Šiaurės Korėja. Paimtas pasas ir apsimetėliai restorane

1 DALIS

Trumpai papasakosiu Šiaurės Korėjos istoriją, kad būtų galima orientuotis, kaip ir kodėl susikūrė ši uždara šalis. 1910 m. Korėją (vientisą šalį) okupavo Japonija. 1945 m. Japonija kapituliavo antrame pasauliniame kare, tuomet Korėja buvo padalinta į dvi įtakos zonas. Šiaurinė – sovietams, Pietinė – JAV.

1948 m. po susijungimo derybų žlugimo susiformavo dvi atskiros valdžios. Šiaurė tapo socialistine Demokratine Liaudies Respublika, o pietinė kapitalistine Respublika. 1950 m. Šiaurės Korėja pradėjo karą (karo muziejuje vietinė gidė teigė, kad karą pradėjo JAV). Ir užėmė praktiškai visą buvusios Korėjos teritoriją (95 proc.), tačiau greitai įsikišo JAV su savo koalicija ir nustūmė Šiaurės Korėjiečius iki pat Kinijos sienos. Tuomet sovietinė draugė Kinija prisijungė prie Š. Korėjos ir atstatė jėgų balansą bei prarastas teritorijas. 1953 m. buvo pasirašytos paliaubos, nubrėžta ir stipriai militarizuota demarkacinė linija. Karas oficialiai nesibaigė iki pat 2018, kuomet susitiko Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderiai ir pasirašė nutraukimą.

Nuo devintojo dešimtmečio Š. Korėja pradėjo branduolinio ginklo programą. Po antrojo pasaulinio karo Š. Korėja buvo netgi ekonomiškai stipresnė už Pietų Korėją. Nuo 1974 m. iki dabar korėjiečiai nemokėjo jokių mokesčių. Vėliau reikalai prastėjo, žlugo Sovietų Sąjunga, ir nebetekus maitintojo, 1995 m. atėjo badmetis. Mirė apie 2-3 mln. Š. Korėjos gyventojų.

Dabar Korėjoje yra 107-ieji metai. Šalis skaičiuoja datą, nuo savo vado gimimo. Šiuo metu Š. Korėja yra vienintelė nekrokratijapasaulyje. Nes po mirties Kim Il Sungas buvo paskelbtas amžinu prezidentu. Naujam vadovui priskirtas didžiojo vado titulas. Kas 5 metus vyksta oficialūs rinkimai. Visuomet yra tik vienas kandidatas. Šalyje draudžiama gimusį sūnų pavadinti didžiojo vado vardu. Jei jau žmogus turėjo tokį vardą, jį buvo privaloma kuo skubiau pakeisti iškart po naujo lyderio išrinkimo. Beje Kim Il Sungas gimė tą pačią dieną, kai nuskendo Titanikas. 1912 m. balandžio 15 d.

Dabar į Šiaurės Korėją galima nuvykti dviem būdais. Keliais lėktuvais iš Kinijos miestų arba traukiniu iš Pekino. Per metus į Š. Korėją atvyksta tik apie 5000 vakariečių turistų (wikipedia). Palyginimui, į Lietuvą atvyksta apie 1,5 mln. turistų per metus. Kiek kalbėjau Tibete su vakariečiais apie Š. Korėją, priežastis paprasta – visi prisiskaito straipsnių ir bijo ten vykti. Ar vertėjo bijoti ir man, sužinosite toliau straipsnyje.

Visada norėjau nuvykti į šią šalį, bet tai padaryti sudėtinga, ji labai uždara. Iki šiol ją aplankė tik iki 50 lietuvių. Internetu nenusipirksi lėktuvo bilietų, negausi vizos. Reikia turėti reikiamus Š. Korėjos įstaigų kontaktus, kad jie viską suorganizuotų. Be to keliauti ten brangu, nes reikia samdytis privalomus gidus, automobilį su vairuotoju. Benzinas taip pat brangus, 2018 m. balandį kainavo 2 Eurus už litrą. Kurą jiems tiekia vieninteliai kinai, apeidami sankcijas. Taip pat 93 proc. visų prekių atkeliauja iš Kinijos. Šią kelionę organizavo patyręs ir žiauriai geras keliautojas Danas Around The World, aplankęs net 170 šalių. 2011 m. kuomet sostinėje beveik nebuvo automobilių, jis ten buvo su žmona ir kūdikiu. Kuomet pamačiau, kad jis vėl planuoja ten vykti, iš karto prisijungiau.

Kelionę pradėjau Pekine. Įsėdau į Air Koryo lėktuvą. Matomai rinktinės palydovės, gražiai besišypsančios su putliais žandukais, maloniai pasodina į vietą. Lėktuve velniškai karšta. Pekine buvo 35 laipsniai karščio, ir kadangi lėktuvas nėra iš naujausių, tai stovėdamas įkaito. Prieš kylant lėktuvui palydovės kabinoje nešioja Pyongiang Times. Kadangi lėktuve vien vakariečiai turistai ir tik keletas vietinių, beveik visi kelia rankas ir nori aukso vertės laikraštuko, tačiau ne visi gauna, laikraščių neužtenka. Skrydis nors ir trumpas, bet nėra lengvas, nes viduje labai karšta. Tačiau vis tiek jaučiu malonų susijaudinimą, juk skrendu ten, kur retas turistas įkelia koją. Mažai visur informacijos, nežinau kas bus. Matau, kaip turistai perdavinėja vienas kitam laikraštį, ir perduoda su tokia atsarga, švelniai, kad neduok Dieve koks kampelis neužlinktų, nes tai bus ypatingas suvenyras. Perskaičiau dalį laikraščio, atrodo, kad visus straipsnius rašytų tas patas asmuo. Visuose straipsniuose aukštinama Š. Korėja, jos technologinis pranašumas. Juokinga, bet skrydžio metu dalino visai neblogus mėsainius – jie irgi nori būti modernūs. Vietiniai Š. Korėjiečiai, kurie skrido lėktuvu, elgėsi labai keistai. Matomai skrido pirmą kartą, ir tik krestelėjus lėktuvui, negalėjo nusėdėti savo vietoje, spurdėjo, akys lakstė į visas puses, gremžė nagais sėdynes. Matosi, kad jei nebūtų išmokyti sutvardyti baimės, tai tikrai būtų garsiai rėkę.

Nusileidus lėktuvui, stovint prie muitinės kirba šiokie tokie šiurpuliukai, galvoje sukasi mintys „o jeigu neįleis“. Oro uoste begalė darbuotojų, dauguma neturi ką veikti ir slampinėja. Stengiasi kažkuo užsiimti, visgi atskrido vienintelis šiandienos lėktuvas. Viskas praeina sklandžiai ir už muitinės su šypsena jau laukia gidė. Kaip manot, ką ji padaro visų pirmiausia? Ogi pasiima mano pasą! Nesinori atiduoti, bet taisyklės yra taisyklės. Man buvo pasakyta, kad pasą atgausiu paskutinę kelionės dieną. O gal ir neatgausiu. Tokioj šaly, būti be paso ir dar kiekvieną akimirką prižiūrimam gidės, toks jausmas, kaip vaikščioti su mama už rankos. Nieko negali padaryti, už tave bus pagalvota ir padaryta.

Phenjanas

Šiandien teks važiuoti 5 valandas iš oro uosto iki kalnų slidinėjimo kurorto. Pakeliui pravažiuojame sostinę Phenjaną. Žinoma, vyksta per geriausius naujausius rajonus, bet vis tiek žiauriai įdomu žiūrėti per langą. Mes esam įpratę prie automobilių gatvėse, o čia jų minimaliai. Korėjoje automobiliai turi skirtingų spalvų registracijos numerius: oranžinius – privatūs automobiliai, mėlynus – diplomatiniai, juodus – kariniai, baltus – viešieji autobusai, žalius – turistiniai autobusai. Dauguma važinėja senais dviračiais arba eina pėstute. Labai daug žmonių atsisuka pažiūrėti į autobusą, dalis jų pamojuoja. Gatvės plačios, masyvios, matosi, kad kiemuose nėra automobilių stovėjimo aikštelių. Seni tramvajai pilni žmonių. Gatvėse išsirikiavę jaunuolių grupės mojuoja vėliavomis. Žmonių veidai, kuriuos aš matau per langą atrodo kažkokie keisti, skiriasi nuo tų rinktinių putlių baltos odos stiuardesių veidų. Vyrų rūbai pagrinde vienodi, išlygintos kelnės ir marškiniai. Pravažiuojame pro didžiausią pasaulyje stadioną, talpinantį net 150,000 žiūrovų. Kelionės pradžioje visada daugiausiai įspūdžių ir klausimų, todėl reikia naudotis proga. Gidžių klausinėju pikantiškų klausimų apie žmonių gyvenimą, rėžimą, gėjus. Nuo atsakymų išsisukinėja. Joms šiek tiek nejauku atsakinėti, nes į jų veidą žiūri mano kamera. Apie vadą neklausiu, nenoriu persistengti pirmą dieną, kad po to neužsivertų.20180811_23365520180811_23370720180811_23373820180811_23375020180812_08024320180812_08024420180812_08024520180812_08533920180812_08534020180812_08534120180812_08534220180812_10154020180812_10403520180812_10405320180812_14064220180812_14065020180812_14144020180812_14144820180812_19410820180812_19410920180812_19411020180812_19411120180812_19431520180813_111430

Sutemus autobusiukas sustoja pertraukėlėje prie mažos parduotuvėlės-kavinės. Iš karto prisistato vietiniai ir ima smagiai žaisti stalo tenisą. Spėkite kas gi šviečia parduotuvėje ant lentynos? Išrikiuoti Lithuania Gold buteliai! Lietuviams sankcijos, matau, negalioja. Reikės paprašyti „Stumbro“, kad už tylą padovanotų dėžę jų produkcijos. Beje, Kim Jong Ilas kasmet sau importuodavo konjako už 763,000 JAV dolerių. Jo oficialus atlyginimas siekė 1500 dolerių.

storyLazyload();