Andora ar Barselona?

Kelionės tikslas – nykštukinė Androra. Kartas nuo karto pasvarstydavau, kaip čia būtų galima be didesnių finansinių ir laiko išlaidų apsilankyti šioje valstybėlėje. Visiškai apsupta kalnų, ji įsikūrusi tikrai žiauriai nepatogioje vietoje - užkampyje tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Neskrenda lėktuvai, nevyksta traukiniai. Bene greičiausias būdas – kelių valandų kelionė autobusu iš Barselonos. Tikras galvos skausmas negalinčiam savo laiko į kairę ir į dešinę švaistyti piliečiui. Tačiau Andora gali didžiuotis bent tuo, kad ten atvykę turistai yra tikri “grynuoliai”, nes kas jau atvyksta, reiškia atvyko specialiai į Andorą. Pravažiuojančių ten nėra.


Visgi kai labai nori, kažkaip randi galimybių ir tos aplinkybės būna, kad susiklosto palankiai.
Vienas žurnaliukas, už straipsnius suteikė galimybę pasiimti atlygį ne pinigais, o tiesioginių skrydžių bilietais. Nepasikuklinau ir paėmiau du įmanomai brangiausius bilietus iš Vilniaus į Barseloną. Nupirkom bilietą ir uošviui Albertui kaip dovaną.
Visi žino istorijas su tiesioginių skrydžių atšaukimu ir nukreipimu per Rygą. Be abejo, tas atsitiko ir mums. “AirBaltic” keitė mūsų skrydžio datas, laikus, jungiamuosius miestus bent kelis kartus. Tačiau per Rygą skristi atsisakėme iš principo, todėl mums padarė persėdimus Berlyne, o atgal - Stokholme. Tačiau man skrydis atgal paskutinę minutę buvo vistiek pakeistas ir padarytas per Rygą.
Nejolei ir Albertui pasirodė kvaila, turint tik 4 dienas, dvi iš jų iššvaistyti ne apdainuotai Barselonai, o niekam nežinomai Andorai, todėl jie ne tik atsisakė vykti į Andorą su manim, bet ir bilietus išsirūpino ne 4, o 6 dienoms, ir visas jas numatė skirti Barselonai ir apylinkėms. Nenori – nereikia, aš juk neturiu dėl kažkieno kompleksų atsisakyti savo idėjos. Važiuosiu vienas. Negali pykti, turbūt 9 iš 10 žmonijos rinktųsi taip kaip jie, o taip kaip aš - tik vienas kitas nesusipratėlis.
Skrendame ankstyvą rytą iš Vilniaus su persėdimu Berlyne. Vilniuje spalis, žvarbu, šalta ir drėgna. Man sloga visą savaitę. Tokia sloga, kad lėktuvui besileidžiantis Berlyne galvoju, kad galva išsprogs. Šiaip tai atlaikė nesprogo, tačiau dar pusę dienos ausyse girdėjau garsų ūžesį, kuris nusiimdavo tik pasilenkus. Atsitiesi ir vėl ūžia.
Nusileidus Barselonoje kiek apsižioplinom, nuėjom ne į tą terminalą pasiimti bagažo, dėl to teko išeiti ir vėl atgal brautis į duty free zoną tam, kad bagažą atgautume. Šlebizavoju ispaniškai ir to užtenka, kad išaiškinti apsaugai kodėl braunamės į skrydžių zoną be bilietų.
Barselonoje iškart šilta, gera. Apie 20 laipsnių. Susišaudom pigų miesto autobusą, tačiau privažiavus Plaza Espana, mūsų keliai turi skirtis. Aš juk važiuoju į Andorą. Pirmą kartą tenka kažkur keliauti vienam. Kiek neįprasta ir liūdna. Kai kurie žmonės visada keliauja vieni, tačiau aš dar iki to nesuaugau. Man norisi su kažkuo kartu patirti įspūdžius ir dalintis kelionės džiaugsmu.
Bilietas kainavo berods apie 42 eurus į abi puses. Kelias ilgas – apie 4 valandas. Kuo arčiau Andoros, tuo daugiau kalnų. Išsitraukęs fotiką papyškinti į kalnus, pastebėjau, kad nesipyškina. Pasirodo neįdėta baterija. Palikom krautis kažkur. Prireikia laiko atsigauti ir susitaikyti, kad nuotraukų nebus. Bent jau nereikės sukti galvos ką ir kada fotkinti, nes dažnai tą daryti labai tingiu.
Temsta jau. Pagal laiką jau turėtume atvažiuoti, tačiau autikas stoja kažkokiam kamšty. Iš kur dabar tie kamščiai kažkokiam užkampy. Pasirodo čia gi siena Andoros. Pačiame viduryje Šengeno erdvės stovi valstybėlė, kurioje yra pasienio kontrolė. Negana to, į autiką lipa pasienietis su šuniu, o kitas tikrina pasus. Šuniukui nepatiko du vaikinai, kurie išlapinami iš autobuso.
Pati Andoros kunigaikštystė yra labai maža valstybė, kurią iš visų pusių supa uolos ir kalnai. Kuom ji išsiskiria? Pirmiausia tuo, kad yra labai stipriai ekonomiškai išsivysčiusi. 7 vieta pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui. (Wikipedia). Pagrindinis šalies pajamų šaltinis yra turizmas. Ką turistai randa Andoroje? Be abejonės, pirmiausia slidinėjimą. Slidinėjimo infrastruktūra Andoroje labai gerai išvystyta, todėl yra labai populiari tarp slidininkų. Dar šalis žinoma, kaip mokesčių rojus. Joje yra labai maži mokesčiai, arba jų iš viso nėra. Dėl to šalis garsėja žemomis kainomis. Ispanai ir prancūzai vyksta į Andorą slidinėti ir apsipirkti. Vien tik apsipirkti vyksta rečiau, nes Andora yra pakankamai izoliuota, į ją sudėtinga ir toli atvykti. Iš tiesų kuro kainos čia mažesnės nei Vakarų Europoje. Labai pigus vynas. Kitų kainų aš per daug nežinau, nes neturiu mados slankioti po parduotuves, jei neturiu reikalo ką nors pirkti. Ir išvis nemėgstu į jas eiti, nei Lietuvoje, nei kitur.
Andoroje gyvena apie 71.000 gyventojų. O jos sostinėje Andora La Vella – apie 23.000. Dėl savo nepatogios geografinės padėties, Andora, iš esmės išvengė XX a. Europos karo audrų. Ji net neturi savo kariuomenės. Ir kam jai reikia, vis tiek nieko neapgintų ir su nieku nekariautų. Andoros gynimo funkcijas dalinasi Ispanija ir Prancūzija. Kas dar įdomesnio? Andoroje nėra nedarbo. Nors šalis nepriklauso ES, naudojasi specialiu statusu, kuris duoda jai visas funkcijas galiojančias ES. Andora neturi savos valiutos, sėkmingai naudoja eurą. Dar keista, kad dauguma Andoros gyventojų yra ne andoriečiai. Jų yra tik apie 30%. Kiti – ispanai, prancūzai ir t.t. Oficiali kalba – katalonų.
Išlipu sostinėje Andorra La Vella. Mieste prastas oras, nes automobilių išmetamos dujos neturi kur išsisklaidyti. Andora La Vella miestas yra lyg ir įstatytas į dėžutę, nes miesto ribos iš esmės yra uolos iš trijų pusių. Negali žiūrėt į tolį, nes žvilgsnis atsimuša į uolas, ir dėl to galima žinoti kur miestas baigiasi. Ir netgi uola dar ir patį miestą dalina į dalis, nes viena miesto pusė ant uolos, kita – apačioje. Dėl to truputį žvengiau pats vienas, nes ėjau ėjau gatve ir priėjau liftą. Nusileidau juo ir apačioje toliau tęsėsi gatvė. Iškart vėsiau. Jei Barselonoje 20 laisnių, tai čia turbūt 12.
Mano nakvynė – bene vienintelis pigesnis hostelis Andoroje, yra Sispony miestelyje, kuris yra apie 6 km nuo sostinės. Visi kiti viešbutukai gerokai brangesni. Užsisakydamas šį hostelį Lietuvoje, lengvabūdiškai galvojau, kad jei ir nerasiu kaip nusigauti į tą Sispony, nueisiu pėsčiomis. Kas čia yra tie 6 km. Tačiau išlipęs Andoroje, jau taip nebegalvojau. Visų pirma buvo tamsu, antra – išvažiuoti iš miesto į Sispony pusę galima tik per tunelį, kur pėsčiųjų eismas yra uždraustas. O ir pačio nelabai traukia eiti kažkokiu tuneliu, tamsoje, švilpiant automobiliams. Taigi viskas gavos komplikuočiau nei galvojau. Turėjau šiokį tokį žemėlapiuką ir nusprendžiau pavažiuoti iki miesto La Masana, o iš ten dar apie 3 km žingsniuoti pėsčiomis. Pavažiuot pavažiavau, tačiau ten išlipęs vėl pradėjau klaidžioti. Nei ženklo kokio, nei gatvės pavadinimų normalių. Jau tamsu ir šaltoka darosi, kalnai visgi. Žmonių irgi labai mažai. Vieną kitą kalbinu, tačiau suprantu, kad savo anglų kalbą čia gali susikišti į stalčių, niekas nekalba. Naudoju savo skurdžias ispanų žinias, tačiau man atsako katalonietiškai. Visgi, bent jau suprantu kokia kryptim eiti - keliuku į kalną. Keliukas sukinėjasi ir vingiuoja kaip velnias, aš vis kopiu kopiu, ir nebežinau ar gerai einu, nes kai yra sankryža nebesuprantu, kuris mano keliuko tęsinys. Kažkur nuklystu nebeten, nes baigiasi keliukas. Grįžtu atgal ir einu kitu keliuku. Nesuprantu ar čia tas pats miestelis ar jau kitas, nes jokių ženklų nėra. Aplink gana tamsu ir visiškai visiškai tuščia, net automobiliai nevažiuoja. Pakelėje išsidėstę kažkokie tylus ir tamsūs namukai. Baigiasi šaligatvis, einu važiuojamąja dalim.. Gerai, kad nieks nevažiuoja. Nejauku. Guodžiu save, kad čia ne Lietuva, o aukštų standartų šalis, kurioje turėtų būti saugu. Baigiasi šviesos, o kažkur apačioje matau La Masana žiburius. To miestelio nuo kurio aš čia einu. Galvoju, gal jau grįžti, nes nė velnio nesuprantu kur aš čia atklydau. Priekyje pamatau namuką kiek ryškesnį. Žiūriu – viešbutukas. O, galvoju, gerai, paeisiu į riekį dar kelias minutes, ir jei nieko nerasiu, pasiliksiu čia. Nereikėjo nei kelių minučių, net minutės, nes iškart pamačiau ženklą Sispony ir pirmas namas ir buvo manasis Albergo Hostel.
Hostelis tuščias. Tačiau namas gražus, tokia mini pilaitė su bokšteliu. Yra veikiantis barelis, kuriame tik šeimininkas žiūri teliką. Angliškai nemoka nė žodžio. Vėl tenka džiovint smegenis ir prisimint ispanų. Kambarys aštuonvietis, tačiau jame tik aš vienas. Ir išvis visame hostelyje turbūt tik aš vienas. Dar yra labai juokingi dušai, nes šviesa išsijungia automatiškai idant neeikvoti elektros. Dušas yra ne kiekviename kambaryje, o bendra patalpa vyrams ir moterims, joje įrengtos kriauklės, tualetų kabinos ir dušų kabinos. Tai va, šviesa išsijungia automatiškai nepaisant ar tu esi viduje ar ne. Jei tu sau smagiai dušiniesi ir išsijungia šviesa, tada yra du pasirinkimai: arba baigi dušintis tamsoje, arba išeini iš kabinos nuogas, paeini porą metrų užsidegi šviesą. Jei tuo metu, kas nors įeitų į dušų kambarį, būtų žiauriai juokinga. Ypač jei tai moteris. Bet, kaip jau sakiau, hostelis buvo tuščias, aš nuogas galėjau vaikščioti ne tik dušų kabaryje, bet ir visame hostelyje.
Savo kambaryje antrame aukšte pastebėjau skylę grindyse, pro kurią matėsi pirmas aukštas. Po mano kambariu buvo registratūra su bareliu, todėl ir pats jaučiausi tarsi bare. Puikiai girdėjosi net šeimininko nusiperdimas ar atsiraugėjimas. Neeilinis hostelis, žodžiu.
Laimei, nesant klientūros, teliką greitai išjungė ir turbūt miegot nuėjo, ką daugiau veikti. Kiek paskaitęs knygą nuėjau ir aš miegot anksti, nes ką daugiau veikti. Negersi gi degtinės vienas. Nors visai galėjau, tačiau nusprendžiau geriau išsimiegoti.
DIENA
Rytas gražus, saulėtas, paukšteliai čiulba ulba. Išlendu į bendrą balkoną. Iš vienos hostelio-pilaitės pusės yra gatvelė, kuria atėjau, o kitoje šlaitas ir panorama į miestelį. Mėgaujuosi ramuma, vienatve ir niekur neskubėjimu. Nusileidžiu į apačią, kur laukia negausus pusrytis. Šeimininkas žiūri futbolą. Ei, sakau, gal žinai, kai Lietuva su Serbija sužaidė. Nežinąs jis. Tiek to. Pavalgau ir iškeliauju. Šiandien skirsiu dieną Andoros sostinei, o vakarop pargrįšiu į Barseloną. Tarpduryje pasiveja šeimininkas ir praneša, kad lietuviai pasirovė nuo serbų 0-3. Va tai tau.
Leidžiuosi į La Masana tuo pačiu keliuku, kur vakar atėjau. Dieną jis daug jaukesnis ir smagesnis eiti. Einu lėtai, mėgaujuosi kalnų vaizdais. Apsiniaukia, bet nelyja. Manau, kad bent vieną dieną pakeliauti vienam nėra taip blogai. La Masanoje susigaunu autobusiuką ir už 15 minučių jau išlipu Andora La Vella, pasiruošęs pusdienį pasivaikščioti čia.
Miestas nedidelis, tačiau didžiausias Andoroje. Švarus, jaukus. Labiau primena Šveicarijos miestelius, nei Ispanijos. Tik žmonės tamsesni. Juokingas toks miestukas, visas sumažintas. Mažas senamiesčiukas su mažytėm gatvytėm ir dviem mažytėm bažnytėlėm. Ten pat yra Andoros parlamentas. Pilna mažyčių kavinukių. Eina toks lėtas, neskubrus gyvenimas. Abejose greitai tekančios upės usėse yra krantinės, kuriomis galima lėtai vaikštinėti is stebėti skubančią upę. Kitos upės pusėje yra miesto parkas ir kiek triukšmingesnis rajonėlis už senamiestį. Ten įsikūrę parduotuvės, prekybos centrai ir šiaip pasilinksminimo vietos, kiek gali tų vietų gali būtų tokio dydžio mieste. Daug mažų viešbutukų. Iš tikrųjų tai sunku išskirti kažkokius traukos objektus mieste, nes pats miestas yra visas traukos objektas. Dar vienas įdomesnis traukos objektas – Caldea. Tai didelis stiklinių ornamentų statinys su bokštu. Viduje yra terminiai, baseinai, spa, saunos ir visokios kitokios vandens pramogos, tačiau jei visa tai nerūpi, galima už 1 eurą pasikelti į bokštą ir išvsti visą miesto vaizdą iš viršaus, ką aš ir padariau.
Važiuojant į Andorą automobiliu yra, be abejo, daug geresnės galimybės pamatyti šalį, nes skaitant atsiliepimus matyti, kad ne vien tik sostinė yra patraukli, bet ir daug kitų kalnuotų Andoros vietų.
Iš Andoros kelionė truko daug ilgiau, nes dar pačioje Andoroje sustojome tokiame žiauriame kamštyje, kad kelis kilometrus iki Ispanijos sienos stovėjome apie valandą. Aš iš to nuobodulio, netgi atsikimšau vyno butelį ir gurkšnojau sau patyliukais. Įvažiavus į Ispaniją kamštis baigėsi, toliau riedėjome sau su vėjeliu. Nė kiek nesigailiu, kad važiavau į Andorą.
Barselonoje susiradau hostelį, kuriame jau gyveno Albertas su Nejole ir įsikūriau ten. Tą vakarą tiesiog slankiojom gatvėmis, traukėme į save naktinį Barselonos gyvenimą, pavalgėme pas kažkokius kiniečius ir grįžome į hostelį gerti mano parvežto andorietiško vyno. Albertas pasirodė visai šaunus bendrakeleivis, nepaisant, kad jau ką tik suėjo 60. Žmogus linksmas ir nepretenzingas. Tikrai neturėjome jokių problemų su juo. Pasirodo, galima visai prasmingai pakeliauti ir su senukais, svarbu, kad širdyje jaustumeis jaunas.
KITA DIENA
Pagaliau skirsime visą dieną Barselonai. Niekur neskubam, nes niekur nenuskubėsi. Aš turiu tik vieną dieną Barselonoje, tad ką čia besidraskysi. Gal taip ir geriau, mažiau streso.
Hostelis nėra pačiam centre, tačiau labai arti jo. Turi savo vidinį kiemelį su staliukais, kuriame gali sau sėdėti ir relaksuoti, jei yra noras. Pusryčiai skurdoki, jei nebūtų Albertas iš užančio ištraukęs lietuviškų lašinių, tai nuo hostelio „pusryčių“ dar labiau išalktume. Dar krupniko įgėrėme, kad diena šviesesnė atrodytų, nors ir taip spalio viduryje buvo šviesu ir šilta.
Pradedame ekskursiją nuo ten, nuo kur visi turbūt pradeda – Sagrada Familia katedros. Ji yra Barselonos simbolis be jokios konkurencijos. Architektas Gaudis suprojektavo ją ir statė visą savo gyvenimą. Mirė jis 1926 m. tačiau katedra nebaigta iki šiol ir abejotina ar kada išvis bus pabaigta. Ten amžinos statybos ir rekonstrukcijos, kurios vykdomos tik iš aukotojų lėšų. Labai graži bažnyčia, be jokios abejonės, kitos tokios nėra visame pasaulyje. Neveltui aplink ją be pertraukos stumdosi minios turistų. Įėjimas 10 eurų, galima pasikelti ir į bokštą berods, tačiau norinčių tą padaryti eilė tokia, kad atmuša visas fantazijas. Ne mano nervams. Ir išvis nepakenčių masinio turistų susibūrimo vietų. Ten pavargstu greičiau nei įprastai. Toks Vytelis yra sakęs, kad į vidų nėra taip stipriai verta eiti, visa esmė yra išorė. Todėl labai smagiai paklausau jo patarimo ir nuėjęs į šalia esantį parkelį priguliu ant žolytės ir grožiuosi katedra iš tolo, kol Albertas su Nijole kažkur stumdosi turistų minioje ir pleškina fotoaparatu. Ir kainos aplink katedrą yra stipriai užkeltos. Geriau ten nieko nepirkti.

Booking.coms
storyLazyload();