Austrija: Penkių dienų kelionė: Viena - Čekija


Pirma diena.
Kelionė išties buvo ilga, virš 920 km: išvažiavom 5.30 iš namų ir tame Lutine buvom 20.30 jų laiku. Kelionė truko 16 val. su trumpais sustojimais: šiltos sriubos, pritūpimų, 15 min nusnaust, nusičiurkšt. O valgyti galima ir vairuojant. Kita šneka, kai kiti važiuoja per Lenkiją - stengiasi ją peršokti per naktį. O dabar čia visokie nuvažiavimai ne ten, spūstys prie Varšuvos, Lodzėje stojome prie kiekvieno šviesoforo, nes eismas nesureguliuotas. GPS‘o mergelė nurodė ne tą kelią, tad sukorėme 50 km daugiau. Tai nervino. Buvome išties pavargę.
20.30. Pasiekėm pagaliau tą mūsų užsakytą hostelį. Pradžioje pravažiavau, nes net nekreipiau dėmesio. Nes ir numerio ant pastato nėra. Tiesiog, jau kokį ketvirtą kartą prasukant, dukra atsargiai pasakė, kad gali būti tai tas, ko ieškome. Visų pirma, kas patraukė akį - tai pastato išvaizda, kuri, tikrai, nesutapo su Booking.com nuotrauka. Vieno aukšto pastatas, priminė greičiai kokią blaivyklą, nei hostelį. Daugių daugiausiai viešus nakvynės namus, gal buvusią ambulatoriją. Prie įėjimo laiptų stovėjo keletas vyrukų su veidais panašiais į islamo respublikos chebrą ir su alaus buteliais rankose.
Nesinorėjo tikėti, kad tai mūsų pavargusių kūnų poilsis ir nakvynė. Nors ir vienai nakčiai. Dėl visa ko pastačiau automobilį už kampo, kur buvo pakankamai vietos parkingui, ir nuėjau pasiaiškinti, ar "tai" yra "tai". Mano moterys mane nulydėjo su vilties žvilgsniais, kad "tai" nėra "tai".

Taigi, prasiyriau, pro vyrukus su aleliu ir įžengiau į vidų. Radau, tipo, recepciją, kurioje nieko nebuvo. Ten net kompo nebuvo. Kaip ir nuteikė optimistiškai, kad, ko gero, mes nepataikėm. Tai pagalvojau, kad pasiklausiu tik kelio. Bet moteris, išėjusi iš kažkurios patalpos, su džiaugsmu paklausė čekiškai (nesunku suprasti, kas moka rusų kalbą): o, tai jūs - trys - kambarys užsakytas. Padavė raktus. Užfundijo braškių ir linksmai, nuoširdžiai kalbėdama palydėjo į 13 kambarį ir į 14 kambarį. Eidamas koridoriumi, mačiau porą bičų, kurie virtuvėlėje pasistatę alų rūkė ir maigė telefonus. Vėl gi, vaizdelis nepasirodė įkvepiantis. Aplamai, visas vidaus vaizdas nerodė kokybės, nors švaru, tulikai ir dušai patenkinami. Tas juntamas kvapas sakė, kad čia buvo kokia tai medicininė įstaiga.
Abu kambariai buvo vienodi, natūralu, kad pasirinkau 14. Kažkaip su matytais vaizdais skaičių 13 nenorėjau sieti.. Nors nesu prietaringas. Grįžau prie mašinos ir pranešiau ne tą naujieną, kurios tikėjosi mano kelionės draugės.
Susinešėme daiktus ir pradėjome diskutuoti ar saugu likti šiame, taip vadinamame hostelyje. „Gal susimokame ir važiuojame iš čia.“ Bet ieškoti laimės nelabai buvo kada. Visgi jau vakaras, buvome pavargę, ir nežinia, kur pasiduoti... Likome. Gal dar ta recepcijos moteriškė, kažkaip atrodė patikimai...
Lydėjome vienas kitą (moteris) į tulikus, dušus. Naktis buvo trumpa. Numeris buvo beveik prieš tuliką. Vakare dar ilgai vaikščiojo pirmyn-atgal kažkas su ramentais, aiškiai tarškėjo metalinės konstrukcijos, šniokštė vanduo klozetuose. Vakare, prieš gulant, sutikau tuliko tarpduryje vyrą, kuriam gamta atseikėjo, nežinau, už kokias nuodėmes, nes pusė veido buvo užkritę odos ar auglio gabalais tamsiai violetinės spalvos. Gerai neįsižiūrėjau, bet sukrėtė. Tiesiog, prietemoje prasilenkėme, aš jį praleidau pro duris.
Anksti ryte bildėjo vėl, nes šeimininkė plovė, tvarkė. Kažkoks vaiduoklių namas. Mano moterys buvo dideliame strese.

Antra diena
Taigi, ryte, dar aš spėjau susileisti litrą pieno „MŪ“ ir jau 8.10, be pusryčių, mes jau buvome automobilyje ir sukome į Olomoucą.
Į Olomoucą įnėriau ir nuvažiavau link bažnyčių bokštų. Kaip dažniausiai, bažnyčios reiškia miesto centrą bei pagrindinius turistinius traukos taškus. Buvome panaršę internete, žinojome, kad šis miestas turi šešis traukos taškus, į kuriuos vežami turistai: keturios bažnyčios, tame tarpe Katedra, Trejybės kolona ir vienuolynas. Žinoma, ankstų rytą, kas ten gali priimti turistus, nebent tik kavinės. O, kaip minėjau, mes buvome be pusryčių.
Visame Olomouco centre, kaip ir priklauso save gerbiančiam miestui, parkavimas yra mokamas. Bet naujokams dažnai sekasi - aš aptikau nemokamą gatvelę miesto centre, šalia kanalo, ir, besidriekiančią šalia daugiabučių, kurioje stato mašinas tų namų gyventojai. Natūralu, kad trečiadienio ryte radau skylę, kur ir pastačiau automobilį. Juk ir Čekijoje žmonės važiuoja į darbą. Be to, pasisekė pastatyti po medžiais, nes jau miestas alsavo ateinančiu karščiu. Tai buvo 8.40 ryto. Cha, ankstyvūs turistai.
Patraukėme link Šv. Vaclavo Katedros. Tiesiog ėjome gatvėmis, gatvelėmis, pro Universitetą, hotelius, parduotuvėles, barus, barelius, kurie irgi budo kartu su miestu. Ėjome be jokio žemėlapio, tiesiog ėjome, kur matėsi virš stogų išsišokęs bažnyčios bokštas. Jautėsi, kad yra mieste kokia tai šventė, pakilimas, nes ėjo išsipuošusios merginos, vaikinai su gėlėmis, ir vieni, ir su tėvais, makalavosi kokios tai delegacijos. Nutarėm, kad, greičiausiai, surišta su egzaminais, gal atestatais, gal su mokslo baigimu.
Pasiekėm mūsų tikslą. Na ką? Kas čia gali mus nustebinti? Tradicinė Čekiška bažnyčia, kokių jau prisižiūrėjom pernai Prahoje. Aukšta, įspūdinga, iš to pačio smiltainio.
Durys uždarytos, tai ir nesilaužėm. Aplink, apart žolę pjaunančių darbininkų, nieko nebuvo. Taip sakant, „pabučiavome durų klianką“, užsidėjome pliusiuką, apsisukome ir nuėjome. Pakeliui link automobilio, atsiminėme, kad turime skrandžius. Kaip sakant, pusryčius reikia suvalgyti pačiam, na, o kaip bus vėliau kelionėje, ar reiks dalintis, ar ne - kaip Dievas duos.
Kažkaip spontaniškai gavosi: ėjome gatve ir netikėtai, be jokio pasirinkimo, atidarėme vienos kavinės duris. Neprašovėme, nes buvo geras pusryčių meniu. Matyt, kad jį pateikia specialiai, nes turi rytinių klientų. O čia mes kaip į dešimtuką: omletas toks, omletas kitoks, angliški pusryčiai, pusryčiai „po francuzski“, prie pusryčių sultys, espresso ir pan. Atnešė keptus kiaušinius su sumuštiniais ir salotomis, kam sultis, kam espresso. Po to, dar itališkų ledų po kaušelį. Sumokėjom 270 kronų, kas atitinka 10 eurų. Trims žmonėms.
Toliau – kelias pro Brno į Vieną. Maršrutą nustačiau savo Natašą GPS programėlėje telefone.
Kad būtų aiškiau. Telefone turiu Sygic GPS programą, kuri neturi lietuviško balso. Ji ar tai nemokama, ar tai „laužta“, nežinau. Kolega patarė ir instaliavo. Man tai nė motais. Parsisiunčiau žemėlapius, važiuoju ir klausau: „Čerez trista metrov rezkij povorot napravo“. Kai nepaklūstu, nesikeikia, tik primygtinai primena, kad reikia apsisukti 180 laipsniu kampu. Kai nusibosta kartoti, persiorientuoja ir sako naujai. Pastebėjau, kad ta mergelė grybauja, kad sako ne tą, kas yra realiai: nerado naujų kelių, rodė ne tuos greičius, ne tuos fotoaparatus, parinko nepatogius kelius, bet tiek pernai tiek šiemet, iš principo, labai gelbėjo ir gelbėja, ypač Prahoje, Vienoje. Tai šiemet jai, tiksliau tam moteriškam balsui, tarp kitko jaunam, suteikėm vardus: aš – Nataša, o žmona – boba.
Tai va, su tos Natašos/bobos balsu nulėkėme į Brno, o po to į Vieną. Nuo Olomouco iki Brno yra autostrada. Skridom apie 140, kartais daugiau. Tik sustojome Čekijos pirmoje kolonėlėje pirktis vinjetes.
Nuo Brno Nataša/boba nukreipė mus ne greitkeliu. Aš ja patikėjau ir pasukau. Varėm per kokius tai miestelius, laukais, kalnais. Žmona nervinosi, pyko, kad ta boba rodo ne tą kelią, kad ji tikrai ne tuo keliu važiavusi. Aš tikiu saviške, nes žinau, kad ne vieną kartą važiavo iš Vienos per Brno. Na bet, Nataša sako, o aš, kaip ir daugiau pasirinkimo neturiu, nes kelių žemėlapio nepasiėmiau. Bet po 40 km visgi „įkritom“ į greitkelį ir greitai pasiekėm Mikulov, dar Čekijos miestelį. Pakeliui matėm dviejų senovės pilių griuvėsius aukštai kalnuose. Būtų nuostabu jas pasiekti ir iš paukščio skrydžio pažvelgti žemyn. Mikulov‘e puikuojasi ant kalno įspūdinga pilis. Grandiozinė! Nežinau, kurių amžių, bet ne tų sugriautų laikų. Naujesnių amžių. O kalnas – tai tikras kalnas. Ne Šatrijos.
Mikulov‘e apibėgom tris vienodo dydžio supermarketus: LIDL, Tesco ir kokį tai vietinį, prie kurio nebuvo nei vienos mašinos. Bet didis šūkis skelbė: “Vitame vas“. Užėjome į LIDL ir dėl reikalo papildyti skystimo rezervus, ir smalsumo vedami, ką jis pasiūlys Lietuvoje. LIDL‘as tikrai nenustebino kainomis ir asortimentu. Daugiau panašus į mūsų Express Market, nei į mūsų įprastus apsipirkimo centrus. Tesco žinomas iš Lenkijos – kaip ir viskas aišku. O vietinis – tai nesupratom, ką jis čia veikia. Bet stovi.
Už Mikulov‘o, netoli sienos su Austrija yra Travel Free Shop. Sustojome. Praskenavome kvepalų, kosmetikos ir saldumynų kainas. Tipo, grįždami užlėksime. Bet lietuviškas kainas vėliau (viešbutyje) patikrinau internete – pasirodo tas pats. Travel Free Shop mano mėgstamo Fahrenheito EDT 50 ml kaina 54 eurai, pas mus 53,87 euro (tipo irgi su nuolaida, be pristatymo mokesčio). Italijoje pirkau už 60 eurų. Pažiūrėjau, kad ir kiti tokiomis pat kainomis.
Taigi, pasiėmėm kiek tai saldumynų, kurie lauke tuoj pat pradėjo lydytis, nes karštis jau siekė 30, ir leidomės link Vienos. Mašinoje kondišinas dirbo įsijuosęs. Iš pradžių, kelias buvo gan siauras, apkrautas furomis, kurių lenkti, praktiškai, neįmanoma dėl pastovaus priešpriešinio eismo, ėjo per senovinius miestukus. Buvo labai keista, kad toks didžiulis automobilių srautas, pagrinde krovininių, lamdė miestelių gatves ir vos ne veidrodėliais braukė pastatų sienas.
Bet, kaip ir viskam ateina galas, mes pasiekėm kelio išplatėjimą, o šiek tiek vėliau ir autostradą. Čia chebra lėkė kiek kas galėjo: pirma juosta – 110 km/h, antra – pradedant 150 ir daugiau. Taip sakant „Your choise“. Savo mašinos nedraskiau, todėl akys pastoviai buvo nukreiptos arba pro priekinį stiklą, kad koks asilas neiššoktų iš pirmos juostos, arba į atgalinio vaizdo veidrodėlį, kad panašus gyvūnas neįvažiuotų į galinę mano automobilio dalį ir spėčiau pasitraukti.
23 km iki Vienos. Tai rodo mano telefone Sygic. Lekiam gelžbetonine trąsa. Nežinau, kaip ją pavadinti, greičiausiai, ta pačia autostrada. Tik dabar lekia masė mašinų, kaip koks spiečius. Kas lenkia, kas kiša priekį, maišosi samosvalai, betonmaišės. Spėk manevruoti. Nėra kada atsigerti.
15 km iki Vienos. Įvykusi avarija, kamštis, stovi begalė automobilių. Ačiū Dievui, kad visa tai kita puse važiuojančioje trąsoje.
Na, mes irgi tai stojam, tai lekiam, gazą minkau kaip tešlą. Čia ne Lietuva. Bet kelių darbai irgi vyksta. Per plauką
pataikau į reikiamą kryptį, nes staiga priešais atsiranda betoninė kelio pertvara, kuri nukreipia srautą dešiniau. Juk mano Nataša nežino apie kelio darbus, ji sakė varyk čia, o pasirodė, kad toje eilėje stovi nukreipiamosios betono konstrukcijos. Būtų buvę nesmagu pasimauti ant jų.
6,5 km iki Vienoje reikiamo taško. Kairėje trąsoje dar vis stovi pilna mašinų. Va čia tai bent! 8 km trys juostos pilnos automobilių. O po 10-ies km kamštis dar tik formavosi. Vilniui dar toli...
Mes nusprendėme, kad pirmiausia važiuosime į Vieną, o ne į viešbutį, ir pažiūrėsime pirmąjį numatytą objektą - Šionbruno rūmus.
Čia prasidėjo mūsų klajonės po Vieną. Nataša/boba „nuvežė“, kaip ir neblogai, bet, pradžioje, pasukome ne į tą posūkį, nes reikėjo sukti dar už 100 metrų. Po to, pasukome ten, kur sakė Nataša/boba, bet rūmų tikrai ten nebuvo. Tada jau neklausiau Natašos/bobos, apsukau kvartalą, ieškodamas parkingo, nes kaip supratome, kad tie rūmai jau netoliese, tereik pastatyti mašiną ir nueiti. Tai mašinos parkingas užėmė gerą valandą, nes sukau ratus, ieškodamas pagal ženklus, kur galima ją pastatyti, bet supratęs, kad niekur nepataikom, nulėkiau kryptimi vadovaudamasis vyriška įgimta navigacija. Bingo! Gavosi, taip kad apvažiavau daugybė kvartalų, kurių net sapnuose nesapnavau, visus rūmus ir parką, kurie užima mieste 176 ha, ir atsiradome iš kito šono. Per fuksą pasistatėme mašiną prie kažkelinto įėjimo į rūmų parką aikštelėje prie policijos. Vietinė vairuotoja nieko nežinojo apie mokestį už stovėjimą, nes ji moka internetu. Užėjome į Policijos nuovadą. Pareigūnas laužyta anglų kalba paaiškino stovėjimo bei mokėjimo taisykles ir maždaug ranka nurodė kryptį, kur yra Tobaco Shop, kuriame galime įsigyti stovėjimo taloną, panašų kaip Kaune. Tik jo nereikia nutrinti, o tušinuku užbraukti reikiamus langelius. Na, kol su dukra radom tą Tobaco Shop dar pasivaikščiojome pakankamai. Geras orientacinis sportas. Bet čia ne po miškus lakstyti. Ten nors su žemėlapiu, o čia rankos mostas ta kryptimi ir objekto net netikslus pavadinimas. „Čia už kampo, trys minutės kelio, ta kryptimi.“ Radom tą kioską. Indas prekiauja cigaretėmis, tabaku, ir dar stovėjimo talonais. Susimokėjome.
Patraukėme link rūmų. Gal koks kilometras parku, kur buvo, ką pamatyti, po to rūmų pastatai ir t.t., ir t.t. Čia nėra ką aprašinėti, reikia pamatyti. Žodžiu velniškai įspūdinga.
Kadangi jau buvo 18 valanda, mes į pačius rūmus nepatekome, nes jau paskutiniai lankytojai buvo išleidžiami. Tai pasivaikščiojome tik po didžiulę teritoriją, ir tai tik po mažą jos dalį, ir patraukėm į viešbutį.
20 valanda. O taip! Čia mes jau žmonės! Normalios lovos, normali patalynė, dušas ir tulikas numeryje, telikas (bet jis nereikalingas), Wi Fi. Komfortas!!! Žvy-ga-vom!

Taip. Žvy-ga-vom! Kai jau aistros nublėso, susinešėm daiktus. Skrandžiai gurgė, todėl skubėjom darytis užpilamas sriubas, makaronus, atidarinėti konservus, na, kas tik ko užsigeidė iš mūsų šaltdėžės.
Viskas, kaip ir gerai, bet supratom, kad turėsime tvankią naktį. Langai atverti, kiek įmanoma, tačiau vėsumos nėra. Sėdim vien su apatiniais, o prakaitas pilasi. Atidariau duris į koridorių ir tada pajutome skersvėjį, kuris, kaip gerasis pranašas, atnešė mums gūsį vėsos. Gerai, kad mūsų kambarys buvo paskutinis koridoriuje, o priešais dar niekas negyveno, tai įstačiau tarpduryje šiukšliadėžę kad nesitrankytų durys. Kažkas vaikščiojo rūkyti į balkoną, kuris buvo kaip tik prie mūsų durų, gal ir matė pro tarpą mane nuogalį, sėdintį prie kompo, bet, tikrai, suprato, kad čia ne nudistų pliažas, o tik gelbėjimasis nuo karščio. Taigi, tada rašiau pirmųjų dienų įspūdžius. Tik apie 2 nakties pasidarė pakankamai vėsu, kad galima būtų užmigti. Bet kita bėda - uodai. Tokie smulkūs. Gerai, kad nebuvo jų daug. Ai, kiek sugėlė, tiek...

Booking.coms
storyLazyload();