Uzbekistanas – karštas ir spalvotas

Uzbekistanas yra viena tų šalių, kurioms net ir planuojant itin įtemptą kelionės grafiką, savaitės yra per mažai. MIR_1174 Keliavome 2017-ųjų rugpjūčio pradžioje, maždaug mėnuo iki to, kol vyriausybė paskelbė apie planus atsisakyti valiutos kurso reguliavimo. Reguliuojamas valiutos kursas reiškė, kad egzistuoja du kursai – oficialiai euras buvo vertas apie 4500 somų, neoficialiai – nuo 8700 iki 9450 – priklausomai nuo miesto, keitiko ir turbūt globalių valiutų kursų svyravimų. Toks kurso dvilypumas reiškė, kad iš anksto nebuvo verta pirkti nieko, nes nuo kortelės lėšos buvo nuskaičiuojamos oficlialiuoju kursu. Tiesa, kainos, net ir bloguoju kursu, nebuvo didelės, o 15 eurų už skrydį iš Ferganos į Taškentą ar kupe bilietą į naktinį traukinį Urgenčas-Navojus bet kuriuo atveju neatrodo daug. Pastarasis pasirinkimas pasirodė teisingas dar ir dėl to, jog jau kelios dienos iki išvykimo, bilietai į traukinį paprasčiausiai jau buvo pasibaigę. Į Uzbekistaną įžengiam pėsčiomis. Pasirodo kitokio būdo peržengti beprotiška U raidės forma išsivingiavusią šios šalies sieną su Kirgistanu sieną Ferganos slėnyje nelabai ir yra. 2017-ųjų viduryje abejų šalių santykius tik labai sąlyginai buvo galima pavadinti „patenkinamais“: šalys pykosi dėl vandens, kirgizams lyg ir reikėjo vizos, o ir pasienio susišaudymai nebuvo tokia jau sena praeitimi. Tiesa, jau rugsėjo mėnesį sužinojau, kad naujasis Uzbekistano prezidentas ėmėsi gerinti santykius ir padarė kai ką, kas atrodė labai panašu į susisiekimo palengvinimą, vandens konfliktų sprendimą bei investicijų skatinimą. Ir taip, praėjus kirgizų pasienio kontrolės punktą, kuriame dirbo tik vienas langelis, aptarnaujantis, kaip vėliau sužinojau beveik visus 300 kilometrus sienos Ferganos slėnyje, patenkame į suvargusią aikštelę prie geležinio turniketo, pro kurį į uzbekų patikros punktą po vieną leidžiami keliautojai. Aikštelę – kaip ir priklauso – iš abejų pusų juosia spygliuota viela padabinta tvora, kairėje įrėminta sunkvežimių eilėmis, dešinėje – laukiančiųjų kuriamu nedideliu sąvartynu. Tvarką užtikrina uzbekų pasienietis – apsirengęs naujai atrodančia amrikietiško (nors gal ir naujo rusiško) pavyzdžio uniforma ir ginkluotas automatu su keletu apkabų. Įdomu tai, kad jo kolega Kirgistano pusėje turi tik pavargusį Kalašnikovą, bet ... be apkabos, t.y. ginkluotas geriausiu atveju automatinio šautuvo vamzdyje esančiu vieninteliu šoviniu. Po geros valandos kepimo Centrinės Azijos saulės vidurdienio atokaitoje, kažkokie pareigūnai prieina prie turniketo ir pradeda leisti keliautojus į vidų. Dar net nepradėję grūstis sužinome, jog pasirodo, užsieniečiai turi pirmenybę. Pasinaudoję šia likimo dovana, jau uzbekų patikros punkto viduje, pamatome kitą vietinės tvarkos ypatybę – pasienečiai nuveja prieš mus, tvarkingai susojusius prie raodonos linijos, užlindusius vietinius. Visgi, tvarka yra! Tiesa, ta tvarka pasireiškia dar ir tuo, kad reikia pilidyti kažkokias deklaracijas, o perėjus pasų kontorlę, pasieniečiai nepraleidžia progos išversti mūsų lagaminų. Tiesa, tokios procedūros neišvengia niekas, bent jau iš kartu su mumis kirtusiųių sieną. MIR_1176 Viešasis transportas nuo sienos – nelabai koks. Tiksliau – visai nekoks, nes vieninteliais jos atstovais pasirodo dulkinoje aikštelėje susotojusių „dušmanų“ pulkas. Po neilgų derybų su vienu sulygstame kažką panašaus į padorią kainą – apie 20 dolerių už maždaug 120 km kelionę į Ferganos miestą. Panašu, kad permokėjau, nes žmogus labai jau apsidžiaugia, pakeliui pasitaikiusiame mieste dar pakeičia eurus juodosios rinkos kursu (paskui, jau Taškenete gavau gat 20 procentų geresnį kursą), sustoja pakeliui prie vaisių pardavėjų ir dar užveža į šilko fabriką. Abu pastarieji elementai – vaisiai ir šilkas, patys savaime yra pakankama priežastis aplankyti šią šalį. Vaisiai – net ir mano šiaip nemėgstamo dynios – saldieji moliūgai – yra saldūs, skanūs – tingiu toliau galvoti būdvardžius, bet čia turėtų būti serija aukščiausio laipsnio skanumo apibūdinimų. Kriaušės tokios prisirpę, kad burnoje tiesiog sprogsta saldumo užtaisu. MIR_1047 Šilkas – kita įdomybė. Būnant Šilko kelio kryžkele senovės uzbekams neprireikė daug pastangų pradėti patims jį gaminti. Gamina jo daug, kokybiško, o kai kur – dar ir įranga, per daug nepakitusia nuo XVIII amžiaus. Šilkaverpių kokonus deda į karštą vandenį, nuo 8-15 neišsiritusių kokonų nuvynioja siūlą ir juos susuka į vieną, gero pusantro kilometro ilgio  siūlą, kurį toliau apdirba, kol gauna lygų, švelnų ir ploną audeklą. Po to jį dar dažo labai įdomiu būdu. MIR_1067 Uzbekistanas pasitinka geriausius Baltarusijos analogus atitinkančiu eksterjeru. Palyginimas su buvusia „paskutine Europos diktatūra“ (nuo tų laikų, kai buvo nukaltas šis terminas, atsirado naujų) neatsitiktinis – abejose daug dėmesio skiriama išoriniam grožiui, ko išdavoje net ir kaimeliai pasitinka pagal vieną šabloną nudažytų namų sienomis ir tvoromis. Šį elementą papildo dar ir vietinis koloritas - vartai virš kelių. MIR_1077 Pakeiliui sužinome, kad valstybė daug dėmesio skiria statyboms. Faktiškai – valstybės lėšomis yra statomi nedideli, šeimai pritaikyti būstai, kurie paskui dalijami šeimoms už lengvatines paskolas, kurios dar labiau mažėja gimus vaikams. Viskas atrodytų neblogai – socialinė politika veikia. Valdantysis režimas perka piliečių lojalumą ar bent jau nedalyvavimą politikoje per socialinę politiką – žinau nemažai ir mūsų šalies piliečių, kurie neprieštarautų tokio modelio įteisinimui mūsuose. Kaip ir reikėjo tikėtis, egzisuotuoja ir antras lazdos galas. Šiuo atveju tai – apgailėtina namų kokybė. Anot viską išmanančių taksistų, dauguma tokių namų yra tik sienos, įvesta elektra – jau pasiekimas arba laimė. Prijungimas prie vandentiekio ir kanalizacijos, ypač atokesniuose kaimuose – labai didelės laimės išraiška. Tuo per daug neverta stebėtis, kai namus stato prezidento draugų įmonės. Bet bendras vaizdas pro automobilio langą atrodo vis vieną atrodo netgi labai gerai – naujais, tvarkingais, saikingai spalvingais namais apstatytos pakelės. Iš Ferganos slėnio pasiekti Taškentą galima tiek traukiniu, tiek ir lėktuvu. Skirtumas – keturgubai mažesnės laiko, bet dvigubai didesnės pinigų sąnaudos. Visgi, 15 eurų už nepilnos valandos vakarinį skrydį lėktuvu kartu sudaro galimybę ir pakankamai paklajoti po regioną. Prasukame pro Andižaną, dar keletą  miestelių – skurdu, švaru, tvarkinga. Dar ir skanu – plovas ir įvairūs avienos patiekalai. Kalbant apie aviaciją, Uzbekistanas yra unikali šalis, kur viskas, kas susiję su susisiekimu oru – aviakompanija, oro eismo valdymas, oro uostai ir dar kažkas yra sujungta į vieną valstybinę įmonę Uzbekistan Hava Yolari. Ši įmonė ne itin sugeba išnaudoti patogią šalies padėtį ir paversti Taškentą persėdimo tašku pakeliui iš Rytų į Vakarus (ar atvirkščiai) – tą liudija faktas, kad daugua reisų yra skirti į/iš Rusijos vykstantiems gastarbaiteriams, bet kartu ir garantuoja nedideles vidinių skrydžių kainas. Uzbekistanas yra vienitelė šalis, kuioje galima paskraidyti Il-114 – sovietinės eros pabaigos mėginimu modernizuoti sovietijos trumpų nuotolių oro transportą. Deja, panašu, kad jo perspektyvos išblėso ten, kur prapuolė postsovietinės erdvės aviakompanijų noras pirkti rusiškus lėktuvus. Nors, kalbama, kad vienu „asimetrinių“ Rusijos atsakų į sankcijas dėl Krymo bus atnaujinto modelio – Il-114-300 sukūrimas. Pagyvensim – pamatysim, bet kol kas, pakeliui pasitaikęs vienas iš dešimties pasaulyje skraidančių Il-114 atsiskleidžia jau jo pradėjimo metu pasenusiu interjeru ir nešiuolaikiškai daug vietos keleivių kojoms. Šią egzotiką papildo ir Urgenčiuje rėkdamas atbėgantis oro uosto apsauginis, nusprendęs, kad negalima fotografuoti vidury perono tuštumos naktį sustojusį lėktuvą.

Kitas puslapis