Čekija: TRAUKINIU Į PRAHĄ

Vasara... Atostogos... Puiki nuotaika... Gera savijauta ir gyvenimas atrodo nuostabus... Nežinau, dabar aplinkui pilna susirūpinusių žmonių, nesišypsančių veidų, piktų žvilgsnių ir agresyvių jaunuolių. Daugelis tokią situaciją pateisina ekonomine krize. Esu įsitikinęs, kad pas mus krizė tiktai galvose. Bet kokiu atveju, aš, asmeniškai, gyvenu gerai ir nepasiduodu jokioms neigiamoms emocijoms, stengiuosi aplinkinius irgi „apkrėsti“ pozityviu mąstymu ir optimizmu.
Taigi, vienas iš gerų sprendimų – nuvažiuoti į Prahą, ir nuvažiuoti būtent traukiniu. Kodėl gi ne? Patogiau negu su autobusu, pigiau negu skristi lėktuvu. Man patinka traukiniai. Važiuojam!!!
Susikroviau kuprinę ir 13.00 val. jau sėdėjau traukinyje, važiuojančiame iš Kauno Šeštokų link. Sakykite ką norite, bet riedėti bėgiais yra tikrai smagu. Po 1,5 val. išlipome Šeštokuose ir praktiškai iš karto įsėdome į lenkų traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Vagonai neblogi, atskiros kupe su 8 sėdimomis vietomis kiekvienoje iš jų. Kadangi važiavome tik keturiese, tai vietos buvo sočiai. Jei būtų užimtos visos 8 vietos, tai būtų ankštoka. Nusibosta sėdėti – išeini į tamburą, pavaikštai iš vieno vagono į kitą, pamiklini kojas. Alaus demonstratyviai gurkšnoti vagono palydovas neleido. Reikėjo tyliai ramiai dusinti alutį, vos ne pasislėpus. Tai nėra gerai. 20.00 val. jau buvome Lenkijos sostinėje. Stotyje po pusvalandžio persėdome į kitą traukinį, kuris jau nuveš iki kelionės tikslo – Prahos. Kupe buvo 6 miegamos vietos, lovos trimis aukštais. Aš, aišku, pasirinkau viršutinį gultą. Šešiems žmonėms ankštoka, stalo nėra, valgyti nepatogu. Pavakarieniavom, įkalėm po kelis stikliukus „migdomųjų“ ir išsiskirstėme po gultus. Miegojau puikiai, viskas čiki. 8.00 val. ryte išlipome Prahos centrinėje geležinkelio stotyje. Viso labo 18 valandų kelio – ir mes Čekijos sostinėje. Viskas normaliai. Good morning, Praha! Atvariau pas Tave į svečius. Nepyk už „tujinimą“, tačiau manau, kad esi savas miestas, todėl ir kreipiuosi į Tave familiariai. Nusipirkau viešojo transporto bilietėlį, kuris galioja tam tikrą laiką visose (pabrėžiu – visose) miesto bendro naudojimo transporto priemonėse tam tikrą laiką nuo pažymėjimo momento. Kuo brangesnį perki, tuo ilgiau galioja. Metro labai lengva orientuotis, viskas paprasta, aišku ir suprantama. Keletą sustojimų pavažiavome, tada persėdome į autobusą, kuris mus užvežė ant kalno šalia Petrin parko. Čia įsikūręs nemažas studentų miestelis. Taigi, daiktus sumetėme viename iš studentų bendrabučių, kurie pasirodė pavargę, neįdomūs ir priminė mano paties studentavimo metus. Vienintelis ir svarbiausias privalumas – pigi nakvynė pačiame miesto centre. Barako kambariai dviviečiai ir labai spartietiški, nes juose nėra nieko nereikalingo: pora lovų, pora kėdžių, stalas ir spinta su spintelėm. Savaime suprantama, kad nei TV, nei šaldytuvo ar kitos buitinės technikos nerasta. Visam aukštui skirta viena dušo patalpa, prausykla ir tualetai. Patiko tai, kad visur švaru, niekur nepridergta ir neprišiukšlinta. Man tokios gyvenimo sąlygos yra labai netgi priimtinos, nes „chatoj“ sėdėti tikrai nesiruošiu. Svarbu, kad yra kur nusiprausti ir pamiegoti, o visa kita – nereikalinga prabanga. Studentų miestelio dislokacijos vieta tiesiog ideali – nusileidi nuo kalno ir patenki į senamiestį, į pačią Prahos širdį. Taigi, numečiau kuprinę į kambario kampą ant gridų ir tiesiu taikymu patraukiau tyrinėti miesto centro. Tiesa, prieš tai užėjau į studentų parduotuvę ir pusryčiams nusipirkau butelį čekiško alaus (20 kronų). Kursas apytiksliai toks: 10 kronų = 1,5 lito. Praėjo tie laikai, kai Čekijoje lietuvis jautėsi padėties šeimininku. Dabar viskas pabrango, susilygino su mūsų šalies kainomis, o kai kuriais atvejais ir pralenkė. Ai, viskas brangsta, nesigilinsim į tuos ekonominius reikalus. Alus į skrandį subėgo skaniai... Energijos dozę gavau, dabar galima ir žingsniuoti. Čekijoje didelis alaus trūkumas yra tas, kad jis silpnas, nesiekia nei 5 % stiprumo. Aš prie tokio nepratęs, man labiau prie širdies stiprus aliumba. Nieko tokio, tiesiog reikės išgerti didesnį kiekį.
Iš pradžių užėjome į Strachovo vienuolyną „Strahovsky klaster“ – gražus gotikinių pastatų kompleksas, kuriame yra dėmesio verta biblioteka, miniatiūrų muziejus ir, svarbiausia, vietinis alaus restoranėlis. Jame galima paskanauti mažųjų Čekijos aludarių produkcijos. Nors dar ankstyvas rytas, žmonių knibždėte knibžda. Pirmas įspūdis toks: ech...gražu čia, toje Prahoje. Man labai patinka trintis tomis simpatiškomis gatvelėmis, grožėtis aplinkiniais pastatais, sutvarkytais jų fasadais, stebėti vietinius gyventojus ir turistus (labiau mane domina švelniosios lyties atstovės). Merginos turėtų rinktis patogią avalynę, nes su aukštakulniais tikrai bus vargo – visos gatvės grįstos akmenimis, šaligatviai irgi. Lėtai nupėdinome į gražų sodelį prie Užsienio reikalų ministerijos bei šalia esančią Loretos bažnyčią, kuri laikoma svarbiu religijos ir piligrimystės objektu.
Prie Prahos pilies, dar kitaip vadinamos „Karalių rūmais“, būriavosi daugybė žmonių. Visi laukė iškilmingos sargybos pasikeitimo ceremonijos. Šį kartą keitėsi visa sargybos pamaina, grojo orkestras, vyravo tokia pompastiška atmosfera. Man patiko, visai smagus ir akiai mielas reginys. Patiko ir patys rūmai bei šalia esanti Šv. Vito katedra. Joje tokios galingos erdvės, jaučiasi didybė ir ypatinga aura. Gretimais esančiame bokšte nusipirkau bilietą už 150 kronų ir suktais laiptais užlipau į patį bokšto viršų. Teko paprakaituoti, kol užsiropščiau, tačiau prieš akis atsivėręs vaizdas atpirko visus vargus. Panorama iš tiesų įspūdinga, be emocijų tiesiog neįmanoma dairytis aplinkui ir stebėti Prahą iš paukščio skrydžio aukščio. Čia galima ir ilgiau užsibūti, neverta skubėti leistis žemyn. Tokią progą reikia išnaudoti pilnai, nes akis tikrai yra kur paganyti. Pasisotinęs reginiais nusileidau žemyn ir patraukiau Karolio tilto link. Pakeliui užsukau į Kafkos muziejų, kuriame patiko dvi besišlapinančių vyrų skulptūros. Jie myža į tokį baseinėlį, kurio forma – Čekijos šalies kontūrai. Reiškia, jie šlapinasi ant Čekijos...Normaliai...
Karolio tiltas per Vltavos upę yra vienas žymesnių Prahos simbolių, labai mėgiamas turistų. Gal jis toks populiarus, nes skirtas tik pėstiesiems? Tilto abiejose pusėse išdėstytos barokinės skulptūros, o galuose stovi po bokštą. Ant tilto savo kūrinius parduoda įvairūs menininkai, groja muzikantai, galima papozuoti ir nusipirkti savo portretą ar draugišką šaržą. Šilta ir miela vietelė. Nebūtina leisti pinigus, geriausia tiesiog žiūrėti į plaukiančius pramoginius laivus, patogiai įsitaisius gurkšnoti alutį ir stebėti žmones (tiksliau pasakius, gražias merginas bei moteris). Taigi, perėjus iš vieno istorinio rajono „Mala Strana“ per Karolio tiltą patenkame į kitą - „Stare Mesto“. Čia žmonių dar daugiau, tiesiog tiršta, akys raibsta nuo rasių gausybės, o ausys – nuo viso pasaulio kalbų. Biški perlenkiau lazdą su tokiu apibūdinimu, bet vaizdą susidarėte, tiesa? Pilna suvenyrų parduotuvių, visokių muziejų muziejukų, teatriukų, studijų, kabakas ant kabako...Su turistų srautu nuplaukiau iki Rotušės aikštės su žymiuoju astronominiu laikrodžiu. Virš jo kas valandą pasirodo 12 apaštalų, ir šita atrakcija sutraukia minias žioplių. Mano pastebėjimas toks: nieko ten tokio įspūdingo nėra, tas pasirodymas trunka labai trumpai ir nėra vertas didelio dėmesio. Galima paspoksoti, kad užsidėtum pliusiuką, tipo, ir aš ten buvau, ir aš tai mačiau. Bet kokiu atveju, smalsuolių pilna kiekvieną valandą ir jie visi intensyviai ploja po tokio kasvalandinio performanso. Pasivaikščiojome po aikštę, praėjome pro Parako bokštą – tiesiog gražus gotikinis pastatas ir toliau tyrinėjome senamiestį. Turistinėse zonose gana daug valkatų ar elgetų (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Jie klūpo ant kelių, galva remiasi į grindinį, vienu žodžiu, poza kaip kokio besimeldžiančio musulmono. Tokie vat pinigų kaulytojai. Mimų gana nedaug. Turistai ir vietiniai masiškai sėdi lauko kavinėse, užkandžiauja, geria alų, bendrauja, ilsisi. Maisto kainos senamiestyje tikrai kandžiojasi: picos brangesnės nei pas mus, o kepsniai po 30 litų ir daugiau. Aš prasukau „economy“ varijantą, t.y. nuvariau į Tesco, prisipirkau alaus (1 butelis vidutiniškai 13 kronų), atsisėdau ant suoliuko ir puikiai pagurkšnojau nusipirktos produkcijos. Taip žymiai pigiau, o esmė ta pati. Šiap tai aš nerūkau, bet nusprendžiau padūmyti ir paėmiau „Lucky strike“ cigarečių pakelį (12 litų). Tikras kaifas: vienoje rankoje butelis alaus, kitoje – smilkstanti cigaretė, o aplinkui Prahos grožybės... Taip ir trynėmės po senamiestį kol pradėjo temti. Vakarop kojų visai nebejaučiau. Kaip gerai būtų prasukti tailandietišką kojų pėdų masažą – tokios mintys sukosi galvoje ir gana pagrįstai. Primečiau, kad į kalną užlipti jėgų nebeturiu, todėl į studentų miestelį grįžome funikulieriumi. Kad ir labai buvau pavargęs, tačiau nėjau tiesiai į „apartamentus“, o su vietiniais studentais dar pasėdėjau bendrabučio bariuke ir atsigėriau alaus (1 bokalas – 27 kronos). Studentai čia ošia ir lėbauja visai kaip pas mus. Matyt, visame pasaulyje studenčiokai elgiasi panašiai. Susikaupiau, pakilau nuo stalo ir šiaip ne taip nušliaužiau iki kambario. Sugebėjau duše nusiprausti ir tik tuomet kritau į lovą. Prieš užmiegant į galvą toptelėjo mintis: juk šiandien liepos 6 d., o tautišką giesmę sugiedoti pamiršau...
Išaušo gražus rytas, į skrandį susimečiau sočius pusryčius ir 8.00 val. jau sėdėjau autobuse, važiuojančaime iki artimiausios metro stotelės. Varome į geležinkelio stotį, iš kurios traukiniu vyksime į Kutna Hora. Vakar pirkau miesto transporto bilietėlį už 24 kronas, kuris galioja 30 min. nuo pažymėjimo momento. Nuo bendrabučio iki stoties kelionė užtrunka ne mažiau kaip 40 min. Niekaip netelpu į pusvalandį, bet brangesnio bilieto pirkti nesinori. Likimo ironija, bet metro kontrolė prisikabino prie mano bendrakeleivių, kurie susimokėjo nevaikiškas baudas – po 500 kronų. Aš spėjau pasiplauti, o šiems nepasisekė – prikirpo. Nuo to įvykio likusį viešnagės laiką jau pirkau brangesnius bilietus, nes prarasti tiek pinigų tikrai nesinorėjo. Patarimas keliautojams: nevažiuokite zuikiais, nes Prahoje kontrolė neršia normaliai. Pigiau bus nusipirkti bilietą, negu nemažą sumą pakloti kontrolieriams. Įsivaizduojate, kiek alaus galima nusipirkti už 500 kronų!!!
Čekai konkretūs kapitalistai pasidarė – pinigus reikia kloti už kiekvieną krustelėjimą, niekur veltui neįeisi, nemokamų tulikų irgi nėra (tik kabakuose gali pasėdėti ant puodo). Labiausiai piktina tai, kad net į visas bažnyčias veltui neįeisi. Kodėl aš, būdamas kataliku, negaliu į dievo namus įeiti? Kodėl turiu mokėti? Lietuvoje dar tokių bajerių nėra. Tikiuosi ir nebus.
Tai buvo toks nedidelis lyrinis nukrypimas nuo temos. Taigi, 10.00 val. jau sėdėjau traukinyje ir riedėjau į Kutna Hora – vietovę, nutolusią apie 60 km nuo Prahos į rytus. Kelionė truko viso labo tik 1 val. Kutna Hora garsi savo sidabro kasyklomis, kurių dėka šis miestelis viduramžiais tapo pačiu turtingiausiu ir įtakingiausiu visoje Čekijoje. Iš anksto buvome užsisakę ekskursiją su gidu po sidabro kasyklas, nes tai labai populiari atrakcija ir lengvai bilietų nenusipirksi. Vietinė gidė-mergiotė anglų kalba įdomiai pasakojo apie sunkų darbą kasyklose, apie viso proceso organizavimą, o muziejuje pamatėme, kokiomis sąlygomis viduramžiais vyko darbai. Žiauru. Alinantis triūsas. Niekam tokio nelinkėčiau. Tiesą sakant, tokį darbą turėtų dirbti visi nusikaltėliai. Mano manymu, kalėjimai turi būti pastatyti šalia visokių šachtų, kasyklų, karjerų ir pan. O kaliniai vietoj to, kad šiltai sėdėtų kamerose, kilnotų štangas, žiūrėtų TV ar stumtų į saują, turėtų dirbti juodai nuo ryto iki išnaktų. Tada tikrai nebūtų noro kitą kartą grįžti į kalėjimą. Ir už savo išlaikymą patys susimokėtų, o dabar sąžiningi piliečiai turi tuos nuteistuosius maitinti. Teisybės nėra.
Sidabro kasyklose jaunuoliai pradėdavo dirbti sulaukę 21 metų amžiaus. Retas kuris išgyvendavo iki 40 metų. Jaučiate, kaip sunku buvo darbuotis, kad sveikata tik pora dešimtmečių atlaikydavo? Viduramžiais čia būdavo išgaunama 90% visos Čekijos ir 20% Europos sidabro. Nėra ko stebėtis, jog šiose vietose dabar sidabro nė su žiburiu nerasi. Kiekvienam mūsų grupės nariui davė po baltą chalatą, šalmą ir akumuliatorinį žibintuvėlį. Ekipiruotę užsidėjome ant savęs ir leidomės į požemius, į šachtų labirintus. Vietomis praeiti buvo ypatingai sunku, nes tuneliukai siauri ir gana žemi. Šalmas tikrai pravertė, kitaip galva būtų guzais nusėta. Šachtose temperatūra +12 laipsnių, drėgna, nuo lubų varva vanduo. Keistas ir nemalonus jausmas apima tuose požemiuose. Anuomet darbininkai irgi rengdavosi baltais darbiniais rūbais (apsiaustais), nes tai buvo pigiausia medžiaga, be to, taip jie geriau galėjo matyti vienas kitą. Po žeme darbininkai praleisdavo 8 valandas, nusileidimas į šachtas užtrukdavo dar 1-2 valandas, pakilimas į viršų irgi panašiai. Tačiau už nusileidimą ir pakilimą pinigų niekas nemokėjo. Mes po žeme visi užgesinome savo žibintuvėlius ir taip patekome į tokias pačias sąlygas, kaip ir viduramžiais. Tamsu kaip subinėj. Nelabai įsivaizduoju, kaip reikėjo dirbti tokioje tamsoje. Kaip su darbų sauga, patogia, ergonomiška darbo vieta, pietų pertrauka, gamtiniais reikalais? Įtariu, kad tuomet Valstybinės darbo inspekcijos nebuvo ir pasiskųsti irgi nebuvo kam. Pasišviesdavo darbininkai spingsulėm, iš kurių nebuvo jokios naudos. Sidabrą jie aptikdavo pagrinde uoslės ir ausų pagalba. Sidabras skleidė specifinį česnako arba rytietiškų prieskonių kvapą, o pastuksenus jis kitaip skambėdavo. Pagal tai ir atskirdavo. Matėme ir įrangą, kuria sidabras buvo transportuojamas į žemės paviršių, kur estafetę perimdavo moterys ir vaikai. Buvo pora vietų, kur atrodė, jog užstrigsiu tose šachtose forever...Juk esu ne iš tų lieknųjų. Visi alaus ir gero maisto mėgėjai prilaiko specialiai tokiai dietai pritaikytą figūrą. Normaliai, prasiveržiau, viskas baigėsi gerai ir išlindau atgal į dienos šviesą bei šilumą. Žemės paviršiuje viduramžiais stovėjo specialūs namai be langų, kuriuose darbininkai po ilgų valandų, praleistų požemiuose, bandydavo priprasti prie dienos šviesos.

Booking.coms
storyLazyload();