Alumi praskiesta kelionė per Egiptą (nuo Šarm El Šeicho iki Sudano sienos)

2007-04-07 d.

Anksti ryte geras draugas Joškė nuvežė mus iš Kauno į Vilniaus oro uostą. 7.00 val. jau buvome ten. Kelionių agentūros „Novus Orbis“ atstovė davė mums lėktuvo bilietus ir po visų formalumų 9.00 val. pakilome į orą. Patinka man tas momentas, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės ir, sunkiai įveikdamas Žemės trauką, ima kilti aukštyn. Geras jausmas, mane visada sukabina... Skridome gana ilgai, Šarm El Šeiche nusileidome 13.20 val. Iš karto atsukau laikrodžio rodyklę 1 val. atgal. Išlipus iš lėktuvo, karštis tvojo per smegenis konkrečiai. O aš su megztiniu, su striuke, prakaitas žliaugia, vienu žodžiu, pradėjau tirpti, kaip tas senis besmegenis. Išsirengiau iki maikės. Oro uoste kelionių agentūros darbuotojas išdalino mums Egipto vizas, kurias patys sėkmingai įsiklijavome sau į pasus. Sunervino, kad gerą valandą reikėjo laukti bagažo, bet nieko, normaliai. Mūsų keliautojų grupė nedidelė – 10 žmonių. Sėdame visi į nedidelį autobusiuką, o jame kondicionierius dirba nevaikiškai. Vėl teko apsirengti. Nepatinka man tokie temperatūrų svyravimai – galima peršalti greitai, o tada kelionė praktiškai sugadinta. Kokie mes, žmonės, esame trapūs sutvėrimai – tai mums karšta, tai mums šalta, tai tas blogai, tai tas negerai... Vienu žodžiu, darau išvadą, kad žmogaus organizmas yra labai netobulas, mums dar daug reikia evoliucionuoti, kad gyventume šioje planetoje komfortabiliai.
Susipažįstame su gidu Saidu. Jis yra vietinis, t.y. egiptietis, bet neblogai kalba lietuviškai ir rusiškai. Mixą tokį varo, iš pradžių sunku buvo suprasti, bet paskui viskas buvo čiki. Užsukome į valiutos keitimo punktą, kur pradžiai išsikeičiau 20 $ (1 $ = 5,69 Egipto svarai (EP)). Už 20 $ gavau 113 EP (Egyptian pounds). Na ką gi, turiu vietinių pinigų, galima pradėti leisti juos. Kuro kolonėlėje paėmiau geriamo vandens butelį (1,5 litro butelis – 3 EP).
Šarm El Šeichas yra ne Afrikoje, o Azijoje. Juk Egiptas ne visas yra Afrikoje, nedidelė jo dalis yra Azijoje. Žodžiu, jei buvote Šarme, tai negalite sakyti, jog buvote Afrikoje, nes tai bus grynas melas.
Šarme mūsų grupė neužsilaikė, mes važiuojame į St. Katherine (iki jos apie 190 km). Kelias siauras, bet geros kokybės. Peizažai skurdūs, tik pliki kalnai, uolos, viena kita beduinų gyvenvietė, kupranugariai ir visur pilna šiukšlių. Augmenijos praktiškai jokios. Į akis krinta ir tai, kad labai daug karinių postų su bokšteliais bei automatais ir kulkosvaidžiais tuose bokšteliuose. Visur šlagbaumai. Viename tokiame poste tikrino mūsų pasus, žiūrėjo, ar turime Egipto vizą. Apie 17.00 val. buvome St. Katherine. Apsistojome nedideliame viešbutėlyje “Morgeland”, sudarytame iš kelių korpusų. Jame ir lauko baseinas gana didelis. Nešikai nunešė lagaminus iki kambario, pinigų net neprašė. Kambarėlis jaukus, su dušu, tualetu, šaldytuvu, TV (su 1 programa), balkonu ir puikiu vaizdu į kalnus, kurie čia pat, atrodo, ranka pasiekiami. Apie 18.30 val. visame komplekse dingo elektra. Tai įvyko kaip tik tada, kai buvau suvenyrų parduotuvėje. Tamsu pasidarė, kaip subinėj. Galėjau viską iš tos parduotuvės išnešti, bet nepasielgiau, kaip tikras lietuvis (cha, cha, cha…). Pailsėjome iki 19.00 val. ir nukulniavome vakarienės. Šviesa jau buvo atsiradusi. Prisikirtau iki soties jautienos, vištienos, po to saldumynų ir viską nuploviau egiptietišku alumi “Stella” (4,5 % alk., kaina 3 $ arba 3 eurai, arba 3 EP). Alus skanus, man patiko. Valgymui tokiose vietose, kur yra taip vadinamas švediškas stalas, aš turiu savo sistemą. Jos esmė tokia – praleidžiame visokias ten užkandėles, salotėles ir kitokius aperityvus, o einame tiesiai prie MĖSOS. Puiki sistema, man patinka, neprikemšu skrandžio visokiais niekais, o tik gryna mėsyte. Mano skrandis man už tai paskui būna labai dėkingas. Po trapezos susimokėjau gidui už būsimą rytojaus kelionę į Mozės kalną (20 $). Pagal krikščioniškąją legendą, tai tas pats šventas Chorivų kalnas, kurio viršūnėje Mozė gavo akmenines plytas su įrašytais jose 10 Dievo įsakymų.
Į viešbučio kambarį iš karto nėjau, su Dalka užsukome į kupranugario vilna dengtą palapinę, kurioje sėdėjo vietiniai arabai. Prieš įeinant reikėjo nusiauti batus, o palapinės viduje ant žemės pakloti kilimai, pagalvėlės, vietiniai rūko šišą, gurkšnoja arbatą, bendrauja. Mes šišos nerūkėme, bet atsigėrėme dviejų rūšių arbatos (mėtų ir karkade). Pabendravom su arabais, pasijuokėm, sumokėjom už arbatą 20 EP ir nuėjome pailsėti. Juk po keturių val. reikės keltis, nes mūsų laukia naktinis žygis į Mozės kalną.

2007-04-08 d.

Naktį pusė dviejų sėdome į autobusą ir pajudėjome link vietos, nuo kurios prasideda takas į Mozės kalną. Tiesa, tai buvo Velykų rytas. Žmonių kalno papėdėje buvo labai daug. Ir netingi jie keltis taip anksti ryte (tiesą sakant, koks ten rytas – konkreti naktis dar). Su savimi reikia turėti žibintuvėlį, kad galėtum pasišviesti sau po kojomis. Kitaip dar ant kokio akmens užlipsi ir koją išsisuksi arba nuriedėsi nuo uolos krašto. Nusprendėme patausoti savo (ne valdiškas) kojas ir į viršų kilti ant kupranugarių. Kiekvienas gavome po kuprį su vedliu. Kopimas prasidėjo...Įsivaizduojate – aplink naktis (bet nelabai tamsu dėl mėnulio pilnaties), joji ant kuprio kalnų serpantinais. Kuprius vanoja gana greitai, tik ir lenki minias žmonių, kurie kopia pėsčiomis. Teko išgirsti daug pavydžių replikų iš tokių pėsčiomis bekopiančių. Bet juk jie ir patys galėjo nusisamdyti tokią „transporto priemonę“. Gal jie neįvertino to, kad kelias iki viršūnės gana tolimas, vingiuotas, akmenuotas ir ilgas. Apie 7 km gaunasi (o gal ir daugiau), o dar tas kelias – koks ten kelias – vieni akmenys. Lipome vis aukštyn ir aukštyn, be jokių pertraukų. Apačioje matėsi virtinės žmonių. Juos lengva matyti, nes, kaip minėjau, visi švietėsi kelią žibintuvėliais. Tokia keista, pakili nuotaika buvo mane apėmusi kopimo metu. Po gerų poros valandų pasiekėme paskutinį tašką, iki kurio kupriai gali eiti. O iki pačios Mozės kalno viršūnės teks kopti gana stačiais vingiuotais laiptais (apie 750 laiptų).
Prieš pradedant šį paskutinį spurtą į viršūnę, pasėdėjome kalnų arbatinėje, pailsėjome, atsigėrėme arbatos ir tik po to tęsėme kopimą. Oi, na ir sunkiai buvo įveikti tie laiptai... Jei ne mūsų pasamdytas beduinas Sadamas, kuris mus visaip ragino, tai sunkiai būčiau įlipęs. Sadamas mūsų grupei davė pavadinimą „Prazdnik“ (išvertus į lietuvių kalbą – „šventė“) – nežinau kodėl, tiesiog taip pavadino. Jis užlipa aukščiau ir pradeda šaukti: prazdnik, prazdnik. Tipo, šios grupės nariai greičiau lipkite čionai, paskubėkite, jau nedaug liko. Tokiais momentais supranti, kad pats laikas mesti rūkyti... Šiaip ne taip pasiekėme viršūnę. Dar tamsu, laukiame, kada patekės saulė. Žmonių viršūnėje renkasi vis daugiau ir daugiau. Bet, apsižvalgęs aplinkui, padariau išvadą, kad tiek žmonių, kiek mačiau jų kopiant į kalną, neįmanoma būtų sutalpinti gana mažame Mozės kalno viršūnės plote. Tai kur tada tie veikėjai, kurių tiek daug mačiau pakeliui? Norom nenorom peršasi išvada, kad tik pačius atkakliausius ir ištvermingiausius matau dabar aplink save. Kiti tikriausiai apsisuko atgal, nusprendę, kad neįveiks kalno.
Po truputį pradeda ryškėti kalnų kontūrai, visi tyliai laukia saulės patekėjimo. Viršūnėje pučia gana stiprus ir šaltas vėjas. Gerai, kad pasiėmiau žieminę kepurę. Darosi vis šviesiau ir šviesiau. Pagaliau virš kalnų išniro saulė ir sparčiai ėmė kilti, apšviesdama viską aplinkui, atskleisdama visą nepakartojamą kalnų grožį. Sakoma, sutikus saulę ant Mozės kalno, visos nuodėmės būna atleistos. Reikia nepamiršti ir tai, kad šis rytas – tai Šv. Velykų rytas. Puikus jausmas apima, kai nuo pečių nusirita visos nuodėmės...Nors iš tiesų neaišku, ar nuodėmės buvo atleistos, nes aš į viršūnę užkopiau ne savo kojomis, o ant kupranugario. Bet noriu tikėti, kad jos atleistos. Pastebėjau, kad nemažai žmonių laiko aukštai iškėlę veidrodžius ir tarsi gaudo saulės spindulius. Jie mano, kad veidrodis užfiksuoja savyje tos saulės šviesą, ir tada tokį veidrodį galima laikyti namie, kaip dievybės trupinėlį.
Iš vietinių prekeivių nusipirkome alebastro kiaušinių, tradiciškai jais susidaužėme – juk Velykos. Pirmą kartą sutinku Šv. Velykas tokioje šventoje ir dvasiškai pakylėtoje vietoje. Dar kiek pasimėgavome gražiais vaizdais ir ėmėme po truputį leistis žemyn. Tiesa, prieš leidžiantis dar pailsėjome arbatinėje. Čia nebūtina ką nors užsisakyti, galima tiesiog sušilti, savo atsineštą arbatą gerti. Mes įkalėme po pora gurkšnių degtinės, brendžiuko, parūkėme, paplepėjome su Sadamu ir nusprendėme leistis žemyn pėsčiomis tuo pačiu kalnų serpantinu, kuriuo ir užlipome. Yra ir kitas kelias, ten gražesni vaizdai, bet jis kur kas sudėtingesnis. Nesusigundome gražiais vaizdais ir pradedame kelionę žemyn. Sadamas mus lydėjo į apačią. Kai dienos šviesoje pamačiau tuos keliukus, skardžius, uolas, kuriomis kupranugaris nešė mane į viršūnę vos prieš kelias valandas, tai net šiurpas pagaugais nuėjo. Kai jojau naktį, tai viskas ne taip baisiai atrodė. Kai sakau baisiai, tai turiu omenyje, kad labai pavojingas tas kelias, galima nugarmėti žemyn taip pat lengvai, kaip du pirštus apmyž.....
Vaizdai, aišku, nuostabūs: kalnai, kalnai, kalnai... Leidomės neskubėdami, su pasiilsėjimais, su brendžiuko pagurkšnojimais. Sadamui (mūsų vedliui beduinui) įpylėme pora brendžio, tai jis praktiškai sužvėrėjo, pradėjo šokinėti uolomis kaip kalnų ožys, ėmė rusiškais „perliukais“ koneveikti visas ruses, vienu žodžiu, jis mus gerai pajuokino. Padarėme išvadą, kad beduinui tiek nedaug reikia alkoholio, kad jis pradėtų neadekvačiai elgtis.
Kokią pusė aštuonių ryte, pavargę, su skaudančiom kojom, bet dvasiškai pakylėti, nusileidžiame į apačią. Va ten tai pajutai tikrą palaimą – niekaip negalėjau patikėti, kad ryžausi tokiam žygiui ir jį sėkmingai atlikau. Pailsėjome prie Šv. Kotrynos vienuolyno, kuris buvo pastatytas VI a. Tai seniausias pasaulyje pravoslavų vienuolynas. Vienuolyno teritorijoje auga erškėtis-krūmas, kurio ugnies liepsnoje Dievas pirmą kartą apsireiškė pranašui Mozei. Norėjome užeiti vidun, bet piktas vienuolis atsisakė mus įsileisti. Tikriausiai ne nuotaikoje buvo.
Sumetėme Sadamui bakšišo (20 $), tai tas buvo labai patenkintas. Įtariu, nubėgo pirkti vietinio brendžiuko...
Autobuse pavalgėme ir pajudėjome Kairo link. Pakeliui sustojome oazėje, bet ten nieko įdomaus nebuvo. Juk oazė, iš esmės – tai daržas, kurį nuo saulės spindulių saugo palmės. Taip pat sustojome prie biblijinių Mozės šaltinių. Tikima, kad izraelitams einant iš Egipto, Mozės šaltiniai buvo viena iš jų praeitų vietų. Legenda byloja, kad, Dievo patartas, Mozė į sūrų vandenį įmetė lazdą, kuri padarė vandenį geriamu. Po to jis metė pagalį, ir toje vietoje staiga ištryško 12 šaltinių. Šie šaltiniai simbolizavo 12 be tikslo po Sinajų klajojančių genčių, kurios ieškojo savo pažadėtosios žemės. Klajokliai buvo ne tik ištroškę, bet ir išalkę. Staiga iš šaltinių išaugo 12 medžių. Jie užaugo iki 5 m aukščio ir pasidengė į cukraus vatą panašia medžiaga – puikiu maistu izraelitams. Kiekvieną pavasarį šviesiai mėlynais žiedais pasipuošiantis medis vilioja daugybę bičių, kurios nuodingus syvus paverčia saldžia medaus mase, originalo kalboje vadinama „Man Hu“, hebrajų kalboje reiškiantis „kas tai yra“, o mums geriausiai žinomas kaip Mana – maistu, kuris atėjo iš dangaus.
Dabar ši vieta gana apleista. Mums išlipus iš autobuso prišoko būrys beduinų vaikigalių ir ėmė prašyti saldainių. Atrodo visi tokie apdriskę, murzini. Tačiau sakoma, kad beduinai tik tokį įvaizdį palaiko, tipo jiems figovai gyvenasi. O iš tiesų jie labai gerai gyvena, augina dykumoje žolę (patys suprantate kokią) ir ją parduoda.
Važiuojant link Kairo (tai ilgas kelias apie 400 km) matėsi, kaip kalnuotas vietoves pakeitė dykuma, nyki dykuma. Smagiau buvo važiuoti, kai kelias priartėjo prie Raudonosios jūros. Palei ją nutiesta autostrada. Dykumoje palei Raudonąją jūrą dygsta daugybė gyvenamųjų namų kvartalų bei poilsio masyvų. Žemė ten pigi, todėl verslininkai ją perka, pristato namų ir parduoda.
Kol važiavome dykuma, tai vairuotojas normaliai vairavo, bet tik pasiekėm Kairo prieigas, tai jis išprotėjo (vairavimo prasme). Bet taip yra tikriausiai todėl, kad visi vietiniai Kaire taip vairuoja. Lekia nežmonišku greičiu, keičia vieną juostą kita, lenkia iš kokios tik nori pusės, signalizuoja, posūkių nerodo, vienu žodžiu, košmaras. Baisoka buvo važiuoti, ranka taip ir ieškojo diržo prisisegimui, bet koks ten diržas autobuse...
Jei pėstysis nori pereiti į kitą gatvės pusę, tai tiesiog naglai išbėga į važiuojamąją dalį, tikėdamasis, kad automobilis jo nepartrenks. Jei lauksi, tai niekada gatvės ir nepereisi.
Kaire daugybė senų automobilių. Taip yra todėl, kad naujoms (ir ne tik) mašinoms taikomas 200 % muito mokestis. 1990 metų mersas kainuoja 70 000 Lt. Beveik visi (jei ne visi) taxi – rusiški automobiliai. Kamščiai mieste taipogi nevaikiški.
Atvežė mus į viešbutį „Maadi Hotel“, visai šalia Nilo. Pro viešbučio langus matėsi Gizos piramidės. Įsikūrėme normaliai kambariuose, pavalgėme ir išėjome pasižvalgyti po sostinę. Vienoje parduotuvėje nusipirkome maisto, kitoje – alaus, grįžome į viešbutį ir 16-ame aukšte ant stogo surengėme vakarėlį. O ten labai faina - poilsio aikštelė su baseinu, puikūs vaizdai. Prasukome buteliuką, alučio pagurkšnojome, pasigrožėjome naktinio Kairo panorama...Smagumėlis. Miegoti nuėjome jau po vidurnakčio.

2007-04-09 d.


Miegojau gana gerai, tik tiek, kad durnus sapnus sapnavau. Po pusryčių pasiėmėme vietinį gidą keistu vardu (nebeatsimenu to arabiško vardo) ir nuvažiavome į nacionalinį Kairo muziejų. Jame saugojami neįkainojami lobiai. Norint patekti į muziejaus prieigas, reikia pereiti patikrinimo punktą. Net rankines iškrato. Po patikrinimo gidas surinko mūsų visų fotoaparatus, video kameras ir paliko šias gėrybes saugojimo kameroje. Tiesiog į muziejų draudžiama tokio pobūdžio daiktus net įsinešti, kad nekiltų pagunda ką nors užfiksuoti vaizdo kameroje. Keisčiausia, kad, įėjus į muziejaus pastato vidų, vėl seka analogiškas patikrinimas. Muziejus įspūdingas. Gerai, kad aukščiau minėtas samdytas gidas pavedžiojo mūsų grupę po muziejų, aprodė pagrindines ekspozicijas, papasakojo apie faraonus, jų gyvenimą, vienu žodžiu, su gidu buvo labai įdomu. Aišku, sukabino mane faraono Tutanchamono gryno aukso sarkofagas (virš 100 kg sveria) ir kaukė (11 kg). Galiu pasakyti, kad viskas man ten patiko, labai įdomu buvo. Laiką muziejuje praleidau su malonumu (apie 2 val.). Yra mokamas įėjimas į mumijų salę, bet ten nėjau, nes gana brangu, o, be to, nieko labai ypatingo ten nepamatysi. Tos mumijos gal tik kokiems istorijos specialistams yra įdomios. Sudžiūvęs kūnas ir tiek žinių. Fotografuoti leidžiama tik muziejaus kieme, sodelyje, prie įėjimo į patį pastatą. Ten yra skulptūrų ir jos tikros, ne kokios naujai padarytos, o iš tų, faraonų laikų.