Ir nors chačkarai įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros vertybių paveldo sąrašą, tai neišgelbėjo, kai Nachičevanėje Julfos armėnų kapinėse buvo išnaikinti beveik visi 10000 ten stovėjusių chačkarų. Kai kurių iš jų kopijos dabar stovi prie Geghardo vienuolyno.
Kaip jau minėjau, du pirmuosius turus įsigijau tik atskridusi į Jerevaną. Dėl trečiojo norėjau pažiūrėti, kaip man patiks kelionių organizatorius ir apskritai ar patiks pačios kelionės. O patiko viskas, todėl po antro turo iškart užsukau į agentūrą ir įsigijau kelionę į Giumri miestą, aplankant Haričavanko vienuolyną.
Giumri sovietmečiu vadinosi Leninakanu. Ir jei miesto dabartinis pavadinimas mažai ką sako, tai sovietinis vyresniajai kartai tikrai žinomas. Taip, tai tas pats miestas, kuris 1988 m. gruodžio 7 d. po didžiulio žemės drebėjimo per 30 sekundžių kartu su Spitaku ir kitais aplinkiniais miestais, miesteliais bei kaimais buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Leninakane išliko tik patys seniausi pastatai miesto centre. Visi kiti (apie 80 proc. miesto) sugriuvo pirmiausia dėl to, kad sovietinė statyba visiškai nebuvo pritaikyta padidintos rizikos seisminei zonai. Vien tik Leninakane apie 10 proc. gyventojų žuvo iš karto. Dar iki šiol, praėjus daugiau nei 30 metų, miestas iki galo neišsivadavęs iš griuvėsių, nekalbant apie vis dar skaudančią artimųjų netektį. Sovietinis laužas, aišku, seniai išvežtas ir vietoj jo miestas atstatytas, o štai senuosius pastatus norima restauruoti. Bet tas trunka jau gan ilgą laiką.
Daugybę metų Giumri buvo laikomas amatų, menų, juoko ir humoro miestu. Visoje Armėnijoje garsėjo miesto artistai, humoristai, muzikantai, literatai. Dabar jame stovi ne vienas paminklas meno atstovams, o mieste buvo nufilmuotas ne vienas filmas. Senoji miesto dalis – Kumayri istorijos ir kultūros muziejus-rezervatas – pasižymi autentiška miesto armėnų architektūra. Ir tai yra viena tokia vieta iš nedaugelio vietų Armėnijoje ir pasaulyje.
Bet taip pat jis – ir našlaičių bei pabėgėlių miestas. Būtent į Giumri nuo Osmanų imperijos vykdomo genocido 1915-1917 m. bėgo armėnai.
Miestas gražus savo vaizdais, bet kelionė į jį visų pirma buvo gili savo turiniu. Gidė labai daug pasakojo apie armėnų genocidą. Buvau apie tai šiek tiek girdėjusi, bet stipriai nesigilinau. O čia po šukelę susidėliojo visa mozaika. Beje, pirmą kartą genocido terminas ir buvo panaudotas armėnų žudynėms apibūdinti. Būtent genocidas lėmė, kad pasaulyje armėnų diaspora yra viena iš gausiausių.
Haričavankas, įsikūręs 2000 m. virš jūros lygio, yra vienas didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių vienuolynų Armėnijoje. Sprendžiant pagal pamatus, jis greičiausiai pastatytas VII a., tačiau pats Harič kaimas, kuriame yra vienuolynas, egzistavo dar II a. pr. Kr. Haričavankas buvo vienas garsiausių armėnų vienuolynų dėl savo mokymo įstaigos ir čia kopijuotų rankraščių.
Armėnų apaštališkoji bažnyčia – gan asketiška. Joje nėra didelės prabangos. Viena iš priežasčių – armėnų tautai nuolat tekdavo nuo ko nors gintis: mongolų, persų, arabų, osmanų, kt. Tam, kad atėję svetimšaliai neturėtų ko niokoti, armėnai bažnyčių, vienuolynų turtais ir nepuošdavo. Jei pasitaikydavo koks šventąjį vaizduojantis paveikslas, tai jo išvaizda būdavo panaši į rytietiško gymio, kad atėjūnai manytų, jog tai savas, ir neliestų.
Jerevanas įkurtas dar 782 m. pr. Kr. Pasak legendos, Nojus sušukęs: „Aš matau sausumą“. Toje vietoje ir buvo pradėtas statyti miestas. Tai net dvylikta Armėnijos sostinė. Kitos buvo prarastos dėl karų ir konfliktų.
Jerevano centras – gyvas, iki vėlumos pilnas žmonių, šurmulio, šviesų, automobilių. Vitrinose – gerai žinomų prekių ženklų logotipai. Lauko kavinėse – ir pas mus šiuo metu labai populiarių desertų meniu. Gatvėse žmonės stilingai apsirengę. Automobilių parkas, priešingai nei likusioje Armėnijos dalyje, nebe rusiškas. Maisto išvežiotojai, paspirtukai – miestas neatsilieka nuo Europos. Kas labiausia krenta į akis – tai daugybė policininkų. Lyg ir turėtų būti saugu dėl to, bet priešingai – ta gausa sukelia įvairių minčių. Dar prieš pradedant planuoti kelionę kilo dvejonių apie tai, ar saugu į šią šalį keliauti vienai moteriai. Galiu patvirtinti, kad viskas gerai – jokių problemų dėl to neturėjau, jokių priekabiavimų ar neigiamo požiūrio nepatyriau.
Pirmiausia, ką aplankiau Jerevane, yra kaskados. Tai laiptai, išpuošti skulptūromis, meno kūriniais. Kaskadose yra meno galerija. Ekspozicija išdėstyta ne tik salėse, bet ir kylant eskalatoriumi į viršų, todėl rekomenduoju į viršų ne lipti laiptais, bet užvažiuoti. Nuo kaskadų atsiveria vaizdas į miestą ir į Araratą. Į jas pakilti siūloma anksti ryte, kol oras giedras. Tuo metu Araratas atsiveria visu gražumu.
Iš viso sąrašo Jerevano muziejų galiu pakomentuoti šiuos:
Armėnijos istorijos muziejus. Paprastai istorijos muziejai yra tarsi pradžiamokslis norint pažinti šalį, kurioje vieši. Mano apsilankymo metu didelė dalis salių buvo remontuojama, todėl mažai ką tepamačiau;
Nacionalinė dailės galerija yra tame pačiame pastate kaip ir Istorijos muziejus, bet neapsilankiau, nes supratau, kad laikas jau spaudžia, o aš lėksiu per sales tik uždėdama pliusiukus. Todėl nusprendžiau, kad geriau ne;
Matenadaranas – muziejus ir kartu mokslo centras. Muziejuje eksponuojami rankraščiai ir rankraštiniai fragmentai iš beveik 20000 Matenadarano saugyklų, dokumentai, ankstyvosios spausdintos knygos, įrišimų, tarp jų ir iš tauriųjų metalų, pavyzdžiai, atskiros miniatiūros ir kt. Nežinau, kuris muziejaus eksponatas yra vertingiausias, bet vienas eksponatas padarė didžiulį įspūdį. Jį apžiūrint nejučia ėmiau skaityti: „Ketvirtoie nedelioie...“ Tai Karaliaučiuje 1591 m. išleista lietuviška Biblija. Paklausiau darbuotojos, ar tai originalas. Patvirtino, kad originalas. Labai rekomenduoju apsilankyti;
Genocido muziejus. Apie armėnų tautos genocidą buvau skaičiusi, bet norėjau sužinoti daugiau, todėl planavau jį būtinai aplankyti. Bet gavosi taip, kad vykstant į Giumri gidė labai daug apie tai pasakojo. Tarpuose tarp pasakojimų dar pati googlinausi ir skaičiau. Tema labai skaudi, sunki, slegianti. Jaučiuosi nemažai apie ją sužinojusi, todėl nebenorėjau savęs apsunkinti šiomis mintimis paskutinę kelionės dieną;
Sergej Paradžanov (Sergei Parajanov) muziejų rekomendavo tiek viešbučio savininkė, tiek sutikti rusakalbiai turistai. Sakė, kad muziejus įdomus, o gidas labai charizmatiškai ir įtaigiai pasakoja. Jei būčiau turėjusi daugiau laiko, galbūt būčiau susigundžiusi nueiti, bet nesu šio sovietų armėnų kino menininko žinovė ir kažkodėl neatėjo noras sužinoti. Bet perduodu geriausias rekomendacijas.
