Vaitkuškio dvaras ir jo spalvinga istorija

Dažnai savaitgalius stengiamės išnaudoti turiningai. Geri orai savaitgaliais masina ištrūkti iš namų.  Sudėlioji maršrutą, įsimeti  šaltkrepšį piknikui ir pirmyn. 

Visus kelionių aprašymus keliu pas save į blog'ą ir apie keliones Lietuvoje retai dalinuosi (jau ir šią vasarą susikaupė eilė, kurias reikia aprašyti))).

Naršant internete ir ieškant įdomių bei dar nelankytų vietų Lietuvoje, sudomino tapybiški Vaitkuškio dvaro griuvėsiai Ukmergės rajone.   Aišku, vien šiuo dvaru neapsiribojome, tačiau būtent ši vieta tikrai ypatinga.   Gal ir jus norėsite apsilankyti, nors tos dienos kelionės maršrutas, kurios metu aplankėme septynis dvarus dar laukia savo eilės. 

Vaitkuškio dvaro istorija žadinanti vaizduotę, įdomi ir viliuosi, turinti gražią ateitį.

 Kaip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką.  Manoma, kad vieno  iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas.  Apie 1550 m. Vaitkuškį  įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.  Apie 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės.  Manoma, kad pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai būtent tuo metu ir buvo pastatyti.   1764 m.  dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią ansamblio dalį - didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales. Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis susižavėjęs  Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą.


Miramare rūmaitrieste-castello-di-miramare

Toks įspūdingas buvo Vaitkuškio dvaras- panašu, tiesa?P1530353

59130037_59132199_LKosakovskis pats asmeniškai  intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau žmonos pageidavimu buvo pristatyta veranda. Stanislovas Feliksas Kosakovskis buvo išsilavinęs, besidomintis naujovėmis žmogus, didelis teatro mėgėjas.  Manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina, o joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.  O koks gi dvaras be meilės istorijos. Pasakojama, kad Kosakovskio teta Evelina Hanska tais laikais buvo pažįstama su  garsiu prancūzų rašytoju O. de Balzaku.  Bendravo jie laiškais beveik  17 metų.  Regis iš pradžių ponia Evelina Hanska net neplanavo susitikti su rašytoju, kuris po kiekvieno laiško ją vis labiau įsimylėdavo.   Tačiau žodžio meistras vis tik įkalbėjo mylimąją susitikti Šveicarijoje nuošaliame miestelyje.  Atvyko ji ten su vyru. Ir susitikus nusivylė Balzako išvaizda ( juk žinom, kad grožiu jis nespindėjo).  Bet gražūs žodžiai apsuko moteriai galvą ir jį pasidavė Balzako gundymams. Deja, Hanskai turėjo išvykti. Meilužiai toliau susirašinėdami kūrė ateities planus, tačiau nežinojo, kad jiems lemta išsiskirti net 8 metams. Evelinos vyras buvo 17 metų už ją vyresnis, tad  nenuostabu, kad ponia liko  našle.  Ir tik tada turtinga ir kilminga lenkė bei garsus rašytojas galėjo susieti savo gyvenimus. Tačiau  Evelina Hanska gedėjo savo vyro ir nieko nenorėjo girdėti.  Trukdė ir įvairūs  imperatoriaus bei giminių kišimaisi į jos asmeninį gyvenimą.  Tik po keliolikos mėnesių  Balzakui pagaliau buvo leista atvykti į Rusiją. Kenčiantis nuo ligų, šalčio jis penkerius metus bandė gauti imperatoriaus leidimą susituokti su savo mylimąją.  bet laimingas jis pagaliau susituokė su savo mylimąja. Deja, Balzakas neužilgo atgulė į ligos patalą ir bendra laime jie ilgai nesidžiaugė.  
Bet pamiršom Vaitkuškio dvarą.
Po tėvo S. F. Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905). Jo didžiausias pomėgis buvo fotografija ( tai tik dar kartą įrodo, kad šiai šeimai naujovės buvo nesvetimos), tad dvare įkūrė nuosavą fotolaboratoriją ir per 11 metų sukaupė neįkainojamą fotoarchyvą. Nuotraukose   įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės,  valstiečių buitis, kelionės ir t.t.  S.K. Kosakovskis brangino Vaitkuškio dvarą (nors turėjo puikius rūmus Varšuvoje ir ne tik), mielai bendravo su kaimynais dvarininkais (tuo metu didelė dalis dvarininkų buvo nuskurdę), priiminėjo svečius . Čia virė gyvenimas ir ne tik sezono metu. Interjeras buvo išpuoštas paveikslais ir ne bet kokiais, o Ticiano, Van Deiko ir kitų žymių  dailininkų ,  įvairiais meno dirbiniais. Vien ko verta  12 tūkst. tomų biblioteka, senovinių ginklų, indų bei senovės Egipto meno kolekcijos. 
 Šiltai nupasakota dvaro aplinka  Jono Eustachijus Kosakovskio (1900 - 1975) ,,Paskutiniai Vaitkuškio dvaro gyvenimo štrichai", ,,Magazyn Wilenski", 1999 m. Nr. 2 - 5. Vertė Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas R. Ramanauskas. ,,Valgomajame buvo iškabinti Lenkijos karalių portretai. Dauguma tų portretų, tapytų ant drobės, buvo įrėminti tamsiuose siauruose rėmeliuose su paauksuotu kampeliu iš vidaus. Tie paveikslai (kartu su rėmais) buvo maždaug 50 X 60 cm dydžio. Atrodo, kai kurie iš jų buvo Bačiarelio tapyti originalai. Man sakė, kad tai yra daugiausiai kopijos karalių portretų, kurie yra pilyje [Vavelyje?], kurias padarė Bačiarelio vadovaujami jo mokiniai. Dalis portretų buvo piešta ant skardos, juos tikriausiai piešė mano senelis. Jie ryškiai skyrėsi nuo pieštų ant drobės - neįprasta išvaizda, prastesnėmis spalvomis ir sustingusiomis figūromis. Du portretai buvo labais dideli - 2 X 2,5 m - vienas vaizdavo Stanislovą Augustą Poniatovskį, kitas - Augustą Stiprųjį [Augustą III]
Karaliai atitinkamai pagal valdymo datas sukabinti ant sienų, o antroje pusėje buvo aprašyta, ką paveikslas vaizduoja bei kortelė su užrašu: ,,Iš Vaitkuškio rinkinių".
Valgomajame kabėjo didžiulė kaltinė geležinė lempa su baltu gaubtu - duodavo nelabai ryškios, bet pakankamai šviesos. Atvykus svečiams, ant stalo visada atsirasdavo daug žvakidžių su stearino žvakėmis. Ant sienos kabėjo termometras ir barometras."

 Toliau kelionės aprašymas čia 

P1530388

P1530378P1530343

storyLazyload();