Savarankiškai po Vietnamą. 1 dalis

Šis dienoraštis yra apie Vietnamą - apie tai ką mes, Algina ir Rokas, patyrėme: ką matėme ir jautėme, ką išgyvenome, ir kaip mėnesį klajojome po Vietnamą. Kodėl Vietnamas? Nes aš norėjau į Indiją, na o Rokas “galbūt” į Vietnamą. Tad atėjus vienai progai, o man nesugalvojus ką padvanoti, man ir caktelėjo galvoje:” O kodėl visgi ne Vietnamas?”. Tą vakarą ant stalo gulėjo naujas, šviežiai kvepiantis ir šventiškai supakuotas Rough Gide kelionių gidas po Vietnamą. Sprendimas priimtas, pavasarį iškeliaujame!
Artėjant kelionei, visų mūsų aplinkos žmonių esminis klausimas, kuris ilgai kamavo ir mus pačius, buvo: “ Na kaip, ar jau susiplanavot maršrutą?”. Mūsų būdas toks, kad daugumą dalykų atidedame paskutinei dienai. Nors nemeluosiu, ką jau čia dienai? Atidedame viską paskutinei minutei- taip atsitiko ir šįkart. Bet vienu dalyku buvome priversti pasirūpinti gerokai iš anksto - skiepai nuo hepatito A+B, difterijos bei stabligės.

2015 m. kovo 26d.

Šiandien mūsų kelionė prasideda. Ilgai laukta, tačiau mažai planuota. Iš Lietuvos išskridome 10:30 be jokių nesklandumų, tačiau su vienu netikėtumu - ganėtinai mažomis kuprinėmis, viena svėrė 13kg, kita tik 5kg (čia jau ne mano “princesiškas” pageidavimas, čia mano ir gydytojo susitarimas - mano keliamas svoris turi apsiriboti ne daugiau 5kg ir kelionės metu jokių ekstremalių pramogų, kurių metu galėčiau kristi). Skrydis į Maskvą. Skrydis kaip skrydis, nėra ką apie jį pasakoti, pakilome ir jau leidžiames. Ir laukimas, 6 valandos atrodo kas čia tokio? Bet Maskvos oro uoste šis laikas tai jau šis tas. Veikti nėra kas, kainos kaip ir visuose oro uostose didelės, išeiti negali, tai ir stūmėme laiką kaip tik įmanydami. Atėjus check in’o metui, nuliūdome - skrydis atidedamas valandai. Dar viena valanda buko žiūrėjimo į skubančius žmones. Tačiau įlipus į lėktuvą džiaugsmas buvo dvigubas- mes galų gale skrendame į Hanojų.
Hanojaus padangės mus pasitiko kelių sluoksnių debesimis, be menkiausios galimybės bent akimirkai pasirodyti retai kada matomai Hanojaus viešniai- saulei.

kovo 27d.

Ši diena apie Hanojų- milijoninį miestą, kuriame verda visiškai kitoks gyvenimas, nei esu kada regėjusi. Apie miestą, kurio gamta atrodo kitaip, bet ne dėl to, kad čia auga palmės, mane labiausia čia stebina žolė. Daugelis gali pagalvoti:” Juk žolė auga visur, kaip ji gali stebinti?”. Ji čia kitokia, pilkame miesto fone ji šviečia sodria žalia spalva, kad net kyla noras pakelti galvą aukštai į dangų ir įsitikinti ar tikrai nešviečia saulė. Žmonės čia nesislepia nuo nesamos saulės, bet dirbdami žemės ūkio darbus, prekiaudami turguose, arba visiškai be priežasties slepiasi po plačiakraštėm skrybėlėm pagamintom iš palmių lapų. Ir mano nuostabai šios skrybelės nėra marketinginis triukas, kaip kad rodomas tuščias bežmonis Halong Bay’us. Tai yra šios šalies darbo liaudies netasiejama aprangos dalis.
Tai buvo mūsų pirmieji įspūdžiai atsidūrus šiame mieste, tačiau kuo gylyn nersim, tuo darysis įdomiau ir mes tai žinome. Kodėl? Nes tiesiog yra nuojauta.
Na, o kadangi mūsų kelionės pradžia numatyta Sapa regione, iškarto oro uoste ir nusipirkome čekį, kurį reikės traukinių stotyje išsikeisti į bilietą, kuris vėliau mus privertė nueiti kryžiaus kelius, tačiau pardavėjas tai nujausdamas, tik dėl visa ko nusprendė palikti savo asmeninį numerį, ant čekio kampučio :”If you have problems, call”.
Išėję iš oro uosto ėmėme ieškoti transporto iki centro. Taksi? Per brangu. Autobusas? Vienas Dievas težino kada. Mikroautobusas? Idealu, tereikia sulaukti dar 6 žmonių. Kas tie 6 žmonės, kai išeinančių šimtai? Bet vairuotojas pasirodo esąs tinginys, kuriam pasimetę turistai, akivaizdžiai ieškantys kaip nusigauti iki centro, nėra grobis. Jis šneka angliškai, bet šalia stovinčius žmones ignoruoja. Praėjus pusvalandžiui mūsų kantrybė trūko - ėmėmes iniciatyvos ir surinkome visą ekipažą. Pajudėjome, galų gale.
Atsidūrę tūkstančių motociklų ir kiek mažesnio kiekio automobilių jūroje, pajaučiame čią tvyrantį chaosą, tačiau turintį labai aiškias taisykles, kurias suprasime ir perprasime kiek vėliau. Ryžtis pereiti gatvę, kuomet ši srauni upė teka visu pajėgumu atrodo labai sudėtinga, bent jau pirmus kartus. Tačiau paaiškinimas paprastas- šioje upėje tu esi akmuo, kurį srovė apeina iš visų pusių. Tad tiesiog užtikrintai žengi į priekį, nė minutės nedvejoji, net jei matai lekiantį į tave motociklą, vairuotojas mato, jis apvažiuos, gali būti tuo tikras. Tačiau su autobusais bei didesnėmis mašinomis geriau nežaisti, esi už juos gerokai mažesnis, tad galima sakyti tu neegzistuoji. Čia ir yra pirmoji taisyklė - esi lygus panašioje dydžio kategorijoje, jei esi mažesnis - praleisk. Taigi, gatvėse chaosas: kiekvienas vairuotojas praneša apie save pypsėdamas, veidrodėliai čia praktiškai (sakydama praktiškai ir turiu omenyje praktiškai) nenaudojami, pakelėse tvyro vietnamiečių balsai, dažnai susidaro įspūdis, kad dauguma jų nemoka šnekėti - jie rėkia, bet ne dėl to, kad jie ant kažko pikti, čia jų kalbėjimo tonas, ir labai dažna situacija, kai matai kai vietnamietė rėkia, skeriojasi rankomis, o kitas stovi šypsosi, o kuomet rėksnė baigia savo pasirodymą, jie pasikeičia vaidmenimis - suprask, jie šnekasi. Ir staiga, visame šiame triukšme išgirsti paukščių čiulbėjimą, jie ima ir stebuklingai užgožia visą šį ore tvyrantį triukšmą. Iš kur? Pradžioje sunku suprasti, nes kai pakeli akis, matai ne tik elektros stulpus apraizgytus laidais, bet ir medžius, kurių šakos per daugelį metų laidus tiesiog prarijo. Bet kuomet protas visgi suvokia, kad ausys tikrai girdi čiulbėjimą, akys ima ieškoti, ir jos randa. Paukščiai kaip sirenos, šaukiančios įsižiūrėti į vis dar žaliuojančius medžius, kurie šį pilką pulsuojantį miestą paverčia gyvybingu.








Ši diena yra mūsų pirmoji pažintis su Vietnamu: painus, bet be galo įdomus. Nuveikėme nei daug, nei mažai - pasivaikščiojom palei Hoan Kiem ežerą, kurio viduryje stūkso žymusis Vėžlio šventyklos bokštas. Išalkę susiradome vietinių kavinę, kurioje galų gale paragavome Pho sriubos ir kitų “skanumynų” už visus 160 000 VND, na ir aišku, kaip visuomet būna pirmą dieną svetimoje šalyje, supratome, mus apgavo - Pho sriuba visai ne tokia, kokia turi būti, spring rolls’ai į spring rolls’us nepanašūs, taip pat ir su alumi. Tad ne tik dvejotinai pavalgėme, bet ir išleidome per daug tūkstančių. Taip, tiesa, įprastai turėdavome porą milijonų prie savęs. Ah, sunku būti milijonieriais…





Likusi dienos dalis buvo skirta misijai, pavadinimu “Kryžiaus žygis: traukinių stotis”. Privalome čekį iškeisti į traukinio bilietą, šiam vakarui. Kas čia tokio, nueini į stotį, prie langelio duodi čekį ir gauni bilietą. Bent jau mes galvojome, kad visas vyks taip. Pirmame pasitaikiusiame hostelyje susiradome žemėlapį, kuriame viskas atrodo paprasta ir aišku, atstumas iki stoties nedidelis, čia pat už kampo, puiku! Dėl visa pikto nupsrendėme, reikia nueiti anksčiau, o paklaidžiosim po miestą, kai bilietai jau bus kišenėje, juk iki traukinio dar 4 valandos. Ir prasidėjo… Einame pagal žemėlapį, tačiau kažkas nesutampa. Atsidūrę žemėlapyje pavaizduotoje sankryžoje matome, kad susikerta visai ne tos gatvės. Apsiginklavę kantrybe, ieškome toliau. Pagal žemėlapį stovime prie stoties, tačiau priešais karo muziejus. Ėmėme jaustis kvailiais, negi nemokame orientuotis žemėlapiais? Na gerai, aš… dar suprantama, bet Rokas? Ar tikrai taip gali būti? Suvokėme, kad paprasčiau bus paklausti vietinių, juk turi žinoti kur yra stotis? Tačiau matomai tai buvo ta diena, kuomet visi vietnamiečiai mokantys angliškai tiesiog ėmė ir dingo nuo žemės paviršiaus. Niekas, visiškai niekas nesupranta ko mes iš jų norime. O jei ir supranta rodo į tą vietą žemėlapyje, kur priešais stovintis pastatas pažymėtas kaip Hanoi Railway Station. Trinames akis, apeiname pastatą kelis kartus, bet niekas nesikeičia - kaip buvo karo muziejus, taip jis ir liko, o bėgių šalia niekur nematyti. Ir galų gale, išganymas - vietnamietė, šnekanti angliškai. Ir ji įmena mums šią mįslę, kodėl neverta pasikliauti žemėlapiais, gautais iš hostelių? Vietnamiečiai išmanūs, jie žemėlapius pakoreguoja. Jiems svarbu, kad viskas tilptų į A4 formatą, o jei tarp taško A ir B yra nereikšmingas kvartalas, jį tiesiog patraukia, gatvių pavadinimas lieka, na arba reikalingą objektą nupaišo plius minus toje kriptyje kur jis turėtų būti ir uolia - naujas netikslus žemėlapis su orientacinėmis kryptimis, kur objekto ieškoti! Štai mįslė ir išspręsta - reali stotis yra už 3 kilomentrų, o ne už kampo. Taigi stotis rasta, kas dabar? Einam prie langelio su užrašu Sapa, duodame čekį ir gauname bilietą. Naivuoliai, taip nebūna. Žmonės dirbantys stotyje nesupranta žodžio “ticket”. Moteris angelo veidu ir skerdžiamo varnėno balsu čiulba ir moja eiti prie kito langelio. Atstovėje eilėje prie neaiškus langelio su vietnamietiškais užrašais gauname tą patį - rankos mostą, sakantį grįžti prie langelio su užrašu Sapa. Mes nesuprantame jų - o jie nesupranta kokį mes čia čekį turime. Iki traukinio beliko dvi valandos, o mes vis dar nieko nepešę… Radome informaciją, juk turi sostinės traukinių stotyje bent šie darbuotojai šnekėti angliškai? Kur gi tau? “Do you speak english?”, o šie šypsosi. Duodame čekį, jie jį apžiūri, be žodžių grąžina ir pradeda abu juoktis. Ėmėme galvoti, nejaugi mus taip lengvai apgavo oro uoste ir įbruko fiktyvų čekį? Nukabinę nosis ėmėme ieškoti bevielio, gal pavyks susikalbėti per google translate… Ir štai ji, moteris stovinti eilėje, šnekanti angliškai prieina prie mūsų ir pasiteirauja, ar mums nereikia pagalbos. Galų gale, antras žmogus šią dieną, su kuriuo pavyksta susišnekėti. Pasirodo su čekiu viskas tvarkoje, tiesiog, mes esame ne toje stotyje. Bet ji mus nuramino, iki mums reikiamos stoties pora minučių. Taigi, mes jau esame mums reikiamoje stotyje, su galiojančiu čekiu, tereikia prieiti prie vienintelio langelio, duoti čekį ir gauti bilietą. Naivuoliai… Langelis vienintelis, prie jo sėdi riebuilis vietnamietis, kuris šypsosi bedante šypsena, krato galvą ir moja eiti į kitą salę. Nuėjome, ir ką? Salėje moteraitės pardavinėja coca-colą, sausianius, tualetinį popierių ir kitus rakandus reikalingus kelionei. Ir nieko daugiau. Grįžtame, riebuilis šypsosi ir vėl moja, bandome jam išaiškinti, kad mums reikia iškeisti čekį, bet žodžiai kaip į sieną, vėl viskas nuo pradžių. Ir mums prieš akis iškyla vyras, galbūt apsauginis, galbūt kitas darbuotojas sėdintis ant mėlynos kėdutės prie durų ir šnekantis mobiliuoju, o tuo tarpu ant mūsų čekio švyti telefono numeris, užrašytas čekio pardavėjo. Mūsų laimei šis ponas duoda paskambinti, o pardavėjas atsiliepia ir liepia duoti žmogų, kuris paskolino telefoną. Šie išsiaiškina, kad mes esame tikrai toje stotyje, kad traukinys tikrai išvyksta, ir kad likus pusvalandžiui iki traukinio prie iėjimo į stotį ateis vietnamietė (o kaipgi kitaip, turbūt irgi nesuprasianti ko mes iš jos norime…), kuri mus ir nuves į “čekių keityklą”. Kvepia apgaule, bet kas belieka?
Turime šiek tiek laiko, tad einame išgerti šaltos mangų arbatos “Eggo Coffee”, kur mūsų nuostabai pavyko užmegzti dialogą, su puikiai šnekančiu kolektyvu. Jie mus nuramino, kad čekių sistema išties egzistuoja, ir, leido suprasti, kad visgi čia kitoks pasaulis ir kitoks gyvenimo ritmas, negu mes europiečiai įpratę. Prieš išeinant paprašė mūsų pasidaryti nuotrauką, pakabinsią kavinėje ant svečių lentos, na ir tarp kitko, mes būsime toje lentoje pirmieji, kodėl gi ne, aišku sutikome.
Likus žadėtam pusvalandžiui grįžome prie pono su telefonu ir mūsų nuostabai pamatėme vietnamietę, kuri pamojo eiti drauge ir nuvedė mus prie… patalų sandėliavimo vietos, kur iš po prekystalio mums ištraukė BILIETĄ. Laimingi iki ausų pajudėjome link traukinio, ir tik patekę į vidų atsikvėpėme ir pagalvojome: “Na jau, o kaip gi mes galėjome nesusivokti, kad čekį reikia keisti būtent taip?”. Štai tokia yra čekių sistema, kuri vietiniams yra pati suprantamiausia. Tad kita taisyklė, jei tavęs nesupranta - nepyk, anksčiau ar vėliau priprasi šypsotis, gestikuliuoti, numoti ranka ir rasti sprendimą.




Ir štai mes pakeliui į Sapą. Sėdime traukinyje, džiaugiames savo sėkme ir miegmaišiais, kuriuos visgi nusprendėme pasiimti. Šie puikiai atrodo ant gultų, šalia kraujo dėmės ant grindų, bei niekad skuduro nemačiusio stalo, taip pat aptaškyto krauju. Bet čia smulkmė, kraujo dėmę and grindų uždengiau batu, stalą dezinfekavau ir štai - puikus saldus miegas prieš akis. O prieš užmiegant suvokėme vieną dalyką, mūsų maršrutas suplanuotas ganėtinai minimaliai, tai yra miestai, kuriuos norėtume aplankyti, kurie planavimo metu vis keitėsi, o kai kurių pavadinimai labai panašūs, pvz: Ninh Binh, Bac Ninh, Nam Dinh ir pan. Tačiau, ar gali taip būti, kad mes vienintelį suplanuotą maršrutą palikome Lietuvoje?..

Kovo 28d.

Miegas buvo išties saldus, nors ir teko keltis 4:30 ryte. Traukinys turėjo stoti Sapos regione 6 ryto, tačiau nusprendėme nerizikuoti, reikia susikrauti daiktus, norisi papusryčiauti, ir šiaip, čia juk Vietnamas, 6 ryto gali visiškai nieko nereikšti.
Švinta čia taip pat anksti kaip ir temsta, tad ankstus pabudimas kaulų nelaužė, priešingai, matomas saulėtekis pro atidarytą langą leido maloniai prakrapštyti akis. Per kokių 15 minučių iš visiškos tamsos prasiskverbė dar kitoks Vietnamas, šįsyk su bananų plantacijomis lygumose, bei ryžių laukais. Pro langą skverbėsi vėjas, kuris į traukinio koridorių atnešė drėgmę, bei galutinai pažadino. Fone grojo vietnamietiška muzika, kuri bylojo - mes artėjame prie išsvajotosios Sapos - mes tai puikiai supratome, net be vertėjo “Oh Sapa… Oh Sapaaaaa” štai apie ką buvo dainuojama, tačiau jei vietnamiečiai girdėtų šiuos žodžius dainuojantį angliakalbį, didelė tikimybė, kad jie nesuvoktų apie ką jie. Mes su tuo susidūrėme, ir ne kartą.



Pusryčius turėjome sočius - pačius skaniausius bananus bei traukinio palydovės atneštos arbatos. Ir štai, traukinys atvyksta truputi anksčiau negu žadėta ir mes esame Lao Cai miestelyje, 34 kilometrais nutolusiame nuo mūsų tikslo - Sapos. Aukštai iškėlę galvas, ignoruodami vietinius verslininkus, žygiuojame tiesiai prie vietinių mikroautobuso, į turistų prigrūstą autobusą mūsų nieks neįkiš, mes Vietname jau antrą dieną ir mes viską žinome! Ir ką, sutaupome po 100 000 VND (milijonieriai moka taupyti) ir grūdames su vietiniais bei viena keliautoja iš Amerikos. Keliauja ji jau porą mėnesių, bei duoda vieną pamoką į ateitį: “Jei turėsite galimybę keliauti su sleeper bus’ais - nekeliaukite”. Į vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, nes už lango yra blaškantys vaizdai. Koks pirmas įspūdis? Wow! WOW WOW WOW!!! Tokio žodžiais nenusakomo vaizdo matyti mums abiems dar neteko. Kalnai tokie didingi, kad jų mastelį suvokti atrodo neįmanoma, jų tiek daug, kad ima atrodyti jog jie yra visur aplinkui tave, jie tokie aukšti, kad kartais juos supainioji su dangumi. Aukščiausia šios virtinės viršūnė yra Fan Si Pan 3143m, na o kitos, tik šiek tiek žemesnės. Būna užeina debesys, stebi milžiną kalną tolumoje, galvoji apie jo didybę ir še tau, debesis pasislenka ir matai tikrąją viršūnę, tik gerokai auksčiau.



Sapa - kalnų miestas, garsėjantis savo panoramomis - kalnais, juose įsikūrusiomis ryžių plantacijomis bei etninėmis grupėmis: Hmong, Dao ir Giay, kurie šioje panoramoje yra neatsiejami. Juodieji hmongai čia yra paplitę labiausiai. Hmongai yra tarsi šių apylinkių vizitinė kortelė, visai kaip ryžių laukai. Hmongams nesvarbu, žiema ar vasara, šviečia saulė ar lyja, jie visuomet apsirengę savo nacionaliniais rūbais: paprastai moterys yra apsirengusios indigo mėlynos spalvos drabužiais - ant galvos susuktas juodas turbanas, ilgas viršutinis rūbas yra dekoruotas etniniais motyvais, būdingais šia grupei, po jomis dėviami šortai ir visa tai apjuosiama virve. Moterų blauzdos yra “įvilktos” į ilgas indigo skaras, kurios atrodo kaip antblauzdžiai. Iš pažiūros visos moterys atrodo vienodai, tačiau kai pamatai jas susibūrusias krūvoje imi matyti skirtumus, ir tada jų apranga ima dar labiau žavėti. Juodieji hmongai pratę prie turistų, į kontaktą eina patys, ypatingai stengtis to daryti nereikia. Tuo tarpu raudonieji dao linkę su užsieniečiais reikalų turėti kuo mažiau - retai kada pamatysi juos prieinančius pasišnekėti, dauguma jų į pačią Sapą atvyksta iš aplinkinių kaimelių prekiauti į turgų. Pastarųjų apranga taip pat traukiantį akį, gali grožėtis ir atrasti vis naujų elementų: moterys išsiskiria iš minios savo juoda apranga - kelnės gausiai siuvinėtos spalvotais gėlių arba žvaigždžių motyvais. Jų dėvimi švarkai būna dviejų spalvų - juodi arba raudoni, rankogaliai taip pat siuvinėti. Ir pagrindinis akcentas - raudonas galvos apdangalas padabintas sidabrinės spalvos papuošalais, kai kurios moterys dar prikabina įvairių spalvotų kutų ar burbulų. Net šiomis dienomis dar galima sutikti didelę gausybę moterų, kurios nusiskuta antakius bei pakaušį, kad iš po turbano matoma kakta atrodytų didesnė - dar senais laikais raudonųju dao bendruomenėje tai buvo laikoma grožio simboliu. Atrodo gyvena žmonės visai šalia, tačiau skiriasi tarsi visi būtų kitataučiai. Nors tame tiesos irgi yra - juodieji hmongai į Sapa atkeliavo tik prieš maždaug 300 metų iš Kinijos, tuo tarpu raudonieji dao čia pasirodė jau XIII amžiuje. Tad ne tik išvaizda, bet ir papročiais jie yra unikalūs.








Kadangi į Sapą atvykome ganėtinai anksti, mus pasitiko rytinis šaltukas. Teko traukis visus savo rūbus, juos sluoksniuotis ir tikėtis, kad dieną bus šilčiau. Kalendami dantimis, susiradome hostelį, niekuom nypatingą, bet visgi, miegoti bus kur. Anot kelionių vadovų Sapa priklauso maliarijos rizikos zonai, tad teko imtis apsaugos priemonių bei trauktis tinklą nuo uodų, dėl visa ko, kadangi vaistų nuo maliarijos atsisakėme. Nuo dabar laikas priklauso mums! Jokių traukinių stočių, jokių autobusų grafikų, mes nuomojame motorolerį ir esame savo laiko valdovai. Šiai dienai nusprendėme aprėpti nedaug, pasivažinėti po apylinkes, kuriose beveik nėra jokio veiksmo bei nuvažiuoti iki Thac Bac sidabrinio krioklio, kuris skaitosi vienu iš turistų traukos centru šiose apylinkėse, bet keisčiausia, kad baltųjų ten nesutikome, tik vietnamiečius. Krioklys? Šiaip sau, Maroke matytas Cascade de Ozoud šimtakart gražesnis ir didingesnis, tad šis pasirodė nedaug ko vertas, gal mes tiesiog patekome ne sezono metu? Tad sėdome ant savo mažo plieninio ponio ir išvažiavome tolyn. Tąryt didžiausią įspūdį paliko kalnai, begalė kalnų, kurie nesibaigia, kurie atsiduria visa šalia, statūs kaip velniai žino kas, kurie vietomis šalia savęs tarsi tarp kitko atmeta riedulius (kelyje mes jų matėme įvairių, bet yra kuo džiaugtis - asmeniškai mums skirto nebuvo). O vienas šlaitas atėmė žadą, jis privertė mus sustoti šalikelėje ir tiesiog į jį spoksoti. Tai buvo turbūt kokių 80 laipsnių statumo, juodut juodutėlis ir vientisas, ganėtinai aukštas, masyvus juodas objektas, kuriame visiškai niekas neaugo, kuris tiesiog ėmė ir išdygo už posūkio, kaip koks svetimkūnis visoje kalnų virtinėje.








Prisikvėpavę gaivaus kalnų oro, kupini įspūdžių ir alkani grįžome į Sapą papietauti bei trumpam pailsėti, nes užpakaliai prie kratymosi ant motorolerių dar nėra pratę. Ėmėme ieškoti vietos pavalgyti, ir štai, matome išdeliotus skanumynus, puikiai atitinkančius mūsų skonį- skaniai atrodančius kepsnių ir daržovių iešmus, daugybę žalumynų ir žavią vietnamietę visą tai kepančią. Ir Pho, pasakiška Pho sriuba, skani kaip niekad, savo skoniu mus sužavėjusi taip, kad ją vartojome kaip tikri vietnamiečiai - ryte, vakare ir per pietus, visą savaitę be išimčių.



Tačiau Sapoje buvo ir tai, kas mane šokiravo, kas mano nuomone yra nehumaniška, aš pamačiau iškeptus šunis, suvertus ant iešmų kaip paršelius, iššieptais dantimis ir blizgančius, nuo šio vaizdo mano buvo bloga, gerklėje jaučiau gumulį, o akyse kaupėsi ašaros, į vietinius ėmiau žiūrėti su pasibjaurėjimu ir pykčiu, einant gatvėmis akys vis užkliūdavo už vietinių, ant nugaros nešančių atviras pintines prifarširuotas mažų, pūkuotų ir cypiančių šuniukų. Man norėjosi iš ten kuo greičiau bėgti, kad tik viso to nematyčiau.
Vydama gomulį, nusprendžiau - metas vėl išvažiuoti nežinoma kryptimi, tiesiog ten, kur veda akys. Ėmėm stebėtis, kaip Sapa, turėdama tiek daug turistų neišgena jų pasivažinėti po jos apylinkes? Per visą dieną tesutikome du užsieniečius - tėvą su sūnumi. Stovėjome su jais ant kalno ir grožėjomės atokiais ryžių laukais žaliuose kalnų šlaituose. Palinkėję vieni kitiems gražios dienos, patraukėme toliau. Ir matėme nesibaigiančią galybę tų laukų, daugybę pakopų apsėtų mažais žaliais ryšulėliais. Sutikome du vietinius mažylius, pamatę mus jie ėmė mojuoti, nuogut nuogutėlė mergyte tiesiog įgriuvo į vagą ir ėmė turškentis bei džiaugsmingai klykti, kita mergytė nubėgo į papėdę sušaukti visų kaimo vaikų, ir štai jau visas pulkas mažylių, klegenančių ir palydinčių mus savo juoku, besimaudančių purvo voniose bei tokių laimingų. Kelią mums užkirto vietnamietiškos kiaulės su visa vada, o už kito posūkio buivolas, pastarieji yra pagrindiniai pagalbininkai visur, kur tik yra ryžių laukų.






Kelionėse dažnai nutinka taip, kad tiesiog imi ir pamiršti koks esi alkanas, šiandien būtent taip nutiko ir mums, kol nepamatėme dulkinos, apsilaupusios reklamos su skaniausiais patiekalais, skelbiančios - kavinė įsikūrusi ant kalno. Palikę lėtajį motorolerį leidomės kopti į viršų ir stebėtis “kur žmonės?”. Be mūsų sutikome tik vieną mažametį piemenį, sėdintį ant akmeninės tvoros ir akimis ganatį savo buivolų bandą, tarp kurių buvo ir albinosas.




Užkopę viršun mūsų nuostabai, radome apleistą, seniai neveikiančia kavinę, su milžiniška apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria turbūt pats gražiausias vaizdas visose Sapos apylinkėse - žemai apačioje įsikūręs žemdirbių kaimas, pilnai apsuptas ryžių laukų, o aplinkui vien kalnų virtinės. Stebėdamas gyvenimą iš viršaus, imi galvoti, kad visas šis kaimas yra izoliuotas, kols akys neužmato tilto, ties kuriuo ir prasideda ilgas ir vingiuotas kelias į miestą.






Leisdamiesi žemyn, vėl sutikome tą patį piemenį, tik šįsyk jau saldžiai miegantį, ir staiga aš sustingau - pamačiau albinosą buivolą, galingai išlendantį iš už nuokalnės ir rodos tuoj užlipsiantį ant berniuko, o šis tik pašoko persigandęs ir paglostė savo bičiulį. Štai kokie mažų piemenų milžinai draugai.



Na, o mes ir vėl pamiršome, kad kopėme pavalgyti.
Iki sutemstant reikėjo grįžti atgal, visgi kalnai, o apšvietimo čia nėra, gali net neieškot, nebent kažkur kalno tolumoje įmatysi švytinti niekingai mažą langelį, elektrą gaunantį iš elektros variklio.
Prie įvažiavimo į Sapą pamatėme masažo saloną, iš šalies atrodantį padoriai, žemom kainom ir svetingais mažais didelio teatro veikėjais. Mums čia! Bent jau man, Rokas nusprendė prigulti ant masažo kėdės ir tiesiog pasnausti, kai tuo tarpu mane išsivedė. Ak, kad tik būčiau žinojusi… Įėjau į belangę, atsisėdau ant gulto užkloto užtiesalu ant kurio pilna lavondėmių, ir ant sienos pamačiau kabančius pantalonus, kuriuos mano nuostabai pasiūlė užsivilkti, mandagiai atsisakiau ir sukaupusi drąsą atsiguliau veidu į užtiesalą, vien su apatiniais. Kadangi esu ilgakojė kambarėlis buvo pats tas mano ūgiui - galva remiasi į vieną sieną, kojos išeidamos už gulto ribų į kitą. Kuomet reikia atsidurti kitoje gulto pusėje, vietnamietė sulenkia mano kojas, apeina ir jas vėl ištiesia. Vėliau net juokavau, kad ant to gulto kai nemasažuoja, taiso motociklus, vaizdas belangėje išties buvo toksai. Mano masažuotoja šneka tik hmongų kalba, manęs ji nesupranta, tad ir nesupranta, kuomet jai bandau pasakyti, kad turiu operuotą stuburą ir juosmens man masažuoti nereikia. Ji tik gieda “ok, ok” ir jaučiu kaip ima ropštis ant manęs, ir visu kūnu spausti, maigyti man liemenį, pašokusi jos nusikratau, o ji tik skardžiai juokiasi. Tada prieš akis matau tą, ekstremaliąją situaciją, kurios gydytojas man liepė vengti. Imu gestikuliuoti, ir rodau į nugarą, pirštais žaidžiu teatrą: kerpu nugarą, o tada susiūnu, parodau iš skausmo persikreipusį veidą, priduriu žodelius “auč” ir “ajajai”, tada ji vėl sušunka :”Aaaa, Ok”, ramiai atsikvėpusi atsigulu atgal, ir jaučiu vietnamietę jau sėdinčią ant manęs, kovotojos poza užlaužusią man rankas ir bandančią mane užlaušti į priešingą pusę, aš ja vėl nusikratau ir rodau viską iš naujo, iš lėto, tuomet ji įsižiūri ir galų gale pamato nugarą puošiantį randą - ji suprato. Ekstremali situacija išspręstą, gerai, kad moterėlė pasitaikė iš smulkiųjų. Esu išmasažuojama, o po gerų 20 minučių pasijaučių ne kaip autoservise, o prabangiame SPA centre, tiesiog varvindama seilę atsijungiau.
Taip mūsų diena ir praslinko, su nuostabiais vaizdais, bei šokiruojančiom detalėm. Tai pirmosios dienos, kas bus toliau?
Vakarą vainikavome Pho sriuba, priminusia - kokie gi visgi mes buvome alkani.



Kovo 29d.

Pirmi vaizdai ryte kuriuos pamatai - nėra mašinų spūstys bei pikti tamsūs veidai skubantys į nekenčiamą darbą - tai ganėtinai skurdi tauta, tačiau ji laiminga, nes visa bendruomenė laikosi kartu, ir verslas daugumos toks pats - prekyba rankdarbiais. Tai be galo koloringa tauta, kuri visas Sapos gatves nudažo tik patekėjus saulei.
Miestas atgyjo su pirmais gaidžiais, o mes kartu su jais. Tad rytas pasitaikė vėl ankstyvas ir gaivus, o mes jau turime planą. Galbūt kvailą, bet mes džiaugiames - mes turime planą! Šiandien važiuojame į sekmadieninį turgų! Į turgų esantį už 110km, į kurį norint patekti teks pravažiuoti per serpantinus, esančius šiame regione. Vietiniai rekomenduoja turistams su motociklais savarankiškai šiuo keliu nevažinėti, nes keliai vingiuoti, kartais paskęsta rūke, tad matomumas būna suprastėjęs, vietomis nėra kelio bortų, o skardžio aukštis gali siekti kilometrą, kelyje sutinkami pagrinde autobusai, kurie iš kelio nepasitrauks, o dieną jie lėkti gali greitai, nes vietiniai pažįsta kiekvieną kelio vingį. Tačiau grūstis pilnu turistų autobusu mes nenorime, mes norime būti nepriklausomi. Nuspręsta, turime be galo lėto motorolerio raktus bei visą dieną.
Vietname 100 km su beprotiškai lėtu motoroleriu ir koncentracijos reikalaujančiais kelio vingiais yra kas veikti. Oras Sapoje neprognozuojamas, o išvažiavę iš miestelio pamatėme informacinę lentą skelbiančią - šiandienon oro drėgmė siekia 86%. Skaičiai atrodo rimti, o įspūdis susidaro toks, kad rodos važiuotum išsižiojęs, o burnoje susidarytų pakankamai drėgmės, kad atsigertum. Tad ir lėkėm ant visų 30km/h žemyn, Rokas susikoncentravęs ties keliu, o aš vis dairiausi, sukiojau galvą į visas puses ir stebėjausi tuo, ką mato akys. Mano balsas išmoko dirbti atskirai nuo proto ir ties kiekvienu posūkiu ėmiau klykauti: “pypink, Rokai pypink, nepamiršk pypint”. Tai dar viena taisyklė - tu privalai pranešti, kad esi už posūkio, nes šįsyk pirma taisyklė, kad tave mato nebegalioja, jie tavęs visiškai nemato - jie tave tik girdi. Pirmi posūkiai man kėlė įtampą, nes rodos nežinai kas už jo iššoks, tada po dešine pamatai bedugnę ir nudaužtą bortą, o tada širdžiai nelieka nieko kito tik ridentis į kulnus. Tačiau kalnai… Jie to verti. Nusileidę į kalnų papėdę supratome - lauke dulksnos nėra, spaudžia šaltukas, o mes šlapi ir lipnūs. Štai tada ir supratome šių 86% reikšmę.







Artėdami link Bac Ha turgaus ėmėme pastebėti vaizdinius, kurie sukėlė klausimą: “O kodėl tiek daug vietinių moterų su savo nacionaliniais rūbais, pilnais krepšiais gėrybių, sulipusios ant motorolerių traukia į priešingą pusę?”, kuo arčiau tikslo, tuo jų daugiau. Ir štai, priešinga kryptimi ima važiuot vis daugiau turistinių autobusų. Mums nuojauta ima kuždėti :”brangieji, dardėjot tokį kelią, o į turgų pavelavote…”. Ir taip, tai tiesa, prasilenkėme su visu tuntu turistų, su begale skirtingų etninių grupių moterėlių ir į turgų pavėlavome… Tačiau liūdėti nebuvo ko, nes tai reiškė tik vieną - mes pavėlavome į spektaklį, surengtą kaip masalas turistams. Turgus liko, tačiau ne toks didelis, bet mano nuomone, nukorus tokį kelią stengiantis išvengti suturistintos ekskursijos dalies, smagiau yra pamatyti skirtingų bendruomenių koncentraciją, kuri sudaro kokius 95% visų ten esančių, negu dvigubai daugiau baltųjų, per kurių galvas net neįžiūrėsi viduje verdančio gyvenimo.
Spalvų gausybė atima žadą - akys nežino kaip įmanoma vaizdą sukoncentruoti viename taške? Čia pat moterys pardavinėja kalną čili pipirų, kitos prekiauja nematytomis gėlėmis, šalia yra rankdarbiais nukrauti prekystaliai, tarp kurių ropinėja mažyliai, prižiūrimi vyresnių brolių ir seserų, ant dulkino šaligatvio sėdi vyras, bandantis išskirti įsiaudrinusius ir į peštynes kibusius gaidžius, o už jo ir vaisių turgus, kuriame sukrauti diuranai, rambutanai, mangai, drakono vaisiai ir kiti egzotiški skanumynai. Viduryje sukrauta bambukų krūva, kurią vyrai, moterų kontroliuojami, negailestingai ir skausmingai lėtai skaldo su mačetėm. Toli eiti nereikia, kad patektum į skerdienos turgų, kur sukabinti mėsos gabalai, sumesti žarniokai ir kitos atliekos, įgavę aitrų kvapą, o tarp viso šito, tarp prekystalių įtempti hamakai, kuriuose atsipūtę vyrai laukia pirkėjų - vieną po kitos traukia cigaretę, šypsosi bedantėm šypsenom ir diskutuoja apie mums nesuprantamus dalykus. Šalimais įsikūrusi kirpykla, kurioje gali apsikirpti visi norintys vyrai, tai, kad ši paslauga paklausi, galima spręsti iš juodų plaukų krūvelių, besimėtančių aplink visą kirpyklą. Šios kirpyklos labai primityvios - pastatyti seni mediniai stalai, ant jų milžiniški, apdulkėję ir aprūkę veidrodžiai, šalimais stovi sovietų laikų medinės kėdės, ant kurių kirpėjai ir kerpa savo klientus, o jei netikėtai užkluptų lietus - išskleisti skėčiai. O jau kirpėjų grožis - tikri senų laikų barzdaskučiai su sekmadieniniais marškiniais, tamsiom, būtinai kostiuminėm kelnėm, visi iki vieno baltom kojinėm bei laikuotais išeiginiais batais.















Negalėtume pasakyti, kad šis Bac Ha turgus buvo tai, dėl ko verta atvažiuoti į Sapos regioną, kadangi tai yra išties turistinė vieta, o vietiniai, išsilaksčius turistams, pamiršta nusiimti savo kaukes ir vaidina toliau - su dirbtinėmis šypsenomis, atmintinai iškaltomis frazėmis ir piktais veidais bei toli siunčiančiais rankų mostais jei visgi nusprendi nieko nenusipirkti. Nuoširdaus pokalbio čia gali net nesitikėti, nebent esi vienas iš jų.
Tačiau jeigu to nebuvo vertas pats turgus, keliais ir aplinkeliais kuriais važiavome mes džiaugiamės. Turėjome puikią progą iš arti pamatyti kaip vyksta darbas ryžių laukuose, kokie yra atokesni kaimai, kokie nuoširdūs ir tikri jų žmonės bei kaip atrodo ta tikroji Sapa savo užkuliuose.






Tačiau patekome ir į nenumatytą kamštį, kurį sudarė šimtai sunkvežimių. Matomai važiuodami aplinkeliais, nusukome į jų trasą. Visi milžinai velkasi be galo lėtai, bet jie iš visų pusių, kadangi kelias nusėtas smėliu, ore tvyro vien dulkės bei išmetamosios dujos. Veidai kaip paršelių, švarios tik akys, besislėpusios už akinių. Išvažiavę į miestą, dusdami nuo dulkių džiaugiamės pasibaigusiu košmaru ir artėjančiais kalnais.
Kildami serpantinais aukštyn matėme dviejų nelaimingų atsitikimų pasėkmes, kurios privertė jaustis nepatogiai ir akimirkai sudvejoti, ar mes šioje kelionėje išties norime įsigyti nuosavą motociklą? Prie posūkio ant kelio išvydome visiškai suniokotą atitvarą, be menkiausių stabdymo žymių ir krūvą besiburiuojančių vietinių. Paklausius kas nutiko, jie tik pamojo ranka žemyn ir pasakė “accident”, apačioje, gal 700m žemiau, upėje gulėjo visiškai suniokotas sunkvežimis, jei neklystu, tai buvo pienovežis arba benzovežis. Išgyvenusių nėra. Kaip vietiniai išaiškino, pasitaiko, kad kelyje vairuotojai užmiega, bet būna ir taip, kad netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku ima ir atsisako stabdžiai.
Mūsų šis maršrutas, ačiū Dievui, buvo be incidentų. Nors vienu metu buvau išties išsigandusi, kai važiuojant aukštai kalnuose, priešais į mūsų juostą išvažiavo autobusas, kuris pasitraukti net neplanavo, o šalikelėje ramiai žingsniavopiemuo su buivolais, tad teko staigiai stabdyti ir sustojus spaustis prie kalno, kad praleisti visą šią kompaniją.
Grįžę į miestelį ėmėme delioti nuosavo transporto pliusus ir minusus. Ir pliusai ėmė viršų, visgi vairuodamas atsakingai, vadovaudamasis jų nerašytinėmis taisyklėmis ir nelėkdamas kaip išprotėjęs, kelyje dažniausiai būsi saugesnis, negu važiuodamas su vietiniu. Vietiniai mano puikiai išmaną šalies kelius, tačiau jie dažnai neapskaičiuoja oro sąlygų, greičio ir nenumatytų situacijų, kas dažnai ir sukelia kraupias avarijas keliuose. Kaip mes pajuokaujame, kelyje jie dažnai žaidžia akių mūšį, kurį vienas iš jų laimi likus porai dešimčiai metrų iki kaktomūšos, tada pralaimėjęs staigiai ima, ir nusuka į šoną, praleisdamas laimėtoją. Na, o kadangi šiame žaidime mes nepatyrę, nusprendėme, kad nusipirkę motociklą, draugiškai visiems nusileisime - autobusams, kvailiems motociklų vairuotojams, bandoms ir kitoms galimoms kliūtims, su kuriomis juokauti nelinkę.
Na,o šiąnakt, pamiršę amerikietės patarimą vengti sleeper bus’ų, ypač Sapoje, perkame bilietus ir tiesiu taikymu traukiame į stotį. Šiąnakt mūsų laukia kelionė į naują vietą - Ninh Binh.

Sleeper bus’as yra tolimųjų reisų autobusas, kuris neturi sėdimų vietų, o vietų stygius kompensuojamas dvejais aukštais. Važinėja jis išskirtinai naktimis, neveltui juk naktinis? Iš šalies tai atrodo kaip naktinis klubas ant ratų, kadangi visas vidus apšviestas neonais: mėlynomis, žaliomis ir raudonomis spalvomis, visa tai tam, kad naktyje jis būtų matomas. Viduje visuomet groja muzika, dažniausiai vietnamietiškas techno arba kas nors panašaus į tai, kaip mes galvojame tai yra tam, kad vairuotojas išliktų budrus ir nė nemanytų sudėti bluosto.
Ir mūsų naktinė kelionė prasideda, Hanojuje būsime 6 ryto, o iš ten nieko nelaukdami trauksime toliau. Kadangi Rokas turi tokią savybę, vežamas jis giliai puola į miegą, visas malonumas stebėti nematomą kelią atiteko man, o tiesiai virš manęs kalonėlė, kuri mane kaip ir varuotoją, verčia būti budria. Šiuos kelius mes jau žinome - jais važiavome, matėme kas būna, kai nuleki nuo kelio, o kadangi riedėsime žemyn, mūsų juosta skardžių pusėje, tai neramina - naktiniai autobusai šiuose keliuose milžinai. Dar neramina ir tai, kad tik išvažiavus iš Sapos ir atsidūrus kalnų keliuose, mus prarijo tamsa - nė menkiausio apšvietimo, tik autobuso spinduliuojamas neonas. Ir štai, matau galingas tolimąsias šviesas - priešinga kryptimi atvažiuoja kitas naktinis autobusas ir staiga šie du milžinai sustoja vienas priešais kitą. Abu vairuotojai išlipa įvertinti situaciją - atstumą iki mūsų pusėje esančio skardžio. Priešais esantis autobusas kiek tik įmanoma prisispaudžia prie kalno ir mūsų vairuotojas ima skausmingai ir iš lėto važiuoti, jo kolega atsidaręs duris žiūri žemyn ir jam kažką komanduoja, turbūt sako kritinius atstumus, o aš tuo tarpu sedėdama antrame aukšte spoksau pro langą, ir matau, kad neoninio autobuso šviesos dingo tamsumoje, skardis čia pat. Ir toks veiksmas kartojosi keliskart, kol neišvažiavome iš kalnų.
Pamažu kelias mane užčiūčiavo ir aš kritau į saldų miegą, kartkartėmis pabusdama nuo staigių posūkių, įsikabindama į ranktūrius, kad tik neiškrisčiau pas kaimynus apačioje, kaip kad visą kelią krito daiktai.
Skaityti komentarus