3 diena. Oras puikus, tad ruošiamės į žygį tarp aukščiausių viršukalnių Pico do Areeiro – Pico Ruivo. Šis maršrutas kai kur vadinamas sudėtingiausiu Madeiroje. Dar tik važiuojant į pradžios tašką net nepajutome, kaip atsidūrėme virš debesų. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, tad ištaikius platesnę kelio vietą tiek mes, tiek iš paskos važiuojančios mašinos masiškai stojom pasigrožėti akiai neįprastu vaizdu. Pradėjus eiti nuostaba tik didėja, nes iš visų pusių supa kalnai, skardžiai, debesys kažkur po kojomis ir begalybė stačių laiptukų žemyn. Lipti smagu, tik tą smagumą gožia proto balsas „ė, moterie, nekrykštauk, atgal tai į kalną lipsi“. Bandau neklausyti proto balso, bet galiausiai ateina neišvengiama – tiek nulipus žemyn laiptai pradeda kilti. Ir tada nesuskaičiuojamas laiptų kiekis į viršų. Kai jau atrodo, kad išspjausiu lauk plaučius, sutinkam jau atgal keliaujančią merginą. Optimistiškai paklausiu, ar dar toli viršūnė, o ji su šypsena smogia atgal „Don't ask, you really don't want to know...“ Ta džiugia gaida tęsiame kelionę. Šiaip ne taip, svajodama apie kvėpavimo aparatą ir galvodama, ar tikrai du plaučius turiu, pasiekiu aukščiausią salos kalną Pico Ruivo. Tiek atsivėrę vaizdai, tiek vaizdai keliaujant tikrai verti to prakaito ir nuovargio. Išsiilsėję patraukiame tuo pačiu keliu atgal ir gamta mus apdovanoja dar vienu stebuklu – maždaug pusiaukelėje užslinko didžiuliai debesys, kurie uždengė viską – nebesimatė nei kalnų viršūnių, nei skardžių visai šalia, o tako matomumas buvo gal 5 metrai. Apibendrinant, tikrai verta keliauti ir nors trasą įveikti reikia šiokio tokio fizinio pasirengimo (ir poros papildomų plaučių), bet grupės su šiaurietiškomis lazdomis skuodžiančių senjorų duoda papildomą motyvaciją nestenėti ir lipti viršun.
4 diena. Po nelengvo vakar dienos žygio šiandien suplanuotas lengvesnis – Rabaçal – Levada das 25 Fontes e Risco. Šis žygis laikomas vienu gražiausiu saloje, nes pats pavadinimas sako, jog kelyje rasime 25 didesnius ar mažesnius krioklius. Ir tikrai – daug žalumos, šalia čiurlena levada. Kadangi keliavome spalį, per vasarą kriokliai apdžiuvo, todėl 25 nepavyko suskaičiuoti, bent vien Risco krioklys ko vertas! Link jo vedė takas, bet kiek toliau, deja užtvertas varteliais ir užrakintas. Kiek leido kelias, pasmalsavome, pasirodo kažkada trasa ėjo tiesiai už krioklio, o dabar, ko gero, atkarpa uždaryta kaip nebesaugi. Keliaujant atgal nusprendėme nelipti taip greit į pagrindinį platų kelią, o dar šiek tiek paeiti palei levadą, juo labiau, kad priekyje matėsi einančių žmonių. Einam ir suvokiam, kad nuėjom ryškiai per toli, išlipti viršun nebėra kur, o atgal sukti nelygis. Ties tokiomis mintimis kelias pasibaigia ir atsiduriame prie didelio, ilgo ir tamsaus tunelio. Ok, lendam. Einam einam, šviesos tunelio gale nematyti, po kiek laiko nebesimatė ir švieselės už nugaros, bet vis tiek smagu, žandikaulis susirakinęs nuo šypsenos. Išlindę atsidūrėme kitoje kalno pusėje ir susėdome užkąsti. Iš paskos išlindo grupė turistų su gidu, o mūsų ribotos vokiečių kalbos žinios leido suprasti, kad parkingas už 10-15 minučių. Laimingi, kad visgi nenuklydome neaišku kur, metėm pietus atgal į kuprinę ir pasileidom link žadėto parkingo paskui vokiečius. Ir tikrai, už gerų 10min išėjome į parkingą, tik bėda, kad parkingas ne mūsų... Ir taip, navigacija mus informuoja, kad mūsų mašina viso labo už 3 kilometrų, tik tie kilometrai, savaime suprantama, į kalną... Taip ir kopėm pajuokaudami, kad norėdami pailsėti po vakar dienos kalnų išsirinkome tikai ne patį geriausią poilsį :)
5 diena. Dar iki kelionės užsispyriau, kad Madeiroje būtinai noriu praeiti Caldeirão do Inferno trasą. Kiek žiūrėjau video ir skaičiau kitų įspūdžius, tas kelias man pasirodė kažkoks magiškai gražus, ir tik jį praėjusi užskaitysiu, kad buvau Madeiroje. Visas maršrutas veda per tunelius, kurių ilgiausias net apie 2 km. ilgio, jame daug stačių skardžių ir kitų ekstremalumų. Deja, likus visai nedaug iki kelionės puikioji WalkMe programėlė pranešė, kad šis maršrutas uždarytas, dėl įgriuvusio tunelio ar kažko panašaus. Nusivylimas begalinis, bet pasiduoti nežadu. Kadangi jie aktyviai reiškiasi Facebook'e, užklausiau, gal atidarys iki mano kelionės trasą ir gavau atsakymą, kad Inferno galiu pasiekti nuo Caldeirão Verde levados. Taip neplanuotai atsidūrėme Caldeirão Verde levadoje, nors tikrai nežadėjom ten eiti, nes pagal viską, tai labai „einama“ levada, o nuolat eiti sus minia žmonių nesinorėjo. Pati levada dar žalesnė nei vakarykštė, o aš bandau įsivaizduoti, kaip turėtų viskas žydėti ir kvepėti pavasarį. Eiti taip pat įdomiau nei vakar, nes jau ir skardžiai šalia statesni, ir saugus plotas kojoms siauresnis, o finaliniame taške esantis krioklys krenta bemaž iš 150 metrų aukštį į ledinį ežerėlį. Užkandę ir pailsėję leidžiamės ieškoti Inferno. Einame palei levadą, tačiau matosi, kad šis maršrutas nėra toks populiarus – betoninis takas šalia levados vietomis gerokai aptrupėjęs, troseliai, „saugantys“ nuo bedugnės irgi vietomis nutrūkę. Nemažai tunelių, kai kuriuose teko eiti gerokai susilenkus ir dar bandant nepaslysti, nes nuo lubų smarkiai laša vanduo, tad vietomis telkšo nemažos balos, o vietomis tiesiog slidi tešlynė. Einant vienu tuneliu pasigirdo keistas garsas, kuris einant pirmyn tik stiprėjo. Jau beveik neramu paliko, gal čia tunelis griūna, o, pasirodo, išlindus iš tunelio pakliūname į siaurą tarpeklį, kur iš didelio aukščio krioklys krenta tiesiai į levadą, kuri teka per minėtą tunelį. Vaizdas, garsas ir jausmas tiesiog nenupasakojami :) Kaip ir tikėjausi, šis žygis, nors ir nepilnas, bet paliko didžiausią įspūdį.
Visą kelionę, kur bevažiavome, mus lydėjo nepaaiškinama sėkmė, kai visuomet rasdavome paskutinę laisvą vietą pastatyti mašiną net pačiose populiariausiose vietose. Tikriausiai karma atsilygino už nuoširdų džiaugsmą kiekviena minute ir įspūdžių troškimą, kai net paklydę tiesiog nusišypsodavom ir sakydavom, kad tai bus naujas nuotykis :)
Ką dar verta padaryti/aplankyti/suvalgyti Madeiroje? Paragauti pasiflorų limonado „Brisa“. Jį gamina tik Madeiroje, o skonis fantastiškas, kadangi gaminamas iš tikrų sulčių. Visą savaitę pirkom ne mažesniais kiekiais nei vandenį. Taip pat, jei norite pajusti tikrą madeirietišką dvasią, neikite valgyti į prabangius restoranus, o keliaukite tiesiai pas Ricardo į „O Avô"! Nuostabus baras pačiame Funšalio senamiestyje su išskirtiniu savininku. Sykį užėję, ten vakarieniavom vos ne kasdien, nes Madeiros žuvis Espada ten buvo pati skaniausia, neperkrauta nereikalingais skoniais ir su fantastiškai išvirtais ryžiais. O pats savininkas Ricardo kiekvieną svečią pasitinka kaip seną draugą, mūsų kaskart pasiteiraudavo, ką per dieną nuveikėm, patardavo, ką dar verta aplankyti, o paskutinę dieną atsisveikindami atsibučiavome jau kaip giminės.
Dar iki kelionės skaitydama kitų įspūdžius praktiškai visur rasdavau mintį, kad sykį aplankęs Madeirą, ja „susirgsi“ visam gyvenimui ir norėsi dar ir dar. Tuo nuoširdžiai netikėjau, galvojau, tai silpnuoliai... kol pati neaplankiau. Dar sėdint autobuse, kuris vežė į oro uostą skrydžiui namo, jau norėjau grįžti atgal. Čia jaučiausi absoliučiai namie. Grįžusi netgi gūglinau, kaip reiktų rasti darbą ten, kiek kainuoja pragyvenimas ir panašiai. Nors pati sala mažytė, atrodo, dar tiek nepamačiau, o ir pačia gamta atsigrožėti savaitės tikrai nepakako. Tikrai žinau, kad dar sugrįšiu čia pavasarį, kai visa sala skęsta žieduose :) Obrigado!
