Dar viena religinė Armėnijos lankytina vieta – Kečario vienuolynas. Jis yra slidinėjimo kurorte Cachkadzore. Vienuolyno komplektas įkurtas XI a. ir buvo didelis dvasinis centras su mokykla. Jį sudaro trys bažnyčios, gavitas (prieangis), pagrindinė koplyčia. Ketvirta yra kiek tolėliau nuo vienuolyno.
Gidė pasakojo, kad armėnai yra labai tikintys, šalyje daug bažnyčių ir vienuolynų, tačiau jų tikėjimas leidžia melstis namuose, išpažintį atlikti irgi namuose ir tiesiai Dievui, o ne per kunigą. Senosios bažnyčios nėra didelės. Jos buvo statomos ir švietėjiškais tikslais, kur suėjusi bendruomenė galėtų išmokti skaityti, pabendrauti. Bendruomenės susibūrimams buvo skirtas gavitas.
Ir dar labai žemiškas gidės įspėjimas: prie vienuolyno tualetas yra, bet skaitykite, kad jo nėra.
Gėlių slėnis – Cachkadzoras – populiarus Armėnijos kurortas. Gidė juokavo, kad miestas yra pametęs generalinį planą, todėl namukus čia lipdosi visi, kas nori, kaip nori ir kur nori. Dar sovietmečiu mieste buvo pastatytas sporto kompleksas, skirtas ruošti sovietinius sportininkus olimpiadai. Tiesą sakant, bijojau, kad keltuvai bus užsilikę iš tų laikų. Bet ne. Jie nauji, vakarietiški, berods, šveicariški. Prie keltuvų dirbantys darbuotojai – labai paslaugūs: kiekvienai damai padėjo atsisėsti bei atsistoti. O pakilus į viršų norėjosi ir infrastruktūros labiau vakarietiškos: apžvalgos aikštelės, kavos ne iš aparato, ne plastmasinių kėdžių ir nublukusių raudonų palapinių, reklamuojančių saldų gaivųjį gėrimą. Na, bet vaizdai (ir dar rudens spalvomis nutapyti) – jie tiesiog nuostabūs.
Armėnai moka didžiuotis savo šalimi. Vienas iš pasididžiavimo objektų ir labai populiari vasaros poilsio vieta – Sevano ežeras, telkšantis net 1900 m. virš jūros lygio. Man pasirodė, kad po Ararato – tai antras armėnų simbolis. Sevanas – gėlavandenis ežeras. Jo vanduo – skaidrus bei švarus. Pasak legendos, iš Sevano vandenį gėrė tik žvaigždės ir dievai. Visas Armėnijoje vartojamas vanduo – iš Sevano. Į jį suteka net dvidešimt aštuonios upės ir tik viena išteka.
Sevanas turi istoriją, kuri galėjo jį paversti kažkuo panašiu į mirusį Aralą ar mirštančią Kaspiją. Sovietmečiu to laiko išminčiai buvo sumąstę Sevano ežero vandenis naudoti Ararato lygumų laukams drėkinti. Dėl to ežero vandens lygis drastiškai smuko. Laimei, kelias ekologinei katastrofai užkirstas laiku, o priemonės, kurių buvo imtasi vandens lygiui atstatyti, yra efektyvios.
Apylinkių flora, fauna yra gana įvairi: čia auga apie 1600 augalų ir medžių rūšių, gyvena beveik 20 rūšių žinduolių, ypač daug paukščių. Be abejo, ir žuvų. Sevano upėtakio, kuris čia vadinamas „princu žuvimi“ (išchanas), istorija – dar vienas sovietijos išminčių padarinys. Kadaise Sevane šių „princų“ buvo apstu, todėl kažkam atėjo mintis broliškai pasidalinti žuvimis su kitais ežerais. Sevano upėtakis buvo užveistas Issyk-Kulio ežere Kirgizijoje, kur ši žuvis sėkmingai gyvena ir dauginasi iki šiol. Na, o į Sevaną iš Lagodos Karelijoje atvežtas konkurentas sykas. Ir viskas būtų gerai su tuo syku, bet jis naikina upėtakio ikrus. Šiuo metu Sevane upėtakiai sudaro tik apie 1 procentą visos žuvies, jis yra įtrauktas į Raudonąją knygą, o populiacija dirbtinai išlaikoma žuvų peryklose. Ežero pakrantėje įkurtos žuvų fermos dirbtiniam išchano veisimui.
Kadangi į turo programą įėjo ir upėtakio degustacija, ką tik pamarinuoto ir ant grotelių pakepto gabalėlis nuskilo ir mums. Labai, labai skanu. Beje, neįsidėmėjau kavinės, kurioje pietavome, pavadinimo, o pagal žemėlapį nesu tikra, ar tai ta pati, todėl pavadinimo neminėsiu.
Agentūros kelionių pardavėja įspėjo, kad pasiimčiau ką nors šilčiau apsirengti, nes paprastai šioje šalies dalyje būna kokias trimis laipsniais vėsiau. Ir tikrai, striukė pravertė, o dangus, rodės, tuoj pratrūks. Nepaisant to, atsirado drąsuolių, kurie Sevane išdrįso ir išsimaudyti, nors vandenyje buvo kokių +10 C. Gidė pasakojo, kad net vasarą vanduo teįšyla iki maždaug +21 C, o tiek, kiek per dieną spėja sušilti, per naktį atvėsta. Ir klimatas prie Sevano gan atšiaurus – žiemos labai šaltos bei su sniegu, vasaros – labai karštos.
Na, maudytis neplanavau, bet pasiplaukiojimas laiveliu po Sevaną nuplaukė.
Po pietų laisvu laiku vienas iš bendrakeleivių organizavo kompaniją paplaukioti po Sevaną. Kompanijos nesurinko ir trūko ten tik manęs. O aš tuo metu buvau išėjusi atsigerti granatų sulčių ir pasižvalgyti pas prekeivius. Beje, paragauti granatų vyno ir sulčių yra būtina Armėnijoje. Vyno turbūt galima rasti bene kiekvienoje kavinėje, o sultys spaudžiamos tiesiog gatvėje. Grynos jos šiek tiek sprangokos, todėl maišomos su kitais vaisiais: apelsinais, greipfrutais, bananais. Mano favoritės – granatai su apelsinais. Kaina? „Kiek čia pasakyti, kad per daug nebūtų?“ – gaunu klausimą. Derybos, derybos, kaip ir visur Armėnijoje. Bet kaina vis tiek apie 9 Eur už stiklinę. Na, o granatų vaisius – dar vienas Armėnijos simbolis, simbolizuojantis santuoką, vaisingumą, turtą. Dažnas suvenyrų prekeivis turi pasiūlyti kažko, kas susiję su šiais vaisiais. Gamina juos ir iš keramikos, bet man buvo labai netikėta, kai sužinojau, kad granatai-magnetai yra pagaminti iš tikro vaisiaus. Beje, suvenyrus geriausia pirkti Vernisaže, apie kurį papasakosiu vėliau, o gidė patarė susilaikyti nuo Sevano prekeivių siūlomo įsigyti mėnulio akmens, nes netoliese yra stiklo gamykla, ir jos žiniomis, čia parduodami mėnulio akmenys tėra tik stiklas.
Aukštai kalne prie Sevano ežero įsikūręs Sevanavanko vienuolynas. Norint jį pasiekti, reikia įveikti daugiau nei 300 laiptelių. Vienuolynas įkurtas IX a. buvusioje pagonių šventyklos vietoje. Kompleksą sudarė trys bažnyčios, mokykla, biblioteka, gyvenamasis pastatas, kt. Iki šių laikų išlikusios dvi bažnyčios ir trečiosios griuvėsiai. Vienuolynas šimtmečius buvo piligrimystės vieta. Sevanavanko vienuoliai buvo žinomi dėl savo vaistų, pagamintų iš aplink ežerą augančių augalų. Kai kurie jų natūralūs receptai naudojami ir šiandien. Priešingai nei beveik visi kiti Armėnijos vienuolynai, Sevanavankas nebuvo apsuptas gynybinės sienos, nes dėl vietos tai nebuvo būtina. Ta vieta – tai aukšta sala ežere, kuri dėl nusmukusio vandens lygio yra virtusi pusiasaliu. Savo laiku vienuolynas pasitarnavo kaip prieglobstis ir bazė mūšiuose su arabų užpuolikais, o kunigai ir vienuoliai kovojo armėnų pusėje. Beje, Sevanavankas buvo skirtas nusidėjusiems Ečmiadzino (seniausios valstybės pastatytos bažnyčios pasaulyje) vienuoliams, taip pat – malonią praradusiems armėnų didikams, todėl gyvenimas jame buvo gan asketiškas: pasak tyrinėtojų – be mėsos, vyno, jaunystės, moterų.
Vienas iš kelionėje, ypač vienuolynuose, lydėjusių dalykų – chačkaras. Tai armėnų sakralinis paminklas ir antkapinis akmuo, dekoruotas kryžius, dažniausiai iškaltas iš tufo ar bazalto. Seniausias rastas chačkaras yra iš IX a., nors manoma, kad jie atėjo dar iš pagonybės. Dauguma ankstyvųjų chačkarų buvo pastatyti gyvo ar mirusio žmogaus sielai išgelbėti. Jie buvo ir iki šiol kuriami kaip išganymo bei nukryžiavimo simboliai, kaip dovanos vienuolynams, karinėms pergalėms paminėti, istoriškai svarbiems įvykiams įamžinti, pažymėti reikšmingų darbų užbaigimą. Armėnijoje chačkarų yra begalė. Kiekvienas laikotarpis turėjo savo puošybos elementų, bet sakoma, kad dviejų vienodų kryžių rasti neįmanoma. Nemaža jų kolekcija yra prie Sevanavanko vienuolyno gavito liekanų.
