Australija: AUS

Čia nebus tradicinio pasakojimo. Bus keletas minčių ir nuotraukų.

Nerealiai smagu! Kodėl? Todėl, kad mergaitės bėgioja po lėktuvą, nešioja viską. Pvz. kaip senais, gerais laikais, atnešė meniu. Neveltui Qatar Airways – Airline of The Year. Dar labai smagu, nes klausausi kažkokią arabišką muziką. Modernius šlagerius tokius. Kur dar jų paklausyt, jei ne pakeliui į rytus. Artimuosius. Galima, žinoma, Spotify ar tam tikram kvartale Giotenburge, bet tai nėra tas pats. Trečia priežastis – niekad neskridau dreamlineriu. Jei nežinot, kas tai, pasakysiu. Boeing Dreamliner. Kaifovas paukštis. Sparnas, kaip paukščio užriestas. Gražu.

Bet gal nuo pradžių reiktų pradėti? Atsikėliau prieš 4 ryte. Taip bijojau pramiegot, kad pabudau likus vienai minutei iki žadintuvo ir iki jam suskambant, spėjau viską išjungt. Visus tris, trijuose telefonuose.

Laikrodį palikau namie, ble. Su Ieva rungtyniaujam, kas daugiau žingsnių primins, daugiau valandų stovės, viską ten, o aš laikrodį palikau.

– Mačiau laikrodį palikai, tai aš jau laimėjau, – rašo man žmona ryte.
– Fuck, palikau…

Vienas keliauju, kaip supratot. Kelionė darbinė, seniai suplanuota. Labai toli. Beveik taip toli nuo namų, kiek tik galima. Australijon skrendu su stotele Katare. 6 valandos iš Giotenburgo iki Doha, 4 valandos ten ir tada beveik 15 iki Sidnėjaus. Žinau ir man baisu. 6 dar nieko, o vat toliau bus labai sunku. Pamenu kelionę į PAR prieš kažkiek metų. Per 11 valandų nusibodo viskas, viską paskaudo ir norėjosi tik lįst po pernykščiais lapais. Vienintelė paguoda – Australija.

Žinau, pavydėkit.

Kazem (wordas ištaisė į Kazimiero) El Saher dainuoja apie Kolak Ala Badhak, kad ir ką tai reiškia. Mergaitė atėjo pasiklaust mano vardo ir ar aš tikrai užsisakiau diabetinį maistą. Yes, sakau, ašai. Kad daugiau nieko nebuvo tinkamo mano dietai. Mėsą ir žuvį galiu ėst (mėsą iš bėdos), bet cukraus vengiu, taigi diabetikams skirtas maistas turėtų tikt. Bloody Merrie kažin turi cukraus? Lyg ne. Degtinė su pomidorų sultim. Tvosiu. Arba viskio.

Sėdžiu apsuptas švedų pensininkų. Įdomu, kur jie visi skrenda. Teta už manęs komentuoja savo vyrui pakeliui į pakilimo taką:

– Tai kur gi jis čia leidžiasi (mato besileidžiantį lėktuvą)?
– …
– Taig nėra mūsų dešinėje jokio tako! Jis tuoj mus nuneš! Kaip čia dabar bus! Taigi jop….
– …, – jos diedas ramus.
– Ai ne, žiūrėk, kairėj nusileis.

Diedukas prieky su žmona (spėju, kad namo važiuoja – į artimuosius rytus) nepaiso jokių saugumo instrukcijų – kėdė nuleista, rankos atrama pakelta, diržas neprisegtas, sėdi tarp dviejų kėdžių. Mergaitė kol juos sutvarkė, maniau pati nespės atsisėsti į vietą startui.

– Ajazau, kaip mėto, jazau, jazau! – komentuoja mano komentatorė iš galo.

Užsidedu savo ausines su triukšmo slopinimu ir, kaip jau sakiau, be Kazimiero, nieko daugiau negirdžiu.

O ten, kažkur apačioj, Vilnius.

Valgyt davė pasirinkt iš trijų patiekalu – kiaušinienė su dešra, blynai arba kažkoks vegetariškas upma. O gal ten ji? Upma lyg ir moteriškos giminės? Vienžo, bus upma. Ir buvo. Košė su kažkokiais kringeliais ir skaniu pomidorų padažu. Vaisius ir kruasanus praskipinau. Jogurtą taip pat. Tada atėjo kita mergaitė, atsiprašė, jog jos durna kolegė man nepadavė diabetinio maisto ir pakeitė padėklus. Apsimoka visai. Gavau dvi porcijas. Mano švediška kaimynė labai nuliūdo, kad čia tokie fokusai neteisingi šalia vyksta.

Well, einu sotus toliau žiūrėti filmo. Kazimierą išjungiau. Filmas senas, 1990 metų. Anuomet vadinosi “Žemės virpesiai” ar panašiai (Tremors). Paliko tada labai gilų įspūdį.

Filmas, kaip ’90 – labai geras. Įspūdis, žinoma, kitas, bet užtai nostalgija. Skrendam virš Baku. Liko pora valandų, bet maršruto dalis – pati įdomiausia. Virš Irano ir, panašu, netgi Teherano. Diena. Gal ši kartą matys, kad broliškos valstybės lėktuvais, o ne amerikietiškas dronas. Nejuokinga man. Vis tikrinuosi pro langelį, ar nematyt ko, nors Azerbaidžanas dar, kol kas ramu.

Reikia vėl kraujinės Marytės paimt.

Ši kartą maistą davė teisingą iš karto. Jei 6 valandų skrydyje maitina 2 kartus, kiek kartų duos 14 su puse? Mįslė.

Virš Irano kol kas ramu. Pasiekėm miestą Shiraz. Ne pirmą kartą skrendu, o nepaliauja stebėtis Motulės grožiu. Mes kaip kokios bakterijos ant virtuvinio stalo – kuičiam, rausiam, krapštom. Tada nepasidalinam kažko. Tada taikomės ir vėl rausiam. O kalnai, kaip stovėjo, taip stovi.

Štai ir Persijos įlanka, o ten jau ir kelionės tikslas. Niekada šitam gale neteko būti. Nusileidom švelniai, tokį paukštį tupdyti reikia kiaušų.

Trumpas patikrinimas ir mes jau Doha oro uoste. Oro uostas toks oversized keleivių kiekiui. Kur eisi, visur beveik tuščia. Sunkiai business case galai sueina čia, bet juodo aukso turi, pinigų irgi, matyt sponsoriauja kol kas.

Neįdomus oro uostas. Personalo labai daug, bet visi aptarnaujantys – ne vietiniai. Vos ne prie kiekvieno puodo tualete stovi ir laukia, ką čia išvalius.

Nėr ką veikt – nusprendžiau pasportuot. Jo, žinau, durnas, bet 14 valandų reikės sėdėt, todėl minu taką, kol turiu progą. Numyniau septynis kilometrus. Oro uostas nemažas, sakiau jau. Užtrukau valandą. Dar liko trys. O po to, tos nelemtos keturiolika su puse.

WIFI yra, bet ne kažkas, nors skųstis labai negalima. Kalbėt su niekuo neišeina, bet susirašinėti visai užtenka.

O kokie čia personažai vaikšto. Padišachai su keliom žmonom, basakojai indai nukirptais nagais,

– Ach tu, rupūže, žalio medžio, – rėkia teta ant savo mažylio (trimečio, gal keturmečio) ir pokšt jam per veidą delnu. Dar kartą, pokšt. Net atsisukau.

Na gerai, vadino kažkaip kitaip, bet skambėjo baisiai. Aš dar kažkiek pagražinau, laisvai versdamas.

Toliau – nieko įdomaus. Kojos tinsta jau dabar, kas bus vėliau? Valgyt nesinori. Nieko nesinori, net išgert. Norisi namo.

Pagaliau laipina. Sėdžiu upper deck, todėl lipu tarp pirmųjų. Tada iki galo ir laiptais į antrą aukštą. Ekonominės klasės kabina antram aukšte maža ir, panašu, rėkiančių vaikučiu nebus. Ir lakstymo mažiau. O dar sėdžiu pačiam ekonominės klasės prieky, todėl išlipti teks paskutiniam. Nu ir kas.

Kol laukiu valgyt, reikėtų išgert. O, duoda vyno. Prisijungsiu vėliau, jei jėgų bus.

Kelionės laiku – tokie skrydžiai. Į rytus skrendant, praskrendi virš laiko juostų, t.y. kažkiek laiko iškrenta iš gyvenimo. Laimė, kad pakeliui namo tas laikas grįžta atgal. Nors jei tęsti kelionę visą laiką į rytus, galite savo gyvenimą prailginti. Pamenat, kaip Foggas ir Paspartu per aštuoniasdešimt dienų aplink pasaulį keliavo? Grįžo, patys nežinodami, viena para anksčiau, mat keliavo į rytus ir nors jie matė aštuoniasdešimt saulėlydžių, Londone jų įvyko septyniasdešimtdevyni. Taip ir man – kelionė trunka dvidešimtketurias valandas, o išvykti tenka sekmadienį anksti ryte tam, kad vietoje būti pirmadienio vakare.

Prižadino, žiurkė.

– Labas rytas, sere, gal norite savo DBML pusryčių?

Ne, ne DeBil MeaL, DiaBetic MeaL. Namolio tokio maisto neimsiu, turbūt. O gal ir imsiu. Kol kas smegeninėneveikia.

Aišku noriu. Kavos dar noriu. Ir suprast, kur mes esam ir kiek dar liko, mat niekas neaišku dėl šito šuolio per laiko juostas į rytus. Laikrodis telefone rodo 3:50. Pro langą matau, kad saulė aukštai. Jokio kieto ar skysto paviršiaus nematau, mat debesuota. Dar tik visai neseniai knapsėdamas pro iliuminatorių mačiau Indiją, o vėliau Šri Lanką ir buvo visiškai juoda naktis su labai daug žvaigždžių, ant žemės stovint tiek nesimato, ir labai aiškia Paukščių tako juosta.

Booking.coms
storyLazyload();