Anduose. Kas laukia pakeliui į aukščiausią Argentinos kalną? (II)



Vasario 13 diena. Gal penktadienis, o gal ir ne.

Na jau daugiau nebėra apie ką rašyti nes viskas kaip toj pasakoj be galo „petras petraitis pirko paršiuką“. Rytas, šerkšnas, suskilinėję pirštai (dar dviejų pirštų panagės atvėpo), arbata, batai, kuprinė, lazdos ir trys, keturios valandos kančios: iki kitos stovyklos. Traukiam į Colera Camp, tą pavadinimą visai neseniai pradėjome skanduot, ji įkurta 6000 metrų aukštyje ir iš ten jau keliaujama į viršūnę. Tadas skubina, sako greičiau einam, nes po pietų kils audra ir sniegas. Atstumas iki Colera camp atrodo yra juokingas – du kilometrai... Išeinam kaip visada, Staska ir aš pirmi, jis dar man pagelbėja kuprinę pačioj stačiausioj vietoj užtempti viršun o paskui ima ir pradingsta kažkur toli prieky.

Labai greitai mane pradeda kankint troškulys. Galvoju kaip čia dabar taip, gi nuolat geriu arbatą, daug arbatos (šaltas vanduo kaip gėrimas pasibaigė dar praeitoj stovykloj). Bet ji tai dažniausiai žalia arba juoda, ir todėl dehidratuoja. O ir vanduo kurį naudojam arbatai yrapraktiškai distiliuotas, juk tai ledo tirpsmo vanduo. Kas kad jame akmenų ir smėlio pilna, ištirpusių mineralų ir druskų užtai nėr. Visą kelią svajoju, kaip grįžus atgal į stovyklą prisipilsiu į butelį vandens, prisibersiu ten „šipūškės“ (tokios tabletės, gelbėja nuo dehidratacijos) ir gersiu, gersiu, gersiu! Norėdama nubaidyti įkyrias mintis apie vandenį bandžiau galvoti apie ką nors malonaus (žinot, kartais protingi žmonės duoda patarimą – o tu negalvok apie tai, kas blogai, įsivaizduok ką nors gražaus). Bandau įsivaizduot baltas ramunes žalioj pievoj, bet tas vaizdas tik dar labiau suerzina...

Iki Colera camp tą dieną taip ir neatėjau, jau visai nedaug belikus iki jos pamačiau iš viršaus besileidžiantį savo palapinioką. Tiesą sakant, jau dairiausi jo kurį laiką, nes kapsčiausi ant to paskutinio šlaito iš paskutiniųjų. Tikėjausi, kad jis ateis, kas yra labai negudru. Staska paėmė mano kuprinę, atidavė man savają, tuščią, ir parodęs į virš Campo III besikaupiančius debesis liepė kuo greičiau dumti atgal į ją, kol dar visko neužklojo nepermatoma balta marška. Gerai, jau gerai, einu, ragint nereikės :). Už manęs ėjusiems bendražygiams pakartoju ką pati išgirdus – kad tuoj prasidės sniegas ir žiema, ir lekiu žemyn. Vėl galvoju apie vandenį bet jau dėl kitų priežasčių. Dabar terūpi, ar tie menki mums vandenį tiekiantys upeliūkščiai nebus užšalę, kol pareisiu.

Nebuvo. Aš surenku viską, ką turim savo ūkyje (termosai, keli vandens buteliai, pūslė) susikraunu į terbelę ir varau vandens. Tas atsargų pildymas užtrunka, nes vandens srovelė jau visia plonytė belikusi, vos varva. Man taip bežaidžiant į stovyklą iš apačios ateina keli žmonės. Nieko keista nebūtų, nes čia nuolat kas nors ateina ir kas nors išeina. Bet šitie turi kažkur labai jau matytą vėliavą. Latviai. Tadas buvo sakęs, kad mus per dieną atsilikę seka penki latviai. Pareidama su vandeniu sveikinuosi latviškai ir klausiu ar Tadą žinot? Taip taip, žino. Paplepam, pradžioj angliškai po to rusiškai. Pasakoja jie savo nesmagius nuotykius – vieną jų malūnsparnis iš bazinės išskraidino į ligoninę. Širdies aritmija. Paplepam dar apie šį bei tą, ir aš einu virt arbatos. Pamažu pradeda grįžinėt mūsiškiai, visi labai geros nuotaikos. Kai grįžta Tadas latvių jau nėra, išėjo atgal į Campo I.

Debesys virš galvos jau repetuoja savo sniego šokį ir ruošiasi paleisti ant mūsų žiemą. Bet kol jie ruošiasi, protarpiais išlenda saulė, ir lauke vis dar šilta. Aš niekaip negaliu patikėti – vėl išsinėrus iš šturminės striukės sėdžiu ant Staskos įrengto sosto ir geriu sau arbatą. Čia 5500 m aukštis! Tai kada gi bus šalta? Orai šiemet mus lepino, na bent jau iki dabar, ir tai tik patvirtina taisyklę, kad čia nieko negali nuspėti. Pernai vėjas košė nesustodamas, o šiemet jo dar beveik nepajutom. Vėliau pamatysim, kaip būna su sniegu.



Vakare susirinkimas, reikia pasitarti. Prognozės sako, kad ryt poryt snigs, o 16 ir 17 jau bus geros dienos lipimui (vėl beveik horoskopai). Klausimas ar rytojaus sniegą pralaukti šioj stovykloj, į Colerą lipt tik 15d ir kitą dieną iškart šturmuoti viršūnę, ar jau ryt keliauti į 6000 ir šalti bet geriau aklimatizuotis per porą dienų ir vistiek viršūnėn bandyti vasario 16. Po kiek laiko paaiškės, kaip kažkas svajojo sugiedoti valstybinį himną beveik 7000 aukštyje Lietuvos nepriklausomybės dienos proga.

Tadas norėtų išeiti rytoj nes oras bus geresnis nei poryt, bet dauguma linkę pasilikti Campo III nes čia šilčiau. Paliekam sprendimą rytojaus rytui. Lauke pradeda snigti. Susiraitau palapinėj, deja atėjo tas momentas, kai lauke būti nebesinori. Po kiek laiko girdžiu, kažkas, ne mūsiškis, garsiai šaukia „Rasa“ per visą stovyklą. Kas čia dabar tokioj vietoj gali mane šaukti? Pasirodo, tai ta šaunioji australė gidė su savo grupe. Stovykloj vis daugėja žmonių, kas tik atsineša daiktus, kas statosi palapines. Netrukus esam apsupti iš visų pusių.

Dar kažkiek ir girdžiu kažkas šaukia „Bob, how are you“? Bobas įsikūręs visai gretimai ir mano nuojauta sako, kad čia gi bus tas pats Bob, kurį dar lėktuve sutikau. Jau senokai tuos du amerikonus mačiau, tai lendu lauk ketindama pasmalsauti, kaip jiems sekasi ir sutinku tą kitą, ne Bobą, vardo neprisimenu. Pasilabinam visai džiaugsmingai, bet jo nuotaikos tai visai nedžiugios – labai suvargęs ir nekaip jaučiasi, tad paplepam neilgai. Kaip jau minėjau, nugirstu Bobo ir gidės pokalbį (nes jo palapinė per metrą nuo manosios) kur jis skundžiasi daugialypėm virškinimo problemomis. Gidės sprendimas negailestingas – dėkis daiktus, eisim atgal, į bazinę. Nematau aš jo, bet galiu įsivaizduoti, kaip jis jaučiasi. Jei būčiau jo vietoj, esu tikra liečiau graudžias ašaras.

Toliau mano dienorašty parašyta „amerikonai savo žygį vadina „ekspedicija“. Iš kart prisimenu momentą to paties vakaro, kai jau gerokai prisnigus, išgirdau amerikonų gidus lakstant nuo vienos palapinės prie kitos. Ateina ir sako „labą vakarą, kaip jaučiatės? Dabar vakarienės metas, paprastai mes jos susirenkam pavalgyti kartu, bet dabar sninga, tad mes jums vakarienę atnešim į palapines. Šį vakarą meniu – minestrone sriuba. Pasiruoškit puodelius, grįšiu po kelių minučių“. O va čia tai ekspedicija! - galvoju. Kad man taip! Kišu galvą lauk ir rikteliu amerikonų gidui: Ir man sriubos!

Per kokią valandą mus ištiko žiema. Ausys ir akys tik tik spėja fiksuoti pokyčius. Aplink taip balta, kad net apakti galima, visos artimos ir visos tolimos viršūnės baltuoja ir kraštovaizdis (kalnovaizdis) pasikeičia neatpažįstamai. Ausys užčiuopia suminkštėjusius ir prislopintus garsus, nes visus aštrius kampus – ir akmenų ir garsų – sugeria ir paslepia sniegas. Norisi keberiotis laukan, bet sėdžiu ir spoksau į savo pūkinius batus, kuriems tiesiog privalau atskirą pagyrą parašyti. Pirkau juos Kanadoj, nes norėjau iš ten parsivežti išlepusio vakarietiško kempingavimo simbolį – super patogius ir šiltus, minkštus pūkų arba sintetinio užpildo pripildytus storus aulinukus minkštu padu. Visi mano kanadiečiai draugai tokius turėjo ir mūsų savaitgalinių žygelių metu rytą vakarą kempinguose su jais marširuodavo. Nebuvau tikra, ar tie batai gerai aklimatizuosis, bet kad buvo lengvi, tai pasiėmiau juos į žygį. Iki šiol jie man labai gerai tarnavo ir nešiojo po visas stovyklas – per akmenis ar smėlį – ir stebino savo iš pažiūros netvirto pado patvarumu. O dabar va žiūrėjau į visą tą sniegą ir pūkius ir galvojau – būti ar nebūti? Po minutės jau nešė jie mane per sniegą be menkiausių nesklandumų! Kojos kaip ir kaskart iki šiol maloniai šildėsi tuose pūkuose. Ei tai metų pirkinys!

Šiandien pagaliau paėmiau į rankas knygą. O ką daryt, kai lauke būti nebegali, šūdagalvio sesija prasidės tik po kelių valandų, o palapiniokas atrodo bus tylos įžadus priėmęs. Knyga „Akmeniniai klevai“ prasideda Dilano Tomo citata apie sniegą:

Prieš didžią daugybę metų, kai dar po Velsą bastėsi vilkai,
O paukščiai, raudoni kaip flanelės apatiniai, plastėjo virš
išlinkusių tarsi lyra kalvų, kai dainavom ir šėlom kiauras
dienas ir naktis olose, kvepiančiose drėgnu sekmadienio
vakaru didžiojoje kaimo seklyčioj, ir atgrėsdavom anglus ir
lokius diakono žandikauliu, dar iki automobilio, iki dviračio,
iki kumelės nuskaustos princesės mina, kai nešė mus ant
gubrių linksmi nebalnoti kalneliai, - vis snigo ir snigo.

Tada, palapinėj man įstrigo paskutiniai žodžiai – vis snigo ir snigo, nes ir į mūsų palapinę tuo pat metu tyliai barbeno snaigės. Bet dabar galvoju, kaip mums tiko ta visa citata! Argi nešėlom mes kauras dienas ant kalno savo palapinių erdviose svetainėse? Ar nebūrėm ateinančių dienų oro ir nebandėm atgrasinti debesų? Ir kaip tinka mums tas apibūdinimas „prieš didžią daugybę metų“. Gi ant kalno laikas sustoja ir viskas čia yra taip pat, kaip kad buvo prieš šimtą ar du. Tik raudoni paukščiai neskraido. Ir nebuvo ten jokių automobilių anei dviračių, tiktai mulai. Kaip ten dėl nuskaustos princesės minos mulo snukyje, kai mane nešė per upę, tai nežinau...

Knyga įstabia kalba parašyta, bet ji per sudėtinga tokiam kalnui, kur vyrauja primityvizmas. Paskaitau porą puslapių ir mintys kažkur pabėga. Mano akys krypsta į lipnia juosta aptvarstytus pirštus ir tokiom sąlygom nebenuplaunamus nešvarumus. Topteli mintis, kad Mendozoj jas plausiu šiltu vandeniu, bet čia pat ateina kita, kad šiltas vanduo, anei pati Mendoza šitoj erdvėj ir laike neegzistuoja, ir aš paklusniai šiltą vandenį pamirštu. Čia tėra kalnas ir mes, link jo besiiriantys su palapinėmis, pūkėmis ir ledkirčiais.

Vasario 14 d. Normaliam pasauly tikriausiai tai Valentino diena.

Na, gerbiamieji, tai kur tulpės?

Ant manęs visą naktį snigo. Ne, palapinė nekiaura, čia tas pats mūsų iškvėpuotas vanduo sniegu pavirtęs draikosi po palapinę kiaurą naktį. Jausmas labai nemalonus, bet neatrodo, kad būtų išvengiamas. Ryte kaip visada, šluojam tą sniegą lauk. Buvo priimtas sprendimas pasilikti šioje stovykloje o į Colerą keliauti tik rytoj. Oooo poilsio diena! Bet nepamenu, kad būtume poilsiavę. Tadas maloniai pakvietė į aklimatizacinį žygelį po sniego nubalintus kalnus. Buvo kas prisijungė, tame tarpe ir aš, o buvo kas nusprendė aklimatizuotis visą rytą žaidžiant šūdagalvį. Po to pusę dienos dangus ant mūsų vertė sniegą, na tokias baltas kruopas. Gaila, bet dėl to nieks neatleido nuo malonių kasdieninių užsiėmimų – parsitempti vandens, virt arbatos, pavalgyti maisto iš pakelio, kurį kai kurie bendražygiai jai pradeda keiksnoti. Tada keli puslapiai knygos.



Šiandien vėl pagavau savo galvoje šmėstelint mintis apie šiltą vandenį ir žaliuojančias Mendozos gatves. Kas gi čia dabar? Vėl „blaivus protas“ paaiškina, kad mums dar liko šviesmečiams prilygstančios mažiausiai trys dienos ant kalno, ir čia geriausiu atveju. O gali būt kad toji Mendoza apskritai akiratyje nepasirodys. Man vis rodosi, kad užstrigsim (jau užstrigom) šitam laike, kaip filme „Švilpiko diena“ Bill Murray užstrigo vasario 2 dienoj. Aš jau nebetikiu, kad kada nors bus kitaip. Kad ateis diena kai nereikės keturiomis lįsti į palapinę, kai nereikės skaudamais pirštais bandyti įžiebti degtuko, omiegmaišio dalintis su dujų balionėliu. Beje, šiandien paiškėjo, kur Staska slepia svogūną su česnakais – ogi miegmaišyje (ir kas būtų pagalvojęs? :)

Atrodo šiandien, bet gal ir vakar, sudaužiau savo fotoaparatą, po to kai Stanislovas fotografavo save, atsispindintį mano žėrinčiuose „googluose“. Negalėsiu dabar fotografuoti tų sniegu užsiklojusių viršūnių.



Kai jau ateina vakaras ir išmuša šūdagalvio valanda, sniego tiek, kad brendant į Tado palatkę sniegas per pūkių viršų krenta vidun. Šįvakar žaidėm ilgai ilgai, nes labai reikėjo priversti Nerijų ( o gal tai buvo Andrius, argi dabar prisiminsi) likti su kortomis ir šūdagalvio titulu. Nepavyko. Po truputį pradedu perprasti žaidimą, be to man dar ir sekasi, tai rečiau lieku su tuo skambiu vardu. Pagrindinė žaidimo taisyklė ta, kad šūdagalviu likęs, garsiai turi paskelbti visai stovyklai „Aš toks ir toks, šioje Campo III stovykloje šiandien n-tąjį kartą esu šūdagalvis“. Tada nuskamba plojimai.



Šiąnakt miegmaišyje su manimi – batarkės, fotikas (gal dar sutaisysiu?), dujos, kosmetinė, pūkė, pora kojinių ir dar šalto vandens pūslė.

Vasario 15 diena. Colera camp.

Šiandien reiks pasiekti Colera camp, kad ir kas benutiktų. Oras blogesnis nei vakar. Tarpais sninga, tarpais išlenda saulė. Nauja patirtis – „išmontuoti“ palapinę iš po sniego. Tada viskas į kuprines (o kuprinė praleidus lauke porą dienų sustingus į kaulą), kojos į ledinius batus ir pirmyn.

Temperatūriniai nesusipratimai prasidėjo pačioj pradžioj. Kol užsiritau į pirmą kalniuką švietė saulė ir nežmoniškai sušilau. Tik spėjau atsisagstyti, kai papūtė vėjas ir mikliai mane atvėsino. Po to vėl išlindo saulė. Be reikalo eikvojau jėgas užseginėdama ir atseginėdama užtrauktukus ir bandydama sureguliuoti temperatūrą. Bet kuo toliau aukštyn, tuo buvo mažiau saulės, daugiau vėjo ir sniego.

Vėjas artėjant prie 6000 visai įsismagino, atginė debesis ir viskas kaip mat pasislėpė baltojo košėj. Sninga jau be perstojo. Visi per tą košę braunamės labai labai lėtai, aš vėl lieku gale ir vis matau kaip dažnai sustoja pailsėti mane aplenkę Tadas, Andrius, Darius...

Tos baltos uolos, už kurių slepiasi stovykla, kažkokiu būdu vistiek priartėja. Jau liko visai nedaug. Paskutiniai keli tako zigzagai, ir tada viskas. Stengiuos neatsilikti nuo Andriaus su Darium, nes kitaip nežinosiu, kur eiti. Takas beveik užsnigtas, pėdos prieš tai ėjusių dingsta tiesiog akyse. Liko dar mažiau, bet šalta nepakenčiamai. Sustoju ir apsivelku pūkę. Andrius su Darium nutolsta, bet dar juos matau. Po dar kažkiek laiko viršuj iš stovyklos pasirodo Tadas pažiūrėti kur esam ir pamatęs, kad netoli, pamojuoja ranka ir dingsta. Ir nusineša visas viltis (kurios jau kurį laiką sukasi mano galvoj) kad kas nors ateis ir paims mano kuprinę. O aš tikėjausi. Va čia ir buvo ta negudri mintis. Šiandien visiem buvo labai sunku, kokios čia dar pagalbos... Jei ir gali ko tikėtis, tai kad tavo palapinė stovės, kai pagaliau ateisi, galvoju. Jeigu ateisi. Prikėblinu didelį akmenį, kyla noras pritūpti už jo ir pailsėti, susišildyti. Bet labai greit mintis apie visai realią grėsmę sušalti į kaulą prablaivo, kaip geras spyris. Atsiranda jėgų, iš paskutinių sugriebiu lazdas suledėjusiom rankom ir užlipu paskutinius metrus.

Booking.coms
storyLazyload();