Automobiliu per Lenkiją, Vokietiją ir Daniją

Nakvojame Kopenhagoje. Apskritai Danijoje yra nepigu, o rasti nebrangią, ne visai baisią nakvynės vietą ir dar su parkingu, yra gana sudėtinga, ypač sostinėje. Negaliu pakęsti dviaukščių lovų kelių kvadratinių metrų kamarėlėje, bet teko rinktis vadinamąsias kabinas. Cabinn Scandinavia – šiaip viskas neblogai: švaru, saugu, šaunus personalas, pėsčiomis pasiekiamas miesto centras, šalia Tivoli parkas, bet vis tiek tai  buvo pati prasčiausia ir pati brangiausia, tiesiog labai brangi, nakvynė: 117 eur + parkingas, atrodo, 19 eur. Tuose keliuose kvadratiniuose metruose mes, trys suaugę žmonęs, vos tilpome. Man klaustrofobija, plius aš bijau miegoti antrame aukšte, nes tiesiog regiu, kaip tas gultas krisdamas užspaudžia tą, kuris po manim. Ir bijau miegoti pirmame aukšte, kad manęs nesuspaustų tas, kuris virš manęs. (Kai birželio mėn. plaukėme keltu  į Piterį, pirmą naktį aš nusitempiau čiužinį iš antro aukšto ant grindų ir miegojau ant žemės, užbarikadavusi įėjimą į tualetąJ). O baisiausia – apšvietimas buvo toks varganas, kad jo praktiškai kaip ir nebuvo. Man yra būtina prieš miegą paskaityti knygą, kitaip diena netenka jokio malonumo. Todėl kabinoje skaičiau.... tualete sėdėdama ant klozetoJ. Nes tik ten šviesa dar buvo pakenčiama.

9 diena, 101 km. Ir šiandien dar didesnę pusę dienos vaikštome po Kopenhagą, žavų, modernų, laisvą laimingų, paprastų žmonių miestą, kuris mums labai patiko. Šį kartą visuomeniniu transportu nesinaudojome, viską įveikėme savomis kojomis. Mieste vyko Pride Week 2019, todėl visas miestas švietė vaivorykštės spalvomis, žmonės išsidažę veidus, plaukus, miesto centre Rotušės aikštėje – koncertas. Hmmm, keistas įspūdis...

Nors gyvenome šalia Tivoli, nors tai antras seniausias atrakcionų parkas pasaulyje ir vienas svarbiausių Kopenhagos lankytinų vietų, bet mes nutarėme apsieiti be atrakcionų. Vietoj to tiesiog blūdinėjome mieste, nuostabiame Nyhavn rajone, - beprotiškai gražūs tie spalvoti namukai, trijuose iš jų gyveno ir kūrė žymusis pasakorius H. K. Andesenas; stebėjome sargybos pasikeitimo ceremoniją prie Danijos karališkosios šeimos rezidencijos Amalienborgo. Londone, be abejo, ši ceremonija daug teatrališkesnė ir įspūdingesnė, danų gvardiečiai šiek tiek juokingi ir primena pingvinus. Aišku, nuėjome ir iki atplaukiančius laivus pasitinkančios Undinėlės. Pasodinta ji tolokai nuo centro, kojas pramankštinti yra kur.

Dar viena Kopenhagos atrakcija – nepavaldus valdžiai, nepaisantis Danijos įstatymų, hipių, pankų, benamių, laisvųjų menininkų ir visokių kitokių neformalų rajonas „vnie zakona“ Kristianija. Keista vieta, ore tvyro sunkus, salsvas kvapas, keisti, švelniai tariant, jos gyventojai, savaip intriguoja ir tarsi kažko baugu. Mes buvome šviesiu paros metu, todėl nieko baisaus ir pavojingo tikrai neteko patirti. Atvirkščiai, prekiaujantis žole vyriokas visai maloniai pardavė suvenyrinį maišiuką to šlamšto, papasakojo apie kiekvieną žolytę. Aš visur atvirai pleškinau fotoaparatu ir tik prieš išeinant, pamačiau didelius užrašus „NO PHOTO“. Vėliau perskaičiau, kad net atima fotoaparatus, vos ne sumuša. Va naktį ten nuėjus, manau, įspūdžių būtų aštrių.

Kristianiją mes pasilikome pabaigai, iš ten jau trauksime tolyn, todėl, kad nebegrįžti pasiimti iš viešbučio automobilio, iki jos važiavome savo mašina. Aišku, pėsčiomis būtume nuėję tris kartus greičiau, kamščiai baisūs, keliai daug kur uždaryti, navigatorius atkakliai mus suko ratais ir grąžindavo atgal prie tos pačios užtvertos gatvės. Bet šiaip taip atsikapstėme. Tada prasidėjo kančios, ieškant, kur tą mašiną įkišti. Apsukę penkiolika ratų, pagaliau vieną vietelę užmatėme. Šiek tiek pasvyravę, nes  lyg ir per arti iki gatvės kampo, bet nutarėme, kad apie 10 m bus. Grįždami iš atskiros respublikos Danijos sostinėje, jau iš tolo pamatėme už valytuvo užkištą geltoną popierių. Kas, po galais, negerai, gi už stovėjimą sumokėta? Blaškomės aplink automobilį, bandydami suprasti, už ką užsidirbome kosminę baudą – 510 DKK, 71 euras!  Kol viena moteriškė atsidarė langą ir visaip mojuodama į šaligatvį, bandė kažką paaiškinti. Pasirodo, ant šaligatvio nupieštas toks vos įžiūrimas geltonas trikampėlis, ir jei jau jį peržengei, - viskas, šakės, bauda. Bet tai kokie bjaurybės, mato, kad kvaili užsieniečiai, galėjo nors kažkokią nuolaidą pritaikyti, kaip pirmam kartui. O svarbiausia, tik sumokėjome už stovėjimą ir patraukėme link Kristianijos, ir jau po 3 min mums buvo surašytas pažeidimo protokolas. Matyt, už kampo pasislėpę laukė, ne kitaip.

Šiaip labai supykome. Paskui kol dar išvažiavome iš miesto pro amžinas statybas ir uždarytas gatves, tai jau galutinai subjuro nuotaika. Gerai, kad nakvynės vieta ūpą pakėlė.  Klarskov Bed & Breakfast  Klarskove – šiek tiek į šoną nuo pagrindinio kelio, artimiausia parduotuvė už 7 km, bet puikus, didelis namas, visas mums vieniems, mes net sunkiai suradome vienas kitą, po kambarius išsibarstę, didelis kiemas, viskas nuostabu, tik vėl praktiškai nėra šviesos niekur. Kas čia tiems danams su apšvietimu, šitaip taupo? Nakvynė kainavo 74 eurus, kaip Danijoje tai net ir pakenčiama kaina.  

10 diena, 314 km. Važiuojame link Mons Klint uolų, kaip rašoma internete – vienos žaviausių lankytinų vietų Danijoje, pasak geocentro lankstinuko „vietos, kur gimė Danija“. Kadangi šalis yra lygi kaip stalas, tai 128 m stačios kreidos uolos nusidriekusios Baltijos pakrante apie 6 km, danams, be abejo, yra gamtos stebuklasJ. Nors tikrai žavi vieta, yra interaktyvus gamtos muziejus, nutiesti civilizuoti nusileidimo prie jūros takai, yra ir laukiniai, kuriais jau kapstaisi savo rizika. Nusileidus, galima vaikščioti jūros pakrante, stebėti retus augalus, jei juos pažįsti, aišku. Manau, kad dar įspūdingiau šitos kreidos uolos turi atrodyti iš jūros pusės.

Planuodama kelionę, savo užrašuose buvau pasižymėjus: būtinai užsukti į Stegę. Užsukome, bet neradome jame to, dėl ko būtinai verta užsukti. Gražus miestukas, man visi Danijos miestukai patiko.

Na štai, Daniją daugmaž apsukome ratuku, pradėsime kelionę link namų. Iš Gedserio į Rostoką keliamės keltu, nepilnos dvi valandos ir mes jau Vokietijoje. Labai esu patenkinta savimi, kad sugalvojau tokį grįžimo būdą. Gal nėra labai pigu, persikėlimas mums kainavo 138 eurus, bet kiek laiko, degalų ir gal net vieną nakvynę sutaupėme, nes būtų tekę sukarti apie septynis šimtus kilometrų.

Nakvojame jau Lenkijoje, kurorte absoliučiai neištariamu pavadinimu – Svinouiscyje.

11 diena,  350 km. Šiek tiek pasižvalgome po Svinouscį (kas per pavadinimas), nieko širdžiai mielo jame nesuradome, nors buvau skaičiusi, kad labai vertinamas šis kurortas, kad lyginant su Sopotu – tai jau aukštesnė klasė, VIP. Gal labai paviršutiniškai, vos ne pro mašinos langą jį apžiūrėjome, bet tikrai žinau, kad čia ilsėtis nevažiuočiau.

Kol pakliūname į žemyninę Lenkijos dalį tenka netrumpai pastovėti eilėje prie kelto, bet užtat pamatome šerniukų šeimyną, besikuičiančią prie pat kelio, kaip mūsų Neringoje. Šis keltas nemokamas, kelionė trunka apie 20 min.

Važiuojam į Sopotą. Pakeliui buvau numačiusi užsukti į Šymbarką, pagaliau pamatyti tą apverstą namą. Bet mūsų navigatorius niekaip nesurado šito kaimelio, vis norėjo mus vesti į kitą Šymbarką, už 900 km. Kadangi Sopote nakvosime dvi naktis, tai nutarėme, kad namo aukštyn kojomis paieškosime rytoj.

Booking.coms
storyLazyload();