Toraigras

KIRGIZIJA, 2015 metų rugsėjis

„Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...
O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai, geltonųjų stepių Vidurinės žemės...
Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičio meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus...“ ( Čingizas Aitmatovas)

KELIONĖ

Antrąjį rugsėjo trečiadienį, mikroautobusas važiuojantis iš Klaipėdos į Rygos oro uostą buvo beveik pilnas, tikriausiai, daugelis skubėjo į šiltesnius kraštus prasitęsti pas mus jau besibaigiančios vasaros. Mūsų aktorė Jolanta įsitaisė priekyje, mes su Vytu autobuso gale. Paskutinės į vidų įsiropštė trys merginos ir sutūpė priešais mus ant dviejų sėdynių. Ta, kuri sėdėjo viena, visą laiką buvo sulindusi į mobiliojo ekraną, kitos dvi garsiai kalbėjosi tarpusavyje.

- Vakar sandėlyje buvo gaisras, degė sandėlys, taigi sandėlyje buvo didelis gaisras, viskas degė degė, liepsnos kaip pasiutusios, bet mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija neužsidegė,- beveik be jokių pauzių kalbėjo viena greta sėdinčiai draugei.

Draugė kažko ieškojo savo rankinuke ir tuo pat metu bendravo su pirmąja:

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

- Toks didelis gaisras, viskas šitaip pasiutusiai degė, degė viskas, na visai ten viskas degė, gerai, sakau, kad neužsidegė mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija, nes jeigu būtų užsidegusi Elektros jungiklių gamyklos administracija, tai jau nežinia kuo ten viskas būtų pasibaigę, tikrai nežinia, viešpatie, ale kaip baisu...

Antroji:

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

-Ale, kada tas gaisras prasidėjo, niekas nematė, visai visai niekas, bet taip baisiai, taip stipriai ten viskas degė, kažkas traškėjo, braškėjo, vėl degė, momentais, kad pliūpteldavo dūmai. Mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija atsilaikė. Gal vėjas ne į tą pusę pūtė, arba, kaip čia tiksliau išsireiškus, gal kaip tik į tą, todėl mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija stovėjo kaip stovėjusi...

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

-Niekada nemačiau tokio gaisro, mama pasakojo, ji matė kaip dega miškas, na, sakė, tai labai labai baisu būna, bet man ir čia buvo baisu, ne juokas kai užsidega sandėlys, gi gali ir tavo darbovietė supleškėti, visai laisvai, na, imtų ir užsidegtų mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija, Jėzau, bet neužsidegė, gerai, kad neužsidegė, o tai visai blogai mums būtų buvę, mums ir dabar ten nėra gerai, kai ilgiau pagalvoji tai net labai mums ten blogai, bet vis geriau negu iš vis jos nebūtų, tai mūsų Elektros jungiklių gamyklos administracija ir atsilaikė, neužsidegė...

- Prie vairuotojo pamečiau dešimt centų.

Trečioji labai susirūpinusi minkė mobilųjį telefoną ir dviejų panelių pokalbyje tarsi dalyvavo, tarsi ne. Paskui ji kažkaip netikėtai iškilmingai atsistojo, pasisuko į savo drauges, ištiesė mobilųjį telefoną, ir pirštu rodydama smulkiomis raidėmis užpildytą ekraną pasigyrė:

- Jis man rašo ir rašo. Ir sako, kad labai rimtai apie mane galvoja.

Tada pokalbis pasisuko apie „jį“. Pirmoji jame ieškojo trūkumų, antroji privalumų, gi pasikeitusios temos kaltininkė visą laiką tylėjo. Paskui merginų šnektos rutuliojosi apie labai netikusią kažkurios kaimynę, ponios N feisbuką ir taip staiga ir nuostolingai pakitusią akinių madą. Aršiausiai diskusija užvirė kažkuriai paminėjus telelaidos „Yra kaip yra“ dalyvę-vedančiąją Gintarę Gurevičiūtę, ir ko tik mudu su Vytu tada neišgirdom...

Manau, kad panašių pokalbių prisiklauso kiekvienas lietuvis, kuriam dažniau tenka naudotis visuomeniniu transportu. Už tokius dialogus, dar unikalesni būna tik įtikėjusiųjų, kad laisvoje šalyje galima šnekėti ką nori, monologai. Ačiū tiems dialogams ir monologams, nes jų dėka aš pagilinau savo žinias pačiose įvairiausiose sferose, o ypač vaikų auklėjime, teisėsaugoje, medicinoje, kriminalistikoje, santuokos sakramento išsaugojime ir necenzūrinėje leksikoje, žinoma, taip pat.

Padedant šioje temoje tašką, norėčiau padaryti vieną išvadą – kol nebuvo mobiliųjų, aš galvojau, kad gyvenu tarp protingų ir išsilavinusių žmonių. Ačiū visuomeniniam transportui ir mobiliesiems – dabar manau, kad krizinis mūsų visuomenės procesas dar vis tęsiasi.

Ryga šį kartą priartėjo beveik nepastebimai, be nuobodžio. Gal dėl to, kad prieš mus sėdėjo tokios „įdomios“ panelės, gal todėl, kad patys su Vytu nuolat šnekėjomės apie tik ką prasidėjusią mūsų kelionę. Iškvietimą dalyvauti teatrų festivalyje Biškeke ( tarybiniais laikais miestas vadinosi Frunzė) buvome gavę dar keturioliktųjų metų pabaigoje. Tačiau kadangi pasiūlymų penkioliktiesiems turėjome labai nemažai, o pinigų, kaip visada ne per daugiausiai, tai galimybę apsilankyti Kirgizijoje buvome tarsi pamiršę, tarsi atmetę. Bet štai Liepos pabaigoje mus pasiekė antrasis šio festivalio organizatorių raginimas atvykti. Jame buvo pridėta ir festivalio programa: pirmoji diena – atidarymas ir furšetas, po to sekė šešios dienos su intriguojančiais teatrų pavadinimais, gi festivalio pabaigai buvo pažadėta dviejų dienų išvyka prie Isyk Kulio ežero. Isyk Kulis yra nenuotakus ežeras, esantis šiaurės rytų Kirgizijoje, Tian Šanio kalnuose, 1609 metrų aukštyje virš jūros lygio. Pavadinimas reiškia „karštas vanduo“ ir atspindi pagrindinę jo savybę. Gal tas Isyk Kulis čia mums daugiausiai susuko galvas, nes kitai dienai dar net neįpusėjus mes jau turėjome bilietus Ryga-Biškekas-Ryga, ir naršėme internete, svarstydami ką dar įdomaus be festivalio renginių ir ežero mes ten galėtume pamatyti.

Lėktuvas nusileido tarptautiniame Atatiurko oro uoste. Kažkada Stambule teko pabūti keletą dienų, bet to laiko tikrai neužteko šiam milžiniškam ir labai savotiškam miestui bent kiek nuodugniau apžiūrėti. Šį kartą turėjome pasitenkinti tik trimis valandomis, praleistomis oro uosto salėse ir laukiamuosiuose. Jolantai ir toks trumpas vizitas pasirodė įspūdingas, mat ji šiuose kraštuose buvo pirmą kartą. Šitame oro uoste sutikčiau prabūti nors ir ištisą dieną. Mane čia tiesiog hipnotizuoja rytų kraštų žmonės, jų apdarai, charakteriai, elgsena. Be nuobodžio čia mielai pramaklinėčiau net parą, taip man patinka čia belaukiančių žmonių drabužių margumas, charakterių ryškumas, klegesys, triukšmas, ir nenuspėjami jų poelgiai. Po kurio laiko mes vėl sėdėjome lėktuve. Tik jau kitame. Ir pirmąjį ir antrąjį mūsų skrydžius aptarnavo turkai, bendrovė daugelio keliautojų giriama, jų nepeiksiu ir aš nes buvome gražiai sutikti, išlydėti, ir skaniai pamaitinti bei pagirdyti.


Po penkių valandų skrydžio po lėktuvo sparnu pasirodė pirmieji Biškeko nameliai, o paskui išniro ir atskiri miesto kvartalai. Nusileidome minkštai, tačiau nesulaukėme Jolantos bagažo. Pasirodo, kad su šiomis oro linijomis reikalų turintys keleiviai su bagažo vėlavimu ar neatvykimų turi dažnų problemų. Prie bagažo konvejerių sutikome aktorius iš Ukrainos ir Švedijos, pamanėme, kad atskridome tuo pačiu lėktuvu, tik vieni kitų nepastebėjome. Tačiau paskui išsiaiškinome, kad nesame tokie nepastabūs – į Biškeką atskridome iš to pačio miesto, tačiau iš skirtingų oro uostų. Čia pat bagažo salėje mus pasitiko šventės organizatoriai, nežinau kaip jiems pavyko čia patekti, tačiau faktas lieka faktu. Jie greitai išsiaiškino, kad Jolantos lagaminas dar Stambule, kad kitu reisu jis tikrai atvyks, tai nusiraminę susėdome į automobilius ir nuvažiavome į viešbutį. Tarsi būtų visai čia pat, laikas nuo laiko prieš mūsų akis sušmėžuodavo raiškios, sniegu dengtos Ten Šanio kalnų keteros.

AIGUL

Po septyniolika valandų trukusios kelionės visai gerai numigę ir tikrai neblogai pailsėję, visi trys nuėjome pusryčiauti. Stalas buvo ne per gausiausias, tačiau visko tikrai užteko sočiai ir skaniai pavalgyti. Kartu su mumis prie vieno stalo sėdėjo ir sena mūsų pažįstama – kritikė iš Vokietijos Nina Mazur. Šį kartą ji mums pasakojo apie Mongoliją, į kurią pačiu artimiausiu metu ruošiamės vykti, koksai stebuklas ir jėga slypi šitose senose mongolų, kirgizų, ir artimų jų kaimynių civilizacijose, kad jie kaip niekas kitas prisirišę prie gamtos, puikiai ją jaučia, yra suaugę ir susilieję su ja tampriausiais ryšiais, tokiais pat tampriais, kaip šio krašto vaikai susisieję su savo tėvais ir gimine. Paskui, kažkaip nuo vienos prie kitos temos šokinėjant ji prisiminė pagrindinės festivalio organizatorės meilės, o gal būtų tiksliau pasakyti – atvykimo į Kirgiziją istoriją. Man ji pasirodė labai miela, todėl pabandysiu bent keliais žodžiais ją trumpai atpasakoti.

Jauna ir graži buretė – mongolė krito į akį tuo metu dar niekam nežinomam Arsenui ( Asanbekui) Amuralijevui. Jį sužavėjo šita mergina, jos plaukai, akys, smulkus sudėjimas, viskas jam patiko šitoje temperamentingoje gražuolėje. Kaip vėliau paaiškėjo, jos vardas buvo Cicigma. O kai jis jau gavo merginos sutikimą už jo tekėti ir nusprendė savo sužadėtinę pristatyti tėvams, jam pasirodė, kad buretės - mongolės vardas yra ne visai tinkamas jo tėvų supratimui ir įsitikinimams. Todėl jis nusprendė savo būsimą žmoną pavadinti Aigul. Aigul – reiškia mėnulio gėlė. Arsenas Amuralijevas buvo Akademinio nacionalinio Biškeko teatro aktorius, vėliau atidarė savo teatrą studiją. Po Amuralijevo mirties šitas teatras buvo pavadintas jo vardu, jo žmona Aigul pradėjo jam vadovauti , o jų duktė Aalama tapo pirmąja jos padėjėja. Jauniausioji Aigul ir Asanbeko duktė Ojūna šiuo metu yra išvykusi iš šalies.

Nina Mazur man daug pasakojo apie šitą šeimą, ir apie pačią pirmąją jos pažintį su Aigul vienoje teatralų konferencijoje. Tada, anot Ninos, Aigul buvo apsirengusi labai gausiai rankomis siuvinėta suknele, taip pat gausiai siuvinėtu paltu, buvo pamišusiai ryški, nepakartojama ir tarsi karalienė turtinga. Konferencijoje visi šnekėjo angliškai, o Aigul, nors ir gerai mokėjo anglų kalbą – kirgiziškai. Jos pasirodymas tribūnoje tada pritrenkė visus.

O, žinote kas man labiausiai patiko visoje mūsų bičiulės šnektoje? Ogi tai, kad ji nuolat kartojo fantastiškai gražius vietinių žmonių vardus ir pavardes. Tą rytmetį puikios pasakorės Ninos Mazur lūpose jie man tikrai skambėjo kaip poezija ar muzika, o gal poezija ir muzika kartu paėmus. Ir aš pagalvojau: „ o juk mūsų vardai ir pavardės taip pat beprotiškai kažkam patinka. Prisimenu, kaip ilgai apie juos aš kalbėdavausi su savo kursiokais Maskvoje ar Peterburge, netyčia kavinėse ar teatrų bufetuose sutiktais žmonėmis, savo pedagogais. Mūsų lietuviškus vardus ir pavardes visi keikdavo už sunkumą ištarti, tačiau liaupsindavo už keistumą, absoliučiai visi mano sutikti pašnekovai žinojo mūsų merginų pavardžių galūnes „aitė“, „ūtė“, „ytė“ ir moterų „ienė“. Ir tos galūnės juos tiesiog priblokšdavo. O į ką gi virsta mūsų moterų skambiosios pavardės šiandien? Gi į niekam neįdomias: bunkes, zvunkes, vizges, krickes ... Neseniai su Vytu buvome Naujajame Klaipėdos turguje. Prie vieno prekystalio pamatėme priklijuotą užrašą skelbiantį, kad šitų sūrių ir kitų pieno produktų gamintoja yra vieno paklaipėdės ūkio savininkė ponia Budžė. Vytas perskaitė šią pavardę ir nusijuokęs pasakė:

- Mano senelės karvė buvo Budžė. Dzūkijoje. Dauguose.

Tos pačios dienos vakare įvyko festivalio atidarymas. Šeimininkai parodė Karlo Goci pasaką „Princesė Turandot“. Kažkada šitas spektaklis ilgus metus buvo pagrindine Maskvos Vachtangovo teatro repertuaro puošmena. Po spektaklio publikai buvo pristatyti visi festivalio dalyviai, o tada mes nuėjome į kulisus.

Kirgistanas yra musulmoniškas kraštas, tai visai nenuostabu, kad belaukiant bendros užstalės festivalio dalyviai kažkaip tarsi netyčia pasidalino į dvi grupes: vyrų ir moterų. Moterų grupė kažką guviai aptarinėjo prie teatro sekretorės rašomojo stalo, vyrai susispietė direktoriaus kabinete. Ką vietoje aperityvo gurkšnojo moterys aš nežinau, užtat puikiai prisimenu kokius gėrimus skanavome mes. Na, tie gėrimai man šiandien yra buvę nebuvę, o štai tik ką nuskintų Kyš Myš vynuogių kekės, labai didžiulės ir sultingos, tikrai viliojo. Jau gal kokius 10 metų Lietuvoje aš jokių vynuogių neperku, ir tų žalių, mėlynų ir rausvų monstrų vynuogėmis nelaikau. O šitos buvo nuostabios, tikros, sultingos, ką čia sultingos, tai buvo tik sultys pridengtos plonute virpančia saldžia uogos luobele. Mintyse pasižadėjau jų nusipirkti bent du tris kilogramus ir parsivežti į Lietuvą. Ir savo pažadą ištesėjau.

Paskui mus visus pakvietė į salę už bendro stalo, prie svečių ir festivalio organizatorių prisijungė ir visa Biškeko miesto dramos teatro aktorių trupė bei techninis personalas. Stalas buvo gausus. Tačiau kadangi ant jo nebuvo alkoholinių gėrimų, tai laikas nuo laiko vyriškoji dalyvių pusė eidavo į direktoriaus kabinetą, moterys – prie sekretorės stalo. To fakultatyvinio atsiskyrimo girtuokliavimu nepavadinčiau, tai greičiau buvo apsiuostymas, menininkų pažintuvės, nes didesnė dalis suvažiavusiųjų, vienas kitą čia matė pirmą kartą. O paskui prasidėjo tostai ir kalbos. Daugiausiai buvo šnekama apie Maskvą, Kijevą, Stokholmą, Jaruzalę ir, žinoma, Klaipėdą. Ilgiausiai pokalbis rutuliojosi apie Maskvos Ščiukino vardo aukštąją teatro mokyklą, mat daugiausiai čia susirinkusių režisierių ir aktorių buvo jos auklėtiniai. Aš taip pat. Kalbėjome apie šios mokyklos absolventus, jos koridorius ir sales, dėstytojus, mokyklos veteranus, nepakartojamus pedagogus kurie čia paruošė ne vieną aktorių kartą, jų keistybes ir pasiaukojimą. Žinoma, ir apie intrigas šnekėjome, koks gi teatras be jų? Pokalbio įkarštyje Maskvos teatro režisierius prisipažino kad jis ir jo kursiokai vokdavo režisūros specialybei reikalingus vadovėlius iš Maskvos bibliotekų, o jų dėstytojas tokias savo auklėtinių vagystes vadindavo „šventomis“.

Vakaras būtų užtrukęs iki gilaus vidurnakčio, tačiau buvome mažai miegoję, pavargę, tad greitai susėdome į automobilius. Fantastiškas buvo susiėjimas, dar fantastiškesni kiti sekę po šito. Brangūs, o gal net patys brangiausi vakarai su savo kolegomis ir bendraminčiais. Tokie pasisėdėjimai kainuoja daug brangiau už baldus, mašinas ir namus. Nes jie, kai kuriems, yra tikrasis gyvenimas.

Kitas puslapis
Įdomybės: