Čekija: Senoji Europa su gurmanišku prieskoniu ( I dalis )

Pagaliau...... išlaukta, išsvajota kelionė,,, šį kartą po senąją Europą ..... Kas serga kelionių liga, tas puikiai supras, kaip sunku praleisti daugiau nei metus be ilgesnio pasižvalgymo po pasaulį, be naujų potyrių ir atradimų.

Šį kartą vėlgi suplanuota, padėliota su atsarginiais variantais, jeigu nelepintų oras. Mūsų šešiaviečio ( tiksliau septynviečio, bet tokį kelią važiuoti septyniems nėra patogu) komanda šį kartą formavosi ilgokai ir sunkiai, tačiau jau jai susirinkus staiga atsirado dar norinčių, bet, deja- automobilio talpos galimybės ribotos, vietos užsakytos, tad, gal kitą kartą ...... Taigi komanda- penkios moterytės ir tik vienas vyrukas. Smagumėlis.

Pirmasis užsibrėžtas tikslas - Čekijos šiaurė, vėliau Bavarija, Austrija ir .... planuose Italija. Deja, ten nenuvykome dėl labai konkrečių aplinkybių, bet apie viską vėliau.
Išlėkėme iš Vilniaus sekmadienį 4 ryte ( nemėgstam varinėti per Lenkiją nakties metu). Lietuva, tarsi nenorėdama paleisti, palydi tokiu tirštu rūku, kad nieko nesimato už poros metrų. Vairuoju ir baruosi su rūku, kad jis greičiau pakiltų. Galvojau, kad Varšuvą dėl to rūko pasieksime vėliau, bet viskas vyko pagal planą.

Dėl intensyvių kelių remono darbų rinkomės ilgesnį, bet teisingą kelio variantą, kuris leido važiuoti be sustojimų ir nereikalingų kamščių. Nuo Varšuvos sukame link Poznanės, toliau link Konino, o nuo jo žemyn link Vroclavo. Stojame pietauti pakeliui prie kavinukės su lėktuvu.



Porcijos tooookios, kad tenka maisto dalį pasiimti su savim.







Pirmosios trys nakvynės su pusryčiais Čekijoje Teplice nad Metuji pensione „ Na Vysluni“. Tenka trumpai pasiblaškyti ieškant nakvynės vietos, nes šį kartą važiuojam be GPS, tačiau privalumas tas, kad galva dirba atsakančiai, o ne automatiškai pagal komandas sukioji baronką ir paskui negali pakartoti savarankiškai nuvažiuoto kelio.Pasiklausti kelio sudėtinga, nes angliškai sutikti vietiniai nekalba nė bū, nė me - pagelbėja sutiktas elegantiškas senukas.



Pensioną vertinčiau trejetui su pliusu. Pusryčiai skurdoki- kažkaip pripratę prie gausesnių pusryčių Čekijoje, kavos tik pavadinimas- tiesiog kažkoks kavos miltelių marmalas, gausiai praskiestas pienu ir jeigu neateini vienas pirmųjų, dar ir pravėsęs. Tad kavą nešdavomės savo ir prašydavom karšto vandens. Nešildomas gyvatukas irgi ne kokia naujiena, nes šiame regione pakankamai drėgna ir grįžus vis norisi ką nors pasidžiovinti. O ir surauktas senosios šeimininkės veidas ne kaip nuteikdavo. Vėliau paaiškėjo - pasirodo, mes nepersiaudavom koridoriuje atžlegėję iš lauko batų į šlepetes.Tad vieną rytą ramioji mūsų komandos siela išsiaiškinusi nepasitenkinimo priežastį- atsiprašė už visą Lietuvą. Strategiškai vieta gera, nes lankomi objektai vos už kelių kilometrų, pasiekiami pėsčiomis ar traukinuku.

Ryte žemais debesimis apsitraukęs dangus nežada nieko gero, todėl atidedame pasivaikščiojimus po greta esančius kalnus ir mauname į Čekijos rojų. Ten nors ir apsiniaukę, bet nelyja. Tik pajudėjus pradeda lynoti, tad skubame dingti iš šio lietingo regiono. Šimtą km važiuojame vos ne dvi valandas regioniniais keliais- nepalėksi nė už ką, o ir išlindę visokie vietiniai žemės ūkio transportai tikrai nepaspartina važiavimo. Ir tie mikroskopiniai kelių ženklai nedidelėse gyvenvietėse verčia stabtelėti, nes važiuojant gana sunku įžiūrėti miestelių pavadinimus.

Trumpam pailsėti stabtelim Trutnov miestelio centrinėje aikštėje,



pakeliui iš tolo pasigrožim Trosky pilies griuvėsiais ( čekų rojaus simboliu)



ir šauname toliau iki Turnov. Miestas įkurtas 13a., garsėjantis stiklo ir keramikos gaminiais.



Čia kiek pasižvalgome, nusiperkam vietinių dešrelių vakariniam griliui, Gruškos ir sukame link Mala Skala. Daugybė maršrutų ir pėstiesiems , ir dviratininkams. Planuose buvo ir Mala, ir Hruba skaly, kelios pilys ir t.t., tačiau realybėje supranti, kad per vieną kartą daugiau dviejų objektų pažiūrėti praktiškai neįmanoma. Reiktų pasilikti kelioms dienoms ir po truputį viską ramiai aplankyti.

Pervažiuojame tiltą ir automobilį pasistatome nemokamai netoli vietinio TIC, kuris taip ir neatidaro durų, nors pietūs jau seniai pasibaigę.
Už upės ant kalno matosi pilaitė ir aukštai ant kalno apžvalgos tiltelis.





Patraukiame per tiltą jų pusėn. Upė drumzlinai ruda , vanduo pakilęs -juk ką tik prašniokštė gausios liūtys. Rodyklės šalia picerijos rodo Panteoną . Mišku kylame aukštyn iki Vranov pilies griuvėsių ( bilietas 35 Kč, duodami aprašymai).

Vranov pilis dabar geriau žinoma kaip Panteonas, įsikūrusi ant stačios uolos. Tai viena sudėtingiausių akmeninių pilių Čekijoje, įkurtą 15 a. gotų. 19 a. ji buvo renovuota į Panteoną , atminti to laiko žmones ir įvykius
Smagu karstytis pilies griuvėsiais, kur reikia ir gerokai palaipioti laipteliais, ir pratapnoti uolos pakraščiu, paspėlioti kaip čia kas buvo įrengta, pasižvalgyti pro sargybinių langelius ir maisto rūsius. Viską apžiūrėję, leidžiamės žemyn, sukame takeliu tolyn pro uolas, kur norintys gali užsikabaroti ant apžvalgos tiltelio nuo kurio atsiveria nuostabi panorama. Laikas lekia nepastebimai.











Nusileidus dar neskubame link namų . Maniškis „Štirlicas“ beplanuojant kelionę rado netoliese esančią „Svijany“ alaus gamyklą. Leidžiamės link Turnov, sukame į 10 kelią ir už kelių km nusukame į Svijany miestelį. Prie gamyklos nemažas restoranėlis, kur puikiai papietaujame ir paragaujame vietinio alaus. Puikus alus, ypač tamsusis, tokio skanaus dar neteko kitur ragauti. Pirmi pietūs Čekijoje, tad man šventas reikalas, užsisakyti smažony syr ( keptas sūris). Vairuotojas irgi nelieka nuskriaustas- čia alus įpilamas ir išsinešimui. Smagu žiūrėt kaip du pilvoti dėdulės šnekasi tarp savęs tik vienas čekiškai, o kitas lietuviškai apie alų.









Atgal važiuojant renkamės kiek ilgesnį kelią per Jičin, bet nulekiam su vėjeliu. Grįžtame jau sutemus, tačiau pagrilinti dešrelių užgeriant Svijanyj alumi arba Gruška ,tiesiog privaloma.

Sekanti diena išaušta saulėta ir šilta. Kraunamos kuprinaitės ant pečių ir traukiame link Teplicke skaly. Kelias nevarginantis, pora kilometrų iki vietos pasigrožint vietinių visiškai šalia namų surinktais raudonikiais.



Su bilietu įsigytu lankyti Teplicke skaly ( 60 Kč), galima aplankyti ir Ardšpadus.

Vienas malonumas maknoti per šį uolų parką, besigrožint supančiomis uolomis. Keliukas nėra visai lengvas, tenka ir palaipioti, ir stebėti, kad už šaknų neužkliūtum, tačiau iš esmės nesudėtingas. Smagu žvalgytis į visokių formų olas ir ieškoti pagal pavadinimus įvariausių gyvūnų ir daiktų. Juk tai milžino Krokonošo gyvenamoji vieta, tad ir daiktai atitinkamo dydžio. Netingintiems galima užsikabaroti geležiniais laipteliais iki buvusios tvirtovės griuvėsių – ką viena mūsų komandos draugė ir padaro.









Visus sužavi uolų kanjonas - Sibiras, dvelkiantis šalčiu. Kaip gera paskui išlįsti į saulutės nutviekstą mišką.



Neskubėdami nueiname iki galo ir grįžtame tuo pačiu taku beveik iki įėjimo. Tenka pastebėti keistą dalyką tiek čia, tiek anksčiau lankytoje vietoje- niekur nėra nė žymės kokios nors vietelės gamtiniams reikalams atlikti. Kelias tikrai nėra trumpas, ypač lankant abu parkus, aplink uolos, pilna tokių pat žiūrinėtojų, tad su tais dalykais problematiška. Netoli įėjimo įrengtoje pavėsinėje pasistipriname, sukame į kitą takelį ir traukiame į Ardšpadus. Čia ir prasideda linksmoji kelionės dalis. Keliukas ne iš lengvųjų –šakos, didelės šaknys, laipteliai aukštyn ir žemyn. Atrodo, jau jau pakilai ir viskas, o paėjus paaiškėja, kad reikės dar tiek pat vėl leistis žemyn medinėmis kopėtėlėmis. Perėja per pelkę, prasidėjusi mediniais rąstiniais takeliais pasibaigia iš poros lentų suklotais takeliais. Jeigu kas nors eitų priešais, neaišku kaip reikėtų prasilenkti. Prieš mane einanti draugės mama šįkart apsiavė, nors ir patogius, bet įspiriamus batus, tad einant rąstiniais tilteliais arba leidžiantis laipteliais kas porą minučių vis girdžiu gražų lietuvišką išsireiškimą.








Laipiojam aukštyn žemyn, kol pasiekiam nedidelį ežeriuką. Vanduo ledinis, bet taip gera pabraidžioti ir atsigaivinti.

Smagu žiūrėt kaip kartu su tėvais šitais takais keliauja ir maži vaikučiai. Kūdikėliai nešami nešyklėse, o mažieji kelių metų piliečiai, kaip viščiukai tvarkingai traukia kojon kojon kartu su tėvais visą kelią. Dar pora pakilimų bei nusileidimų ir patenkama į Ardšpadus. Čia keliukai jau vienas malonumas- platūs, lygūs, jokių šaknų po kojomis- tiesiog vaikščiok po kalnų parką, ieškok uolų pagal pavadinimus ir gėrėkis. Džiaugiamės, kad pradėjome nuo sudėtingesnės trasos ir baigėme lengvąja.







Tik išėjus sukrentame šalia esančioje kavinaitėje atsigaivinti. Kojos net skamba nuo vaikščiojimo – juk sukarta apie 10 km, todėl į miestelį grįžtame traukiniu (bilieto kaina 11 Kč). Smagumėlis, bilietų patikrinti į vagoną ateina tikrų tikriausia konduktorė.





Lipame miestelio centre ir traukiame užkąsti į vietinį restoranėlį netoli mūsų pensiono. Kas česnakinės sriubos, kas kitokių valgymų. Tačiau iš visų geriausias- Teplicke skaly kepsniukas- ir išvaizda, ir skoniu.
Mėsytė paslėpta po sūriniu užpilu- tai kalnas, garnyrui bulviniai blynukai – uolos ir akmenys, nemažai padažo- ežeriukas - viena atrakcija, o ne patiekalas.





Jaunutė padavėja laksto po restoranėlį basomis.
Aptingę šliaužiame link pensiono ilsėtis. Ryt laukia netrumpas kelias į Bavariją ......


Bus daugiau ...... :)

Booking.coms
storyLazyload();