Afganistanas: Bandom dar karta: savaite Faizabad’e

Afganistanas – ypatinga, kazkuom viliojanti, o tuo paciu ir labai mislinga salis siu dienu keliautoju pasaulyje. Anglu kolonijiniai “vargai” 19 amziuje, 60-uju eros “hipiskas” periodas, sovietine okupacija, Talibanas, o paskutini desimtmeti - ir amerikieciu sugalvota salies “gelbejimo” operacija. Kazi, ar dar yra pasaulyje daugiau saliu, galinciu “pasigirti” tokia spalvinga netolima salies istorija, kaip sis kalnuotas centrines Azijos regionas.
Prisipazinsiu, man besilankant Afganistane 2007 vasara, ispudziai ir patyrimai nebuvo patys tie stipriausi, kad labai noretusi ir dar kada nors cia sugrizti. Bet gyvenimas teka sava vaga, pasaulis, zmones ir planai keicias, todel, jau suzinojus apie galimybe sia vasara keleta menesiu praleisti pas viena is svetingiausiu pasaulio tautu centrineje Azijoje (Tadzikistane), susiplanuoju ir dar viena trumpa apsilankyma sioje taip daug siuolaikinese masines informacijos priemonese linksniuojamoje valstybeje is didziosios A.
Siuolaikiniai Tadzikistanas ir Afganistanas jau 19 amziaus pabaigoje tapo kolonijinio pasidalijimo (“The Great game” – didysis zaidimas) tarp carines Rusijos ir britu imperijos ikaitais. Iki sio ivykio zmones cia nezinojo, kas yra valstybine siena, jie snekejo ta pacia kalba, laikesi tu paciu paprociu ir pripazino viena religija. Taciau didziuju pasaulio valstybiu inoriai siuose izoliuotuose kalnu rajonuose gyvenancius zmones negriztamai pakeite visiems laikams. O sis idomus, pastaraji simtmeti vykes skirtingas zmoniu ir kulturos vystymasis turbut ir tapo pagrindine mano noro apsilankyti abejose Panj’o upes pusese priezastimi.
Jau birzelio menesi, lankydamasis Briuselyje, pasirupinau Afganistano viza savo LT pase, o rugpjuti atskridus tiesiai i Tadzikistano sostine Dushanbe pusantro menesio viza gavau tiesiog oro uoste. Taip prasidejo keleta menesiu truke nuotykiai siame, mano nuomone, viename is idomiausiu ir svetingiausiu Azijos ir pasaulio regionu.
Sesios savaites praleistos tadziku zemeje, draugu kompanijoje “AVP namuose” Dushanbe, nesuskaiciuojami pakvietimai arbatos puodeliui ar siaip bastymosi po nuostabius Pamyro kalnu sleniuose issimeciusius svetingu pamyrieciu kaimelius. Po mano jau daugiau kaip desimtmeti besitesianciu pasauliniu klajoniu ir apsilankymu 70+ saliu tenka suprasti, kad iki siolei turbut tikrai nesu sutikes svetingesniu zmoniu nei siuose kalnuotose vietovese gyvenantys ir savo isvaizda kartais labai net europiecius primenantys pamyrieciai.
Tadziku Badakshano sostine Khorogas, tolimasis Murgabas, Vanch’o slenis, Ishkashimas ir ehhh… nuostabus, dar net Marco Polo praeitas, sovietiniais metais labai uzdaras, kelis tukstancius metu menanciomis tvirtovemis apstatytas ir naturaliomis karstosiomis versmemis apdovanotas, sava kalba turintis, bet tarp dvieju valstybiu padalintas (Tadziku ir Afgano) Wakhan’o “koridorius”.
Rugsejo pabaigoje, po savaite trukusio apsilankymo Wakhan’o slenyje, sokiu ir vaisiu pamyrietiskose vestuvese, maudymosi snieguotu kalnu apsuptose karstosiose versmese ir siaip bendravimo prie arbatos (ar chirchai’jaus – rytine arbata su pienu, druska ir sviestu viename!) puodelio su paciais Pamyro gyventojais, tik besibaibaigianti Tadzikistano viza primine, kad reik pradet ruostis pereiti per Panj upe nutiesta tilta ir pagaliau susipazinti su kitoje jos puseje gyvenanciais, bet supervalstybiu valia kitos salies teritorijoje atsidurusiais “afgan” Pamyro gyventojais.


Rugsejo 25. Iskashimas

Siandien sestadienis - siuose rajonuose abipus Panj upes gyvenantiems abieju saliu vietiniams tai galimybe susitikti vienoje is upes viduryje esanciu neutralios teritorijos salu vykstanciame kassavaitiniame “Afgan bazaar’e”. Tadzikistano ir Afganistano gyventojams vaziuoti vieniems pas kitus i svecius reikalinga viza, taciau keliuose pasienio rajonuose sestadieniais rengiamose turgaus prekyvietese sis reikalavimas yra pamirstamas ir bent jau pusdieniui jie gali vieni su kitais laisvai bendrauti. Tadzikai turi galimybe apsipirkti pigesnemis is Afganistano atveziamomis prekemis, o Afganistano gyventojai - tiesiog uzkasti skanesnio tadzikisko plovo ir atsigerti vietines degtines.
Mums dar bunant tadzikiskame Ishkashime, esame pakviesti keliom dienom pasisveciuoti pas vietine seima, kuri siame turguje gamina ir parduoda plova ir kuri pasiulo mums (man ir kartu po Pamyra keliaujanciai draugei is Rusijos) kartu su jais vaziuot i afgan bazaara. Seima cia neeiline, nes vienas is sunu dirba Ishkashimo milicijoje, o kitas besas vietinis “mafioznikas”. Ka gi, tokie kontaktai man tikrai pravers einant per vietine muitine i Afganistano teritorija…
Pats Afgan bazaaras jau nuo pradziu sudomina ir suintriguoja busimu apsilankymu kitoje puseje. Pries simta metu tarp siu zmoniu nebuvo jokio skirtumo. Jie nesiojo vienodus drabuzius, gimines gyveno abejose upes pusese ir jie vaiksciojo vieni pas kitus atsigerti arbatos, o dabar atrodo, kad jie butu atvaziave is skirtingu zemes rutulio pusiu. Tadzikiskos pakrantes gyventojai susovietinti, per daug nesureiksminantys religijos, visi neblogai snekantys rusiskai (didele dalis Pamyro gyventoju dirbo ar iki siolei dirba Maskvoje ar kur kitur buvusioje imperijoje), reta kuri moteris cia nesioja galvos apdangalus. Visai kitas vaizdas pazvelgus i atejusius is kitos puses. Vyrai cia tradiciniais afganistanietiskais kostiumais, kas susisukes turbana ant galvos ir uzsiaugines veslia barzda, o kas tiesiog uzsimaukslines “masudiska” kepure ir labai retas kuris zino bent viena zodi rusiskai. O moteru is Afganistano puses is viso ne vienos nesimato.
Apie pusiaudieni bazaaras jau eina i pabaiga ir as atsisveikines su drauge ruse (kuri neturi afgano vizos ir pasilieka sioje puseje) bei su taip maloniai mus priemusia seimyna patraukiu pasienio posto link. Sunus milicininkas man dar ant delno uzraso savo telefono numeri “na vsiakij sluchyj na granyce”, o kitas sunus mafiozas tiesiog paspaudzia ranka ir palinki sekmes. Atejusi prie tadzikisko pasienio posto mane, kaip suprantu, cia jau pazista, nes pastebejo leidzianti laika su vietiniu milicininku bazaar’e, o vienas is pasa paemusiu pareigunu net nustebina pasigyres, kad kazkada tarnavo sovietu armijoje mano gimtojoje Klaipedoje, zino Priekule ir Mazeikius. Turbut del musu visu bendros sovietines praeities mane cia priima “broliskai”. Tadzikistano pasieni praeinu lengvai (nieko net nesudomina, kad as neturiu vietines registracijos!), bet atejes pas afganistaniecius pastebiu, kad postas apytustis. Netrukus sugrizta ir vienas is pareigunu, kuris irgi i mane ziuri jau pazistanciojo akimis. Ir kur gi ne, gi beveik visi Afgano pasienieciai visa ryta “ragavo” mano naujo draugo is milicijos jiems be perstojo vaisinama degtine. Taigi, ir vel del draugisku kontaktu vietineje milicijoje net Afganistano posta pereinu be didesniu komplikaciju.
Ir stai Afganistanas. Pirmas vaizdas tik perejus siena - seni, nuo sovietu karo uzsiguleje tanko griauciai. Iki jau sioje puseje esancio Sultan Ishkashimo 5 kilometrai, tad nesunkiai ji pasiekiu pesciomis. Sioje puseje del visai salia esancio tadzikisko Ishkashimo vis dar veikia mano tadzikiskas mobilusis rysys. Atejus i Sultan Iashkashima is karto pasijunta skirtumas, susiformaves per paskuti simtmeti. Zmones cia nebe tokie svetingi, o gal net ir piktais veidais i atejuna zvelgiantys. Gatvese sedintiems ir ka vekti neturintiems pradeda “uzkliuti” mano i kasele supinta barzda ir is man rodomu gestu suprantu, kad ne vienas is i mane zvelgianciu afganistanieciu tiesiog noretu man ja nukirpti. Architektura cia irgi jau nebe cementine sovietine, o tikra afganiska - is molio ir siaudu. Gatvese vieni vyrai, o moterys jei ir pasirodo, tai prisidengusios visa kuna ir net akis slepiancia “paranja”.
Sultan Ishkashimas labai nesuzavi, todel uzkandes tiesiog gatvese kepamu bulviu ir issikeites tadzikiskus somani i vietinius afgani panorejau patraukti Faizabado link. Nuo sio pasienyje esancio miestelio iki Badakshano provincijos sostines Faizabado tik 150 kilometru kalnu ir palei upe einanciu keliu. Bet del sio kelio kokybes ir pravazumo net su lengvaja masina kelione uztrunka visa diena ir kainuoja virs 1000 afgani (20$) zmogui. Su taksi as, aisku, vaziuoti neturejau noro, o ir siaip idomiau gi eiti pesciomis ar vaziuot pakeleivingu kamazu, nei buti susiguzusiam kaip visciukui visai dienai i ne itin komfortu pasizymincias Toyotas.
Dar slampinejant po palei centrine Sultan Ishkashimo gatvele issidesciusi turgeli, prie manes prieina vietiniais drabuziais ir kepure apsiredes, bet puikiai angliskai snekantis pilietis. Prisistato jis kaip is Kopenhagos kiles danas, paskutiniuosius tris menesius Afganistano Wakhano slenio puseje studijuojantis tradicine medicina. Is jo pirma karta isgirstu pavadinima “Wardusht” ir perspejima apie siame pakeliui i Faizabada esanciame rajone tunancius talibus/banditus.
Man net nespejus iseiti is miestelio prie manes kaipmat prisistato vietine policija, kuri labai skeptiksai ziuri i mano norus pesciomis patraukti link Faizabado, beje ir vel girdziu skambanti “Wardusht” pavadinima. Pirmasis policijos sustabdymas ilgai neuztrunka ir esu greitai paleidziamas, taciau nepraejus ne pusvalandziui ir net nespejus iseiti is miestelio, staiga vel pasiveja policija ir sugrazina atgal, kur jau dabar su manimi nori snektelti aukstesnio rango pareigunas. Kazkur turgelyje susirade siek tiek angliskai snekanti ir pavertejauti galinti vietini, jie man pareiskia, kad siandien as is miestelio iseiti nebegaliu, greitai prades temti, naktimis nesaugu, o priekyje - “Wardusht” rajonas. Todel esu nuvedamas i vietine “chaikhana” (man jau nuo praeito apsilankymo Afganistane pazistami restoraneliai, kur sumokejes uz vakariene taipogi gali pasilikti nakvynei), kur nakti pernakvojes galesiu ryte vel patraukti i kelia. Ka gi, su policija as ir nesigincyjau, o beje tikrai diena buvo ilga, todel geriau kelione pratesti rytoj.


Rugsejo 26. Wardusht

Policija vakar sake, kad galbut siandien mane pasodins i pakeliui vaziuojanti kamaza, taciau ryte prasibudes negalejau surasti nei vakar mane sustabdziusiu policijos pareigunu, nei kamazo. Tad ryte isejes i kelia patraukiu pesciomis. Pirmieji kilometrai kilimo virsun. Ryte i mokykla skuba vaikai, tarp kuriu pastebimai daug mergaiciu, o laukuose jau nuo pat sauletekio rankomis darbuojasi vietiniai. Cia Pamyras ir paprasti zmones i netiketai uzklydusi keliautoja ziuri su sypsena ir rankos pamojavimu. Aplinkui -stulbinantys kalnai, pasidabine snieguotomis karunomis, tolumoje vis dar matosi Wakhano slenis, o gerai iziurejus galima izvelgti net toli esancias siaurinio Pakistano virsunes.
Netrukus pereinu nedidele kalnu pereja, uz kurios jau prasideda ivairaus dydzio kaimeliai. Viename is ju prie manes prieina du turbanais ir ilgomis barzdomis pasidabine senukai. Jie kaipmat man pradeda rodyti ranku gestais, kad as butinai issipinciau barzdoje susukta kasele ir paleisciau ja laisva, nes cia taip nepriimta, ir jei as sutiksiu nelabai draugiskai nusiteikusius vietinius, tai galiu ir galvos netekti! Ka gi, senukai turbut zino ka sneka ir tenka ju patarimo paklausyti.
Po pusdienio pesciomis palei simtmecius menancius ir molinemis trobelemis apstatytus kaimelius, israizytus kalnu upeliais ir irigacinais kanalais, staiga keliu pravazuoja baltas visureigis is kazi kokios zemes ukio agenturos, traukiantis i uz keliasdesimt kilometru esanti rajono centra. Tokios transporto priemones man, kaip nevietiniui, dazniausiai nesunkiai sustoja ir sutinka pavezeti, todel greitai taip iveikiu dar keliasdesimt kilometru ir atsiduriu keliu kryzkeleje, labai vejuotoje, bet tuo paciu grazioje kalnu vietoveje. Cia besislepdamas nuo stipraus vejo prisedu poilsiui ir trumpam pokalbiui su keliais dar nors kokio transporto i Faizabada laukianciais jaunais afganais. Jie cia jau sedintys nuo ankstaus ryto, bet kadangi visas transportas prisipildo jau Ishkashime, sedint siame mazame kaimelyje jiems jau nebelieka vietos, o pesciomis eiti jie neturi noro. Todel sedi ir laukia, o kiek dar lauks nezino. As laukti nezinia kiek neturiu noro, todel vel einu pesciomis. Kelias grazus, palei dangaus melynumo kalnu upe ir kitoje puseje stugstancias smelio kopas, uz kuriu kaipmat stugso uoleti kalnai, ir viskas spiginant vidurdienio saulei.
Pedinti pesciomis ir dziaugtis siuo graziu krastovaizdziu vel netenka ilgai. Netrukus is uz posukio isvystu atvaziuojanti kamaza, o dar ir tuscia, kaipmat sureaguojanti ir sustojanti priesais mano istiesta ranka. Man labiau norisi lipti i tuscia jo priekaba ir dziaugtis pakeles krastovaizdziu, bet jaunas vairuotojas uzprotestuoja ir kviecia mane pas save i kamazo kabina. Ka gi, vaziuojam.
Jau ipratau, kad Afganistane visi teiraujasi apie mano religija, bet sis jaunas afganas kaip reikiant priekabus. Jam vis prasant, kad as pakartociau jo sakoma islamiska “kalima“ ir man ja istarus tris kartus, jis staiga apsidziaugia, kad mane jau paverte i musulmona ir nuo siandien dienos esame Islamo broliai. Na ka gi, jei jau jam taip geriau….
Vairuotojas plepus, vis sneka dari kalba, kurios mano zinios labai minimalios, todel as labiau tik linksiu galva. Vaziuojam akmenuota upes vaga, net nelabai matosi kur cia kelias, is abieju pusiu - stati uola. Is vairuotojo suprantu, kad jau ivaziavom i Wardusht rajona ir staiga isvystu salia kelio sustatytas akmenines sienas su nezinia kam paliktomis skylemis. Man paaiskinama, kad naktimis uz ju slepiasi banditai ir laukia pravaziuojancio “grobio”, todel naktiniu metu cia beveik niekas nevaziuoja. Apsidziaugiu, kad dabar diena ir sie “neteisingi” zmones kol kas slepiasi kalnuose.
Po keletos valandu keliones kamazu staiga privazuojam maza kaima ir sis jaunas vairuotojas pereiskia, kad toliau manes vezti nenori is baimes del naktiniu talibu ir man geriau praleisti nakti cia, siame, jo zodziais, saugiame kaimelyje. Taip as atsiduriu mazame kalnu kaimelyje pavadinimu – Kazdeh.
Stabtelejes kamazas mane isleidzia salia kelio esancios mokyklos, todel tik man is jo islipus staiga keistu uzklydeliu su kuprine susidomi visi mokiniai, mokytojai ir net barzdotas mokyklos direktorius. Dideliam vaiku dziaugsmui as issitraukiu savo zongliravimo kamuoliukus ir parodzius keleta triuku net vyresniu, turbanus ant galvos susivyniojusiu vietiniu veiduose atsiranda sypsenos. Bet is kur as atsiradau ir ka cia veikiu, jie vis vien nesupranta. Is mokyklos manes aplankyti ateina anglu kalbos mokytojas, o salia atsiranda ir siek tiek angliskai snekantis vietinio medpunkto daktaras. As jiems paaiskinu savo keliones tiksla ir buda, bet jie tik paguzcioja peciais. Salia musu atsiduria ir turkmenu tautybes mokyklos direktorius, kuris labai nori buti nufotografuojamas, o veliau dar ir tusinuko papraso! Pabendravus su naujai susirastais draugais, po ilgos fotosesijos ir pasikikenimu, jie man pasiulo uz vakarienes kaina pasilikti nakvynei salia mokyklos esancioje “chaikhanoje”, su kuo as ir sutinku.