Aplink JAV per 35 dienas (II dalis)

Devinta diena (Rock Springs – Blanding)

Išvykę iš Rock Springs pasukome Arches Nacionalinio parko link. Pakeliui užsukdami į Red Canyon. Jis yra nuostabaus grožio Green River rekreacijos teritorijoje. Nors pats kanjonas nėra labai plačiai išreklamuotas, bet mums paliko didelį ispūdį. Kanjonas yra apie 300-400 metrų pločio ir panašaus gylio. Apačioje teka plati upė. Didžiausią įspūdį palieka labai statūs kanjono šlaitai. Uolos statmenos dugnui 90 laipsnių kampu. Nuostabiai atrodo kai sraigtasparnis praskridęs virš mūsų galvų staiga nėrė į kanjoną. Net užgniaužia kvapą pagalvojus, ką teko patirti turistams skrendantiems juo.
Važiuojant link parko teko pravažiuoti saulės išdžiovintą teritoriją, kurioje yra įsikūrusios dinozaurų liekanų kasinėjimo vietos. Pasiekę parką pravažiavom parko reindžerių būdelę, kurioje gaunam parko žemėlapį. Orientuodamiesi su žemėlapiu pradedam pažintį su parku. Bet padarius pirmas kelias nutraukas mus užklumpa liūtis. Liūtis yra net per silpnas žodis apsakyt tam kas tęsėsi kokias 40 minučių. Lijo taip stipriai, kad visoms mašinoms teko stoti kelkraščiuose, nes per langus nieko nesimatė. Temperatūra per kelias minutes nuo 32 laipsnių nukrito net iki 16. Vėliau prie lietaus prisidėjo dar ir kruša. Niekada nebūtume pagalvoję, kad lankantis vienoje karščiausių JAV vietų mus užklups tokia liūtis. Ir dar rugpjūčio mėnesį. Lyg to dar būtų buvę maža, visą laiką žaibavo ir griaudė. Kai pagaliau lietus baigėsi, galėjome išlipti iš mašinos ir apsidairyti. O žiūrėt buvo į ką. Po tokio stipraus ir ilgo lietaus ant visų didelių uolų susidarė kriokliai. Visoje teritorijoje susiformavo laikinos upės, kurios vietomis buvo tokios sraunios ir didelės, kad sugebėjo į savo srautą įtraukti ir plugdyti nedidelius medelius. Nors šis gamtos siautėjimas ir sugaišino mus, bet užtat pateikė tokių nerealių vaizdų, kurie viską atpirko su kaupu. Ir mes tęsėm savo pažintį su parku toliau. Žiūrint į visas tas iš uolų susiformavusias figūras atsiranda jausmas, kad jas kažkas sukūrė, o ne, kad jos pačios per milijonus metų susiformavo vulkaninių ir tektoninių procesų metu. Sunku suvokti kaip plyname lauke sugebėjo susiformuoti visiškai tiesios 50 metrų aukčio uolos atrodančios kaip žmogaus rankų pirštai. Ar kaip didelėje uoloje atsirado 20-30 metrų pločio skylė, suformuodama nuostabią arką. Viena žinom tiksliai – kolkas Arches nacionalinis parkas mums paliko didžiausią įspūdį iš visų aplankytų gamtos objektų.
Per porą valandų į valias atsidžiaugę parko vaizdais, sėdom į mašiną ir nuvažiavom į už valandos kelio nuo parko esantį Blanding miestelį. Ten susiradom jaukų viešbutuką ir jame apsistojom nakčiai. Ryt pailsėję keliausim į Didįjį Kanjoną.
Nuvažiuota 720 kilometrų.


Dešimta diena (Blanding – Page)


Nuo pačio ryto nekantravom, nes laukė apsilankymas Grand kanjone. Išlėkę iš Blanding miestelio, kaip visada pasikeisdami, vairavom Didžiojo kanjono link. Pakeliui mūsų laukė ir Monument Valley. Privažiavę šio slėnio reindžerių būdelę sužinojom, jog mūsų metinis leidimas į JAV nacionalinius parkus čia negalioja, todėl teko pirkti bilietus – kaina suaugusiam 5$.
Apsilankymo Monument Valley labai laukėme, nes visur buvom girdėję tik labai gerų atsiliepimų. Bet likome šiek tiek nusivylę. Ir ne todėl, kad ten nėra ką pamatyti. Paprasčiausiai po apsilankymo Arches nacionaliniame parke Monument Valley nebeatrodo kažkuo ypatingas. Viskas atrodo jau kažkur matyta. Tuo labiau, kad ir pačių apžiūros objektų yra žymiai mažiau negu Arches parke. Plius pats keliavimo būdas po Monument Valley slėnį yra nežavintis. Tenka kratytis per duobėtą, neasfaltuotą žvirkelį, stengiantis išvengti susidūrimo su kitomis mašinomis, kurios taip pat bando išlaviruuoti tarp duobių. Vargšė mūsų Sonata, negana to, kad ir taip jos niekaip nenuprausiam nuo aplipusių musių ir vabalų, išsitėškusių važiuojant, dar visa gerai atsikratė ir apdulkėjo. Na bet mes jai atsilyginsime vėliau už patirtus sunkumus. Taip šiek tiek nusivylę keliavome toliau tikėdamiesi, kad nutaiką praskaidrins Grand Kanjonas.
Ir štai pagaliau 10 kelionės dieną mes atvažiuojame link vieno iš pasaulio gamtos stebuklų. Iškart pravažiavę reindžerių būdelę pasiekėm pirmąjį apžvalgos tašką, kuris taip ir vadinasi – pirmasis žvilgsnis į kanjoną. Pastatę mašiną griebėm fotoaparatą ir skubėjom link apžvalgos aikštelės. Ir pagaliau savo akimis mes žvelgiam į JĮ. Žvelgiam ne į nuotrauką, ne į TV ekraną ar kompiuterio monitorių, o į realų vaizdą. Sunku tuo patikėti, bet tai tiesa. Pirma kilusi mintis pažvelgus į kanjoną, turbūt kaip ir visų žmonių yra – koks dydis!!! Pavadinimas atitinka realybę. Jis driekiasi į visas puses kur bepažvelgsi. Gaila, bet kolkas dar nesukurtas toks fotoaparatas, kuris pajėgtų perteikti tą didybę, tuos matmenis. Tokius vaizdus svarbiausia išsaugot atmintyje, nes nuotraukos yra tik blausus realybės šešėlis.
Po pirmo apžvalgos punkto po truputį judėjom toliau, vis stabčiodami pasigrožėti naujai atsiveriančiais vaizdais. Taip per kelias valandas pasiekėm maršruto galą. Tiksliai nežinom kiek per tą laiką padarėm nuotraukų, bet jų buvo daug. Nors mes ir suvokiam, kad nedaug ką užfiksuosim nuotraukose, bet juk nefotografuoti neįmanoma. Dėl bent kiek gražesnio kadro eini, karstaisi ant akmenų, sėdies ant skardžio krašto. Darai bet ką ir tik gerokai vėliau suvoki kaip rizikavai. Bet būdamas prie kanjono apie tai negalvoji, tai galima pavadinti Didžiojo kanjono fenomenu. Juk matydamas tokią didybę pats pasijunti daug didesnis, galingesnis. Kanjonas suteikė daug emocijų. Jų prisisėmę sėdom į mašiną ir pajudėjom link Page miestelio. Per daug neliūdėjom palikdami šią vietą, nes ryt mūsų laukia dar vienas susitikimas su juo, tik jau iš šiaurinės dalies.
Per pora valandų pasiekę Page miestelį buvom nemaloniai nustebinti. Pasirodo, kad tarp kokių 30 miestelio viešbučių ir motelių nėra nei vienos laisvos vietos nakvynei. Toks jau tas gyvenimas, vieną akimirką duoda pasidžiaugti nerealiais momentais, o kitą akimirką tau iškrečia pokštą. Nieko nepadarysi. Kaip sakoma tikėkis geriausio, bet būk pasiruošęs blogiausiam. Taigi prisiparkavę McDonalds stovėjimo aikštelėje, iš bagažinės išsitraukėm miegmaišius, įsitaisėm ant priekinių automobilio sėdynių ir sau prižadėjome, kad nebevažiuosim nakvoti į jokį miestelį be išankstinės viešbučio rezervacijos. Ir kad pasiekę Las Vegasą atsiimsim už visas naktis praleistas mašinoj.
Nuvažiuota 640 kilometrų.

Vienuolikta diena (Page – St.George)

Šiandien žadėjom aplankyti Antelope Canyon ir Grand Canyon šiaurinę dalį. Antelope kanjonas yra netoli Page miestelio, todėl po 10min privažiuojam prie jo. Šį kanjoną kuruoja Navajo indėnai, todėl kaip ir prie Monument Valley taip ir čia mūsų metinis leidimas į visus Amerikos nacionalinius parkus negalioja. Teko pirkti bilietą, kuris vienam suaugusiam kainuoja 6$. Bet tai dar nepabaiga. Pasirodo, kad tiek kainuoja tik įvažiavimas į teritoriją, o pats apsilankymas Antelope kanjone atsieis dar 25$ žmogui. Kad aplankytume tik šį vieną kanjoną tenka išleisti 62$, panašiai tiek, kiek kainuoja metinis leidimas į visus JAV parkus.
Į kanjoną indėnai veža savo transportu. Taigi pralaukę apie valandą po karšta saule (visa laimė, kad dar tik rytas) sėdom į senus džipus ir apie 15min kratėmės vietos link. Pasiekęs patį kanjoną mūsų džipas išleidžia paskutinį kvapą. Daugiau taip ir nebeužsivedė. Gerai, kad indėnai čia jų turi daug ir sukasi taip greitai, jog gali ir nepastebėti kažkokių nesklandumų.
Pats kanjonas yra visiškai kitoks, lyginant jį su kitais kanjonais. Jis yra kelių šimtų metrų ilgio, todėl jį net kanjonu sunku pavadinti. Ištikrųjų jis atrodo kaip didelis tarpas tarp uolų, tik kad turi nepaprastai aukštas lubas ir tarpais pro viršuje esančias spragas prasiskverbia saulės spinduliai. Nepaisant beprotiško karščio lauke, viduje tarp uolų yra vėsu. Indėnė pasakojo, jog anksčiau nuo dykumų karščio čia sėpdvosi gyvūnai. Nepagalvokit, kad čia nėra į ką pažiūrėti. Tikrai yra. Nes pro viršų besiskverbiantys spinduliai sukuria nerealų efektą. Einant siaurais koridoriais tarp aukštų uolų, kurios išsirangiusios įvairiausiomis formomis, susidaro nepaprastai įdomus šviesos, spalvų ir šešėlių žaismas. Kanjone galėjome praleisti maždaug valandą. Mūsų grupę susidedančią iš 15 žmonių, lydėjo Navajo genties gidė. Tokių grupių kaip mūsų buvo apie 20, todėl tik galit įsivaizduoti kaip 300 žmonių vienu metu bando apžiūrinėti siaurą, kelių šimtų metrų ilgio, kanjoną. Be šio minuso buvo dar vienas – kanjono viduje neleidžiama fotografuoti su blykste, nes neva gali išblukinti uolienų spalvas... Galiu patikinti, kad pusę kanjone nueito kelio yra visiškoje tamsoje, o kita pusė prieblandoje. Todėl be blykstės nelabai įmanoma nufotografuoti visą grožį. Nesidairėm aplinkui, todėl nežinom ką darė kiti turistai, bet mes be skrupulų pyškinom su blykste ir joks indėnas mums neuždraus to daryti sumokėjus nemažus pinigus. Aišku jie vis kaskart primindavo „no flash, no flash“, tačiau tiek žmonių gi nesužiūrėsi. Nuvažiuoti į Antilopės kanjoną tikrai verta, vieta graži ir išsiskiria iš kitų, bet likome nusivylę organizavimu ir kainomis. Gaila, kad šis nuostabus gamtos grožis patikėtas indėnams, kurių tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Antrajį mūsų dienos tikslą pasiekėm po kelių valandų kelionės. Sakoma, kad šiaurinę Didžiojo kanjono dalį aplanko tik kas dešimtas turistas prieš tai apsilankęs pietinėje dalyje. Panašią nuomonę susidarėm ir mes. Turistų yra ženkliai mažiau. Bet tai tik į gera, nes ištikrųjų pabosta kiekvieną kartą stumdytis su japonų turistais dėl geresnės vietos fotografavimui. Ką galima pasakyti apie patį kanjoną – didelis, didelis ir dar kartą didelis. Ir toks pats kaip pietinė dalis. Ištikrųjų mes ir patys ten važiavom ne pamatyti kažko naujo, o dar kartą pamatyti kanjono didybę. Ir tiesiog norėjom atvykę į Ameriką, pamatyti kuo daugiau, o tai reiškia ir kanjoną iš abiejų pusių.
Šiaurinė kanjono dalis nuo pietinės išsiskiria infrastruktūra. Šiaurinė dalis yra labiau pritaikyta ilgam poilsui. Pristatyta įvairiausių dydžių namukų, kuriuose galima apsistoti. Beje, dauguma jų yra pastatyti beveik ant skardžio!
Deja mums neteko laimė nusileisti į kanjono apačią. Vis dėl to 9 dienų nenutrūkstantis keliavimas daro savo. Mes jautėmės šiektiek pavargę, kad sugebutumėme karstytis po kanjoną ir pajausti viso to malonumą. Galbūt vėliau ir krimsimės dėl to, bet dabar yra kaip yra.
Vakare apsistojome jaukiame viešbutuke St.George miestelyje. Kambarį išanksto buvom rezervavę per booking.com. Kelio dulkes nusivalėm viešbučio lauko baseine. Pavargę, bet laimingi griuvom į lovą. Juk rytoj laukia Las Vegas, kur turėsim vienos dienos atokvėpį nuo kelionės.
Nuvažiuota 480 kilometrų.

Dvylikta diena (St.George- Las Vegas)

Galų gale Viiiiiva Las Vegas!!!!! Na dar ne visai. Prieš tai atsikėlėm ryte ir palikę St.George miestelį patraukėm į Zion nacionalinį parką. Praeitą dieną taip pat pro jį pravažiavom, tačiau norėjosi viską apžiūrėti iš arčiau. Todėl vėl važiavom vingiuotais kalnų keliais. Dižiausią įspūdį mums turbūt ir paliko tas aukštis, kuriame reikia išlaviruoti savo mašinytę. Adrenalinas didelis. Šiektiek kaip visada pasidarbavę fotoaparatu patraukėme link kito nacionalinio parko, kuris vadinasi Bryce Canyon. Tuo pačiu dar pravažiavom Red Canyon iš kitos pusės, kur raudonos uolos atrodo įspūdingai.
Atvažiavę į Bryce kanjoną palikome mašiną ir patraukėme pasivaikščiojimo keliukais. Kanjonas skiriasi nuo kitų savo uolomis. Jos atrodo tarsi iš šlapio smėlio pastatytos pilys. Kažkas tikrai neįprasto. Gylis nėra toks didelis kaip Didžiojo kanjono, tačiau vaizdas tikrai šaunus. Kaip visada pasikarstėm ant uolų kraštų, pasifotografavom ir nutarėm, kad prisižiūrėję įvairiausių formų, spalvų, aukščių kanjonų trauksime į tuštybės, nuodėmių ir pramogų miestą – Las Vegasą. Po kelių valandų kelionės, kirtę dar vieną laiko juostą (laikas nuo New Yorko iki čia jau pasikeitė kelis kartus), mes pasiekėme Las Vegasą. Buvo dar šviesu, todėl visų šviesų švieselių iškart nepamatėm, bet miesto vidury dykumos vaizdas visvien įspūdingas. Susiradom savo viešbutį Monte Carlo. Jau nebe jaukų ir mielą viešbutuką, o tikrai didelį, prabangų, su baseinais, casino ir visais patogumais, viešbutį. Gavome kambarį 12 aukšte, pro kurio langus matosi šviečiantis miestas, kalnai. Tikrai buvo verta to laukti ir miegoti mašinoj. Vakare išėjome pasivaikščioti po šviečiančias gatves pilnas žmonių ir beprotiško karščio, nes net ir naktį oro temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Bet tai rodos niekam nerūpi, nes visi laimingi, alkoholis liejasi per kraštus, groja muzika ir žmonės žiaugiasi gyvenimu. Atradome ir visų taip aprašomus šokančius ir šviečiančius fontanus. Tikrai verta pažiūrėti. Pasivaikščioję grįžom į savo apartamentus ir griuvom į didelę minkštą lovą. Rytoj mūsų laukia dar viena karčio ir linksmybių pilna diena.

Trylikta diena (Las Vegas)

Kaip gera po dviejų savaičių nuolatinio skubėjimo visą dieną praleisti prie baseino, žaisti kazino ir šiaip vaikštinėti po žibantį miestą be jokio konkretaus tikslo. Po taip praleistos dienos į galvą ateina tik vienas žodis – laisvė. Apskritai pats miestas alsuoja laisve, laisve daryti bet ką ir nebūt nieko pasmerktam. Nors pati Amerika yra liberali ir tu gali kaip tik nori reikšti save, bet Las Vegas yra to liberalumo simbolis. Čia tavęs niekas nevaržo, nebent tavo moralė.
Tenka pripažinti, kad šis miestas tikrai yra pilnas tuštybės ir amoralumo, bet juk kartais taip pabosta būti visada pririštam prie nusistovėjusių dogmų, todėl šis miestas yra puiki vieta atitrūkti nuo kasdienybės ir atsipalaiduoti.
Kalbant apie patį miestą reiktų pasakyti, kad ne visas Las Vegas yra toks sugedęs. Didžioji dauguma miesto yra normali, ten vaikai eina į mokyklą, žmonės – į normalų darbą, tikintieji į – bažnyčią. Ir tik nedidelė dalis, vos kelios gatvės, kuria tą nuodėmingojo miesto atmosferą. Būtent ten vyksta visas šou.
Po tokį miestą galėtų turėti bet kuri pasaulio valstybė. Tereikia centrinę miesto gatvę apstatyti prabangiais viešbučiais, visur įžiebti didelius reklamų stendus ir štai tau dar vienas Las Vegas. Juokas juokais, bet tai tiesa.

Booking.coms
storyLazyload();