Australija: Į Pertą nenoriu

Australija 2009.Balandis





Į Australijos Pertą skridome per Bankoką. Prieš tai penkias dienas praleidome puolusių angelų mieste,čia pastaraisiais metais tenka būti gana dažnai. Tailando sostinėje jau viskas tarsi ir matyta,bet kiekvieną sykį vis vien kas nors nustebina:tai trykštantys ramybe vietos gyventojai,tai naktiniai įkaušusios Europos personažai,tai prekių kainos,kurios nežiūrint šiokio tokio augimo,palyginus su lietuviškomis,vis dar yra visiems įkandamos. Net didelio kruopštumo reikalaujančius suvenyrus, drabužėlius ar sidabro dirbinius čia iki šiol galima nusipirkti labai ir labai nebrangiai.

Tikriausiai Tailande dar mažai verslininkų iš Lietuvos. Kai jų čia bus daugiau,nusistovėjusi tvarka pasikeis per patį trumpiausią laiką:viešbučiai pabrangs dešimteriopai,už penkis kart mažesnę valgio porciją gausime penkis kart didesnę sąskaitą,o pasivažinėjimas taksi taps prieinamu tik vokiečiams ar šveicarams. Na,bet kadangi Tailandas iki šiol dar vis tailandiečių,tai parduotuvėse ir kavinėse europiečiai gali siautėti ir nebijoti dėl per daug greito piniginės ištuštėjimo .

Nors balandžio mėnuo čia visada būdavo sausas,šį kartą kiekvieną dieną palydavo,o prieš išskrendant į Pertą visą dieną kliokė liūtis,todėl visą dieną vartėmės viešbučio lovose, valgėm vaisius,saldumynus ir be saiko gėrėme kavą. Tik vakare šiaip ne taip nutipenome iki artimiausio masažo salono,kuris buvo įsikūręs netoli nuo mūsų viešbučio. Kol nuėjom penkiasdešimt metrų sušlapome iki siūlelio.

Paskui, atokiau nuo Khao San gatvės triukšmo, ramioje kavinėje valgėm jūros gėrybių sriubą ir žiūrėjome tailandietišką serialą. Sriuba buvo puiki,serialas mažiausiai penkis kart klaikesnis už pas mus rodomus ispaniškuosius.

Tvankų balandžio septintosios vidudienį sėdom į autobusą ir išvažiavom į oro uostą. Kadangi tiesioginių reisų bilietai į Pertą buvo brangūs,teko skristi per Kualo Lumpūrą. Kelios laisvos valandos pagrindiniame Malaizijos oro uoste suteikė galimybę patikrinti kažkieno paleistą gandą,kad jis yra didžiausias ir gražiausias pasaulyje. Nei velnio. Didžiausias,patogiausias ir mano širdžiai pats mieliausias – Bankoko.

Prieš sėdant į didžiulį Air Asia lainerį, du įtarūs Australijos tarnybų darbuotojai mums uždavė keletą suktų klausimų:ar nesiruošiame ten dirbti,ar neturime jų šalyje draugų,kodėl mes be bagažo,paskui sumurmėję kažką apie Lietuvą ir lietuvius įleido mus į įsodinimo salę.
Nuo Kuala Lumpūro skridome penkias su puse valandos. Pietų,tiksliau sakant – naktipiečių, už kuriuos sumokėjome perkant bilietus, kažkodėl nesulaukėme, o paprašyti pasidrovėjom.

Pertas, vadinamas Australijos perlu, yra vienas iš labiausiai izoliuotų miestų planetoje. Artimiausias šalies miestas Adelaidė nuo Perto nutolęs daugiau nei du tūkstančius kilometrų. Džakarta,Rytų Timoras ir Singapūras nuo čia yra arčiau nei Sidnėjus,Brisbenas ar Melburnas. Perto regionas (vakarinė Australija) užima trečdalį šalies teritorijos. Tai pats rečiausiai apgyvendintas rajonas pasaulyje. Čia gyvena apie 1,7 milijono žmonių,1,3 milijono – Perte.

Klimato įvairovė daro vakarų Australiją patrauklia,bet kuriuo metų laiku. Galimybės poilsiui ir pramogoms čia didelės,daug įdomių nepakartojamų gamtos kampelių,unikali flora ir fauna,nardymas su jūros gyvūnais ,kitos turistinių vadovų išreklamuotos laisvalaikio praleidimo formos traukia į šį kraštą turistus iš viso pasaulio.

Negalime girtis jog pamatėme visą šalį,ar bent jau visą vakarinę pakrantę,tačiau kelis šimtus kilometrų į pietus ir šiaurę nuo Perto nusibeldę buvom, šiokį tokį įspūdį apie miestą,kuriame praleidome porą savaičių,ir didžiausio Australijos regiono kelius bei gamtą,susidarėm.

Apsigyvenome labai vykusiai – centre,Viljamo gatvėje,kuria einant link Svan upės galėjai patekti tiesiai į verslo ir prekybos kvartalą,kitoje jos pusėje stovėjo negausių Perto muziejų ir kitų miesto kultūros įstaigų kompleksas,o už viešbučio driekėsi naktinio gyvenimo rajonai.

Tik atskridus į oro uostą ir pradėjus pažintį su miestu pro privataus automobilio, vežiojančio atvykėlius į viešbučius langą,Perto priemiesčiai nuteikė maloniai:nedideli privačių namų kvartalai,neplačios medžiais apsodintos gatvelės,beveik visai plokščiastogiai vienaaukščiai namai ,o prie kiekvieno iš jų stovi po du – tris automobilius.

Maloniai nuteikė ir pirmoji pažintis su miesto centru,kuriame,kaip jau minėjau,buvo ir mūsų viešbutis „Britannia on William“,nepretenzinga Viktorijos laikų – 1800 metų architektūra,neužgriozdintos,na visai neužgriozdintos mašinomis gatvės,beveik gaivus oras. Bankoko karštį pakeitė maloni Perto vakarų vėsa,o dar labai krito į akis jau pirmąją dieną vaikštant po miestą,tai puikūs gatvių grindiniai:paprasti,kokybiški,nepretenzingi,bet įvairūs. Klaipėdos Mažvydo alėja ar Palangos Jono Basanavičiaus gatvės palyginus su šitais mums pasirodė labai iššaukiančios,rėksmingos ir...neskoningos.

Pirmasis įspūdis apie pasirinktą nakvynės vietą buvo kartesnis nei apie miestą. Pavargusius po ilgos kelionės viešbučio tarnautojas paprašė mus ateiti po keturių valandų,tai yra lygiai 12,atsieit tik 12 valandą pas juos prasideda atvykėlių apgyvendinimo laikas.

Prisiminiau dar tarybiniais laikais girdėtą posakį,kad geriausias socializmas pasaulyje yra Australijoje. Ko gero,kad šis kalambūras apie ją sklinda ne be pagrindo.

Pertas miestas platus,daug žemės užima į visas puses besidriekiantys privačių namų kvartalai,toliau patenki į istorinį miestą- Sity, kurio centre į dangų šauna šalies gerovę simbolizuojanti daugaukščių namų giraitė. Tokiomis giraitėmis šiandien puošiasi kiekvienas save gerbiantis metropolis Azijoje,Amerikoje,ne išimtis ir Australija. Stengiamės neatsilikti ir mes Vilniuje išdaiginę modernų nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimą.

Perte švaru. Na,labai švaru. Net kramtoškes uolūs švaros palaikytojai čia nugremžia nepaprastai kruopščiai,gėlynai pavydėtini,vejos išpuoselėtos,žolė ne nupjauta,o galima sakyti – nuskusta.

Miesto liaudis tarpusavyje kažkuo labai panaši. Ypač rytais,pietų metu, darbui baigiantis:po gatves visomis kryptimis zuja ,per perėjas skuba juodai baltomis spalvomis apsitaisę įstaigų įstaigėlių,kontorų ir bankų tarnautojai. Juodi kostiumai ir kostiumėliai,juodos kelnės ,juodi sijonai,balti marškiniai ir palaidinės,o rankose kiekvienas nešasi po dokumentų segtuvą. Ne portfelį,ne krepšį,ne kokį nors kitą pričindalą,o būtent segtuvą popieriams ir raštams laikyti.

Manau,kad šiandien labai panašiai atrodo visų pasaulio didmiesčių manchetenai,volstritai,suvaravongai,nesvarbu kaip įmantriai juos bevadintume – vis vien jie tėra greitai vienodėjantys globalizuoto pasaulio bruzdėlynai.

Vakare mūsų viešbučio kaimynystėje esančiame grandioziniame restorane šurmuliavo lesbiečių sueiga,surengta mums nežinoma proga,o gal be jokios progos,bala ten žino,žodžiu, mieste tekėjo laisvas pasaulio lyčių lygybę simbolizuojantis kasdieninis gyvenimas. Ir jokio miestelėnų ardymosi,jokių demonstracijų,jokių pagiežos žvilgsnių puotaujančiųjų pusėn. Mūsų Marijos žemės moteriškės piktintųsi: - kaip šitos begėdės gali gyventi tokį neatsakingą gyvenimą,kai Australijoje ir taip labai trūksta dailiosios lyties atstovių,kai vargšai vietiniai stipriosios lyties piliečiai laukia nesulaukia moteriškų rankų švelnumo?..

Štai tokie ar beveik tokie buvo pirmosios dienos įspūdžiai tolimosios Australijos kontinente,kurie,deja,menkai pasikeitė ir po dviejų savaičių. Net grįžus namo jie liko beveik tokie pat,kokius mes ten patyrėme pirmąją viešnagės dieną.

Pertas – miestas jaunas išsidėstęs ant tingios plačios Svan upės krantų,išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia,kad per miestą teka gulbių upė. Miestas turi tarsi du centrus,jau mano minėtą Sity ir Frimantlą. Pirmasis yra darbo ir pramogų centras,antrasis – verslo. Skrupulingai atkurti ir atrestauruoti senieji miesto pastatai,puikios pėsčiųjų alėjos ,nuostabūs miesto ir upės vaizdai nuo centrinio parko kalvų,įspūdingas X1X amžiaus teatras. Perto regione yra vystomos pagrindinės Australijos kalnakasybos šakos – klesti nikelio,aukso ir deimantų pramonė. Į Pertą iš visos šalies, o ir iš pasaulio, suplūsta visų šitų verslo šakų specialistai susipažinti su didžiausiomis pasaulio šachtomis, deimantų regionu – Kimberli,kuris savo dydžiu pralenkia analogiškus deimantų telkinius Jakutijoje ir Pietų Afrikoje.

Kimberli deimantai yra nepaprastai aukštai vertinami už kokybę ir retą rožinę spalvą.

Paprastus keliautojus į Pertą vilioja šiek tiek kiti dalykai. Tai niekur kitur pasaulyje nesutinkama tokia įdomi,aš nesakau graži,gamta. Kalbant apie ją norėčiau pabrėžti,kad ji yra būtent įdomi:ne saldi,ne viliojanti akį maloniais peizažais,o turtinga ir įvairi. Ypatingas Perto klimatas padėjo čia išlikti unikaliems medžiams milžinams – kari. Tokių daugiau nesurasite niekur margame pasaulyje. Tik reikia sukarti kelis šimtus kilometrų neįdomaus kelio į regiono pietus,kad juos pamatytum. Nukeliavus du šimtus šešiasdešimt kilometrų tokiu pat nykiu keliu į šiaurę galima išvysti kitą regiono įžymybę – pinokius,tokias raudonos dykumos viduryje styrančias uolas,suakmenėjusias medžių liekanas,visai nežemišką mūsų planetos gamtos kampelį. Trumpai pabuvoti smagu ir įspūdinga,ilgiau – nėra kas veikti,o ir negalima,nes ekskursijos vadovas ragina kuo greičiausiai sėsti į autobusą ir skubiai kitu,bet tokiu pat nykiu keliu riedėti atgal,kad išsitektumėte ekskursijai skirtame laike,kad į miestą grįžtumėte griežtai nurodytą valandą,nei minutėlės vėliau.

Grįžtant iš „pinoklių“gidas pasakojo,kad pavasarį Perto apylinkės pražysta pačių įvairiausių,pačių gražiausių, nepakartojamiausių gėlių kilimais,kad tuo metu šitas regionas yra pats fantastiškiausias ir unikaliausias visoje Australijoje,kad tada Perto žemė sulaukia daugiausiai lankytojų iš viso pasaulio. Nematėm. Lankėmės balandžio mėnesį – tuo metu Australijoje krito geltoni lapai nes buvo ruduo.

Netoli Perto,galima sakyti čia pat už miesto,yra nuostabūs Indijos vandenyno skalaujami švaraus smėlio pliažai . Atvykėliai juose gali gulinėti didesnę metų dalį. Čia pat esančiuose viešbučiuose galima ir pagyventi. Prie vandenyno smagu tiems kas mėgsta daug vandens. Man labiau patinka mažesni jo telkiniai, upės,ežerai,todėl ilgai tenai neužtrukom.

Daugiausiai laiko praleidome pačiame mieste:jo gatvėse,parkuose,muziejuose,krautuvėse,zoologijos sode.

Perte yra Vakarų Australijos meno galerija, su viena geriausių kolekcijų šalyje. Jos lankymui reikėtų paskirti visą dieną. Tai ne per daug.

Jeigu nėra galimybės ar noro pamatyti visos šalies,Perto 400 hektarų ploto karališkasis parkas ir botanikos sodas Nambangas, visai neblogai pakeičia blaškymąsi po milžinišką šalies plotą. Čia esanti Australijos augmenijos ekspozicija surinkta nepaprastai kruopščiai, yra išsami ir beveik pilna.

Malonu,kad nuo parko kalvų galima pasigėrėti miesto ir upės Svan panorama. Nemalonu,kad per patį parko centrą nutiestas platus kelias. Tačiau jis vietiniams patinka. Jie ir jų svečiai čia atvažiuoja savo automobiliais pasivolioti parko pievoje,pasėdėti ant demblių,pavalgyti hot dogų ir atsigaivinti kolos gėrimu. Kai kurie nusistovėjusį meniu papildo ledais ar karštais kepsniais kavinėse. Tačiau tik kai kurie. Daugelis valgo tai, ką mes vadiname greitu,bet labai nesveiku maistu gadinančiu skrandį ir figūrą.

Nors Velykos buvo čia pat,miesto gatvėse,kavinėse ir krautuvėse nieko tokio nesijautė. Mūsų prekybininkai šitokia proga pasiruošę visus pinigus ir sielą kartu iš tavęs išpurtyti,o čia nieko – ramus australietiškas ruduo.

Tačiau prieš pat šventę Pertas atgijo žaibiškai. Krautuvės paskelbė didžiuosius nukainavimus ir minios karštligiškai žaižaruojančiomis akimis plūstelėjo į gatves. Tiksliau – į krautuves. Stilingi ir nelabai vyrai matavosi stilingus ir nelabai drabužius,avalynę,aksesuarus. Moterys spygaudamos graibstė sijonus,palaidines,liemenėles ir kojines. Mėgsta pertiečiai nukainavimus,oi mėgsta,taip ir laksto nuo vienų krautuvės durų tiesiai link kitų,neiškrypdami iš kurso.

Susidarė toks įspūdis,kad gražioji gyventojų dalis Perte yra vyrų šešėlyje: ramios,tylios,nekrentančios į akis,kukliai apsirengusios,jokių kablukų,makijažo,priaugintų nagų ar kitų nepatogumų, be kurių lietuvaitės neįsivaizduoja net pokaičio miego. Neperdėsiu sakydamas,kad jeigu dienos metu čia pasirodytų mūsų merginos,pasivaikščiotų gatvėmis ar pasėdinėtų kavinėse, tai ko gero atkreiptų vietinės nuovados darbuotojų dėmesį, pernelyg didelis mūsiškių pasipuošimas jiems tikrai pasirodytų įtartinas.

Tačiau šeštadienio vakarais Perto moterys nustoja būti pilkomis nepastebimomis pelytėmis ir kardinaliai pasikeičia: tviska ne mažiau nei mūsų tautietės,iš kažkur atsiranda visas mums žinomas gundymo priemonių arsenalas,ir miniai,ir skeltukai,milžiniškos dekoltės,ryškios spalvos ir žinoma – kablukai.

Na,apie pastaruosius reikėtų atskiro straipsnelio. Netinka Perto merginoms ir moterims tie daikčiukai. Nors pasiusk – netinka. Nemoka jos vaikščioti ant kablų,eina paknopstomis,susilenkusios,beveik griūdamos,atrodo,kad kažkas prieš jų valią vietoje slidžių jas apmovė aukštakulniais.

Kelionei einant į pabaigą likusį laiką nusprendėme skirti ne kokioms ten motinos gamtos išdaigoms - akmeninėms bangoms,dykumoje styrantiems pinokiams ar neregėtai išstypusiems medžiams ,o proziškesniems dalykams: auksui,opalams,brilijantams,žodžiu,nedideliems žavingiems niekučiams. Tačiau noriu pasakyti,kad šitie mano išvardyti niekučiai čia - ne smulkmena,o galima sakyti - Perto dangoraižių širdis,nes būtent jie yra didžiausio Australijos regiono ekonomikos ir gerovės pagrindas. Žinoma,prie jau aukščiau paminėtų, dar reikėtų pridėti ir nikelį.

Papuošalų mėgėjų nusivylimui turiu pridurti ,kad Perto ekonomikos pagrindą sudarančios puošmenos čia kainuoja brangiai.

Booking.coms
storyLazyload();