Anduose. Kas laukia pakeliui į aukščiausią Argentinos kalną? (I)



Prieš kelias dienas išsitraukiau keturiasdešimt šešis sulamdytus popieriaus lapelius, kuriuose ypatingai kreivu raštu yra suguldyti kelionės į Argentiną įspūdžiai. Kur gi tas raštas nebus kreivas, jei dauguma dienoraščio buvo surašyta šaltyje, sugrubusiais ir suskeldėjusiais pirštais kokioje nors kreivoj padėty bandant neiškišti rankų iš šilto miegmaišio į palapinės šaltį. Dabar bandysiu iššifruoti, ko ten prirašiau. Pradžia, kovo 3 dieną buvo tokia:
„Jau Santiage. Įdomūs tie čiliečiai man atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bandau pradėti galvoti ispaniškai ir juos suprasti, nors kalbėt tai nemoku. Pro oro uosto langą matosi kalnai. Visur kalnai. Po galais, traukia kaip magnetas.“

Nesvietiškai ilgo 13,5 valandų skrydžio gale praskridom virš Andų. Bandžiau dairytis ir atspėt, kur gi toji Aconcagua yra. Akonkagva tai aukščiausias Argentinos kalnas – 6962 metrų aukščio. Nors skaičiai svyruoja. Vienur rašoma 6962, kitur tik 6960. Galvotum, koks jau skirtumas tie du metrai, bet viršuje taip neatrodo. Ten, aukštai, kiekvienas metras reikalauja didelių pastangų. Bet gal jau supratot, kad Akonkagvos viršūnė yra šios mūsų devynių lietuvių kelionės tikslas.

Kurių galų man ten prisireikė, daug kas klausė. Ar ne per daug užsimanei, galvojo kiti. Treti teiravosi, kaip aukštai jau esu buvus, ir kodėl būtent Aconcagua? A reikia ten deguonies kaukių lipant? O virvių? Visus šituos klausimus apsvarsčiau po ne vieną kartą. Ypatingai tą pirmąjį. Sprendimas važiuot į tą kelionę atsirado paprastai, perskaičiau skelbimą apie rengiamą žygį xgenome, kaip visada. Ir dar pagalvojau, jei ne dabar, tai greičiausiai niekada. Pusantrų metų sąžiningai liejau prakaitą sporto salėj, todėl reikėjo patikrinti ar nebuvo visa tai veltui. Atostogų kelionei pasiprašiau dar tebedirbdama Monrealyje ir negalėjau net nuspėti, kaip būsimoji skyriaus vadovė, kuriai pradėsiu dirbti tik po kelių mėnesių, sureaguos į prašymą “Man reikia 3 savaičių atostogų vasario mėnesiui. Lipsiu į labai aukštą kalną“. Atsakymas pranoko visus lūkesčius: „tokiam ambicingam planui negaliu pasakyti ne“. Nuo tos dienos mes su ja sutariam puikiai.

Taigi praskridom virš Andų. Argentina ir Čilė dalijasi Andus ir traukia tuos keistus turistus – kalnų mylėtojus. Dar Madride, prie laipinimo vartų skrydžiui į Santiagą, net ir nežinodamas, į kur tas skrydis, jau gali spėti kad tai bus kalnuota šalis, nes vos ne kas antras keleivis yra apsiavęs kalnų batais ir apsiginklavęs kuprine. Man juos pamačius nereikia net žiūrėti, ar čia tie vartai – žinau, jog skrendu ten, kur reikia.

Pakeliui iš Santiago į Mendozą mes vėl perskridom kalnus, ir vėl aš tos Akonkagvos dairiausi. Bet nebuvo galimybių atpažinti, kuri iš tų snieguotų viršūnių yra ji. Jau lipant iš lėktuvo išgirdau kaip mano kaimynė kalbina du keleivius – irgi su kalnų batais. Jie pasakoja jai kažką apie sunkumus lipant į viršūnes ir aš jau žinau, kad sutiksiu juos pakelyje. Nereikėjo ilgai laukti - juos iš oro uosto į miestą turėjo parvežti tas pats autobusas, kaip ir mane, tad įsikalbėjom. Du amerikiečiai žinoma ruošės į tą patį kalną kaip ir aš. Gal ir be reikalo, bet norisi užbegt įvykiams už akių - neįlipo nei vienas. Tam, žemajam nepasisekė 5500 stovykloj, iš kur su rimtais žarnyno sutrikimais turėjo leistis žemyn. Antrąjį dar kurį laiką mačiau kažkurioj stovykloj, bet po to sutikau tik apačioj, Mendozoje, jis buvo apsistojęs tame pat viešbuty kaip ir mes. Kodėl jis nebeįlipo į kalną, jau nepamenu. Įdomu tik tai, kad kelionė mus taip suvedė - susitikom pirmą mano dieną Argentinoj ir atsisveikinom paskutinę. Tas kalnas sutraukia ir suveda kalnų mylėtojus iš visur – Kinijos ir Japonijos, JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos, Kvebeko ir Prancūzijos, Vokietijos, Latvijos, Norvegijos, Juodkalnijos, Lenkijos. Mes sutikom keliautojus iš visų šių šalių.

Bet jau grįžtu į Mendozą. Viešbutyje pagaliau susitikau su savo bendražygiais. Pažinojau tik Ugnių ir šiek tiek Tadą, žygio vadą. Bet nebuvo jokios abejonės, kad tie žmonės bus šaunūs, nes kalnuose kitokių nebuvau sutikus. Taip ir buvo – bendražygiai tokie, kad norisi dar penkiolika kartų su jais į kalnus eit.

Tas pirmas pusdienis prabėgo gana greit, nes pirmiausia reikėjo lėkti ir nuomotis batų ir kauptukų (Čia taip ledkirčius kai kas įsigudrino vadinti. Dievaž, esame nuo žemės neatitrūkusi tauta). Vėliau turguje pirkom krūvas vaisių, juos valgėm ant viešbučio stogo, ten susibendravom su argentiniečiais kurie mus pavaišino mate arbata. Normalus lotynų draugiškumas, nieko kito ir negalėjai tikėtis. O arbatai tai keista – kartumas neapsakomas, bet kartą siurbtelėjus norisi pabandyti dar ir dar.

Vakare į restoraną, lėkštės ten aišku buvo kraunamos puikios argentinietiškos mėsos. Jau prieš kelionę buvau apsisprendus, kad Argentinoj darysiu išimtį savo vegetarizmui, nes ten anot daugelio visi tevažiuoja steikų valgyti. Ragavau visko – ir steiko, ir kraujinės dešros, ir ožkienos, bet turiu prisipažinti, kad nei vienas tų mėsiškų kasnių neprilygo Francis Mallmann restorano „1884“ jūros gėrybių rinkiniui, kurį valgėm jau po kalno. Bet ai, iki to restorano dar toli, dar kalnus pereiti reikia. Visos (abi) vakarienės iki žygio buvo gana puikios, po kiekvienos traukdavom į geriausią Mendozos ledainę ledų, o tada kietai prikimštais pilvais į viešbutį. Reikėjo pavalgyt, nes juk kalne bus tik vienas, keistas ir neaiškus aukštuminis maistas. Daug kas jo buvo neragavę, ir nežinojo ko tikėtis, tad Mendozos restoranuose mes nuoširdžiai darbavomės peiliais ir šakutėm.



Atėjo antra (paskutinė) diena Mendozoj. Bėgom darytis leidimų kalnui, Tadas vis pasakojo apie antspaudus, maišelius, būtinybę juos saugoti, daktarus, stovyklas, deguonies įsisavinimą, vėją o mes nesiklausėm ir nuolat prašėm pakartoti, ką sakė. Tyčia ar netyčia bet Tado kantrybę tikrinom dažnai. Turiu pasakyti, kad mūsų vado kantrybė yra tikrai labai didelė. Jis primindamas, kad „reikėjo klausytis“ mums vis kartojo ir kartojo viską iš naujo. Atsimenu su Rolu keliaujant jis paprasčiausiai neleisdavo niekų klausinėt, sakydamas, kad klausimų limitą jau seniai išnaudojom.

Kai leidimai jau buvo saugiai suslėpti kartu su pasais ir mes gėrėm kavą kažkurioj Mendozos gatvėj, Tadas su Darium lakstė po miestą produktus žygiui pirkdami. Vieną minutę matom pralekia jis su maišu svogūnų, o kitą jau su trim maišais dar kažko. Nors gąsdino mus aukštuminiu maistu, bet papildomai dar pripirko kalnus svogūnų, džiūvėsių, sausainių, džiovintų vaisių ir kakavos, miuslių batonėlių, pieno miltelių ir avižinės košės. Kai jau pagaliau vakare buvom sukviesti į jo kambarį davinio išsidalinti ir instrukcijų išklausyti, ant grindų kūpsojo keturios krūvos maisto. Atrodė į kalną mažiausiai mėnesiui ruošiamės.

Vasario 5 diena. Išeinam.
Vasario 5 dieną atsikeliam paryčiais, paskutinį kartą nusimaudom po dušu, paskutinį kartą pavalgom normalius pusryčius po stogu ir prie stalo. Ir išvažiuojam. Trys valandos kelio (pakely būtinai pagenda autobusas, bet čia jau nieko neįprasto, dar nebuvau kelionėj, kur transportas negestų), tada dar nežinia kiek laiko – kuprinių svėrimas, perpakavimas, ruošimas kelionei su mulais (o va šitos transporto priemonės tai tikrai patikimos) prie kalno įsikūrusiam savotiškam paskirstymo punkte – Penitentes kaime (ten visas slidinėjimo kurortas yra, bet dabar vasara, sniego nei kvapo, tik miegantys keltuvai). Paskutinis apsilankymas normaliam tualete. Kiek daug tų paskutinių kartų. Kelyje visi linksmi, juokus laido vieni per kitus ir šiaip vietoj nerimsta. Vienas tik tylus yra Stanislovas, bene labiausiai patyręs bendražygis šioje kelionėj. Praeitą vasarą įlipo į Lenino viršūnę, kuri irgi yra panašaus aukščio kaip Akonkagva, tad tikriausiai labai gerai žino, į kokią aferą įsivėlė.





Kai jau pagaliau mūsų leidimuose buvo sudėti pirmieji antspaudai, valanda po pietų mes užsimetėm ant pečių savo kuprinėles su vandeniu ir užkanda, ir išėjom iš „Punta de Vacas“ punkto (2500m) pradėdami savo „ekspediciją“ .



Kaip tie nuo pavadžių paleisti, energijos (vis dar) pilni, pasileidom taku palei upelį link pirmosios stovyklos Pampa de Lenas (2950 m) esančios už maždaug 13 kilometrų. Žygis rodos nebuvo labai ilgas nei sunkus, aukščio pasikeitimas nedidelis, tad pirmieji stovykloje atsirado jau po keturių. Vadas Tadas stovykloj pasirodė tik dar po kurio laiko ir paklausė, kur mes visi taip skubėjom, bet atsakymo negavo, nes mes ir patys jo nežinojom.

Dabar net nelabai galėčiau pasakyt, ką mes tą pirmąją dieną matėm. Taip apsvaiginti dar kol kas nematomo tikslo, mes net nesigrožėjom abiejose slėnio pusėse stūksančiais kalnais. Kuo stebėjausi, bent jau aš, tai pro šalį ristele lekiančiais mulais apkrautais didžiausiais maišais, visokiais plastikiniais bakeliais ir dėžėm. Iš kur pas tuos gyvulius tiek energijos, galvojau, ar jiem kažin labai sunku yra? Ir ką tas mulas galvoja, kai mato prieš save lėtai einantį dvikojį turistą, kuris neketina trauktis iš kelio? Kad ir ką galvotų, mulas turisto nelenkia, laukia kol pasitrauks.

Pirmos stovyklos statymas, pirma vakarienė rodos visai sklandžiai praėjo ir kai visi „formalumai“ buvo sutvarkyti susėdom ant minkštų (nuo šiol visi akmenys bus minkšti) akmenų pasėdėt, gyvenimą aptarti. Pliurpėm kol tamsa ir šaltukas suginė mus į palapines.



Antra diena buvo labai panaši į pirmąją, ėjom apie 14 km iki Casa de Piedra stovyklos įsikūrusios 3240 m aukšty. Ryte nutiko taip, kad mes su savo palapinioku Stanislovu susitvarkėm pirmi, tai ir išėjom anksčiau, nes kitų laukti buvo šalta. Staska lėtai eiti nemoka, tad greit jis mane paliko, ir pėdinau sau viena, gėrėdamasi kalnų ramybe. Pietų sustojom sutartoj vietoj prie upės, o po to eidami vėl išsibarstėm kas sau, prasidėjo platūs ir ilgi akmeningi upės slėniai, kuriuos kirtom vieną po kito. Tas ėjimas per akmenis buvo savotiškai meditacinis ir hipnotizuojantis. Spoksant į milijonus po kojomis gulinčių akmenų iš galvos išbyrėjo visos mintys. Jei kas ten dar ir buvo likę, tai vis stiprėjantis vėjas galutinai viską išpūtė lauk. Tas vėjas buvo nešaltas bet stiprus ir pūtė be perstojo. Jis bus nuolatinis mūsų palydovas, anot Tado. Tik aukščiau jis dar stiprės ir žinoma bus daug šaltesnis.



Atsibudau iš minčių apie vėją, kai jau pagaliau dar vieno slėnio gale pasirodė stovykla. O neužilgo kitoje slėnio pusėje iš užu kalno išlindo snieguota viršūnė. Žinojau, kad šiandien pagaliau jau turim pamatyti ją, Akonkagvą. Klausiantys žvilgsniai krypo į Tadą, kuris kaip tik buvo šalia, bet jis sakė, kad tai dar ne ji. JI pasirodė neužilgo, ir atrodė graži, ir netgi netokia jau tolima.





Galų gale, po 5 valandų kely mes atkėblinom į stovyklą. Atkėblinom, nes tas priešinis vėjas galų gale išpūtė visas mūsų jėgas. Mulai su mūsų kuprinėmis priešingai nei vakar, vėlavo, tad beliko sėdėti, spoksoti į kalnus, klausytis šalia besėdinčių kaimynų ir spėlioti, danai jie ar norvegai. Ir mėgautis nieko neveikimu. Šios dvi dienos dar buvo atostogos, pagalvojau besišildydama saulutėj.





Pasistatę palapines linksminomės matydami Ugniaus ir Andraus žaidimą „surask kokį nors daiktą“. Savo kuprinėse jie nerasdavo nieko, ko tuo momentu ieškojo. Vakar pavyzdžiui jie mėsos skardinės savo kuprinėse ieškojo, o neradę visus likusius bendražygius aplankė, reikalaudami atiduot jų konservus. Užtai rasdavo tai, ko nereikia. Be to jie nežinojo, kam skirti visi tie produktai, kuriuos turėjom (o ką daryti su bulvių milteliais? Negi valgyti?) ir nuolat skundėsi, kad turi per daug maisto. Maisto buvo tikrai daugokai, arba mes jau nebenorėjom valgyt. Dviems skirtos bulvių košės porcijos su pora tuno skardinių tą vakarą užteko keturiems. Aš dar net nepažvelgiau į savo sausainių ir džiovintų vaisių davinius. Užtai atsidarėm ananasų skardinę, bet teįveikėm po kelias riekeles. Kitą dieną savo avižų košės davinį skaninau ananasų užpilu. Ko tik kalnuose nesugalvosi.

Vasario 7 diena.
Šiandien prasidėjo rimtesnis ėjimas, iš savo 3240 m stovyklos turėjom pakilti iki 4200 m aukštyje esančios bazinės stovyklos. Ryte keliamės labai anksti, nes mus per slėnį, kur į daugybę atšakų pasidalijus teka ledinė upė, mus perneš mulai. Jei nori spėt atsisėst ant mulo, tai ryte septintą jau stovi prie upės pilnai pasiruošęs - vakar labai aiškiai pasakė Tadas. Jei ne, brisi per upę pats. Tos informacijos kartoti nereikėjo. Aš nemėgstanti skubėt atsikėliau labai labai anksti, ir kaip ir kiekvieną rytą tik išsiritus iš palapinės lėkiau į gerą vietą. Visur dar tamsu, gali tik spėti, kur takas, ir kur ta gera vieta. Beklupinėdama vienu momentu žvilgt į dangų ir atvimpa žandikaulis – viršuj ryškiausias kokį tik galima įsivaizduoti Paukščių takas kerta bekraštę žvaigždžių jūrą. Visas visutėlis dangus nusėtas žvaigždėm, nuo vieno krašto iki kito. Galva svaigsta nuo reginio, ir aš visiškai užmiršau, kur ir ko ėjau. Tokį dangų galima pamatyti tik kalnuose!



Sunkiasias kuprines šiandien vis dar nešė mulai. Atstumas iki bazinės stovyklos apie 10 km, jau pačioj pradžioj siauras ir žvyruotas takelis šauna aukštyn ir tikrina mūsų pajėgumus. Ryte susirengę neperpučiamas striukes, saulei pakilus dangun nelabai užilgo jau esam priversti išsirengti ir tepliotis saulės kremais. Man atrodo saulės kremas užteptas storu sluoksniu ir dar padengtas ne plonesniu dulkių sluoksniu yra puiki apsauga nuo saulės, bet kai kurie bendražygiai vistiek sugeba nudegti po pusę veido. Skubėti šiandien jau neskuba niekas, ir tuos kilometrus iki Plaza Argentina įveikiam per maždaug per penkias su puse valandos. Prieš akis nuolat stūkso ji – viršūnė. Prieš akis, tiesą sakant, visos ateinančios savaitės kelias, pasakoja Tadas ir rodo visokius pilkus šlaitus kalno apačioje.



Aš dar nesugebu planuoti taip toli į priekį, leiskit man pirmiausia iki bazinės nusigauti. O eiti sunku, aukštis veikia. Kaskart prasilenkiant su Gražviu jis irgi patikina, kad eiti tikrai sunku. Kai pagaliau atsikapastom į Plaza Argentina jėgų nedaug belikę, o dar palapinę pasistatyti reikia. Tikras gėris bazinėje stovykloje yra tai, kad Grajales (kelionių agentūra, padėjusi mums keliauti) išskiria didelę palapinę su stalu ir kėdėmis, o ant stalo gėrimų prikrauta ir užkandžių. Po poros dienų sėdėjimo ant minkštų akmenų atsisėsti ant kėdės yra tikras malonumas.

Booking.coms
storyLazyload();