Uzbekistanas – karštas ir spalvotas

Uzbekistanas yra viena tų šalių, kurioms net ir planuojant itin įtemptą kelionės grafiką, savaitės yra per mažai. Kitaip arba gausis daug lėkimo, arba liks daug ko nepamatyta. O pamatyti ir nuveikti šioje šalyje yra labai daug - nuo ilgos ir turiningos istorijos (nemėgę istorijos mokykloje - persiimkite empatija vargšams uzbekų vaikams, kuriems kaip ir reiktų išmokti gerus tris tūkstantmečius labai įvairios istorijos) iki daug laiko reikauajančios vietinės virtuvės - vien tinkamas jos išdegustavimas užims pakankamai daug laiko.

MIR_1174

Keliavome 2017-ųjų rugpjūčio pradžioje, maždaug mėnuo iki to, kol vyriausybė paskelbė apie planus atsisakyti valiutos kurso reguliavimo. Reguliuojamas valiutos kursas reiškė, kad egzistuoja du kursai – oficialiai euras buvo vertas apie 4500 somų, neoficialiai – nuo 8700 iki 9450 – priklausomai nuo miesto, keitiko ir turbūt globalių valiutų kursų svyravimų. Toks kurso dvilypumas reiškė, kad iš anksto nebuvo verta pirkti nieko, nes nuo kortelės lėšos buvo nuskaičiuojamos oficlialiuoju kursu. Tiesa, kainos, net ir bloguoju kursu, nebuvo didelės, o 15 eurų už skrydį iš Ferganos į Taškentą ar kupe bilietą į naktinį traukinį Urgenčas-Navojus bet kuriuo atveju neatrodo daug. Pastarasis pasirinkimas pasirodė teisingas dar ir dėl to, jog jau kelios dienos iki išvykimo, bilietai į traukinį paprasčiausiai jau buvo pasibaigę.

MIR_1697

Į Uzbekistaną įžengiam pėsčiomis. Pasirodo kitokio būdo peržengti beprotiška U raidės forma išsivingiavusią šios šalies sieną su Kirgistanu sieną Ferganos slėnyje nelabai ir yra. 2017-ųjų viduryje abejų šalių santykius tik labai sąlyginai buvo galima pavadinti „patenkinamais“: šalys pykosi dėl vandens, kirgizams lyg ir reikėjo vizos, o ir pasienio susišaudymai nebuvo tokia jau sena praeitimi. Tiesa, jau rugsėjo mėnesį sužinojau, kad naujasis Uzbekistano prezidentas ėmėsi gerinti santykius ir padarė kai ką, kas atrodė labai panašu į susisiekimo palengvinimą, vandens konfliktų sprendimą bei investicijų skatinimą.

Ir taip, praėjus kirgizų pasienio kontrolės punktą, kuriame dirbo tik vienas langelis, aptarnaujantis, kaip vėliau sužinojau, beveik visus 300 kilometrus sienos Ferganos slėnyje, patenkame į suvargusią aikštelę prie geležinio turniketo, pro kurį į uzbekų patikros punktą po vieną leidžiami keliautojai. Aikštelę – kaip ir priklauso – iš abejų pusų juosia spygliuota viela padabinta tvora, kairėje įrėminta sunkvežimių eilėmis, dešinėje – laukiančiųjų kuriamu nedideliu sąvartynu.

Tvarką užtikrina uzbekų pasienietis – apsirengęs naujai atrodančia amrikietiško (nors gal ir naujo rusiško) pavyzdžio uniforma ir ginkluotas automatu su keletu apkabų. Įdomu tai, kad jo kolega Kirgistano pusėje turi tik pavargusį Kalašnikovą, bet ... be apkabos, t.y. ginkluotas geriausiu atveju automatinio šautuvo vamzdyje esančiu vieninteliu šoviniu.

Po geros valandos kepimo Centrinės Azijos saulės vidurdienio atokaitoje, kažkokie pareigūnai prieina prie turniketo ir pradeda leisti keliautojus į vidų. Dar net nepradėję grūstis sužinome, jog pasirodo, užsieniečiai turi pirmenybę. Pasinaudoję šia likimo dovana, jau uzbekų patikros punkto viduje, pamatome kitą vietinės tvarkos ypatybę – pasienečiai nuveja prieš mus, tvarkingai susojusius prie raudonos linijos, užlindusius vietinius. Visgi, tvarka yra!

Tiesa, ta tvarka pasireiškia dar ir tuo, kad reikia pilidyti kažkokias deklaracijas, o perėjus pasų kontorlę, pasieniečiai nepraleidžia progos išversti mūsų lagaminų. Tiesa, tokios procedūros neišvengia niekas, bent jau iš kartu su mumis kirtusiųių sieną.

MIR_1176

Viešasis transportas nuo sienos – nelabai koks. Tiksliau – visai nekoks, nes vieninteliais jos atstovais pasirodo dulkinoje aikštelėje susotojusių „dušmanų“ pulkas. Po neilgų derybų su vienu sulygstame kažką panašaus į padorią kainą – apie 20 dolerių už maždaug 120 km kelionę į Ferganos miestą. Panašu, kad permokėjau, nes žmogus labai jau apsidžiaugia, pakeliui pasitaikiusiame Andižane dar užveža į itin tvarkingą ir iščiustintą ir dėl to su Kirgistanu neįtikėtinai kontrastuojančią mečetę-mauzoliejų bei randa kur pakeisti eurus juodosios rinkos kursu (paskui, jau Taškente gavau gal 20 procentų geresnį kursą), sustoja pakeliui prie vaisių pardavėjų ir dar užveža į šilko fabriką.

MIR_1034

Abu pastarieji elementai – vaisiai ir šilkas, patys savaime yra pakankama priežastis aplankyti šią šalį. Vaisiai – net ir mano šiaip nemėgstamo dynios – saldieji moliūgai – yra saldūs, skanūs – tingiu toliau galvoti būdvardžius, bet čia turėtų būti serija aukščiausio laipsnio skanumo apibūdinimų. Kriaušės tokios prisirpę, kad burnoje tiesiog sprogsta saldumo užtaisu.

MIR_1047

Šilkas – kita įdomybė. Būnant Šilko kelio kryžkele senovės uzbekams neprireikė daug pastangų pradėti patims jį gaminti. Gamina jo daug, kokybiško, o kai kur – dar ir įranga, per daug nepakitusia nuo XVIII amžiaus. Šilkaverpių kokonus deda į karštą vandenį, nuo 8-15 neišsiritusių kokonų nuvynioja siūlą ir juos susuka į vieną, gero pusantro kilometro ilgio  siūlą, kurį toliau apdirba, kol gauna lygų, švelnų ir ploną audeklą. Po to jį dar dažo labai įdomiu būdu.

MIR_1067

Uzbekistanas pasitinka geriausius Baltarusijos analogus atitinkančiu eksterjeru. Palyginimas su buvusia „paskutine Europos diktatūra“ (nuo tų laikų, kai buvo nukaltas šis terminas, atsirado naujų) neatsitiktinis – abejose daug dėmesio skiriama išoriniam grožiui, ko išdavoje net ir kaimeliai pasitinka pagal vieną šabloną nudažytų namų sienomis ir tvoromis. Šį elementą papildo dar ir vietinis koloritas - vartai virš kelių.

MIR_1077

Pakeiliui sužinome, kad valstybė daug dėmesio skiria statyboms. Faktiškai – valstybės lėšomis yra statomi nedideli, šeimai pritaikyti būstai, kurie paskui dalijami šeimoms už lengvatines paskolas, kurios dar labiau mažėja gimus vaikams. Viskas atrodytų neblogai – socialinė politika veikia. Valdantysis režimas perka piliečių lojalumą ar bent jau nedalyvavimą politikoje per socialinę politiką – žinau nemažai ir mūsų šalies piliečių, kurie neprieštarautų tokio modelio įteisinimui mūsuose.

Kaip ir reikėjo tikėtis, egzisuotuoja ir antras lazdos galas. Šiuo atveju tai – apgailėtina namų kokybė. Anot viską išmanančių taksistų, dauguma tokių namų yra tik sienos, įvesta elektra – jau pasiekimas arba laimė. Prijungimas prie vandentiekio ir kanalizacijos, ypač atokesniuose kaimuose – labai didelės laimės išraiška. Tuo per daug neverta stebėtis, kai namus stato prezidento draugų įmonės. Bet bendras vaizdas pro automobilio langą atrodo vis vieną atrodo netgi labai gerai – naujais, tvarkingais, saikingai spalvingais namais apstatytos pakelės.

Pakelėse galima rasti gana įdomių reklaminių plakatų. Kalbų kursų reklamos paprastai labai gerai ilustruoja šalies ekonomikos orientaciją. Sprendžaint pagal tai, Uzbekistanas atrodo ko gero labiausiai daugiavektorinis.

MIR_1036

Keliuose, beje, neproporcingai daug naujų automobilų. Naujų. Baltų. Ir Chevrolet. Tai nėra Uzbekistano ekonomikos stebuklo išdava ar neįtikėtina meilės šiai markei išraiška. Tiesiog prieš gerą porą dešimtmečių uzbekai pardavė kažką panašaus į automobilių gamyklą pietų korėjiečiams. Po to, kai Daewoo lyg ir bankrutavo, lyg ir parsidavė General Motors, visi Daewoo tapo Chevrolet'ais. Ne itin demokratinė šalies valdžia nusprendė (ar buvo investuotojų įkalbėta), kad geriausias būdas apsaugoti gimstančią automobilių pramonę yra įvesti superaukštus muitus importojamiems automobiliams. Išdavoje - ne Chevrolet'ų (ar senesnių Daewoo) šalyje surasti yra ganėtinai sudėtinga. Na, o monopolisto gebėjimus prisitaikyti prie vartotojų preferencijų geriausiai iliustruoja tai, kad beveik visi kelių modelių Chevrolet'ai yra balti.

storyLazyload();