Šiaurės Korėja: tarp vaikystės prisiminimų ir Kunstkameros

Rusijos caras Petras I kažkada Sankt Peterburge įsteigė Kunstkamerą – tai, kas ilgainiui tapo didžiuliu įvairių istorijos ir gamtos nesusipratimų muziejumi. Šiaurės Korėja, tiksliau, Korėjos liaudies demokratinė respublika, arba kaip pataiso anglakalbiai vietiniai gidai – DPRK (su kirčiu ant „p“) yra puikus kitokio tipo Kunstkameros pavyzdys – visa valstybė gyvena pagal keistokus, beveik visam likusiam pasauliui svetimus dėsnius. Tiesa, laikai, kai kelionė į Šiaurės Korėją buvo prilyginama žygdarbiui, atrodo senokai praėję. Visagalė globalizacija (ir tarptautinės sankcijos) padarė savo, todėl egzotikos ar déja vu ištroškę keliautojai, pasiryžę atsisveikinti su bent aštuonetu šimtų eurų, gali pasimėgauti paskutiniu radikalaus komunizmo draustiniu planetoje.



Kelionės į KLDR organizavimas man, pačiam dėliojančiam visas kelionių detales, atrodo tikras pažeminimas – vienintelis būdas ten patekti (nesant diplomatu ar vienu iš lėktuve sutiktų rusų „verslininkų“) – pirkti turą. Turus pardavinėja daugiau nei tuzinas Kinijoje ir D. Britanijoje (gal dar kur nors) veikiančių šalies vyriausybės palaimintų agentūrų. Bet kuriuo atveju, kelionė prasideda Pekine, jos išvakarėse visiems dalyviams susirinkus privalomoje įžanginėje vakarienėje, Š. Korėjos vyriausybei priklausančiame iš daugybės skirtingo dydžio salių sudarytame Hasegawa restorane. Vakarienės metu gauname turistines korteles – žydrus lapelius su mūsų nuotraukomis ir instruktažą apie elgesio pagrindus, nuo besisukančio didžiulio stalo ragaujame tautinio maisto (tikrai nepakanka persivalgyti) ir mėgaujamės šiaurės korėjiečių moteriškų liaudies kolektyvų koncertu (pastarojo nepavyksta išvengti, nors tenka pripažinti, kad meninis lygis tikrai aukštas – kaip ir KLDR matyto cirko).

Pekino oro uoste įvertinu kinų humoro jausmą (nesinori tikėti, kad tai tik šiaip sutapimas): tame pačiame terminale, netgi prie gretimų vartų stovi panašiu metu išvykstantys lėktuvai į Seulą ir į Pchenjaną. Į Seulą –tik savo šviesiai žydra spalva egzotiškas Korean Air Airbusas 330. Į Pchenjaną – mano dideliam nusivylimui –egzotiškos Air Koryo apynaujis taip pat egzotiškasis Tu 204. Rašau „nusivylimui“ nes dar visai neseniai šiuo maršrutu Šiaurės Korėjos nacionalinė aviakompanija skraidino jau beveik visai išnykusiais sovietine keturmotore egzotika Il-62 ar net antikvariniais, šeštame-septintame dešimtmetyje pagamintais pirmosios kartos turbosraigtiniais Il-18. Beje, kaip mane pataisytų bet kuris aviacija bent kiek besidomintis, lėktuvo amžius skaičiuojamas labiau ne metais, o ore praleistomis valandomis ir ciklais – pakilimais ir nusileidimais. Pagal pastaruosius rodiklius Air Koryo antikvariatai yra „naujesni“ už didelę dalį Air Baltic‘o Boeing‘ų. Mus vežanti poros metų senumo SSRS žlugimo metu suprojektuota šio amžiaus pradžios Rusijos aviacijos viltis viduje panaši į tai, nuo ko ji buvo nukopijuoja – Boeing 757. Nustebina tik didžiulės sėdynės ir keleivių gausa – visos apie 200 vietų pasirodo esančios užimtos. Net ir verslo klasėje.



Jau lėktuve išsiskiria trys keleivių kategorijos – chaotiški ir atsipalaidavę turistai daugiausiai iš Vakarų Europos, energingi, triukšmingi kinai ir itin formalūs, susikaupę, vienodai – kostiuminės kelnės ir balti ar melsvi marškiniai (beje – labai kokybiški), papuošti ženkliuku su Kim Ir Seno – kartais su sūnumi, kartais be jo – atvaizdu, apsirengę šiaurės korėjiečiai.

Kelionė Pekinas-Pchenjanas kažkodėl užtrunka ilgiau nei turėtų tęstis apie 800 km skrydis. Apačioje chaotiškai plaukiantys debesys leidžia pamatyti ir to priežastį – nors tiesiausias maršrutas eina virš jūros, tačiau kažkodėl visą laiką skrendame virš žemyno ir dar taip, kad pro dešinės pusės iliuminatorius jūros nesimato. Paslaugios ir gražios Air Koryo stiuardesės atneša turbūt unikalų aviacinį patiekalą: hamburgerius.

Panašu, kad savo pareigas paveldėjusio prezidento iniciatyva įvestas šis naujas šiaurės korėjiečių virtuvės patiekalas prasiskynė kelią iki pat padangės. Hamburgerį papildo obuolių sultys ir alus – pastarasis tikrai geras. Likusios skrydžio dalies nuoboduliui blaškyti galima pasinaudoti lėktuvo sėdynės kišenėje esančiu laimingais veidais, gėlėmis ir dideliais pastatais iliustruotu anglišku leidiniu apie kasdienius džiučės šalies pasiekimus.


Pietūs Air Koryo lėktuve

Pchenjano oro uostas mus pasitinka vasariškų laukų žaluma, vielinių tinklų tvoromis su spygliuotos vielos ritiniais ant viršaus, kitą pakilimo taką remontuojančiais karinėmis uniformomis pasidabinusiais darbininkais ir, nenoriu tuo tikėti – tuščiais elektrinės tvoros izoliatoriais bei keletu atvirų į ryžių laukus vedančių vartelių. Didysis oro uosto terminalas – įspūdingas devintojo dešimtmečio sovietinio modernizmo pavyzdys – yra remontuojamas (pikti liežuviai kalba kad jau ne vienerius metus), todėl Vilniaus oro uoste keleivius vežiojančio garbaus amžiaus sulaukusio vokiško autobuso brolis dvynys mus nuo kažkur toliuose sustojusio lėktuvo atveža iki mažojo terminalo.

Mažasis terminalas – nuostabus funkcionalizmo pavyzdys. Viename, maždaug dvejų mokyklinių sporto salių ploto pastate, viduje dekoruotame žalsvais minimalistiniais vėlyvosios stalininės eklektikos lipdiniais ir abejų jau mirusiųjų didžiųjų vadų portretais, telpa ir neįtikėtinai atviri pasų kontrolės postai (apie keturis), bagažo išdavimo konvejeriai (du), muitinės metalo detektoriai (du) ir kilnojama sienele atskirti išvykimo registracijos stalai (keturi). To gal ir pakaktų oro uostui, iš kurio į dieną įvyksta apie keturis skrydžius (nacionalinio vežėjo reisus į Pekiną, kartais į Vladivostoką ir Kvala Lumpūrą (labai įdomu ir tiek pat ironiška apsilankyti jų interneto svetainėje http://www.airkoryo.com.kp) papildo tik vienintelis kasdienis Air China reisas į Pekiną). Kitą vertus, apie pora šimtų keleivių, atskridusių mūsų reisu, terminalą užpildo pilnai. Įsitaisius ant senovinio bagažo vežimėlio (ant kurio įskaitomi japoniški gamintojo įrašai) ir laukiant kuprinės, pro akis slenka mūsų bendrakeleivių – šiaurės korėjiečių griebiamas bagažas – plokščiaekranių televizorių, kondicionierių, kažkokios kiniškos ir pietų korėjietiškos elektronikos dėžės. Palaukit, o kartais nacionalinė ideologija – džiuče (juche) neteigia kad KLDR gali viską pasigaminti pati? Mano politekonominius debatus su savimi nutraukia muitinės kontrolė – atskirai padėti reikia telefonus, kompiuterius ir fotoaparatus. Oficialiai į šalį negalima įsivežti galingesnių bei 150 mm objektyvų, bet maniškis su 251 mm linzėmis nesusilaukia jokio dėmesio. Lygiai taip pat dėmesio nesusilaukia ir švieži Pietų Korėjos antspaudai mano pase.

Tiesa, turiu nuvilti pseudo-komunistin4s egzotikos mėgėjus - panašu, kad 2015 m. vidurio turistai ir kiti tos šalies večiai nebeteks galimybės mėgautis senojo terminalo jaukumu. Vietoje to, jie bus nukreipiami į naująjį, bent jau vaizdo klipe tikrai gerai atrodantį - https://www.youtube.com/watch?v=YZEI7teQlSA.



Lauke mus pasitinka dulkina nedidelė aikštė, iš kurios, mus, suskaidytus į dvi – anglakalbių ir prancūzakalbių grupes, išveža du apynaujai žali kiniški King Long autobusai. Kiekvienai grupei priskiriami du gidai (mums – dvi gidės), abejoms – vienas rožiniais marškiniais pasidabinęs operatorius su nebe pirmos jaunystės japoniška kamera.



Kelionė prasideda nuo svarbiausio – vizito prie pagrindinio Kim Ir Seno bei Kim Čen Iro paminklo. Vadų svarba kasdieniame gyvenime neatrodo dirbtinė – dar autobuse, arčiau sėdėjusieji pastebėjo ašaras kažką apie Kim Ir Seną pasakojusios jaunesniosios (neturėjusios trisdešimt metų) gidės akyse. Prie paminklo tai pasijaučia dar labiau – laisvai ėjusią mūsų grupę sustabdo civiliais drabužiais apsirengęs apsaugininkas – reikia palaukti kol išeis kita grupė. Prieš surikiuojant keletu eilių ir tvarkingai pavedant plačiu taku į viršų, mums pakankamai įsakmiai pasiūlo įsigyti gėlių, kurias reikės padėti prie vadų paminklo. Pats monumentas atrodo įspūdingai – iš kalvos viršūnės moja gal dvidešimt metrų aukščio auksaspalve bronza spindintis KLDR autorius su savo sūnumi. Sklinda gandai, kad pradžioje paminklas buvo dengtas auksu, tačiau kai KLDR smarkiai remianti Kinija pasiūlė susimąstyti kodėl badaujančioje šalyje (dešimto dešimtmečio vidurys) paminklai dengiami auksu, pastarasis per naktį dingo. Šalia stovi ne mažiau monumentalus tamsiai raudono poliruoto akmens vėliavos bareljefas su tikrai aukšto meninio lygmens kovotojų už komunistinę ateitį skulptūromis. Pasigėrėjus monumentu ir privalomai nusilenkus, panašią procedūrą teko pakartoti dar keletą kartų – dukart po tris kartus abejų vadų mauzoliejuje, dar kartą – pavyzdiniame kolūkyje pakeliui į Nimpo.



Abejų vadų mauzoliejus – didžiulis kompleksas, į kurį atskiru tramvajaus maršrutu nuolat atvyksta tautiniais drabužiai pasipuošusių moterų ir kažkuo panašiu į Kim Ir Seno stiliaus kostiumus apsirengusių vyrų minios (tikrai neperdedu) – nors ir privaloma ekskursijos dalis, tikrai yra vertas atskiro dėmesio. Tiek dėl formos, tiek ir dėl turinio. Privalomas aprangos kodas taikomas ir užsieniečiams – marškiniai ir kostiuminės kelnės vyrams (galima ir moterims, pastarosios dar gali rinktis ir ne per daug atviras sukneles). Jokių šortų ir marškinėlių! Ir tik uždari batai!



Mus surikiuoja voromis po keturis, griežtai prisakę nieko nefotografuoti (kad tai ne visai juokai supratau pamatęs su kokiu siaubu akyse gidė puolė prie manęs, kai rūbininkė jai parodė, kad slapčiomis rūbinėje padariau porą nuotraukų) bei netriukšmauti ir nuveda ir dengta galerija. Dengta galerija netrukus nusileidžia po žeme, kur atsiduriame rūbinėje. Rūbinėje – du koridoriai – kol vietos piliečiai spaudžiasi kairiajame laukdami savo eilės, mes gan laisvai žvalgomės po dešinįjį. Eismo koordinatorė duoda ženklą ir mes kylam eskalatoriumi į viršų, praeiname itin jautriai sukalibruotus metalo detektorius ir pradedam savo kelionę ilgiais koridoriais. Koridorius – iš esmės tik ilgas kelias iki mauzoliejaus, apstatytas sienomis ir stogu. Pro langus matosi gražus parkas (gerai prižiūrėtų parkų turistams rodomoje šalies dalyje tikrai daug), ant sienų – vadų gyvenimo scenos pramaišiui su kondicionieriais, po kojomis – bėgantys takeliai. Įdomioji dalis tame, kad mauzoliejaus komplekse nei ant bėgančių takelių nei ant kondicionierių nėra nei vieno firmos gamintojos ženklo. Mitsubishi ir Samsung (ne muziejuje neslepiami) – japonų imperialistų ir JAV imperialistų liokajų (gana tipiniai epitetai jų kilmės šalims) pavadinimai nedera su džiučės ideologų rimtimi?

Abu vadai ilsisi atskirose patalpose. Kiekviena – gerų ketverto mokyklinių sporto salių dydžio ir poros aukščio. Tamsaus poliruoto akmens sienos ir grindys, blausus tamsiai raudonas apšvietimas, vėsa ir geltonai apšviestas stiklinis sarkofagas centre. Protokolas reikalauja, kad visi lankytojai, apeidami sarkofagą grupėmis po keturis, nusilenktų vadams – prie kojų, iš karės ir iš dešinės. O štai ties galva – nereikia. Apėjus abu vadus – muziejus – keletas didžiulių patalpų, kuriose sudėtos dovanos šiems naujųjų laikų faraonams. Dovanos įvairiausios – pradedant šarvuotu geležinkelio vagonu ir milžinišku Eurazijos žemėlapiu ant sienos, rodančiu, kur juo lėktuvų bijojęs amžinasis prezidentas buvo nuvažiavęs, kateriu, uniformomis, įvairių pasaulio šalių ir dar įvairesnių organizacijų ordinais ir medaliais ir baigiant asmeniniais vadų daiktais ir, ko gero, unikaliu (vieninteliu keraminiu) eksponatu – Šilalės rajono savivaldybės moliniu medaliu su D. Poškos baubliais. Po pastaruoju ne mažiau intriguojantis tekstas – kažkas apie poetą Šilalę ir Lithuanian SSR su 1990 gegužės mėnesio data. Taip ir neradau atsakymo į klausimą ar čia kas gerai pajuokavo, ar kai kas kitas tiesiog nesuprato.



Kadangi kelionė „all inclusive“ (kitokio varianto šiaip ar taip nėra), tai ir viešbutis atitinkamas – dvibokštis 5 žvaigždučių 143 metrų ir 43 aukštų aukščio Koryo hotel. Jo holas tikrai atitinka šią pretenziją – didžiulės erdvės, tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai, stiklai, marmurai ir vitražai, o kaip paskui paaiškėja – ir, gan ironiškai – į kairę nuo įėjimo esanti sava alaus darykla. Gidė surenka mūsų pasus ir jau po keleto minučių pradeda dalinti raktus. Kambariai kiek mažiau atitinka 5* standartą, nebent savo dydžiu: koridoriukas, kažkokia tambūro patalpa su už mane aukštesniu veidrodžiu, niša-lodžija su vaizdu pro langą pasigėrėti kviečiančiais mano vaikystėje populiaraus (vienintelio tada prieinamo) stiliaus foteliais ir dvivietis miegamasis, apstatytas priešpaskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio baldais, įskaitant siauras vienvietes lovas. Déja vu įspūdį sustiprina ir antklodės – balti užvalkalai su rombo formos plyšiu viduryje – visai kaip pas mus prieš geras tris dešimties metų. Prisiminimų seka nutraukia televizorius – šiuolaikiškas, japoniškas, kuriame randame apie dešimtį kanalų. Be vietinės nacionalinės rodoma dar apie dešimt užsienio kanalų – Al Jazeera, BBC ir kas įdomiausia – net du rusiški – RTR Planeta ir RT. Beje – CNN nėra. Prie lovos stovi senoviška japoniška radijo taško spintelė, kurią reguliuojant vis vieną nepasigirsta jokio garso. Gal ir neblogas būdas suderinti audio sistemą su pasiklausymo įranga? Kiek vėliau išgirstame gandą, kad pasiklausymo įranga visgi yra kiekviename numeryje, tačiau praktiškai nenaudojama. Ką gi, deramai papildome vietinę fonoteką pletkų ir juokelių rinkiniu.

Penkių žvaigždučių kelionės jausmas nebelydi ir restorane: net ir kokiame nors biurokratų paklausos išpaikintame Briuselyje sunku save įtikinti, kad iš kiaušinienės, poros rūšių dribsnių, keleto mėsos gabaliukų ir daržovių salotų pasirinkimo sudaryti kontinentiniai pusryčiai gali būti pakankami 4* viešbučiui. Pusė grupės turėjo smagaus juoko, kai kažkas paprašė antros čia pat kepamos kiaušinienės porcijos. Ir negavo, nes vienas valgančiuosius prižiūrinčių vadybininkų informavo, kad savo porciją pusryčiautojas jau suvalgė. Tiesa, pietūs ir vakarienės buvo gerokai gausesni ir skanesni.



Vaizdai pro dvejus, senokai iš išorės valytus viešbučio numerio langus ne itin įkvepia – pasistengus galima įžiūrėti centrinę geležinkelio stotį, apsuptą Vilniaus Fabijoniškių monolitų architektūros grožiui nenusileidžiančių, tačiau aukščiu bent dvigubai lenkiančių gyvenamųjų namų, vienas kurių, beveik viešbučio kieme atrodo vis dar statomas, tiesa, be jokio krano. Monumentalią architektūrą papildo į skruzdėlių voras panašių vietinių (vyrų, moterys rengiasi gerokai spalvingiau) judėjimas, retkarčiais sutrikdomas vienišo seno, raudonai balto čekoslovakiško tramvajaus (panašių, tik jau gražiai perdažytų dar galima rasti Rygoje). Naktį šis įspūdingas vaizdas įgauna papildomo žavesio, romantiškai ir paslaptingai apšviestas tokio pat kiekio šviestuvų ir šviesų languose, kiek pavyktų rasti vidutiniame Lietuvos kaime. Naktinė miesto panorama iš kairiojo bokšto keturiasdešimt kelintame aukšte esančio restorano su besisukančia platforma ne kažin kuo papildo vaizdą iš kambario, todėl įspūdžius pildyti tenka gandais ir mėginimais nugirdyti gides.

Kitas puslapis