Sezono metu turų pasirinkimas didelis, tačiau reikia nepamiršti, kad nors Armėnijoje 300 dienų per metus šviečia saulė, vis tik žiẽmos su šalčiu ir sniegu būna. O kalnuose apskritai oras keičiasi greitai. Dėl šios priežasties daugelis turų šaltuoju sezonu tiesiog neorganizuojami.
Atvykimo dieną praleidusi Jerevane, kitas tris skyriaus pažinčiai su Armėnija, paskutinę – vėl Jerevane. Grįžusi vakarais taip pat eidavau pasižvalgyti po miestą. Pirmas turas, kurį įsigijau – Chor Virap vienuolynas, Azato upės vandens rezervuaras, Garni šventykla, Geghardo vienuolynas, lavašo kepimo edukacija.
Chor Virap yra viena iš labiausiai lankomų piligriminių vietų Armėnijoje. Sako, studentai prieš sesijas čia plaukia miniomis. Taip pat šis vienuolynas yra viena iš švenčiausių šalies vietų. Tai arčiausias taškas iki Ararato. Nuo jo iki uždaros Armėnijos-Turkijos sienos – apie 100 metrų, iki Ararato – 32 kilometrai. Siena užsandarinta spygliuotos vielos tvora ir saugoma Rusijos „taikdarių“ (koks žiaurus žodis šiame kontekste; net pati gidė, jį ištarusi, matėsi, kad nejaukiai pasijuto). Neutralioje zonoje tarp Armėnijos ir Turkijos auga vynuogynai. Iš Turkijos pusės jų prižiūrėti įleidžiami vynuogių augintojai, tačiau iš Armėnijos neįleidžiami.
Chor Virap yra Ararato lygumoje, iš jo atsiveria vaizdas į Ararato kalną. Netoliese teka Araksas, per kurį ir eina minėta siena.
Araratas – kalnas, kur, pasak Biblijos, baigiantis pasauliniam tvanui, sustojo Nojaus laivas. Tai pagrindinis nacionalinis Armėnijos simbolis, nepaisant to, kad yra net ne dabartinės Armėnijos teritorijoje. Daugybė sporto klubų, restoranų, gėrimų ir t. t. pavadinti šiuo vardu. Armėnai jį laiko šventu kalnu. Pasak gidės, Araratas armėnams – tarsi tautą maitinanti motina.
Mums labai pasisekė, kad tą dieną buvo puikus, skaidrus oras, todėl kalnas matėsi visu gražumu. Na, o jei kam įdomu, kokie čia reikalai užvirę dėl tos sienos, siūlau pasidomėti Karso sutartimi.
Važiuojant link Garni šventyklos trumpam stabtelėjom prie Azato upės vandens rezervuaro. Jis skirtas drėkinti Ararato lygumos ūkininkų laukams. Pavasarį rezervuare gausu vandens, spalį jo buvo mažai, tačiau vaizdas labai gražus.
Viena iš vietų, susijusių su ikikrikščioniškuoju laikotarpiu Armėnijoje – Garni šventykla. Ji minima dar I a. Manoma, kad buvo skirta saulės dievui Mitrai. Sakoma, kad nuo šventykloje išlikusių kolonų dievams buvo aukojami žmonės. Kai Armėnijoje įsigalėjo krikščionybė, vyko didžiulė kampanija, skirta sunaikinti visas pagoniškas šventyklas karalystėje, tačiau Garni šventykla kažkokiu būdu praslydo ir yra vienintele išlikusia iš pagonybės eros.
Einat pėsčiųjų taku į Garni tarpeklį yra vadinama Akmenų simfonija – iš bazalto uolose susiformavę raštai, primenantys vargonų vamzdžius. Gidė, deja, grupės prie jų nenuvedė. Kad galbūt buvo galima iki ten nueiti laisvu laiku, pagalvojau jau namuose. Ką gi, gailėtis per vėlu.
Beje, gidė pabrėžė, kad užsieniečiai netaisyklingai kirčiuoja vietovės pavadinimą, išryškindami pirmą skiemenį. Turi būti GarNI.
Gamta, maistas, vynas, religiniai pastatai – bene kertiniai dalykai, dėl kurių verta aplankyti Armėniją. Armėnų apaštališkoji bažnyčia laikoma viena seniausių krikščioniškų bendruomenių pasaulyje. Dar 301 m. krikščionybė buvo paskelbta valstybine religija. Sovietmečiu, aišku, ji buvo prislopinta, tačiau Armėnijai 1991 m. atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia atgavo visas teises.
Geghardo vienuolynas – viena iš pirmųjų su krikščionybe susijusių vietų ir taip pat piligrimystės vieta – įkurtas IV a., nors dabartiniai pastatai yra iš XIII a. Statiniai ne pastatyti, bet iškalti uoloje. Viduje – nuostabūs raižiniai. Visuose raižytuose kambariuose yra šviesos angos arkos viršuje. Elektra įvesta jame niekada nebuvo. Visa šviesa – tik žvakės ir minėtos angos. Legenda pasakoja, kad apaštalas Judas (Armėnijoje žinomas kaip Tadas) į jį atgabeno šventąją ietį, kuria buvusi perdurta Jėzaus širdis. Geghard-avank – būtent ir reiškia „Ieties vienuolynas“.
Išvykę į turus pietavome ten, kur siūlė kelionių agentūra, nes atsiskirti nuo grupės galimybės nebuvo, nors, aišku, kartu pietauti taip pat niekas nereikalavo. Pietų kaina į turo kainą įskaičiuota nebuvo. Pirmą dieną pavalgyti sustojome gražiame sode įsikūrusiuose Abelyan's House. Prieš pietus šiuose namuose dar sudalyvavome lavašo kepimo edukacijoje. Negaliu paaiškinti kodėl, bet rinkdamasi keliones po Armėniją, užsimaniau vieno turo būtent su šia edukacija.
Armėnijos lavašo gaminimo procesas ir kultūriniai ritualai įtraukti į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą, todėl nenuostabu, kad ši pramoga siūloma turistams. Lavašas – tai armėnų duona, bet jis, žiūrint mūsų akimis, panašus į blyną. Ir jo šilto skonis taip pat labai primena ką tik iš keptuvės išimto lietinio blyno skonį. Tešla visai paprasta – miltai, vanduo ir druska. Plonai iškočiojamas, tada iškočiotas pamėtomas, patampomas, pamosikuojamas, prieš kepant ištiesiamas ant specialios pagalvėlės. Lavašas kepamas tandyruose. Tai žemėje įrengta krosnis. Iškočiota tešla prilipdoma prie tandyro sienelės. Labai svarbu neperkepti, nes perkepęs jis atšoks nuo sienelės ir įkris į krosnies vidų. Tikras lavašas yra vidutiniškai apie 70 cm ilgio. Jis yra neatsiejama armėnų stalo dalis tiek kasdien, tiek per šventes.
Dėl antro turo – nors persiplėšk. Tą pačią dieną buvo organizuojama kelionė ir prie Sevano ežero, ir į Tatevo vienuolyną. Labai norėjau aplankyti abi vietas. Dėl noro prie Sevano jau rašiau, o nuotraukas iš Tatevo buvau mačiusi anksčiau ir jis mane sužavėjo. Na, kaipgi grįžti namo, nepamačius Sevano? Ir kaipgi atsisakyti Tatevo? Galiausiai pralaimėjo Tatevas, o priežastis labai nekasdieniška – apšaudymų grėsmė. Ir nors Liusine tvirtino, kad nereikia bijoti, kad šaudosi šiek tiek toliau, tačiau ne iš vieno keliautojo teko išgirsti, kad būtent dėl to jie atsisakė apsilankymo šiame vienuolyne.
Jei pirmas turas vedė į pietus nuo Jerevano, tai antrasis – į šiaurės rytus: Kečario vienuolynas, Cachkadzoro lynų trasa, Sevanavanko vienuolynas ir Sevano ežeras.
