Prologas
-Šį kartą turim keliaut kažkaip pigiau.
-Kodėl?
-Taigi grįžus reikės gi už namą mokėt.
-Nu jo.
Namas statosi. Tiksliau jau stovi vietoje visas gražus ir baltas. Tiksliau baltas tik iš vidaus. Bet vis tiek labai gražus. Taip jau nutiko, kad nutarėm įsigyt savo būstą. Bet kaip prieš kraustantis nepailsėt? Mes kaip kokie pabėgėliai iš Somalio. Atvažiuoja pabėgėliai, gauna popierius ir lekia atostogaut. Atgal į Somalį. Ar Afganistaną. Juk jie turi teisę į atostogas.
Prieš gerų 30 metų per vasaros atostogas su tėvu namą statėme. Dabar – namą mums stato kiti, o mes pailsėt. Bet pailsėt ne bet kaip, o ”pigiau”, mat pinigų reikės naujiems šaukštams ir šakutėms. Gal užuolaidoms dar reikės. Ir patalynei 3D. Kaip be jos. Nors aš tai sutinku kraustytis į tuščią namą. Išmesti didžiąją dalį sukaupto kilnojamo turto ir pagyventi kurį laiką ant grindų. Ir Ieva taip pat. Bet tų 3D patalynių vis tiek reikės, todėl taupom.
Diskusijos apie kelionės kryptį prasidėjo dar ankstyvą pavasarį. Norisi išmėginti naują kryptį neapiplėšus banko. Tai yra, neištuštinus savo banko sąskaitos. Galima, žinoma, būtų ir apiplėšti šiek tiek, ir dar 3D patalynėms su kaupu liktų, bet juk ”pigiau” – įdomiau. Galvojom gal vėl į Italiją savo ratais. Brangu. Gal į Rumuniją. O gal šiaip, po Europą, netoli. Atmetėm. Netoli mums neišeina. Gal į Prancūziją savo ratais? Gal. Bet apsistojom ties Bulgarija. Šlovė ponui Rajanui už puikią ir nebrangią galimybę keliauti pigiai iš taško A į tašką B. Už bilietus sumokėjom 400 Eurų. Keturiems žmonėms. Galit ką norit man pasakot, kad kiaulių vagonas, kad už tualetus tuoj mokėt reikės, kad ėst neduoda, kad broliai nusileidus ploja – viską galima pakentėt. Lėktuvo bilietas iš Stokholmo į Sofia žmogui kainuoja 100 Eurų. Aš sutinku susimokėti 7 eurus už buteliuką Cava, 2.5 euro už sumuštinį ar čipsus. Sutikčiau ir už tualetą mokėti, jei reikėtų. Valgyt ir gert aš galiu nusipirkt, juolab, kad Cava kainuoja ir SAS, o kava ir ten, ir ten panašus š.
Skrendam 10-čiai dienų. Viešbučius, suprantama, užsisakėm patys. Turistai dažniausiai neskrenda į Sofia. Turistai skrenda prie jūros. Aš Bulgarijoj buvau keletą kartų darbo reikalais ir man Bulgarija – ne vien Juodoji jūra. Bulgarija, tai neblogas maistas (troškiniai visokie), puiki gamta (ypač kalnai), svetingi žmonės (ne tie, kur prie jūros). Todėl mes skrendam būtent į Sofia, nuomojamės auto ir važiuojam link jūros neskubėdami. Supliusavau jums mūsų išlaidas viešbučiams, skrydžiui ir auto – iš viso išėjo apie 1400 Eurų mums keturiems. Lyginom kainas su čarteriais. Nėra tokių kainų su čarteriais. Bent dvigubai brangiau, jei imti pačius pigiausius viešbučius. O mes užsisakėme pirmoje eilėje prie jūros.
Lėktuvas pilnas bulgarų.
-Jie visi čia giminės, – sako Ieva oro uoste ir aš su ja sutinku.
Man oro uosta pradeda nelaikyti nervai. Dėl keleto dalykų nelaiko. Visų pirma – 0 promilių kraujyje. Aš ne alkoholikas, bet kas per atostogas nemėgsta paragaut vietinio vyno? O man teks visas 10 dienų vairuot. Turiu įtarimą (bent jau taip buvo, kai keliavau su darbu), kad bulgariški policininkai tokios biznio galimybės vėjais tikrai neleis. Antra – Caro serga vėjaraupiais ir tas matosi. Nepatyrus akis, kaip mano, nesupras, o vat kokia paranojikė supermama tikrai žinos. Į galvą smarkiai neimu, bet vis tiek nervuoja. O dar Ieva papila žibalo:
-O jei į lėktuvą neįleis?
-O jei į lėktuvą neįleis?
-O jei kas su klausimais prieis?
-O jei į lėktuvą neįleis?
Kaip suprantat, vieną priežastį būtų galima sušvelninti antra, bet šiandien dar teks vairuoti, todėl negaliu…
Giminės greit sulipa į lėktuvą ir mes su jais. Caro vėjaraupiai niekam nė motais. Bet jei buvo nesirgusių, tai dabar tikrai sirgs. Atostogų niekam nesugadino, tikiuosi. Nors man kažkaip nelabai rūpi. Būtų visi sąžiningi ir sėdėtų su vėjaraupiais namie, Tomas nebūtų susirgęs per jonines ir nebūtų apkrėtęs Caro. Galit mane pasmerkti, jei norit. Vėjaraupiais giminės apkrėsti jau vis tiek.
Gimine ne viena, o dvi. Dvi broliškos kaimyninės šalys. Patys žinot, kokios. Nežinot? Bulgarija ir Rumunija. Vieni kitus nelabai myli, kaip lietuviai ir latviai, bet abu nemyli čigonų, kaip lietuviai su latviais estų.
Ieva sėdi viena anoj pusėj praėjimo, o aš su vaikais. Negali ramiai žiūrėt filmo, todėl vis man duoda instrukcijas:
-Pažiūrėk ar Caro nekaršta.
-Paklausk, ar Tomas nenori valgyt.
-Pasuk jos galvą į kitą pusę, tai galės miegot.
-Užsakyk man Cava.
-Ar vaikai nenori valgyt?
-Ten yra kuprinėj riešutų.
Neištveria, mat giminė ją vis pakelia iš vietos. Tai myžt, tai šikt, tai velnias žino ko jie laksto į lėktuvo galą. Gal pas giminę. Bet žmonai neramu, todėl keičiasi su manim vietom. Aš prieš, bet ką darysi. Dar viena priežastis pykti. Jau trečia. Tada Ieva pradeda pykti, kad aš pykstu. O aš pykstu, kad ji pyksta, kad aš pykstu. Tada jis sau į klyną netyčia susipila visą Cavą. Ketvirta priežastis man pykti. Penkta todėl, kad žinojau, jog taip nutiks po visų instrukcijų. Kaimynas vėl dairosi galan, vėl nervuodamas mane.
-Gali paduot kompą? – sakau.
-O kur prašau?
-Prašau…
Kaimynas bando skaityti, ką aš čia rašau, bet jam nepavyksta. Supranta tik tris žodžius ir jam darosi nejauku. Bulgarai, rumunai ir čigonai – supranta jis.
Žemaūgis kaimynas iš priekinės eilės nepasiekia savo kaimyno žvilgsnio, mat trukdo kėdė, todėl kalba atsistojęs. Joja ant kėdės priekyje sukeldamas turbulenciją. Kad jį bala.
Ir kai pagalvoju, kad viso šito lengvai galima išvengti, jei Bulgarija nebūtų sumažinus limito iki 0 promilių… O buvo tai 0.5… O Maltoje tai leidžiama 0.8… Prie ko čia Malta? Šiaip. Gera sala atostogoms. Gaila, kad kai ten buvom, nevairavau. Prasmės nebuvo. Bet vis vien gera sala atostogoms. 0.8!
Dar valanda skrydžio su giminių ir pakankamai nuosavo balagano. Balaganas jau užkliuvo Ievai, o aš juk žinau, kad čia tik pradžia. Bulgarija – visa tokia. Bus tikrai linksmos ir su nuotykiais atostogos.
Nusileidom su ovacijom, kaip ir tikėtasi. Iš karto kilo džiaugsmas ir klegesys. Iš karto puolėm visi vieni kitiems per galvas lupt lauk savo bagažo ir giminių. Draugiškai nubėgom į autobusą ir draugiškai laukėm bagažo. Bet lipti per galvas vis vien buvo prasmė – prieskonis, kaip vegetta sriubai.
Išsinuomotą Renault Clio IV pasiėmėm greitai, nežiūrint į tai, kad nuomos punkte niekas nesėdėjo. Clio – tvarkingas automobiliukas. Mums 4 pats tas.
Iš lėto patraukėm ieškot viešbučio, per kažkokius keistus šabakštynus, pakelėm besišlaistančias bobas (nekaltinkite manęs nepagarba moterims ir neprašykite vadinti jų damomis – pamatytumėt, suprastumėt), begulinčius šunis, iš šalutinio staiga iššokančius policijos ekipažus. Ach, to ir laukiau. Širdis džiaugiasi, mat kvepia nuotykiais. Ieva pradeda nervuotis, kai asfaltas baigiasi ir prasideda grindinys. Kada jis klotas, manęs neklauskit, bet kad ne šiandien, tai tikrai.
Sustojome degalinėje gaivinančių gėrimų ir ko nors užkąst. Gėrimai geri, o užkandžiai liko tik mums. Vaikai pauostė, palaižė ir nevalgė. Batonas su alyvuogėm, keistu sviestu, kumpiu ir sūriu jiems visai netiko. Nieko, mis bulvėm 10 dienų.
Viešbutis… Kokio ir tikėtasi (Hotel Orlando). Toks, kad žmona pageidauja kuo skubiau į Zaros parduotuvę, kad nors kažkiek sušvelnint kultūrinį šoką. Aš esu matęs visko, todėl vienai nakčiai – pats tas. Kažkas tarp skandinaviško paprastojo-funkcionalumo, kur pats ryte išsiregistruoji sms žinute ar email’u ir rusiško доверяй, но проверяй, kur patalynę reikia nuvilkti ir kartu su televizoriaus distanciniu pristatyti registratūron.
Nuotykiai prasideda.
Pirma diena, liepos 10
Pavargau. Dabar jaučiu, kad pavargau. 22.16, kai lauke visiškai tamsu. Namie dar šviestų saulė, o čia jau tamsu. Bene didžiausias atostogų trūkumas. Bet apie viską iš pradžių.
Pabudau, kaip į darbą. 5.30. Nors į darbą man 8, bet keliuosi visada 5.30. Nežinau koks paukštis esu, bet tikrai ne vyturys. Todėl keltis 20 minučių iki darbo aš negaliu. Ta prasme, man reikia būti atsikėlus bent pora valandų, kad aš ateičiau į darbą žvalus. Pakirdęs 7.40 prabusčiau darbe apie piet.
Prabudęs staigiai paskaičiavau, kiek miegojau ir vėl greitai užmerkiau akis. Šiaip taip iškenčiau iki 7.30 ir viskas – daugiau niekaip. Atsikėliau tyliai, bet greit nusibodo, todėl pradėjau visaip iš lėto žadint šeimą. Tą pačią, kuri buvo pasišovusi nusistatyti žadintuvą 7.30, kad pusryčių nepražiopsot. Nepražiopsojom. Man pusryčius patiekia iki 9.30, o toks laikas, tai jau beveik priešpiečiai.
Planas šiandienai buvo vartytas iš visų pusių bent porą mėnesių. Kalnuose praleisim nedaug laiko, todėl jį reikia išnaudoti produktyviausiai, protingai pasirenkant lankytinus taškus žemėlapyje bei nepervertinant savo realių galimybių. Buvau apsistojęs ties Chudnite Mostove, Чудните мостове – Keisti tiltai, taip sakant. Patogiausias maršrutas – važiuoti link Пловдив, Plovdiv ir tada sukti į kalnus. Iki Plovdivo – apie 149 km arba 1.5 valandos. Iki tiltų – 217 km ir apie 3 valandas. Matematika paprasta – likę 68 km = 1.5 valandos. Cha, sakysit, tormazai bulgarai. Cha, sakysiu aš, imkit ir pabandykit. Ir sėkmės jums.
Matėt filmą Rrrrrrr….? Jei nematėt, pasižiūrėkit. Rekomenduoju. Pirmą kartą juokiausi dar iki pirmų kadrų. Tai ir čia, Bulgarijoje, su mumis taip. Planuoji kelis mėnesius, o paskutinę sekundę pakeiti planą ir optimistiškai patiki savo jėgom. Važiuojam pirmiausia iki Yagodinska cave, tada iki tiltų, o tada jau į sekantį nakvynės tašką. Niekam nieko nesakau, lyg toks originalus planas ir buvo. Google’as rodo 6 valandas 24 minutes. Pridėkite sustojimus, taškuose, pavalgymus, nuotykius kelyje ir suprasite, kad kelionė ne iš trumpųjų nors ir viso labo 357 km.
Šeimai sukilus skubam pusryčiauti. Kaip ten sako senoliai? Geriau vieną kartą pamatyt (ar paragaut), negu šimtą išgirst. Žodžiais nepapasakosi, tačiau mums pakilus į pusryčių salę viskas jau paruošta. Suaugusiems ir vaikams vienodai. Nedėsiu iliustracijos dabar, kad vėliau būtų smagiau. Viskas atskirai – puikiai valgoma, tačiau kartu – skrandis prieštaravo iki pat urvo. Sūris, alyvuogės – tai tik keletas gėrybių.
Bepusryčiaujant atėjo pagyvenusi pora. Na gerai, ne pagyvenusi, o šiek tiek vyresnė už mus. Jis – bulgaras, ji, panašu – švedė. Tarpusavy kalbasi švediškai, su personalu – bulgariškai, su mumis angliškai. Jis taip stengėsi padaryti įspūdį, kad man net pradėjo panagės niežėti jam kažkaip padėti. Tačiau tas noras greit praėjo, mat turiu šeimoje dvi moteris ir iššūkių man ir taip užtenka, Ji, vargšė, blaškėsi kaip žuvis polietileniniam zoo parduotuvės maišely. Nežinot, kaip blaškosi žuvis, nupirkta zoo parduotuvėj, gabenama į naujus namus. Atvažiuokit, parodysiu. Švedai juk įpratę įsidėti maistą į lėkštę patys. Neduok die jiems į lėkštę maistą kažkas įdeda. Tai juk iš karto atrodo įtartina.
Išėjom nesulaukę, kuo pasibaigė bulgaro merginimas, mat laukia tolimas kelias.
-Man Sofia kol kas – šabakštynai, laužynai ir grindinys.
-Tai jo, čia Bulgarijos vizitinė kortelė, – sakau, – manyk, kad tau pasisekė ją iš karto gavus. Bet aš tau ir kitokią Sofia parodysiu.
Važiuojam link Plovdiv’o. Pakeliui pilamės benzino. Už 50 levų išeiną 3 ketvirtadaliai bako.
Neprivažiavę Plovdiv’o sukam į kelią 866. Kantrybės, brangieji, jei važiuosit. Ir nenuleiskit nosių – čia dar visai geras kelias, lyginant su tuo, kuris laukia vėliau.
Jei jūsų tikslas – Ягодинска пещера, tada pravažiuosite užtvanką. Apgriuvusią, neprižiūrėtą, nesaugią. Bet po pravažiuotų kilometrų jums tai nerūpės. Planavom sustoti, bet kelias tolimas, Kauno marias matėm, todėl važiuojam toliau. Kelias Tomą užsupo likus visai nedaug iki olos. Teko stoti pailsėti, o ir pietų metas jau. Kaip tik pakeliui pasipainiojo Семеен хотел ”Орфей” su restoranu. Tomas – žuvies maniakas, užsisakė sau keptą upėtakį. Caro – bulvytes. Ieva – šaltą sriubą таратор. Kas nežino, tai kaip mūsų šaltibarščiai, tik be burokėlių. Ir be kefyro. Vietoj jo naudojamas vietinis raugintas pienas. Man liko – шопский салат – piemenukų salotos. Jei buvot Graikijoj ir valgėt graikiškas salotas, beveik tas pats. Tik bulgarams to nesakykit…
Už viską, įskaitant gėrimus, atidavėm 22 levus. Kažkokios nerealios kainos.
Taigi, sekantis punktas – Yagodinska ola. Tačiau tarp restorano ir olos jums teks važiuoti nuostabaus grožio tarpekliu. Pasiruoškite sustoti nuotraukoms. Jei jus stabdys nepažįstami bulgarai ir siūlys užvažiuoti aukštyn į ”Erelio akį”, darykite, kaip norite. Mes nevažiavom. Kalnų peizažų esam matę, o daugiau ten nieko nepamatysi. Važiuočiau, jei gyvenčiau kur nors pajūry ir atostogaučiau nevažiuodamas į užusienį.
Apie olą nesiplėsiu. Paskaitysit wiki. Tik pasakysiu, kad labai, labai rekomenduoju. Nieko panašaus mums neteko matyti.
Fotografuoti viduje negalima. Liesti stalaktitų ir stalagmitų negalima. Nieko negalima, žodžiu. Angliškai irgi negalima. Tiksliau galima, bet niekam jūs būsit neįdomūs. Iš 50 turistų, nusipirkusių bilietus 15.00, mes 4 ne vietiniai. Tarp kitko, pasižiūrėkite grafiką prieš važiuodami. Mes pavėlavom 6 minutes, todėl teko laukti sekančios grupės beveik valandą. Mes, žinoma, užėmėm save. Ledais, šį kartą. Caro save užėmė apylinkės katinais ir labai pergyveno, kad jie nuo jos nešė kailį.
Oloje vėsu, bet po bulgariško pirmos dienos karščio – pats pas. Man. Vaikams prireikia striukių, Ievai – mano megztinio. Ir tai abu mažieji į pabaigą pradeda drebėti.
Kokie nuotykiai be mūsų vaikų. Tomą vidury olos prispyrė ant mažo. Ne, kad nueitų prieš. Ėjo gi, rupūžė, du kartus. Ir vis tiek jį prispyrė. Aš liepiau kentėt. Mama ne tokia griežta ir sutiko atsilikt nuo grupės. Tačiau panašu, kad nuo grupės atsilikt neišeis. Arba klausimas bus išspręstas skubiai, arba reikės atsarginių kelnių. Neprireikė. Draudimai neliest stalaktitų su stalagmitais ir toliau galioja, mat jų niekas rankomis nelietė. Na o juodą darbą padarė požeminė upė, taigi Tomas, jei ir padėjo pamatus naujam uolienos dariniui, prieš motulę gamtą labai nenusikalto.
