Vietnamas (pabaiga)

Šiandieną paskiriame lengvam pasivaikščiojimui po apylinkes. Bevaikštant aptinkame jūros gėrybių restoranėlį.
Jūros gėrybė
Čia yra visko: krabai, milžiniškos krevetės, kalmarai, ir žinoma aibė įvairiausių moliuskų.
Dar gėrybių
Ir dar
Šiandien jau esame pavalgę vakarienę, ryt būtinai čia vakarieniausim. Neskubėdami jūros pakrante grįžtame į viešbutį. Didelės bangos daužo pakrantės smėlį, visa tai apšviečia galingi prožektoriai, labai gražu. Kaip ir numatę, kitą dieną važiuojame aplankyti kelių šventyklų.
Buda
Simpatiškas
Prie šventyklos
Vienoje iš jų vietinis senukas pasišauna pavedžioti mus po šventyklą.
Viduje
Keli žodžiai prancūziškai, keli angliškai, vietnamietiškai, lietuviškai, puikiausiai supratome vienas kitą.
Gidas
Pilni įspūdžių grįžtame į viešbutį trumpam poilsiui, maudynės jūroje ir vakarieniauti. Angliškai kalba tik vienas padavėjas, jį mums ir atsiunčia. Kadangi abu visiškai nieko neišmanome apie moliuskus, paprašome padavėjo ką nors parekomenduoti. Va šitie labai geri, pasiūlo. Nesiryžtame imti visą kilogramą, paprašom pusės. Nuveda prie laisvo staliuko (beveik visi užimti), galima apsidairyti. Pastebime, kad esam vieninteliai nevietiniai. Juokingai atrodo mūsų užsakymas lyginant su tuo kiekiu, kurį užsako vietiniai. Ant stalo laisvos vietos nėra, viskas nukrauta jūros gėrybėmis. Gal todėl visus kiautus, kriaukles ir visą kitą šlamštą jie meta ant žemės, sau po kojomis. Štai ir mūsų užsakymas.
Laaaabai skanu
Nedrąsiai paragaujame, labai skanu. Nuspręsta, ryt vakare pakartosim. Grįžtant namo prie mūsų sustoja elektromobilis, jo vairuotojas siūlo savo paslaugas. Mintis, ryt suplanuota važiuoti į Marmuro kalnus, bandom susitarti dėl rytojaus. Deja vairuotojas kalba tik savo kalba, tenka pasitelkti į pagalbą mimiką ir ženklus. Vaizduoju miegą, rodau kaip laikrodis apsuka ratą, kai mėnulis patekės ir nusileis, pagaliau pamatau plačią šypseną jo veide, aš jus suprasti, važiuoti dešimtą. Net ranką paspaudžia atsisveikinant. Jau ir po dešimtos, o mūsų transporto nėra. Matyt aš prastas mimas, ko gero žmogelis nesuprato, kad ryte, greičiausiai laukė mūsų vakar vakare ir keikė žioplus turistus. Na, bet čia pat taksi, ir važiuojam į kalnus.
Marmuro kalnai
Gal kada čia ir buvo kalnai, dabar telikę tik kelios kalvos, mat visa kita nukasta ir iš viso to prigaminta begalė visokiausių skulptūrų. Nuo kelių centimetrų ik kelių metrų dydžio. Telikusios tik tos kalvos, ant kurių pastatytos šventyklos.
Kalnuose
Įspūdingai atrodo tiesiog kalne iškaltos Budos skulptūros.
Kalnuose
Įdienojus tampa nežmoniškai karšta. Greičiau prie vandens. Paplūdimio ilgis Da Nang-e, na net nežinau, gal keliolika kilometrų, bet tai nereiškia, kad maudytis galima kur tik tūlas turistas užsimano. Kas keli šimtai metrų yra numatytos maudymosi vietos. Čia budi keturi, penki gelbėtojai. Pagrindinis jų darbas, žiūrėti, kad visi maudytųsi tik šioje, kelių metrų pločio juostoje. Pora žingsnių į šalį – gelbėtojas švilpia ir vėliavėle moja prasižengėliui grįžti į juostą. Nubridai per giliai, vėl švilpukas. Kamuolio taip pat bet kur nepamušinėsi, tam yra specialios sporto zonos. Smagiausia, kad visa tai veikia, mačiau, kaip jaunuoliai padėjo, būtent padėjo, o ne spyrė, kamuolį ant smėlio, tą pačią akimirką prie jų priėjo policininkė, paėmė kamuolį, padavė jaunuoliams ir parodė, kur yra sporto zona. Jokių baudų, grasinimų, ar kaip mūsų paplūdimiuose, raginimų per garsiakalbius neplaukti, negerti, nežaisti kamuoliu ir t.t. Mes ir vėl renkamės vakarienei moliuskus. Tas pats berniukas, tik šį vakarą išsirenkame kitus moliuskus. Padavėjas perspėja, kad jie gana brangūs. Tuomet vėl imame tik pusę kilogramo. Matyt turistai gana reti svečiai šiame restoranėlyje, nes kai atneša mums paruoštus moliuskus, padavėjas iškarto parodo kaip juos reikia valgyti. Po skanios vakarienės vėl pakrante grįžtame namo. Kai jau nuėjom apie keturis, penkis šimtus metrų, mus pasiveja motoroleris. Mus aptarnavęs berniukas kažką greitakalbe sušneka ir tiesia man krūvą pinigų. Kai ramiai viską išsiaiškinam, pasirodo, kad jie paskaičiavo kaip už kilogramą. Labai atsiprašinėdamas grąžino permokėtus pinigėlius ir nuvažiavo atgal. Ilgai dar negalėjom suvokti realybės. Ar čia tik mums taip pasisekė, ar jie visi tokie. Vėl skrydis. Skrendame iš Da Nang-o į Saigoną. Žinau, žinau, tikrasis miesto vardas Ho Chi Minh City, bet man labiau patinka Saigonas. O ir jie patys dažnai vadina Saigonu. Tai tik tarpinis punktas. Tikslas šiandien – Phu Quoc sala. Dar vienas lėktuvas, valanda skrydžio ir 32 laipsniai karščio tvoskia negailestingai. Greitai į taksi ir į savo bungalow. Sumetam visą savo turtą į kampą ir lendam į jūrą.
Saloje
Taip, tai ne 18 laipsnių Halongo įlankoje ir net ne 23 Da Nang-e. Pagaliau niekur nereikia skubėti, apsistojam čia ilgam, net penkioms dienoms. Nežiūrint to, suplanuojame savo veiklą. Šiandien laisvadienis, ryt salos tyrinėjimas, poryt plauksim nardyti, kitą dieną toliau tyrinėsim salą (sala didelė), paskutinei dienai pritrūksta fantazijos. Na negali gi žmogus taip toli į priekį žvelgti. Laisvadienis tam ir yra laisvadienis, kad nieko neveiktum, na tik truputį nueiname ten, žvilgtelim kas už ano kampo. Kitą dieną vėl darbas, nuomojamės motorolerį ir maunam kur akys mato. Pirmiausia akys mato benzino kolonėlę. Po to akys pasiklausia vietinių kelio. Miestelis, turgus, kelias, dar kelias, aha, čia rodo vietinis jums reikia sukti į šitą džiunglių keliuką. Pipirų plantacijos, vėl kelias, stop, čia gi pakilimo takas. Važiuoju paskui vietinį, jis tai tikrai žino, kada eilinis lėktuvas kyla ar leidžiasi. Kai išsukam iš tako, kažkaip smagiau palieka. Šmaukšt ir dienos kaip nebūta. Taip, šiandien paviršinis nardymas. Gerai. Pakeliui mus užveža į perlų fermą, gražu ir ganėtinai nebrangu.
Perlų gavyba
Reikės ryt su pinigais atlėkti. Įdomiai vietiniai supranta išvyką nardyti. Susėdam visi į laivą. Apie dvidešimt žmonių, iš jų pusė vietinių. Kiek paplaukus, laivas švartuojasi prie plaukiojančios vėžiagyvių parduotuvės. Čia vietiniai prisiperka krabų ir visokių kitokių gėrybių. Tik vietiniai. Turistai tik stebi šį procesą. Laivas plaukia toliau. Atplaukiame į nardymo vietą. Visi turistai puola į vandenį. Tik turistai. Vietiniai stebi šį procesą. Toliau pietūs. Vietiniams pagaminamas jų nusipirktas maistas. Turistai valgo kas numatyta. Dar viena nardymo vieta, vėl turistai vandenyje, vietiniai stebi. Taip ir nesimaudė nei vienas vietinis, na gal tik pora jaunuolių. Bet grįžę matyt girsis, ai buvau čia truputį nardyti išplaukęs su baltaisiais, už tai ir nekėliau ragelio.
Turgus jūroje
Valgėm ir šitą
Vakare visi gultai prie jūros pakeičiami staliukais.
Vakaras saloje

Dabar užsimerkit. Įsivaizduokit vandenyno pakrantę, už poros metrų nuo kranto jūsų staliukas, ant grotelių čirška jūsų pasirinkta žuvis ar kita jūros gėrybė, tyli graži muzika susipinanti su bangų mūša ir žinoma šalia pats brangiausias jums žmogus. Na dar pridėkit tai, kad jūs čia atšlepsėjot basas, tiesa truputį kanda kažkokie moskitai. Atsimerkit ir išpurkškit kojas antimoskitiniu purškalu. Va dabar jau gerai. Dar viena diena į pabaigą. Šiandien pirmas darbas nulėkti į fermą prisipirkti deimantų, briliantų ir perlų. Grįžtant užsukame į laukinį paplūdimį išsimaudyti.
Laukinis paplūdimis
Kaip siaubo filme atrodo vandenyje plaukiojančios milžiniškos medūzos.
Baltoji medūza
Rudoji medūza
Šitos nebebaisios
Kaip vėliau paaiškino vietiniai, čia tik vidutinio dydžio medūzos. Baltos nenuodingos, kažkur Kinijoje jas net salotoms naudoja, o tų rudųjų geriau pasisaugoti. Dėl šventos ramybės pasisaugom ir tų, ir tų. Pietauti važiuojame į netoliese esantį žvejų kaimelį. Važiuojame vos ne autostrada. Dvi eismo juostos į vieną pusę, dvi į kitą, per vidurį skiriamoji juosta su tvorele. Bevažiuojant užsišnekame ir pravažiuojame nuorodą kur reikia pasukti. Autostrada baigiasi, kelias šakojasi, o į kurią pusę pasukti, neaišku. Nieko, grįžtame atgal ir pasižiūrime kur mums sukti. Aha, o kaip į kitą pusę pervažiuoti, tvorelė gi. Kadangi važiuoju pakraščiu ir žinoma atsargiai, pro šalį pravažiuojantys policininkai net nekreipia dėmesio, kad važiuoju prieš eismą. Greičio tai neviršiju.
Žvejų kaimelis
Žvejų kaimelyje užsukame į turgelį. Ir ko tik čia neparduoda.
Turguje
Jūros arkliukai, kažkokios gyvos lazdelės, jau neminiu įvairiausių moliuskų. Vaikai pardavinėja jūros žvaigždes.
Žvaigždžių pardavėja
Pakeliui nusipirkę arbūzą ir kelis mangus grįžtame namo. O jau arbūzo skanumas, net aprašyti sunku. Negerai, prieš miegą prisikirsti arbūzo, labai negerai. Paskutinę dieną vienbalsiai nutariam dar kartą plaukti nardyti, tik šį kartą į kitas vietas. Beplaukiant stebime medūzų šou. Trumpas instruktažas prieš šokant į vandenį. Kas trys minutės apsidairykite aplink, taip išvengsite susidūrimo su medūzomis. Ar per gilu buvo, ar per seklu, bet nardymo vietoje medūzų nesutikome. Smagiai pasiplaukioję sulaukiame vakaro, tie kurie dabar pagalvojote apie romantiką ant vandenyno kranto - teisūs, tik dabar kojas pasipurškiame iš anksto. Paskutinis vakaras saloje, po vakarienės dar ilgai vaikštom pakrante. Motorolerį nuomojomės čia pat, mūsų poilsiavietėje. Buvo truputį keista, kad nuomojantis nepaklausė kambario numerio, bet galvoju sau, gal žmonės atmintį gerą turi, atsimena viską. Pasirodo aš klydau, atsiskaitant ilgai varto savo užrašus, kad ėmiau motorolerį kaip ir atsimena, o įrašo nėra. Gal po trečio užrašų pervertimo taip tarp kitko paklausia, ai tai čia gal kada kokį tai motorolerį ėmėt po salą pavažinėti? Taip, patvirtinu, ir net dvi dienas. Kai kitą kartą pas mus atvyksit, mes jums gerą nuolaidą padarysim, pažada šeimininkė. Dėkui, bet manau, kad daugiau nebesusitiksim, nors nuoširdžiai norėčiau sugrįžti. Paskutinis skrydis su Vietnamo oro linijų bendrove ir mes jau Saigone. Vėl iš oro uosto iki viešbučio važiuojame miesto autobusu. Tik šį sykį užduotis sunkesnė, išlipti reikės ne galinėje stotelėje, o tarpinėje. Šauniai susitvarkome (vairuotojo padedami) su šia nelengva užduotimi. Išlipame būtent ten kur mums ir reikia. Nesunkiai surandame viešbutį, personalas žemėlapyje papaišo įdomesnes vietas, pradėsim nuo to, kad paieškosim kelių turistinių agentūrų, mat turim labai geros patirties su turų pirkimu viešbutyje. Ir tikrai, dviejų dienų turo kaina į Mekongo deltą, nuo matytos internete dar būnant Vilniuje, skiriasi tris kartus. Turą turime, galima pasidairyti po miestą. Saigono gyventojai labai didžiuojasi europinio stiliaus kolonijinės epochos prancūzų statytais pastatais. Operos pastatas, paštas ir katedra.
Opera
Paštas
Katedra
Ypač katedra. Salantų miestelio bažnyčia be galo panaši į Saigono katedrą, tik gerokai gražesnė. Apie kitus du žymius objektus nelabai ką galiu ir pasakyti. Gerokai maloniau pasėdėti tikrai gražiuose parkuose.
Parkas
Jų mieste gana daug. Tvarkingi, nuolat laistoma žolė, tikra atgaiva kūnui ir sielai nuo alinančio miesto karščio.

Pietaujame viešbučio darbuotojų rekomenduotame restoranėlyje. Čia patiekiama tik sriuba. Prie sriubos gauni trijų rūšių žolių, nori dėkis, nori ne. Keli griežinėliai laimų, čili pipirų papjaustyta. Savaime suprantama, sriuba valgoma su pagaliukais. Silpnesnių nervų klientai gali pasinaudoti šaukštu. Nors vietiniai retai kada naudojasi šaukštu. Kai lieka vien skystis, jį tiesiog iš lėkštės išgeria. Koks sriubos skonis? Neklauskit, tiesiog nuvažiuokit ir paragaukit, manau, ką manau, užtikrintas esu - patiks. Tik čili nepadauginkit, aš dėjausi tris griežinėlius, pats tas. Smagu karštą vasaros dieną užvalgyti karštos ir pakankamai aštrios sriubos. Po nenusisekusio turo į Halongo įlanką su tam tikru nerimu laukiame, ką gi išvysime Mekongo upės deltoje. Na bent jau oras tikrai geras, saulė svilina, jokio debesėlio.
Mekongo delta
Persėdame iš autobuso į laivelį, plaukiame į vieną iš salų. Čia degustuojame medų ir kitus bičių produktus. Pageidaujantys gali nusifotografuoti smauglio kompanijoje.

Persėdame į irklines valtis ir plaukiame upės labirintais.
Labirintai
Yrininkė
Vėl degustacijos, klausome liaudies muzikos atlikėjų.
Koncertas
Atplaukiame į dar vieną salą, pietūs. Po pietų aplankome krokodilų fermą.

Pilni malonių įspūdžių grįžtame prie autobuso. Mus du ir dar dvi vietines mergaites mūsų vadovas prijungia prie kitos grupės, pasirodo tik mes keturi iš visos grupės nusipirkom dviejų dienų turą, visi kiti grįžta į Saigoną. Mes gi sėdam į kitą autobusą ir važiuojam link būsimos nakvynės vietos. Dar renkantis turą buvo galima rinktis nakvynės vietą, viešbutyje arba homestay. Žinoma pasirinkome antrąjį variantą. Iš bene penkiasdešimties žmonių pastarąjį pasirinko dešimt. Keturi slovakai, keturi britai ir mes. Mūsų dešimtuką išleidžia už miesto, jau tamsu, pasitikti atėjęs namų, kuriuose gyvensime, šeimininkas palydi iki upės, čia sėdame į valtį ir plaukiame iki naujų namučių.
Jų ir mėnulis keistas
Namučiai savotiški. Slovakai ir mes patenkame į vieną „korpusą“, britai į kitą. Korpusas, tai trys sujungti kambariai. Per pusę plytos sumūrytos sienos, plytinės sienos aukštis apie du metrus, visa kita iš palmių lapų, likusi sienos dalis ir stogas. Jausmas lyg miegotum lauke. Išvarginti intensyvios dienos sumingame greitai. Rytą, nors koks čia rytas, dar tik penkios valandos, gaidžiai, antys, upe plaukiančios valtys duoda suprasti, kad viskas, tylos metas baigėsi, laikas keltis.
Rytas
Pusryčiaujame, vėl į valtelę, plaukiam atgal.
Upė
Mus išlaipina turguje, kol atplauks pagrindinė grupė, turime laiko apsidairyti.
Turgus
Vaikščiojančios žuvys ir dar daug visokių įdomybių pamatom. Štai ir mūsų laivas, sulipame ir plaukiam į didžiausią šiame regione plaukiojantį turgų.
Turgus ant vandens
Pagrinde tai didmeninė prekyba, dideli laivai su vaisiais, daržovėmis.
Prie jų priplaukia mažesni, sukerta rankomis dėl kainos, pasikrauna ir plaukia kas sau. Žinoma, galima ir vieną ananasą ar arbūzą nusipirkti.

Po turgaus plaukiame į kokosinių saldainių gamyklėlę, po to į ryžinių makaronų fabrikėlį.
Saldainių gamyba
Fasavimao linija
Ryžiniai paplotėliai
Gatava produkcija
Pasirodo, ryžiniai makaronai gaunami supjausčius ryžinį paplotėlį. Plaukiame į dar vieną salą, ekskursija po valstiečio ūkį. Norintys gali paskanauti gyvatės, varlytės ar pelytės. Nusiperkame kelis gyvatės gabaliukus.
Skanėstai kepa
Su slovakais išmainome vieną gyvatės gabaliuką į varlytės šlaunelę. Neragavot gyvatės? O varlytės? Štai ir baigėsi iškyla į Mekongo upės deltą. Kol važiuojam atgal, galima truputį ir numigti, vis tik penktą valandą keltis per anksti. Sugrįžę į Saigoną tiesiu taikymu traukiame valgyti sriubytės, na tikrai ji labai skani. Vakare mūsų gatvelė atgyja. Atsidaro begalė restoranėlių, kiekvienas šeimininkas kviečia užeiti būtent pas jį.
Ponios ir ponai, pasigirsta iš garsiakalbių, prašome prisisegti saugos diržus, mūsų lėktuvas pradeda leistis Frankfurto tarptautiniame oro uoste... Kaip gi taip, juk dar buvo nuostabus vakaras Saigone, dar neatsakei į pagrindinį mano klausimą ar patiko, vis labiau slopinama stiprėjančio variklių gausmo dar bando sušukti visą kelią viešpatavusi galvoje mintis, kaip gi taip?
P.s. Čia galima trumpai pasižvalgyti po Hoi An miestelį. http://youtu.be/NbfnMV0j7Mc
Skaityti komentarus