Šiaurės Korėja. Vienintelė ir nepakartojama

Šiaurės Korėja. Tokio tipo reikaliukai mane visada traukė ir žavėjo. Kas baisu, kas nesuprantama, kas nepasiekiama, kas gniaužia kvapą, kas mistiška, kas ne taip kaip visur, kur sunku patekti, nuo ko šiurpsta, ko baiminasi arba bent jau ko nesupranta civilizuotas žmogus. Sovietų Sąjunga, Turkmėnistanas, Kuba, Iranas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija, Černobylis, Norilskas, Šalčininkai 1991, Šiaurės Kipras, faterlandas, lengoljerai, S. Kingas, visokie eksklavai ir panašaus plauko nenormalumai man kaip musei medus. Bet nė vienas iš jų neprilygsta dar egzistuojančiam nenormalumui – Šiaurės Korėjai.
Dž. Orvelo knyga „1984“ tapo mano vaizduotės orgazmo sukėlėju. Ją perskaitęs supratau – kad jei fantazijos nepersikels į realų gyvenimą – sprogsiu. Sprogimo pavojus buvo toks realus, kad tokius žaisliukus kaip Kuba ar Padniestrė iškart atmečiau. Pradėkim nuo stipriausio narkotiko – Šiaurės Korėjos. Kodėl nuo stipriausio? Todėl, kad greitai gal tokio stipraus šokiruojančio dalyko išvis nebebus pasaulyje. Kol dar jis stiprus ir veiksmingas, reikia skubėti paimti šią dozę.
Kažką susapnavau naktį, o atsikėlęs paskambinau Vytukui ir pasakiau: „Taupom pinigus ir lekiam į Šiaurės Korėją.“ Užsimiegojęs Vytukas atsakė: “Gerai.“
Nuo to „Gerai“, iki tol, kai pro Šiaurės Korėjos avialinijų „Air Koryo“ lėktuvo TU-204 iliuminatorių pamačiau artėjantį Pchenjaną praėjo apie penkis mėnesius.
Tai buvo derinimo ir bandymo gauti leidimus patekti į šalį darbai. Per tą laikotarpį mirė Didysis Vadas tironas Kim Jong Ilas. Tai tik patvirtino mano norą patekti ten kuo greičiau, kol dar ši šalis egzistuoja tokia kaip dabar, dar nesugriuvusi ir nepaskendusi į chaosą bei pilietinius karus.