Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 8 dalis (Cataluna, Portlligat, Figueres, Roses)

11 diena
Šios dienos dienotvarkė buvo suplanuota jau prieš gerą mėnesį, todėl klausimų, ką ir kada veiksim nekilo, todėl reikėtų sugrįžti truputį atgal.
Gegužės mėnesį, baigdamas planuoti atostogų maršrutą ir ieškodamas lankytinų vietų suradau, kad visai šalia Roses ilgai gyveno ir dirbo Salvadoras Dali (kas jis toks, manau, žino visi, o jeigu nežino, tai taip jiems ir reikia, tiksliau, jiems to ir nereikia), todėl ir jo namai, ir teatras-muziejus, ir pilis tiesiog ranka pasiekiami. Žinojau, kad visa tai yra kažkur prie Barselonos, bet, kad tik 20 km nuo mūsų laikinųjų namų, buvo maloni staigmena. Numanydamas, kad visur ten patekti nėra labai paprasta, o praleisti tokią progą būtų neatleistina, nutariau tiksliau “pasigooglinti”, ir labai gerai padariau, nes vienam iš lankytinų objektų, t.y. Dali namams Portlligat aplankyti reikalinga išankstinė rezervacija internetu su tiksliu ekskursijos laiku ir 8 eurų registracijos mokesčiu. Jokiais kitais būdais ten nepateksi, o bilietų vietoj nenusipirksi (mūsų atveju gal ir būtų pavykę dėl “nesezono” ir laisvų vietų, bet geriau nerizikuoti). Taigi, užsisakiau ekskursiją 3 asmenims 10.00 (įleidžia griežtai kas 10 minučių po 8 žmones). Į kitas dvi vietas išankstinė rezervacija būtina tik didelėms grupėms, bet vistiek patartiną pasitikslintį darbo laiką, nes yra visokiausių niuansų.
Taigi, šiandien diena paskirta Salvadorui Dali. Nuo Roses iki pirmojo lankytino objekto – Portlligat tik 19 km, bet, turint omeny, kad į ten tėra vienintelis kelias per kalnus ir tas pats neypač didelės reikšmės, be to atvykti reikia ne vėliau, kaip pusvalandis prieš ekskursijos laiką, todėl kėlėmės, atostogų matais, pakankamai anksti, 7.00. Greitai papusryčiavę ir susirinkę reikalingą inventoriu išvažiavome. Pirmiausiai užsipilti benzino. Prie įvažiavimo į Roses buvau matęs didelį Carefour prekybos centrą. Pagal nutylėjimą, jis turėtų turėti degalinę. Atvažiuojam, o ten vietoj degalinės savitarnos plovykla. Kitoj kelio pusėj matau degalinę, bet kelias su žalia skiriamąją juosta, neapsisuksi, važiuojam į užmiestį iki eilinio žiedo, sukamės ir atgal. Degalinėj benzinas truputį brangesnis negu prekybos centruose – 1,18 eur/l, bet negi dabar ieškosi, stoju piltis. Kažkodėl niekas nebėga. Kažkaip netyčia toptelėjo, kad, gal pirmiausiai susimokėti reikia, tik tada piltis (seniai tokio būdo nebemačiau). Nueinu į vidų, akurat. Neatsimenu, kokiais būdais išaiškinau sinjoritoms, ko ir kiek man reikia, bet mašiniuką pagirdžiau. Tada vėl atgal iki miesto, vėl atgal iki žiedo ir pagaliau GI-614 išvažiuojam į kalnus. Turbūt keistai pasirodžiau plicijos ekipažui, stovėjusiam prie žiedo: pusvalandžio bėgyje, ta pati mašina su užsieniniais numeriais tris kartus pravažiuoja pro tą pačią vietą, bet nieko, nesivijo. Pervažiavom alyvmedžių giraites, pradėjom kilti į kalnus. Kelias nebuvo labai status, bet gana siauras. Judėjimas nedidelis, bet, jei reikėtų lenkti, tai šansų be. Panoraminiai vaizdai, kaip ir visur kalnuose, stovėtum ir žiūrėtum, juolab, kad ir jūra patenka į akiratį, ir Roses kaip ant delno, bet pervažiuojam vieną kalną ir peizažas visiškai kitoks, jokios civilizacijos, tik kalnai ir tarpekliai, ir siaurutis keliukas tarp jų. Net vynuogių beveik nesimato, matyt sunku patekti ir transportuoti iš tokių vietų. Kaip dažniausiai būna, kelionėse klausomės vietinių radijo stočių, bet šitoj vietoj eteris visiškai susimaišė, už kiekvieno posūkio keitėsi ne tik stotis, bet ir jos kalba, tai ispaniškai, tai prancūziškai, makalynė visiška. TaRaska užsisvajojus tylėjo, o ir ką kalbėti, jeigu per visą kelią buvo tik vienas kelio atsišakojimas, vedantis Prancūzijos pusėn. Visdėlto laiko atsarga pasirodė šiek tiek perdidelė, nes už gero pusvalandžio pasiekėm Cadaques. Prieš tai reikėjo serpantinu nusileisti nuo kalno, o ir pats Cadaques miestelis išsidėstęs kalno šlaituose. Atsibudo taRaska ir pradėjo mus vesti siauromis ir kreivomis gatvelėmis, pastoviai siūlydama važiuoti prieš eismą, mat dauguma gatvelių vienpusės, ir tai visiškai suprantama, du automobiliai ten niekaip netilptų. Ir pagal žemėlapį, ir pagal taRaską jau kažkur čia. Dar viena šių metų kelionės įpatybė – adresai be namo numerio, tik gatvė. Todėl, kaip ir atvažiavom, ir kažkokią nemažą stovėjimo aikštelę radom, bet tokia nuojauta, kad ne čia. Važiuojam toliau, kol pagaliau randam nuorodą į Portlligat, skirtą pėstiesiems, galim stoti, bet aikštelės jokios nėra (tik vėliau sužinojau, kad reikėjo laikytis tos nuorodos ir būtume privažiavę beveik prie Dali namo durų). Paliekam mašiną kažkokioj vos ne statybų aikštelėje po nuskurusia akacija. Šalia didžiulė akmenų krūva, kiek toliau “miegantys” sunkvežimiai ir ekskavatorius. Tiesa, netoliese stovi dar kelios lengvosios, nors aiškiai ne turistinės, bet, tarsim, kad stovėti galima. Nors dar tik 9-ta valanda, bet saulė jau kepina, dangus ryškiai mėlynas, o pastatai ryškiai balti.

Leidžiamės maža stačia gatvele link Portlligat (taip iki šiol ir neišsiaiškinau, ar tai atskiras kaimas, ar Cadaques rajonas, ar tik šiaip vietos pavadinimas). Prieš akis atsiveria neaukšta akmenine tvorele aptverta alyvmedžių giraitė (o gal sodas), toliau, kažkokie balti, keistų formų pastatai ir prieplauka su žvejų valtelėmis. Visiška idilė, rojaus kampelis.
Nusileidžiam iki tų keistų pastatų iš kiemo pusės. Pasirodo, tai ir yra Salvadoro Dali namas-muziejus.
Žmonių dar nedaug. Iki pirmo įleidimo 9.30 dar 20 minučių. Mes einam 10.00, tai dar turim beveik valandą pasivaikščioti aplink, pasigrožėti vaizdais. Nueinu į kasą patvirtinti bilietų rezervacijos. Kasininkė pasiūlo pasikeiti laiką į ankstesnį – 9.40, nes yra vietų, bet griežtai be galimybės atsikeisti atgal. Sutinku, pakeičiam, sutaupom 20 min. Pasirodo, kad neveikia creditinių kortelių skaitytuvas, reiks mokėti grynais, kurių beveik neturiu, tenka traukti atsarginį 200 eurų banknotą. Grąžos, žinoma nėra. Kasininkė kažkur išeina, grįžta jau pasmulkinusi pinigus. Ateina jos kolegė ir įjungia creditinių skaitytuvą, pasirodo, laidą į rozetę įjungti reikėjo, bet mano banknotas jau iškeistas. Svarbiausia, kad viskas vyksta labai ramiai su šypsenom ir palydima juokais, visiškai jokio “neršto”. Pasirodo net ir nelabai kaip mokant kalbą (šiuo atveju, anglų) galima puikiausiai bendrauti ir juokauti su pirmą kartą matomu žmogumi. Apsibilietavę (suaugusiems 10 eurų, vaikams nuo 9 metų – 8 eurai) dar pasivaikštom aplink,
pavaikom katinus,
kurių ten galybė. Įleidžia pirmą partiją. Kaip ir reikia tikėtis, beveik visi japonai. Mes jau niekur toli nebeinam.
Tiesa gretimame name esančioje “tipo rūbinėje” reikia palikti visus daiktus. Į vidų leidžiama įsinešti tik fotoaparatus ir kameras, ir, kaip visur muziejuose, fotografuojant viduje paveikslus draudžiama naudoti blykstes.
Pagaliau sulaukėm savo eilės. Mūsų grupė nepilna, mes tryse ir dar prancūzų pora, ir tai yra labai gerai, nes galėsim laisviau vaikščioti ir viską apžiūrinėti, erdvės visur labai nedidelės ir labai daug visokių daiktų, kurie visi, išskyrus knygas ir paveikslus, yra orginalūs. Ekskursijos tvarka tokia. Namo visuje yra gidai. Kiekvienas gidas atsakingas už, vidutiniškai, dvi patalpas, po kurias vedžioja ir pasakoja keliomis kalbomis (mūsų atveju, anglų ir prancūzų). Aprodęs savo teritoriją, leidžia dar šiek tiek pasižvalgyti, o po to perduoda grupę kitam gidui, o pats gauna kitą. Ir taip po visą namą. Išėjus į išorinį ir vidinį kiemą, gidų nebėra, gali vaikščioti kur nori (kur galima) ir būti, kiek norį, todėl ten jau susikaupia daugiau žmonių. Dar reikėtų iškart pastebėti, kad namas pastatytas kalno šlaite, todėl visi kambariai skirtingame aukštyje, begalė laiptų ir laiptelių, visokių užkaborių,
slaptų praėjimų ir keistos formos koridorių
– nuostabus erdvinis labirintas.
Taigi, pirmiausiai patekome į prieškambarį,
kuriame tiesiai prieš duris stovi baltosios meškos iškamša, apkarstytą indėniškais karoliais, su ant peties kabančiu19 a pradžios šautuvu ir iškeltoje letenoje laikanti pintą švietuvą. Tokia savotiška kabykla pradžiai. Iš to galima spręsti, kad sutiksim begalę keisčiausių daiktų, kurių paskirtį, tikriausiai, žinojo tik šeimininkas. Mus pasitikęs berniukas iškart išsiaiškino, kokiomis kalbomis kalbėsime, pranešė radijo ryšiu toliau ir pradėjo pasakojimą. Svarbiausia, kad viską gaima buvo suprasti, todėl prisiklausėm daugybę įdomių dalykų. Visos ekskursijos neaprašinėsiu, tik paminėsiu keletą įdomesnių epizodų. Vienas iš labiausiai sužavėjusių dalykų buvo veidrodis,
pakabintas kampu į langą, kurio pagalba iš kito kambario –miegamojo,
esančio kokiais 3 m aukščiau, lovos, per paliktą didelę kiaurymę sienoje, galima stebėti iš jūros tekančią saulę (miegamajame taip pat buvo dideli langai, bet saulėtekio iš ten nesimatė). Gana sunku tai aprašyti, bet vaizdelis nerealus. Kitas įdomus dalykas buvo dirbtuvėse sukonstruota sistema, leidžianti tapyti milžiniškus paveikslus, nenaudojant jokių kopėčių ir stelažų.
Paprasčiausiai gryndyse buvo paliktas tarpas, ir apatinė paveikslo dalis nuleidžiama pro tą tarpą į rūsį. Dar viena įdomybė, tai Dali žmonos Galos poilsio kambarys: ovalinis kambarys su sferinėm lubom ir mistinėm akustinėm savybėm. Kambario viduryje yra taškas, kuriame stovint ir kalbant girdisi bet kurioje namo vietoje, bent taip gidas pasakojo, ir tikrai pabandžius ten pakalbėti, garsas labai keistas girdisi, o žingsnis į šalį, vėl viskas normalu. Dali šiame name gyveno nuo 1930 iki pat žmonos Galos mirties 1982 m (II WW metu buvo pabėgęs į JAV). Po to persikėlė į žmonai padovanotą pilį Pubol miestelyje (į ją mes jau nebevažiavome, būtų perdaug vienam kartui). Dar viena įpatybė, kad visus tuos “navarotus” (net nežinau, kaip pavadinti) Dali sugalvojo ir pasidarė pac (su “c” raide, kad stipriau būtų).
Išėjus iš namo prižiūrėtojai pirmiausiai nukreipė pasivaikščioti po išorinį kiemą- alyvmedžių giraitę, kur terasos su nuostabiais įlankos vaizdais, džiuliai balti kiaušiniai įvairiose vietose,
pavėsinė, kurioje pastoviai rodomi dokumentiniai filmai ir galiausiai – programos vinis – “Kristus iš šiukšlių”,
už kurią Vatikanas Dali atskyrė nuo bažnyčios (dėl šito teiginio nesu visiškai užtikrintas, lygtai skaičiau aprašyme, bet daugiau to fakto aptikti nepavyko, todėl labai atsiprašau, jeigu suklydau), bet, matyt, tam žmogui visiškai vienodai rodė, jis turėjo savo įsivaizdavimą apie pasaulį ir visą kitą. Po to perėjome į vidinį kiemą su baseinu, dekoracijom iš Pirelli padangų,
Michelin žmogeliuku, didžiulėmis medžiaginėmis anakondomis
ir panašiai, žodžiu, labai juokinga. Visa ta ekskursija užtruko apie valandą, bet įspūdžių tai liks visam gyvenimui. Vienas iš tų atvejų kai gauni žymiai daugiau, negu tikėjaisi.
Kitas šiandienos objektas – Dali teatras-muziejus esantis Figueres mieste, todėl tuo pačiu vieninteliu keliu grįžtam iki Roses, pravažiuojam pro šalį ir dar maždaug už 20 km pasiekiam Figueres. TaRaska šį kartą žino ir adresą, todėl drąsiai lendam į miesto centrą ir, žinoma, išskart stringam kamščiuose. Figueres nors ir nėra didmiestis, bet vistiek nepritaikytas dideliems mašinų srautams, be to dar ir šviesoforų begalybė, ir vienpusio eismo, ir šalutinių gatvių sankirtų su pagrindinėmis, kurios jau užsikimšusios, žodžiu, pilnas komplektas. Bet didžiam mūsų džiaugsmui, visas tas komplektas, papildytas dar ir pėsčiųjų miniomis (siesta prasideda – darbas baigėsi), kryptingai juda, todėl neužilgo pasiekiam ir savo kelionės tikslą. O čia jau kitas galvaskaudis, kur palikti mašiną. Aplink matosi nuorodos į požemines stovėjimo aikšteles, visai šalia yra daugiaaukštis garažas, bet arba vietų nėra, arba įvažiavimas kažkur iš kitos pusės, reikia ieškoti, o taRaska jau pilnu tempu rėkia :-esant galimybei, apsisukite; galimybės nesa, važiuojam toliau. Čia pirmą kartą mačiau parkingą, kur parašyta stovėjimo minutės kaina, kuri kas pusvalandį kinta (berods 0,08 eur/min, pradžiai), bet kažkaip nesusigundžiau, po to pradėsiu skaičiuoti minutes, o tai prie nieko gero neprives. Pavažiavus dar kokį 0,5 km, kaip ir išlindom iš centro, kažkoks naujesnis rajonas, toliau laukai, lygtai futbolo stadijonas mokyklinis ir didžiulė nemokama stovėjimo aikštelė (jeigu kas bandysit ieškoti, manau, kad į šiaurės-rytus nuo muziejaus, visai netoli). Žinoma, nes mes vieni tokie gudrūs, aikštelė pilna, bet vienai mašinai vietos visada atsiras, ir atsirado.
Saulė jau pačiam zenite, karšta nerealiai, bet neimam nieko, tik fotoaparatus, vistiek kuprinės neleis nešiotis po muziejų. Ateinam gana greitai,
Jau iš tolo matosi stiklinis kupolas,
raudona siena, nusėta “kakučiais”
(mes tuos daikus taip pavadinom, nes, kas ten yra iš tikrųjų vaizduojama, taip ir nesupratom) ir krūva didžiulių kiaušinių. Pagrindinės kasos kažkodėl nedirbo, tad nukreipė į kitas iš kiemo pusės.
Eilutė buvo, bet kokiai 10 minučių, ne ilgiau. Bilietai po 11 eurų suaugusiems ir 8 vaikams, bet į tą pačią kainą įeina ir Dali juvelyrikos paroda.
Galima į ją ir neiti, bilietai tada pigesni, bet manau, kad pasižiūrėti tikrai verta. Teatre-muziejuje užtrukome apie 3 valandas. Plačiau apie tai nerašysiu, nes to ką ten pamatai, aprašyti neįmanoma, todėl ir nesivarginsiu.
Tiesa orginalių paveikslų tikrai nėra daug, jie arba didžiausiose pasaulio meno galerijose, arba privačiose kolekcijose, bet ir be jų yra begalė įvairiausių orginalių dalykėlių.
Na šiai dienai kultūrinės programos užteks, laikas ir žemiškesniems dalykams
, juolab, kad maitinomės tik pusryčių metu. Iš miesto išvažiavom visiškai neužkiliudę centro, be jokių kamščių ir problemų. Pakeliui susiradom didelį supermarketą, kurį nutarėm ir aplankyti, nes maisto produktai jau ėjo į pabaigą., be to Ispanijoj dar nebuvom buvę tokioje įstaigoje. Tiesą pasakius, nuo Prancūzijos supermarketų mažai skiriasi gal tik vietoj didžiulio paštetų ir sūrių pasirinkimo Prancūzijoje, čia rūkyti ir vytinti kumpiai, bei įvairiausių jūros gyvių konservai, be to labai daug visokių nuolaidų ir akcijų. Dar viena keistenybė, visiškai nėra vyno tetrapakuose po 3 ir 5 litrus, kokį pirkdavau pernai Prancūzijoje, viskas buteliuose. Nors ir pigu, bet nesinori tuo stiklu apsikrauti, tai galų gale radau užkištą kažkokį vietinį naminį vyną 3-litriniame bambalyje (kaip ir reikėjo tikėtis, visai neblogą) Kainos irgi visiškai neišgąsdino, netgi, sakyčiau, nudžiugino. Žinoma, galima buvo pirkti jautieną po 70 eurų/kg, bet mes ir be jos galime apsieiti, o viskas, netgi truputį pigiau, negu pas mus, o kai kas ir smarkiai. Labai norėjau nusipirkti “cielą” vytintą kaiulės kumpį su kanopėle (į komplektą įeina ir peilis su galastuvu) už 39 eurus, bet nutariau pirkti lauktuvėms prieš važiuojant namo, kad negulėtų dar beveik savaitę. Vietoj to paragavimui prisipirkom to pačio kumpio, tik jau pjaustyto ir dar visokių marinuotų sraigių ir moliuskų, kuriuos pasekoje beveik viena surijo Emilija, aš gavau tik paragauti, o Inga apskritai išsigando tuos gyvius valgyti, nes jie valgomi į tave žiūri. Net ir dabar su pavydu prisimenu: koks rojus ten turėtų būti valgį gaminantiems žmonėms – tiek visko daug, taip įvairu ir viskas šviežia, nežiūrint dar, kad ir pigu. Kol aš rinkausi daržoves, mano sinjoritos žuvų skyriuje erzino gyvas geldeles, nes jas paėmus į ranką, jos sučepsi ir užsidaro, o didžiulis krabas vis bandė pabėgti nuo prekystalio.

Booking.coms
storyLazyload();