Automobiliu per Lenkiją, Vokietiją ir Daniją

O apie nakvynės vietą verta papasakoti, kad kiti gal nesirinktų, nes Bookinge aprašyta labai gražiai, o realybėje ne taip gražu. Apartament Sopot – kas keisčiausia, ir atsiliepimai labai geri, įvertintinimas ar ne devyni balai. Ar čia aš jau taip išpuikau, kad nežinau ko noriu? Bet net ir mano vyrai, kurie niekada neniurzgėdavo dėl nakvynės vietų, esame nakvoję ir palapinėje, ir automobilyje, ir jiems visada viskas buvo gerai kaip yra, net ir jie paklausė: ir ką tu čia užsakei? Pirmiausia, vieta: tarsi gera, centras ne taip jau ir arti, bet nesunkiai pasiekiamas. Tačiau aplink namą slankioja, pro langus spokso tokie neaiškūs tipai su buteliukais rankose, todėl visą laiką reikia laikyti nuleistas žaliuzes, o viduje – uždegtą šviesą. Pro virtuvės langą smakso bomžai, ant palangės butelius susidėję, o pro kambario langą - praeiviai. Nes tas butas tiesiog ant šaligatvio – atsirakini duris ir iš gatvės įžengi tiesiai į kambarį. Ten ir yra tik vienas kambarys, dalis jo atitverta ir padaryta virtuvė ir dušas, o tarp dušo ir virtuvės – stiklinė siena. Nors stiklas patonuotas, bet vis tiek sėdėdamas virtuvėje gražiausiai matai, kaip kitas maudosi. Toks pikantiškas užmanymasJ. Šiaip tikrai švaru, bet vietos labai nedaug ir trims žmonėms jau nelabai yra kur apsisukti. Mašiną galima laikyti ant šaligatvio priešais langus, bet ar tą vietą rasi – tai jau kaip pasiseks, loterija. O varyti ją į kiemą – tai jau irgi kaip pasiseks: arba rasi ryte sveiką ir su visais ratais, arba ne.

12 diena, 100 km. Sopotą planavau kaip pasibuvimą prie jūros, poilsį, maudymąsi, pradžioje iš viso net keturias nakvynes buvau susiplanavusi, paskui po dieną vis karpiau (kokia laimė). Spėkit, ar mes buvome prie jūros? Taigi ne. Nė vienam nebuvo tokio poreikio. Šiandienai vietoje maudymosi  suplanuotas Gdanskas ir tas apverstas namas, galų gale. Gdanskas patiko be galo be krašto. Iš tikrųjų, nuostabus žavus senamiestis, toks gyvas, ošiantis, architektūra fantastiška, ir miesto simbolis „Gervė“ įspūdį palieka, ir pakeliamas tiltukas, ir prie krantinės išmėtyti sėdmaišiai, ir toks laisvės bei atsipūtimo jausmas. Į Gdanską atvažiuočiau dar kartą su malonumu.

Šymbarke (Szymbark) įkurtas edukacijos centras, kurio svarbiausias traukos objektas, be abejo – aukštyn stogu apverstas namas. Viskas, kas yra šio namo viduje – baldai, interjero elementai taip pat išdėstyti atvirkščiai, tik to visko labai nedaug. Tiesą sakant, aš tikėjausi kažko daugiau. Bet kad mano vestibiuliarinis aparatas irgi apsivertė aukštyn kojomis, - taip pat faktas. Užteko tik įkelti vieną koją vidun, ir iš karto mane metė į šoną, teko griebtis ištiestų virvių. Bet kodėl taip, niekaip nepajėgiu suprasti, koks skirtumas į kokią erdvę įžengi, tu tai stovi normaliai, ne žemyn galva. Vis tiek man šita fizika nesuvokiama. Vargšai statybininkai, kuriems teko šitą darbą dirbti. Ir tik dabar aš sužinojau viso šito užmanymo mintį: taip vaizduojama komunistų valdoma Lenkija – viskas ne taip, kaip turi būti laisvajame pasaulyje, visas gyvenimas – aukštyn kojomis.

Be neįprasto namo, Šymbarko edukacijos centre taip pat galima apžiūrėti tradicinę Kašubų regiono sodybą, karinį bunkerį, Sibiro namą, didžiausią pasaulyje fortepijoną. Visai smagu čia. Bilietai parduodami tik už grynus pinigus, bet šalia pastatytas bankomatas.

Vakare einame į Sopoto centrą ieškoti gražaus restorano atsisveikinimo vakarienei, rytoj važiuojame namo. Bet koks nusivylimas šiuo kurortu! Ir ta išgirta pagrindinė pėsčiųjų gatvė purvina, turginė, be jokio žavesio, stiliaus ar jaukumo. Kaip čia galima važiuoti ilsėtis? Medinis tiltas į jūrą – ilgiausias jūros tiltas Europoje – mokamas!!! Iš principo nėjome; ne esmė tie pora eurų, ne tiek išleista, bet, matyt, jau įaugęs į kraują Palangos tiltas, todėl mintis, kad tegul ir dvigubai ilgesnis, bet vis tiek tas pats daiktas mokamas – niekaip nepriimtina. Gražaus restorano neradome. Dar vienas Sopoto stebuklas – Kreivasis namas su parašų siena, - visiškai nesužavėjo, dulkinas kažkoks. Ir niekas manęs neįtikins, kad jis pagal keistumą laimėjo pirmą vietą pasaulyje. Bendras įspūdis apie Sopotą vienu žodžiu – prastas.

13 diena, 550 km. Pakeliui link namų, buvome numatę žiūrėti Malborko pilį ir Vilko guolį. Bet paskui vis tiktai nutarėme, kad jeigu suksim į abi šias vietas, tai namo grįšime arba jau labai vėlai naktį, arba dar vieną nakvynę reikėtų susirasti; o to jau nebesinorėjo. Todėl Malborko pilį paliekame kitam kartui, o šiandien lankysime Hitlerio būstinę. Nuo Sopoto iki Kentšyno 228 km. Vilko guolis suaugusiam kainuoja 15 zl., moksleiviams nemokamai, parkingas 5 zlotai, dirba iki 20 val.

Dabar ši vieta – tai tiesiog apsamanoję milžiniški, sudaužyti betono luitai. Tačiau pasitelkus vaizduotę, pasiskaičius, nes informacijos tikrai yra labai daug, pabandžius įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė tais 1940-1944 metais, - nugara bėgioja šiurpuliukai. Būstinė buvo aprūpinta moderniausiais techniniais įrenginiais, joje dirbo ir gyveno apie 2 tūkstančius žmonių. Ir tas faktas, kad Hitleris, tegul ir su pertraukomis, bet gyveno čia beveik tris metus – mane taip pat keistai užkabino. Beveik tris metus, visai šalia Lietuvos, betono karste be langų slėpėsi monstras, pragaru pavertęs milijonų žmonių gyvenimus. Čia įvyko ir nepasisekęs paskutinis pasikėsinimas į fiurerio gyvybę. Vėliau, kalbėdamas per radiją, Hitleris savo išsigelbėjimą pavadino Dievo jam paskirtos misijos patvirtinimu, o pasikėsinimą vykdžiusio 37 metų pulkininko grafo fon Štautenbergo šeimą pažadėjo sunaikinti iki paskutinio žmogaus. Pulkininkas ir dar beveik 5 tūkst. žmonių buvo sušaudyti arba pakarti, bet grafo giminė gyveno žymiai ilgiau už visus nacių vadus; žmona sulaukė 7 proanūkių. 1992 metais, dalyvaujant trims grafo sūnums, atidengtas nedidelis paminklas.

Nuteikia gana niūriai ši vieta, nelabai tinkamas akcentas kelionės pabaigai.

Bendri pastebėjimai. Vokietijai reikia grynų pinigų, vien su kortele galima įstrigti. Tas labai nustebino. Pavyzdžiui, LondoneJ mažiausiame kioske, bet kur gali atsiskaityti kortele, grynų ten neišleidau nė svaro. Vėl pliusas sūnaus mylimam miestui, kadangi aš neapkenčiu krapštytis su grynaisiais. O Berlyno centre, pavyzdžiui, pietavome dideliausiame restorane po atviru dangumi, nusidriekusiame per visą gatvę, kurioje įsikūrę įvairių tautų virtuvės – tik grynais. Bremeno Universum mokslo centro kavinėje – tik grynais. Ką jau kalbėti apie mažesnius objektus; o jeigu ir priima korteles, tai tik nuo tam tikros sumos. Labai keista, mano nuomone – totalus akmens amžius.

Seniai nemačiau tiek senų žmonių vienoje vietoje kaip Bremene. Net valgėme kavinėje, kurioje sėdėjo tik senoliai, jau labai garbaus amžiaus, skaitė laikraščius, bendravo ir keistai žiūrėjo į  mus. Ir mes jautėmės nejaukiai, gaila, per vėlai pastebėjome klientūrą, gal čia kokia išimtinai senimo susibūrimo vieta?

Vokiečiai ir danai labai rūšiuoja šiukšles. Visi kampai namuose apstatyti įvairaus dydžio šiukšlių dėžėmis ar maišais.

Booking.coms
storyLazyload();