Septynios dienos Tenerifės vulkano pašonėje

Aš tarsi ir pavėlavau įšokti į traukinį, t.y. tik neseniai atsiradau "Mytripsuose", o visokių kelionių istorijų turiu daug. Dabar belieka tik sukelti senus pasakojimus, arba.... arba nieko nesukelti:) Tenerifėje man patiko labai, o va istorijos apie ją kaip tik ir neturiu, nesiklijavo kažkodėl. Bet turiu daug tikrai gražių nuotraukų, kurios vertos, kad jas pamatytų kiti. Ir dar Tenerifė padovanojo pažintį su nuostabia šeima iš Širvintų, čia sutikome patį šauniausią gidą Mindaugą, Teidės papėdėje šventėme Velykas - tai įspūdžiai, kurie tikrai išliks visam gyvenimui..
Tos suaugusiųjų atostogos toks keistas dalykas: keltis anksčiausiai ryte, neišsimiegoti, pavargti, belstis nežinia kur. Sėdžiu lėktuve ir vienintelis jausmas ir noras – miegoti, miegoti! O jei suskaičiuočiau, kiek kelionėms išleista pinigų... Bet juk negaliu be to gyventi. O grįžus namo tarsi apšvietė mane kažkas, staiga labai aiškiai supratau, kodėl aš turiu taip klajoti po pasaulį. Kiekvienas savaip ieško užsimiršimo. Gal tokie žmonės yra paprasčiausiai silpni ir jie negali ar nenori susitaikyti su nykia, rutiniška, kasdieniška realybe, todėl jie bėga nuo jos kaip kas išmano ir atsiribodami susikuria savo pasaulį: pasineria į kūrybą, kopia į kalnus, tampa religiniais fanatikais, svaiginasi alkoholiu, narkotikais, mano atveju – gyvena nuo vienos kelionės iki kitos. Iki ši
Lėktuve sūnus bandė suskaičiuoti, kelinta tai jo tolima kelionė, neskaitant keliavimų po Lietuvą: septinta? Nieko sau! Kaip jo metams tai tikrai nemažai. Ir nuostabu yra tai, kad visas jas prisimena, nepainioja, gali valandomis žiūrėti nuotraukas. Dar vienas užsikrėtęs ta bacila...
Tenerifė bus tolimiausias kol kas mano pasiektas taškas. Vien skrydis trunka šešias su puse valandos, grįžtant lėktuve praleidome virš septynių valandų, nes buvo papildomas nusileidimas Gran Kanarijoje. Apie Kanarų salas žinojau tik tiek, kad tai Ispanijai priklausantys žemės lopinėliai kažkur Atlanto vandenyne nepertoliausiai nuo Afrikos krantų. Aš jau pakankamai atspari liaupsėms ir šūkčiojimams, kuriais trykšte trykšta turistiniai katalogai, todėl labai kažko ypatingo nesitikėjau. Galvojau, dar vienas pietų kraštas, išdegęs, išdžiūvęs. Kokia laimė – aš apsirikau, klydau!

Mano kelionių įspūdžiai pamažu tampa kažkokiais knaisiojimaisis tamsiuose savo sielos užkaboriuose. Geriau surašysiu viską, ką tik prisimenu apie Kanarus. Taigi, Kanarų salos, tiksliau Kanarų archipelagas, tai septynios pagrindinės vulkaninės kilmės salos, septyni skirtingi pasauliai:
Tenerifė;
masyvi, apvalios formos, kalnuota Gran Kanarija;
plokščia ir itin nederlinga, arčiausiai Sacharos esanti Fuerteventura;
nedidelė apvali salelė netoli nuo Tenerifės, pati žaliausia archipelago sala La Gomera; į ją iš Tenerifės keltu plaukėme apie 40 minučių; beje, La Gomeros sostinėje San Sebastijane, prieš plaukdamas į Ameriką, savo laivo remontuoti buvo sustojęs Kristupas Kolumbas;
Kalnuota, pati drėgniausia ir miškingiausia La Palma;
pati mažiausia, labiausiai nutolusi ir mažiausiai žinoma El Hieras ir Lanzarotė, unikali veikiančių ugnikalnių sala, kurios teritorijoje tų ugnikalnių kūgių yra net 32! O salos urvuose galima pamatyti gamtos stebuklą – baltuosius krabus. Iš Tenerifės į Lanzarotę skraidina lėktuvas, bet mums pritrūko ir laiko, ir pinigų ten nukakti.
Yra dar kelios mažytės salelės, iš kurių gyvenama tik viena. Manoma, kad salų pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „canis“ – šuo, nes į salas užklydę romėnai pirmiausia išvydo didelius ir piktus laukinius šunis. Dėl savo šilto subtropinio klimato, salos vadinamos amžino pavasario salomis ir turistinis sezonas čia trunka be pertraukų, poilsiautojai plūsta ištisus metus. Temperatūra svyruoja + - 6° C ir vidutinė oro temperatūra visus metus yra apie + 22° C.
Skaitoma, kad geografine prasme salos yra jaunos, jos susiformavo tik... prieš maždaug 30 milijonų metų, o Lanzarotėje iki šiol dar tebevyksta vulkaniniai bruzdėjimai.

Pati didžiausia iš septynių salų – Tenerifė. Ji taip pat yra dešimtoji pagal dydį sala pasaulyje, joje gyvena virš 800 tūkstančių gyventojų, o per metus ją aplanko apie penki milijonai turistų. Salos viduryje stūkso aktyvus ugnikalnis su aukščiausia ne tik Kanarų salų, bet ir visos Ispanijos viršukalne Teide.
Nedidelė salelė, neturinti pramonės, jokių ypatingų gamtinių išteklių, gal tik išskyrus statyboms naudojamą ugnikalnio lavą, o klesti taip, kad tik pavydėti galima. Aš jau kokie penki metai važinėju į musulmonų šalis: Turkija, Egiptas, ir ne po vieną kartą, Tunisas, todėl pamiršau, kad pasaulis gali būti turtingas, žėrintis. Pora dienų man ilsėjosi ir džiaugėsi akys: švaru, taip švaru visur, ir centre, ir pakraščiuose, prabangūs viešbučiai, blizgantys automobiliai, fontanai, vešli žaluma, palmės, gėlės, linksmi, besijuokiantys, triukšmingi, tokie gražūs žmonės. O vairavimo kultūra, paslaugumas ir taisyklių laikymasis koks! Mašinos stoja prie perėjos, pėsčiajam dar net neprisiartinus prie jos.
Saloje - laisva ekonominė zona, tik 5 proc. PVM, benzinas nekainuoja ir euro, apie 0,75-09 euro cento, dyzelis iš viso pigus, kas yra mokestis už šildymą jie nežino.
Žmonės čia verčiasi turizmu ir subtropinių vaisių auginimu. Todėl visur viskas pritaikyta turistui ir apie jį pagalvota. Nemokamai kursuojantys spalvingi autobusai, vežantys į pagrindinius kurorto parkus (pas mus nemokamai veža tik į monstrą Maximą; beje, jau ką turim, tai turim, savo prekybos centrais galime girtis. Tenerifės parduotuvėlėms iki mūsiškių toli, ir nesvarbu, kad ten, pavyzdžiui, paprastą fotoaparatą mėgėjui gali nusipirkti už 22 eurus); „twin ticket“ bilietai: jei perki tokį paketą į du parkus, bilietas jau kainuoja pigiau; įeinant į vieną iš tokių „sudubliuotų“ parkų, gali nesirūpinti, jog likusią bilieto dalį pamesi ir į antrą parką jau gali nepakliūti. Prie įėjimo paimamas piršto antspaudas ir einant bet kurią dieną, į kitoje salos pusėje, už poros šimtų kilometrų esantį parką, užtenka tik vėl prispausti savo pirštą.
Pirkome bilietą į teatrą ir kasininkė sūnui iš savo rankinuko ištraukė pora saldainiukų. Teatre kiekvienas žiūrovas buvo palydėtas į jo vietą. Nespėjo dar sūneliss baigti skųstis, kad jis nieko nematys, nes labai aukštos krėslų sėdynės, kaip jam atnešė storą minkštą specialią pagalvę. Mūsų Operos ir baleto teatre vaikai arba stovi, arba sėdi tėvams ant kelių, arba tikrai nieko nemato. Siamo vandens parke gelbėtojai ne stovi kaip statulos, niūriais veidais, visus baugindami, ne, jie mato kiekvieną, ypač vaiką, pasijuokia, padrąsina, pačius mažiausius lėliukus nučiuožina nuo miniatiūrinių vandens kalniukų.
Kas salose uždrausta – skubėti. Jie gyvena ir dirba atsipūtę ir šitie kultūriniai pamatai tikrai nepajudinami. Štai, pavyzdžiui, pas mus, kiekvienas tūlas verslininkas išsinertų iš kailio dėl papildomo lito, keltųsi naktį, plušėtų ir per karštį, ir per šaltį. Tenerifėje labai norėjome išsinuomoti mašiną ir prašėme, kad ją atvarytų mums kiek įmanoma anksčiau iš ryto, kad spėtume apvažiuoti tai, ką buvome suplanavę. Bet gi ne, be 10 valandos niekaip, o dar žinant jų požiūrį į punktualumą...
Arba kol įsičekinom į viešbutį praėjo tikrai pora valandų. Išskrendant įregistruoti bagažą irgi užtruko nerealiai ilgai. Mus tai nervina, bet tai mūsų problemos.
Aš vis lyginu... Gera buvo važinėti po arabų šalis, tada grįžus namo įvertindavai savo šalį: kaip vis tiktai mes patogiai gyvename savo mažoj žalioj šalelėj.
Žmonės salose gyvena laisvai ir ramiai, salos gražiai dalinasi politine vadžia: keturis metus Kanarų salų sostinė būna Tenerifės sostinėje Santa Kruze, o kitus keturis metus – Gran Kanarijos sostinėje Las Palme. Ir mintys apie atsiskyrimus (nuo Ispanijos, tarkim), nepriklausomybes jų nekankina. Nors Ispanijai salos priklauso tik politiškai, geografiškai – jos daugiau yra Afrikos dalis. Nuo Ispanijos jas skiria 1500 kilometrų, iki Afrikos krantų – apie 500.
Toliau man nebesirašė, niekaip. Geriau sukelsiu nuotraukas, jos daug daugiau papasakos apie Tenerifę, nei bet kokie žodžiai.

storyLazyload();