Brazilija: Sambą šoka malūnsparniai

Brazilija, 2011 metų spalis - lapkritis




Apie Braziliją pagalvodavom dažnai, pašnekėdavom, pasvarstydavom, bet kelionę vis atidėdavom vėlesniam laikui. Kartais ji mums atrodydavo per daug toli, kartais – per daug nesaugi, bet kai šią vasarą internete suradome nebrangius bilietus, priežasčių jų nepirkti tarsi ir neliko. Taigi, kaip mat įsigijom, o tada pradėjome konkretinti planus.

Galvojome, kad apie Braziliją žinome labai daug, tačiau kai jau reikėjo pradėti ruoštis, tai greit išaiškėjo,kad mūsų žinios apie šią šalį nėra nė labai išsamios, nė nuoseklios: Brazilijoje gera kava, garsus Rio de Ženeiro karnavalas, it vėjas greiti futbolininkai, čia klesti didelis nusikalstamumas , o gyventojai labiausiai už viską pasaulyje mėgsta žiūrėti serialus...

Kelionei tokios „nuodugnios“informacijos aiškiai neužteko... Pradėjau ieškoti.

Negaliu pasidžiaugti, kad labai sekėsi, ką tik surasdavau, buvo arba daugiau mažiau girdėta, arba visai neatitiko mūsų kelionės planų. Žodžiu,informacijos tarsi ir netrūko, tačiau buvo labai menkai mums rūpimos.

Internete „užšokau“ ant lietuvaičių , jau kelis metus gyvenančių Brazilijoje, puslapio.

Jų mintys intrigavo.

Išnaršiau visą jų interneto svetainę,o paskui parašiau trumpą laiškelį, pasiteiravau , į kokias įdomias vietas jie rekomenduotų nuvykti, ką patartų pasižiūrėti pačiame Rio de Ženeire,

Nors atsakymo ir sulaukėme, tačiau ilgiau pabendrauti ir plačiau pasikalbėti apie mums rūpimus klausimus nepavyko. Savo svetainėje Renata ir Ričardas sveikina visus keliaujančius be kelionių agentūrų pagalbos, tačiau, tai daro, tikriausiai, tik todėl, kad keliautojai tos pačios pagalbos kreiptųsi tiesiai į juos. Greitai suvokiau, kad jokių įdomesnių patarimų iš jų neišpešim, tikriausiai, užsisvajojęs apie kelionės malonumus pamiršau, kad jau 20 metų gyvename kapitalizme, kuriame net ir smagiai šiltuose kraštuose gyvenantis lietuviškas arklys, tėvynėje pasilikusio arklio veltui nekasys.

Tada įnikau į jau seniai mano pamėgtus rusų keliautojų puslapius, ir jie manęs, kaip visada, nenuvylė. Perskaitęs vos kelis kelionių aprašymus įsitikinau, kad lietuvių vaizduotėje susikurta Brazilija labai skiriasi nuo realiosios, kad lankytinų vietų čia yra kur kas daugiau, nė įsivaizdavome ,tačiau atvykėliui pamatyti bent jau Rio de Ženeirą, Amazoniją, ar Igvasu (Foz do Iguacu) krioklius, yra tiesiog būtina. Rio de Ženeiras mus jau viliojo seniai, Amazonija irgi, o štai apie Igvasu krioklius žinojau menkai. Draugai irgi.

Pavartėme Brazilijos klasikus, paskaitinėjome vieną kitą šiandieninio rašytojo kūrinį. Pralinksmino Paulo Koeljo patarimai , kurie keliautojus moko vengti muziejų, lankytis baruose, būti atvirais, nebijoti keliauti po vieną, niekada nieko nelyginti, pasistengti suprasti, kad aplinkui visi jus supranta, per daug neprisipirkti, nepamiršti,kad kelionė tai nuotykis, o svarbiausia – nesistengti per mėnesį pamatyti viso pasaulio.

Tada susumavom rusų keliautojų patarimus, Paulo literatūrinę išmintį, pasvarstėme, pagalvojome, ir grubus kelionės planas susidėstė tarsi savaime. Ne toks milžiniškas , kokius kartais pasirenka rusai, bet ir ne toks kuklus, kokį planuoti siūlo brazilas Paulas. Kadangi Igvasu kriokliai ribojasi su Argentina bei Paragvajumi, tai prie maršruto prijungėme ir šias dvi šalis, o paskui, pirkdami skrydžių bilietus, kažkaip netyčia pridėjome dar ir trečiąją Brazilijos kaimynę – Urugvajų.

Ir pasidarė linksma.

Visada prieš išvykdamas atlieku tokį vieną buitinį reikalą – visam kelionės laikui savo šunytes atiduodu globoti draugams. Šį kartą augintines prižiūrėti panoro mano sesuo, gyvenanti Marijampolėje. Paprašiau, kad iš manęs Sofiją ir Čen Dzenę ji pasiimtų Kaune. Į laikinąją sostinę išvažiavau gražų spalio trečiosios savaitės ketvirtadienį. Vienas. Su šuniukėm. Draugai ir bagažas turėjo atvykti penktadienį. Sesers priežiūrai įteikiau nusigandusias ir iš mano glėbio niekur eiti nenorinčias „panas“, apsigyvenau viešbutyje „Magnus“, ir visą vakarą pro langą žiūrėjau į pirmyn ir atgal zujančius kauniečius.

Londone apsistojome pas mano nuolatinio bendrakeleivio seserį Genutę. Ji tenai gyvena jau dešimt metų. Turėjome tris dienas laisvo laiko, kurio į valias užteko paslampinėti rudeniškomis didmiesčio gatvėmis, ir prancūzų menininko, žymaus tapytojo Edgaro Dega parodai aplankyti. Šitame didmiestyje pirmą kartą aš lankiausi prieš kelerius metus su turistų grupe. Tada man Londonas švietė tik gražiomis ir labai gražiomis spalvomis, jame mačiau tik iškiliausius pastatus, gražiausius parkus, turtingiausius muziejus ir gerus žmones. Šį kartą čia gyvenau emigrantų rajone tarp emigrantų, ir gražuolis miestas man pasirodė ne toks gražus, ne toks saugus, ir ne toks jau svetingas.

Netikėtai atsiradęs lietuvių emigrantų rajone , niekaip nepagalvotum, kad esi Europos megapolyje. Tai vienur, tai kitur girdisi dzūkelių, suvalkų, aukštaičių šnektos. Man čia jos pasirodė graudžios ir truputį juokingos , dar graudžiau atrodo svetimuose būstuose gyvenantys lietuviai, iš įpročio, vis dar žvejojantys upėse, auginantys ir turguose pardavinėjantys vištas, tačiau tuos darbus dirbantys jau ne realiuose gyvenimuose, o internetinėse erdvėse.

Tarp čia gyvenančių, iš visų pasviečių suplaukusių piliečių, tvyro įtampa. Nė kiek ne mažesnė įtampa tvyro ir tarp mūsų tautiečių. Kiekvieną dieną mano galvoje kirbėjo visokie klausimėliai. Ar reikia milijonams migrantų šito miesto? Ar reikia Londonui tokios krūvos svetimtaučių? Ir iš viso, kam reikia viso šito milžiniško tautų katilo? Mūsų svetingi šeimininkai vis juokavo, kad iš dešimties lietuvių šeši serga depresija, o keturi iš tų šešių gyvena Londone.

Vieną dieną, kažkur tarp Pikadilės ir Parlamento rūmų, pabandėme pakalbinti dvi lietuvaites, plaunančias parduotuvės langus, nekalbėjo. Paskui kalbinome mergaites, knaipėje prie Tiuso muziejaus, nurinkinėjančias nuo stalų nešvarius indus. Irgi nekalbėjo. Parke kalbinom medžių lapus grėbiančius du brandžius vyrus. Tie kalbėjo, bet labai mažai ir nenoriai. O štai metro vagone užkalbinti jauni vyrukai buvo šnekūs ir itin atviri, jie apgailestavo, kad į Londoną suplūdo visi Lietuvos nusikaltėliai, visos padugnės, visi nevykėliai, ir teigė, kad šiandien šitame mieste lietuvis su lietuviu nesišneka niekur, nė gatvėse, nė metro, nė krautuvėse, nė kur nors kitur, kad mūsų tautiečiai čia tarpusavyje nebendrauja dėl vienos labai paprastos priežasties, dėl baimės vienaip ar kitaip nukentėti nuo saviškių.

Pokario metais dėl užsitęsusių Stalino trėmimų lietuvių tautai buvo iškilusi grėsmė išnykti. Kaltas buvo totalitarinis režimas. Nebūtina tapti politologu, kad suprastum, kas šiandien vyksta Lietuvoje. Čia jau seniai veikia visokiausios kastos, atsirado „elitas“, kaip pavasarinės žibuoklės mėlynuoja ir dauginasi oligarchai, suprantu, kad šitie „tautos šviesuliai“ į pašalę vis labiau stumia paprastą dorą žmogų, bet tai yra ne tikroji „sodybų“ tuštėjimo priežastis.

Šiandieną Lietuvą susiname ir iš jos muilą nešame patys. Ir dėl to jos išsilakstymo kaltinti nebeturime ko. Visi išsibėgiosime velniop iš šitos nekenčiamos Marijos žemės, išsibėgiosim ne todėl, kad mums kažkur kažkas geriau sumoka, o dėl to, kad praradome bet kokią nuovoką, kodėl mes čia esam, ir ką čia veikiam. Tiesa, iš įpročio ką nors kaltinti, galime ir šiandien pabandyti susiieškoti kokį nors atpirkimo ožį, tačiau vargu ar patys juo patikėsime.

Nelinksma introdukcija pradėjau pasakojimą, deja, tokiu nelinksmu atspalviu buvo nudažytos tos nuostabios dienos Londone, prieš išvykstant į užatlantę.

II

Palikom lietuvišku svetingumu dvelkiantį namelį Londono Kioning Taune, ir per kokią valandą nusigavome į Hytrou oro uosto ketvirtąjį terminalą. Įsėdome į lėktuvą tvarkingai ir laiku. Kadangi į Rio skridome per Hiustoną, tai neišvengėme čia dirbančių Amerikos pareigūnų klausimėlių apie tai, iš kur atvykom, kur nakvojom Londone, ką čia veikėm, su kuo matėmės, kiek laiko planuojame būti Hiustone, ir t.t. Saugos darbuotojus nustojome dominę tik tuomet, kai aš pasakiau, kad Amerikos žemė mums yra labai įdomi, tačiau joje šį kartą mes svečiuosimės tik penketą valandų.

Kontinental oro linijų lėktuve buvo erdvu, įsikūriau viduriniojo kėdžių bloko krašte, prie praėjimo. Kitame krašte, prie kito praėjimo, apsigyveno skustagalvis negras, atsiprašau, brandaus amžiaus liesas ir menkas juodaodis vyriškis. Kadangi į tarpe mūsų esančias dvi kėdes mano juodasis kaimynas nepretendavo, tai aš lėktuve gyvenau erdviai ir beveik prašmatniai: sėdėjau, gulėjau, stebėjau skridimo maršrutą ir valgiau skanų, nors ir labai sintetizuotą maistą. Didelį Kontinental oro linijų svetingumą mano skrandis kiekvieną kartą sutikdavo priešiškai, jokių didelių bėdų,žinoma, neturėjau, tačiau vos tik suvalgydavau stiuardesių man pateiktus patiekalus, mano skrandis kaip man išreikšdavo nepasitenkinimą manimi, stiuardesėmis ir Kontinental oro linijų pastangomis įtikti savo klientams.

Į Hiustoną nuskridome ramiai.

Iš Hiustono į Rio de Ženeirą nusigavome taip pat labai ramiai ir tvarkingai. Maistas išliko toks pats. Pasikeitė tik lėktuvas, stiuardesės ir kaimynas.

Svečių namai, nakvynę užsisakėme internetu, iš pirmo žvilgsnio nesužavėjo. Mūsų kambarys buvo atskiras, gyvenome plačiai trise, tuo tarpu kiti buvo panašūs į kolumbariumus, viename kambaryje nakčiai apsistodavo net po aštuoniolika žmonių.

Tačiau pirmieji įspūdžiai buvo vis vien labai geri : svečių namai ne per erdviausi, bet švarūs, pirmojo aukšto foje nuolat sukinėjosi patys įvairiausi žmonės, vieni apsistodavo nakčiai, kiti, ko gero, čia jau gyveno nuo jų atidarymo dienos, švarios lovos, skanūs pusryčiai. Personalas buvo ramus ir paslaugus, o vienas ilgšis mulatas mums buvo itin malonus, mat jis buvo geras krepšinio žinovas ir mūsų Žalgirio komandos fanas.

Kopakabanos rajonas ,kuriame buvo mūsų laikinieji namai, mums pasirodė irgi labai mielas bei jaukus. Tik apie jo saugumą, prieš pat išvykdamas iš namų, prisiskaičiau visokiausių baisybių, bet juk galima pasistengti jų išvengti.

Vandenynas nuostabus, iš karto pakerėjo jo apatitinė spalva, bangos.

Girdėjau kalbant, kad Rio yra gražiausias pasaulio miestas. Šitas teiginys man labai giliai įstrigo į atmintį dar namuose, tačiau važiuodamas iš oro uosto į centrą, pradėjau juo abejoti. Kaip Rio de Ženeiras gali būti gražiausiu pasaulio miestas, jeigu jame niekur nesimatė gražiausių pasaulyje namų? Vieta kurioje jis pastatytas, pagauna vos pradedi riedėti oro uosto autostrada, to niekas nenuginčys, tačiau norėtųsi tokioje įspūdingoje vietoje pamatyti ir vieną kitą įspūdingą rūmą. Pirmąją dieną tokių nepastebėjau, įsidėmėjau tik dvylikos trylikos aukštų namų gatvių labirintus, milžinišką karkasinę geležinę Kalėdų eglę, kurią šventėms ruošė tuzinas darbinėmis uniformomis vilkinčių vyrų, šalia jos besisukiojantį kraną, ir neišvaizdų arkinį tiltą apšviestą erzinančia salotine šviesa.

Sudrausminau save sakydamas, kad Rio de Ženeiras yra milžiniškas, kad aš esu tik ką atvykęs į šitą miestą, ir kad niekur ir niekada negalima visko gauti iš karto.

Į lovą atsiguliau laimingas. Ilgiausias mano gyvenimo skridimas praėjo sklandžiai, pirmasis įspūdis apie naująją šalį buvo geras, o ko daugiau reikia?

III

Rio de Ženeiro gimimo metais yra priimta laikyti tūkstantis penki šimtai antruosius. Miestas yra pagrindiniai vartai į šalį, jis jau keturi šimtmečiai traukia piligrimus ir turistus iš viso pasaulio, žavi atvykėlius dailiomis salomis, didžiausiu pasaulyje miesto širdyje žaliuojančiu nacionaliniu parku, tropine augmenija apaugusiomis, iki pat vandenyno kranto prieinančiomis kalvomis, ežerais, ir skaisčia saule ištisus metus dosniai šildančia vietinius ir svečius. Tai miestas milžinas, ir prieš jį pradedant apžiūrėti, reikia gerai pagalvot, ko tu iš jo tikiesi ir lauki.

Mes pažintį su Rio pradėjome nuo vietos, kurioje buvome apsistoję – Kopakabanos, paskui aplankėme šalimais esančius Arpoadorą, Ipanemą, Leblon, Flamengo,Botofogo, Leme. Tai įlankų ir paplūdimių pavadinimai, o prie tų įlankų ir paplūdimių prisiglaudę to paties pavadinimo (su nedidelėmis išimtimis) miesto rajonai. Dvi dienas stengėmės visur vaikščioti pėsti, važiuodavome tik tada, kai kalnai trukdydavo patekti į kitą rajoną ar paplūdimį. Henris Mileris yra pasakęs, kad kelionėse žymiai svarbiau yra atrasti niekam nežinomą bažnyčią, negu nuvykus į Romą aplankyti Siksto koplyčią, kurioje du šitai tūkstančių kitų turistų bliauna vienas kitam į ausį. Panašaus principo šį kartą laikėmės ir mes, na bent jau aš tai tikrai. Žinoma, nešaukiu, kad nereikia pamatyti Siksto koplyčios ar popiežiaus, tačiau klaidžiojimas mieste tik su pačiomis būtiniausiomis koordinatėmis, kartais gali padėti ne tik geriau jį pažinti, bet ir pakeisti vaikščiojančiojo gyvenimą. Tikrai tuo tikiu.

Sakiau, kad atvykimo dieną miesto architektūra man nepadarė didesnio įspūdžio. Tos pačios nuomonės buvau dar dvi tris dienas. Miestas gražus, abejonių nekilo, pastatai gana aukšti, kažin ar žemi derėtų prie į dangų šaunančių kalvų ir vaizdingų skardžių , švaru, viskas prižiūrėta, tačiau stebinančių namų nė savo formomis, nė spalvomis nematėme. O aš tikėjausi, gražiausiu pasaulio miestu tituluojamame Rio de Ženeire, išvysti ne tik dievišką gamtą, bet ir tos dieviškos gamtos bei žmogaus fantazijos dermę .

Ach kojos, ach vargšės mūsų kojos, po ilgų klaidžiojimų gatvėmis ir nuostabiaisiais Rio de Ženeiro paplūdimiais, jau po trijų dienų, visaip nenorėjo nešti mūsų į viešbutį.

Ketvirtąją ir penktąją dienas buvome suplanavę garsiesiems Rio de Ženeiro kalnams. Pirmąjį norėjau pamatyti Cukraus galvos kalną, nes jis man pasirodė mažiau nulaipiotas turistų, todėl geidžiamesnis . Apie keliones į tuos kalnus prisiskaitėme daug bauginančių puslapių, viena lietuvė savo pasikėlimą į Korkovadą prilygino Kristaus kančių keliui, taip sunku jų grupelei buvo pasiekti išsvajotą viršūnę. Mes jokių didelių vargų nepatyrėm. Neteko laukti milžiniškose eilėse, kęsti baisaus alinančio karščio taip pat neteko. Iš viešbučio išvykdavom jau įdienojus, važiuodavom, eidavom, stodavome į eilę prie bilietų, ir be jokio didesnio vargo, pakildavome keliais šimtais metrų arčiau debesų ir Dievo.