.
Į vakarėlį vykstame autobusu, ir turėčiau pastebėti, kad viešasis Italijos transportas vis dar yra nenuspėjamas ir stebinantis. Į autobusą žmonės braunasi strymgalviais, stumdosi dėl sėdimos vietos. Išsiaiškiname kodėl - važiuodami pasijuntame kaip filmo "Greitis" pirmoje dalyje, laikytis sunku. Mums, visiems gana aukštiems lietuvaičiams, didžioji dalis autobuso keleivių nesiekia pečių. Žodžiu, šioks toks nuotykis. Negana to, autobuse nėra skelbiami sustojimai, todėl nelabai įsivaizduojame, kur išlipti. Gestų kalba dvi vyresnės italės mums bando rodyti, bet suprasti sunku. Galiausiai jos apsidairo ir kaip tik stojant autobusui ima šaukti, kad jau liptume - prasibrauname pro vietinius ir kikendami išsiridename iš autobuso.
Paplūdimy vakarėlis pačiame įkarštyje. Aplink daugybė pusnuogių žmonių ir aitrus rūkomos žolės kvapas. Norint įsigyti gėrimą pradžioje reikia nusipirkti "bilietėlius", tada su pastaraisiais keliauti pas barmeną. Nežinia, ar tai tik sutapimas, bet perkant gėrimus mums norėjo paduoti mažiau nei susimokėjome net du kartus. Galbūt tikėjosi, kad mes, kaip ir didžioji dalis vakarėlio dalyvių, esame lengvai apsvaigę ir nepastebėsime apgaulės? Kaip bebūtų, linksminomės toliau, kol netikėtai muzika nutilo ir pasirodė vakrėlio organizatoriai su šiukšlių maišais, prašydami skirstytis. O tebuvo 2 valanda nakties. Kur dėtis, jei iki pirmojo autobuso atgal į Romą dar kelios valandos? Juolab, kad dieną svilinęs karštis kaip nebuvęs ir darosi nemaloniai vėsu. Net šaltoka. Mes ir dar atvažiuojant sutikti amerikiečiai tas kelias valandas praleidome prie jūros. Galiausiai sušalome tiek, kad susikibę į draugišką vorelę patraukėme link autobusų stotelės. Ir taip pat draugiškai sumigome ant suolelio laukdami autobuso. Važiuojantieji pro šalį turėjo kur paganyti akis.
Kita diena buvo trumpa ir rami. Nors buvome nusiteikę vaikščioti nedaug, visgi nueitų kilometrų skaičius negailestingai augo. Bet maloniai nudžiugdavome atradę vis naują įspūdingą reginį. Labiausiai nustebino netikėtai atrasta Navona aikštė.

Žmonių knibždėlynas, pilna prekeivių, pakraščiuose kavinės. Vidury – fontanas. O įspūdį sustiprina gitaristas, grojantis ramias, nostalgiškas balades. Nuo Navona aikštės iki Panteono – vos kelios dešimtys žingsnių. Vakarėja, todėl atrandame kitokią, naktinę Romą.

Nuo Panteono traukiame link Trevi fontano. Tai vienas lankomiausių Romos objektų. Turistai fotografuojasi, meta į vandenį monetas ir paslapčiomis sėdasi ant fontano krašto nusifotografuoti, bet turi liautis vos išgirdę piktą budinčių pareigūnų (neatkreipiau dėmesio, ar tai buvo policininkai, ar karabinieriai) švilpuką. Trevi fontanas – paskutinis mūsų tos dienos lankytinas objektas.

Į valias pasižiūrėję skubame ieškoti vietos vėlyvai vakarienei. Uždavinys ne iš lengvųjų, nes visos kavinės sausakimšos. Greitai paruošto maisto nenorime, todėl po kiek užtrukusių paieškų pagaliau įsikuriame restorane „Presidente“. Aptarnavimas nuo vakarykščio skiriasi kaip diena ir naktis. Mums pakliuvęs padavėjęs yra tikras žavingumo įsikūnijimas. Juodi kaip varnas plaukai surišti į uodegėlę, trumpa barzdelė ir velniškai žibančios akys, kurios karts nuo karto mirkteli. Šypsena – būtinas atributas, sugaunamas kiekvienas valgytojo žvilgsnis. Kas dar svarbiau – maistas buvo dieviškas. Visi užsisakėme skirtingus patiekalus ir nesivaržydami ragavome vieni iš kitų. Mano ravioli buvo nuostabūs. Jei likimas dar kartą nuves į Romą – ieškosiu būtent šios vietos.
Antradieniui buvome susiplanavę kelionę į Neapolį ir Pompėją. Pakeliui turėjome aplankyti Tiberijaus grotą Sperolongoje, tačiau laiku nepasukome ir nusprendėme nebeapsisukti. Kitas sustojimas – Gaeta, kurioje turėjome rasti Perskeltą kalną. Atvykę pirmiausia aplankėme Gaetos grotą, ir kol kopėme viršun netikėtai atsėlino turistų priešė siesta.

Vartai į Perskeltą kalną buvo užrakinti. Kiek nusivylėme, tačiau grotos grožis vis dar stulbino, todėl pasukome Neapolio link. Pakeliui sustojome Pozzuoili nusimaudyti. Smėlis toks karštas, kad basomis stovėti neįmanoma. Labiausiai stebina pakelėse stūksantys šiukšlių kalnai – vietomis apie 10 m pločio, kokio metro aukščio krūvos. Po maudynių nusprendėme nebeužsukti į Neapolį, nes pagrindinis kelionės tikslas Pompėja, taigi belieka tik spėlioti, ar šiame mieste jau sutvarkytos gatvės, ar šiukšlių kalnai „tebepuošia“ šį miestą.
Pompėja – vienas iš lankomiausių Italijos miestų. 1700 metų po 8 metrų pelenų sluoksnių buvęs miestas dar ir dabar atskleidžia naujų faktų apie senovės romėnų gyvenimą. Man visai patiko klaidžioti griūvėsių labirintais, atrasti mažus kiemelius su centre augančiais medeliais ar pakraščiuose nerūpestingai rymančiomis molinėmis puodynėmis. Jau tais laikais Pompėjoje gyveno pakankamai civilizuoti, meniški žmonės – tai parodo ne tik struktūrizuotas gatvelių išdėstymas, bet ir piešiniai kiemuose, ant namų sienų.

Bendrakeleiviai tiksliai pastebėjo, kad italai kiek tingiai naudojasi šiuo istoriniu palikimu – būtų daug įdomiau klaidžioti senosios Pompėjos labirintais, jei būtų daugiau istorinių faktų ar informacijos pateikta prie svarbesnių vilų ar pastatų. Panašu, kad be gido viską turi sugalvoti pats arba būti pasiskaitęs iš anksčiau. Bet man visvien patiko.

Prieš grįždami į Romą užsukome į mažą, jaukų miestelį Amalfi prie Tirėnų jūros. Miestukas pasiekiamas palei vandenį kalnuose nusidriekusiu itin vingiuotu keliuku, kuriuo vietiniai įsigudrina lenkti, nors nežinia, kas laukia už posūkio. Važiuodami dairomės į kalnų šlaituose įrėmintas bažnyčias ir vienuolynus, kai kurių iš jų kryžiai apipavidalinti elektrinėmis girliandomis. Miestelis jaukus, ramus ir žavingas.

Paskutinė mūsų diena Romoje skirta pamatyti Liaudies aikštę, katakombas ir pasiplaukioti laiveliu. Į katakombas vykstame autobusais, ir tik klausdami angliškai nekalbančių vietinių šiaip ne taip sugebame išlipti reikiamoje stotelėje. Laukia mažas nusivylimas – populiariausios San Callisto katakombos trečiadieniais nepriima lankytojų. Laimei, visai šalia – Domitilla katakombos, į kurias ir kulniuojame. Gauname puikų gidą, stebinantį mus faktais apie katakombas ir juokeliais. Šios katakombos išdėstytos keturiais sluoksniais 17 kilometrų spinduliu. Pagrindinė katakombų atsiradimo priežastis – žemės trūkumas žmonių laidojimui. Tai vienintelės katakombos, kuriose yra išlikusių žmonių kaulų. Nors gidas pasakojo, kad visai nesenai atradus naują laidojimo nišą joje tebuvo vienos dulkės – drėgmė ir karštis padarė savo darbą. Kiek liūdnai nuteikia sienose matomos mažos ertmės – tais laikais mirdavo daug vaikų, moterys dažnai nesulaukdavo ir 30 metų, mirdavo gimdymo metu. Pirmą kartą buvau tokioje vietoje, ir buvo tikrai įdomu savo akimis pamatyti žmogaus išradingumą vainikuojančius požemius. Pripažinsiu, nenorėčiau juose paklysti ir tik įsivaizduoti galiu tuos žmones, kurie dirbdavo šiuose neaprėpiamuose požemiuose. Giliai kažkur kirbėjo jausmas, kad įsiveržėm į mirusių poilsio vietą, sutrukdėm jų ramybę.
Iš katakombų traukiame į Liaudies aikštę. Apsidairę ir pavalgę palengva žygiuojame link Angelų tilto, renkamės suvenyrus, deramės ir lūkuriuojame naktinio pasiplaukiojimo laiveliu.

Kai pagaliau sulaukiame, esame tokie išvargę, kad užliūliuoti upės ir audio gido balso net snūstelim. Bet naktinė Roma vistiek be galo graži, o ir plaukti vakare yra pigiau visais 5 eurais.

Grįžtam vidurnaktį, susikrauname lagaminus ir numigę dvi valandas važiuojame į oro uostą. Kelionė trumpa, prabėgo greitai, bet įspūdžiu į valias. Išskrisdama žinau vieną dalyką – į Italiją aš dar sugrįšiu. Bent kelis kartus.
Patarimai keliaujantiems:
Iš anksto pasirūpinkite bilietais – gal kainuos keliais eurais daugiau, bet išvengsite varginančio stovėjimo eilėse.
Jei yra galimybė – rinkitės kitą mėnesį kelionei nei liepa – karštis neįmanomas, tikrai vargina.
Būtinai paragaukite vietinio maisto. Dieviškas.
Nepasitikėkite gatvėse taksi ar kitokias paslaugas siūlančiais asmenimis – nuplėš dvigubai. Ir apskritai, saugokite savo daiktus, būkite atidūs. Visgi miestas milijoninis, o dar atvykusieji – esate lengvas grobis vagišiams.
Nusiteikite pavaikščioti – metro tik dvi linijos, o autobusais keliauti ne visada lengva.
Mėgaukitės Roma. Posakis, kad visi keliai veda į Roma, man įgavo naują prasmę.
Naudingos nuorodos:
http://biglietteriamusei.vatican.va/musei/tickets/do?action=booking&codiceLivelloVisita=4&step=1
http://www.sacred-destinations.com/italy/rome-st-peters-basilica
http://www.pierreci.it/en.aspx
http://www.the-colosseum.net/idx-en.htm
http://dlib.etc.ucla.edu/projects/Forum/timemap
http://www.tickitaly.com/galleries/forum-rome-italy.php
http://www.360cities.net/image/pantheon-rome#430.21,90.00,110.0
http://www.sacred-destinations.com/italy/rome-pantheon
http://www.catacombe.roma.it/en/dettaglio.html
http://www.italyheaven.co.uk/rome/appiaantica.html

Booking.coms
storyLazyload();