Atostogos reggae ritmu – The Bahamas

(Pasakojimas iš asmeninio blog‘ o, tad atsiprašau, jei jame per daug subjektyvumo)

Pasakojimą apie atostogas Bahamuose norėčiau pradėti apie tai, kas yra couchsurfing. (Niekad su tuo nesusidūrusiems bus aiškiau, nes pasakojime šis žodis bus vartojamas ne vieną kartą).

www.couchsurfing.org – interneto portalas, socialinis tinklas, prie kurio prisijungę milijonai žmonių iš 230 pasaulio valstybių. Visus juos vienija noras keliauti. Šio tinklalapio esmė – registruoti vartotojai gali kreiptis į kitus vartotojus prašydami nemokamos nakvynės savo kelionės metu, o jeigu tai neįmanoma, prašyti, kad bent jau aprodytų savo miestą, padėtų susiorientuoti naujoje vietoje, galbūt visai svetimoje kultūroje. Couchsurfing – pabrėžtinai ne pažinčių svetainė. Tai greičiau keliautojų klubas. Vieniems tai galimybė sutaupyti pinigų, kai nereikia brangiai mokėti už viešbutį, kitiems – galimybė artimiau prisiliesti prie svetimos kultūros ir geriau pažinti lankomą kraštą ( vietinis gyventojas gali parodyti ne tik labiausiai turistų lankomus taškus), dar kitiems - tai galimybė susirasti draugų kitam pasaulio krašte.

Pirmą kartą couchsurfing ( toliau – CS) išbandžiau prieš metus Havajuose. Po labai geros patirties šiemet gan spontaniškai sugalvojus aplankyti Bahamus, CS buvo pirmoji į galvą šovusi mintis. Pinigų tam nė viena neturėjom ( vykau su drauge Raimonda), tad jau pradedant planuoti kelionę buvo aišku, kad tai turės būti kiek įmanoma pigios atostogos. Ar tai įmanoma? Pasirodo, taip!

Pasiruošimas kelionei.

Pirmas ir svarbiausias dalykas – nakvynė. Jos paieškom pasitelkiau CS. Išsiunčiau apie 10 laiškų į Nassau miestą, gavau 2 teigiamus atsakymus. Abu jauni vaikinai. Apie vieną iš jų anketoje randu tik vieną merginos atsiliepimą , koks jis sexy , kito anketa atrodo kur kas patikimiau – apie 40 puikių atsiliepimų iš įvairiausių žmonių. Theo - 25 metų, gyvena su tėvais, siūlo laisvą kambarį su dvigule lova. Po kelių laiškų susitariam, kad mūsų datos jam puikiai tinka, pasisiūlo paimti iš oro uosto, galiausiai nusiunčiam oficialų prašymą, savo skrydžio informaciją, susitariam, kad lauks.

Antras dalykas – laiškai institucijom. Internete radusi prieštaraujančios viena kitai informacijos, parašiau laišką į užsienio reikalų ministeriją, kuri patvirtino, kad Lietuvos Respublikos piliečiai į Bahamus gali keliauti be vizų ir būti iki 3 mėnesių. ( Nors tiesa, vizos kaip ir yra, gauni štampą į pasą, tačiau į jokias ambasadas kreiptis nereikia, o vizos kaina jau automatiškai būna įskaičiuota į lėktuvo ar kruizo kainą). Kitas klausimas buvo, ar išvykus iš JAV ( buvau ten kurį laiką turėdama ESTA) be problemų vėl įvyksiu į šalį. Amerikos ambasada patvirtino, kad mano ESTA – leidimas 90 dienų legaliai būti JAV ir įvažiavimas į šalį yra daugkartinis, t.y. kiekvieną kartą norint įvykti į šalį nereikia pildyti prašymų iš naujo. Atsakius į sau rūpimus klausimus galėjom kelionę planuoti toliau.

Paskutinis rūpestis – bilietai. Ai, nors toks čia ir rūpestis: truputį pagooglinam, paprašom amerikiečio draugo, kad nupirktų su savo kreditine kortele ( mūsų lietuviškų amerikiečių svetainės nepriima! O SEB‘as žadėjo, kad puikiai veiks...) ir kelionė tampa neišvengiamu reikalu. Atostogos rugsėjį Bahamuose – nebe svajonė, o tikrų tikriausia realybė.

Trumpai apie šalį.


Bahamų salos – archipelagas, esantis Karibų jūroje. Kadaise Kolumbo atrastas, vėliau anglų perimtas, dabar – nepriklausoma valstybė. Bahamų istorija sudėtinga ir įdomi, tačiau pasaulis turbūt daugiausia žino apie viduramžius, kai Bahamai priklausė Ispanijai, ir jūrose viešpatavo laivų plėšikai ( „Karibų piratų“ filmai turbūt taip pat davė nemažą indėlį). Po Versalio taikos 1783 metais salos atiteko Britanijai ir iki 1973 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija. To pasekmės akivaizdžios ir šiandien: sostinėje Nassau vyrauja kolonijinio stiliaus architektūra, gatvėse eismas juda kaire puse ( kaip ir Anglijoj), valstybinė kalba – anglų ( nors ir su labai savotišku akcentu). Bahamai turi savo valiutą – Bahamų dolerį, kurio kursas 1=1 JAV doleriui. Visur be problemų gali atsiskaityti tiek vietiniais pinigais, tiek JAV doleriais. Bahamai – salynas, turintis apie 700 salų. Didelių, mažesnių ir visai mažučių. Tik keletas iš jų yra apgyvendintos. Vietiniai gyventojai – juodaodžiai, mielai bendraujantys su turistais. Turistai šalyje turbūt panašiai kaip šventos karvės Indijoje, nes jie – pagrindinis daugelio gyventojų pajamų šaltinis. Bahamai gyvena iš turizmo ( na, dar augina ir eksportuoja ananasus (oficialioj rinkoj) ir yra tranzitinė šalis kokainui (juodojoj rinkoj)), čia kasdien uostuose švartuojasi kruiziniai laivai, atplukdę į salas tūkstančius poilsiautojų, pasiruošusių papurtyti savo kišenes apsipirkinėjant ir linksminantis. Tarp atvykusių turistų buvome ir mes.

1 diena.


Beveik nemiegojusios naktį su Raimonda paliekame savo vasaros namus JAV ir pajudame į tolimesnį nuotykį. Po ilgos kelionės ( Portland – Los Angeles – Miami – Nassau) pagaliau pasiekiame savo kelionės tikslą. Po 12 val. skydžių, pasikeitus laiko juostoms į Bahamus atskrendame vėlai vakare. Tik išėjus iš lėktuvo į veidą tvoksteli didelis karštis ir drėgmė, po kelių sekundžių drabužiai prilimpa prie kūno. Atsisuku į Raimą: „ -Sveika atvykus į tropikus, brangioji“. Karšta. Labai karšta. Sparčiu žingsniu nuskubame į oro uosto vidų. Pavargusios, bet vis tiek puikiom nuotaikom, tarpusavy kažką nerūpestingai plepėdamos nueinam prie muitinės. Ten laukia pokalbis su imigracijos pareigūne. Net nepagalvojau, kad galima taip susimauti ties tradiciniais imigracijos klausimais!
-Kur apsistosite?
-Pas draugą namie.
-Koks adresas?
-Nežinau ( uuups...)... Bet jis mūsų laukia lauke, žadėjo pasitikti.
-Koks jo telefono numeris?
-Nežinau... ( Velnias, aš jo du kartus prašiau, kad atsiųstų savo telefono numerį, o jis taip ir neatsiuntė!)
Akivaizdu, kad pareigūnei jau daromės įtartinos:
- Kokia draugo pavardė?
-Ammm… Harisson… Handerson…H… (Dievaži, užmiršau. Jau ir pati susinervinau, kad tiek klausinėja, o aš nieko nežinau!)
- O jūs jį pažįstat???
- Na taip…
- Iš kur jūs jį pažįstat?
- Iš interneto. Couchsurfing.org. ( Tada jau pajutau, kokiam Š esam įklimpusios).
-Iš interneto??? - ( Pareigūnės akys išpūstos, žiūri tai į mane, tai į Raimondą) – Eime, merginos, su manimi…
Ne pirmą kartą kažkur keliauju, daug domiuosi, žinau, kad kai pareigūnai vedasi į savo kambariuką pokalbiui gali nieko gero nelaukti.

Kabinetas pilnas moterų. Visos juodos, apvalutės, vidutinio amžiaus, rimtais veidais, ryškiai norinčios jau baigti darbą ir nepatenkintos, kad čia dar kažkokios dvi panos trukdo. Uch, nemalonus pirmasis įspūdis buvo. Su ryškiu spaudimu pradėjo visos klausinėti, kokiais tikslais vykstam, kur apsistosim, kaip mes galim pasitikėti kažkuo, ko nepažįstam, kodėl neužsirezervavom viešbučio.
-Ar turit pinigų, kad norit įvykti į Bahamus?
-Turim.
-Kiek?
-Turim kreditinėse kortelėse ir grynais.
-Kiek kortelėse?
- ( pasakom).
- Parodykit!
Parodom korteles.
-Bet tai čia kortelės, mes negalim patikrinti. O grynų piginų ar turit?
-Turim.
-Parodykit!
Parodau. Tada kalbos pasisuka, kad mus įleis į šalį, jei užsirezervuosim viešbutį bent pirmai nakčiai ( Bomžaut saloj neleidžia). Mes bandom šnekėti, kad mums nereikia viešbučio, apsistosim pas draugą. Neklauso.
-Eime kuri nors su manim.
Aš kraustausi savo popierius, tad išsiveda Raimondą. Grįžta abi po pusės minutės. Raimonda:
-Tu eik kartu, nes aš tai jo neatpažinsiu! Tu ten su juo susirašinėjai.
Nu šaunu. Tikrai keliam pasitikėjimą. Pareigūnė pikta, išsiveda mane į laukimo salę. Dairausi dairausi... Velnias, žmonių mažai, visi juodi, visi vienodi, o reikiamo veido ir nematyti...
-Matai jį?
- Ne...
Išeinam į lauką – tas pats. Jo nėra. Neatvažiavo pasitikti! Tada jau ir man pasidarė neramu. Ne dėl to, kad gali neįleisti į šalį, bet dėl to, jog mąsčiau, kur mes dėsimės naktį su visais savo daiktais?...Prašau interneto. Sako, kad nėra. Savo naudotis neleidžia. Grįžtam į kabinetą, kur viltingai laukia Raimonda. Naujienos ne kokios... Po dar kelių bandymų ieškoti Theo, prašymų leisti palaukti jo ilgiau („ -Čia jums ne laukimo salė!” ), po nuodugnaus mūsų bagažo patikrinimo, iškamantinėjimo ką tiek laiko veikėm JAV, visų mūsų dokumentų patikrinimo galų gale užrezervavo mums pigiausią viešbutį už 95 usd/nakčiai.( “-O ko jūs tikitės?!Čia juk Bahamai!”), įdėjo štampą į pasą ( leido būti šalyje tik 5 dienas) ir beveik paleido...

Vedant mus iš oro uosto žiūriu, atsiveda pareigūnas vaikiną. Theo! Jetau, kaip aš apsidžiaugiau jį pamačiusi, lyg kokį draugą-išgelbėtoją. :) Tačiau susipažinti galėjome tik vėliau, nes tada buvo jo eilė užeiti pokalbiui pas pareigūnus. Vėliau Theo pasakojo, kad buvo klausinėjimas, kokie jo motyvai, jog priima dvi nepažįstamas merginas pas save į namus. Imigracijos pareigūnai bandė iškvosti, ar tik ne kokiais seksualiniais sumetimais jis mus priima, nes visiems buvo nesuvokiama, kaip galima leisti nepažįstamiems žmonėms iš kito pasaulio krašto pas save tiesiog pagyventi. Niekas nebuvo girdėjęs apie couchsurfing.org. Theo pasakojo, kad jam leido mus pasiimti tik todėl, kad jo tėtis kažkada dirbo imigracijoj, kažkas jį prisiminė ir kaip pas patikimą žmogų išleido. Nu ir įkliūk tu man šitaip. (Aišku, dabar pati matau labai daug savo klaidų, bet gerai, kas gerai baigiasi ir yra iš ko pasimokyti ateičiai!)

Lauke mūsų laukia Theo draugas Khalil. Sumeta mūsų daiktus į truck’o bagažinę, ir pajudame link namų. Turbūt per pirmas kelias minutes susidraugaujame su Khalil ir trumpos kelionės pabaigoje jau jaučiamės savos. Važiuojant link Theo namų jis apsimeta mūsų kelionių gidu ir pasakoja kur kas yra jų sostinėje Nassau. Šnekučiuojamės, juokiamės, viskas smalsu, įdomu, bet nuovargis jau daro savo. Grįžę namo dar susipažįstame su Theo tėčiu ir nusliūkinam į svečių kambarį. Tą naktį kritus ant lovos po palubėj besisukančiu ventiliatorium turbūt tą pačią minutę užmiegu.

2 diena

Penktadienis. Theo su Khalil dirba, nieko nuveikti kartu nesiūlo, tačiau palieka namų raktą, savo telefono numerius ( jei prireiktų ko nors), namų adresą (kad žinotume, kur grįžti) ir autobusų numerius, vežančius į centrą ( autobusų grafikas neegzistuoja). Na ką, mes su Raima merginos ne baikščios – einam ieškoti vietinio autobuso.( Tiesa, mašinos nuoma saloje kainuoja minimum 50 usd/dienai, tuo tarpu autobusas – 1,25 usd. nepriklausomai nuo atstumo, todėl renkamės viešąjį transportą ). Ilgai netrukusios sulaukiame kažkokio. Važiuoja į centrą – tinka. Įsėdus į autobusą man turbūt buvo mini kultūrinis šokas. Sėdi vairuotojas ir jo“ kontrolierius“. Pirmi klausimai: „ -Iš kur esat? Ar turit vaikinus? Ką veiksit vakare? Gal norit kur nors kartu nueiti? Gal galit duoti savo telefono numerį?“ Na taip, kur gi ne. Išsisukinėjam, bet paimam brukamą vairuotojo telefono numerį („ - Aha, gal paskambinsim, jei mums reikės asmeninio vairuotojo...“), o tuo tarpu, kad važiuojam pro neaiškius rajonus, kad važiuojam... Kontrolierius iššiepęs visus auksinius dantis pasakoja, kad čia jų getas. Kokią valandą važiuojam tuo autobusu vienintelės baltos, aplinkui vien juodaodžiai keičiasi, visi spokso kaip į eksponatus... Turistai į tokias vietas neužsuka. Tos gatvės, namai, kiemai – toli gražu ne paradinė Bahamų pusė!

O jau eismas! Atrodo, visi nuolat pypina, skuba, į kelio ženklus nežiūri, vienas prieš kitą per raudoną šviesoforą lenda... Visiškas chaosas. Mistika, kaip jie ten neapsidaužo mašinų ir neužkemša siaurų keliukų avarijom. Autobusai, tiesa, irgi stoja bet kur. Kaip mikriukai: bet kas pamoja, ir stoja autobusas vidury gatvės, net į šalikelę kai kur nepasitraukęs. Merginos vaikinams per atidarytus autobuso langus šūkauja („- Babe, I love you! Call me!”), vaikinai merginom šūkauja... Pirmas pasivažinėjimas viešuoju transportu įspūdį paliko, tad užtikrintai galiu sakyti: „Nori local experience - sėsk į autobusą“.



Paleido mus vairuotojas centre. Susiradome kažkokią vietinę sumuštininę, nusipirkome po sumuštinį, nuėjusios į Donkey Donuts pasiėmėme kavos, papusryčiavome ir patraukėme pėsčios į paplūdimį, kurį parodė Theo kaip geriausią iš galimų. Būčiau žinojusi, kaip toli jis yra, būčiau dar vieną autobusą stabdžiusi! Na, bet turėjome progą daaaaug pasivaikčioti po miestą.








Penktadienio planas – Cabbage Beach. Šiaip pagrindinė Nassau dalis yra Providence saloje, tačiau šalia yra ir mažutė Paradise sala. Joje yra didžiulis Atlantis viešbučio kompleksas, golfo laukai, paplūdimiai, o tarp šių dviejų salų nutiesti du tiltai. Į vieną iš esančių paplūdimių mes ir ėjome. Atėjus į Cabbage paplūdimį akis džiugino smaragdinė jūra. Raimonda nubėgo atsigaivinti pirma, o neužilgus grįžus atraportavo, kad atsivėsinti vandenyje tiesiog neįmanoma. Ir tikrai! Vanduo tooooks šiltas. (Rugsėjo mėnesį vanduo Bahamuose yra šilčiausias, ne veltui ten dažnai formuojasi uraganai). Tokioj jūroj galėčiau mirkti visą dieną neišlįsdama! :) Deja, to nedariau, vis teko pasikeičiant su Raimonda daiktus prižiūrėti, nes labai jau įtartini tipai aplinkui trynėsi:
-Girls, do you like parties?
-Sure.
-Would you like weed?
-We don‘t smoke.
-Pills?
-No, thanks.
-Husband?


Taigi diena prabėgo paplūdimy. Susipažinome su visai šauniais vaikinais iš Floridos, vėliau su kažkokiais iš Pensilvanijos… Beplepant pražiopsojom paskutinį autobusą link Theo namų, teko važiuoti su taksi. Vairuotojas kaip turistes, aišku, kokiais 7 usd apsuko ir net nenuvežė į vietą – paskambino Theo, kad neva neranda jo namų ir tegul mus pasiima kažkur pakeliui! Ten „pakeliui‘ mus pasitiko Khalil. Veždamas namo pakvietė vakarienės, nes labai norėjo mums pagaminti. Neatsisakėm, tad vakarą praleidom su Khalil, Theo, jo mergina, dar vienu draugu Alex ir labai skania omarų vakariene. Užsimezgė graži draugystė tarp trijų bahamiečių ( su mergina kažkaip nesutapo biolaukai, matyt) ir dviejų lietuvaičių :)

3 diena.

Penktadienį vakarieniaujant Khalil pasiūlė visiems paplaukioti valtimi. Juokėsi iš mūsų, kad mums taip patiko Cabbage paplūdimys ir žadėjo parodyti tikrai gražų paplūdimį. Taigi dienos tikslas – Rose island. Rose island – negyvenama sala, nelabai toli nuo Providence salos. Jau pajudėjus iš prieplaukos buvo aišku, kad diena bus puiki. Ir tikrai: tobulai žydra, skaidri ir šilta jūra, kaitri saulė, ilgi, tušti, balto smėlio paplūdimiai, skambanti reggae muzika, draugiškas, nesiliaujantis juokas ... Nežinau, kiek kartų tą dieną pasidžiaugiau savo gyvenimu, o plaukiant namo, šiltam pietų vėjui džiovinant mano garbanas, mėnesienai atsispindint vandenyje vis mąsčiau, ar begali būti geriau?

Booking.coms
storyLazyload();