Savarankiška kelionė po Kubą (II dalis)

CAMAGUEY. Ačiū dievui šį kartą mūsų brangiausias autobusas Viazul atvažiavo laiku ir atvežė į Camagey pagal grafiką. Šis miestelis, tiksliau miestas – labirintas, randasi beveik vidury Kubos. Jūros ir pliažų ten nėra, bet pats miestas tikrai vertas dėmesio. Aišku tik įvažiavus į miestą, mums kažkaip jis nepasirodė vertas dėmesio, bet galvojau dėl 1 nakties tai niekis, bent pailsėsime. O pasirodo, oi kaip mes klydome. Pasiekusios su taxi savo casą, kuri beje buvo pačiame centre, nuotaikos iš karto pasikeitė. Tikrai galiu patvirtinti miestas-labirintas, jei Trinidade galima pasiklysti, nors jis yra žymiai mažesnis, tai čia iš vis be komentarų. Miestas žiauriai gražus ir kaip bebūtų keistą švarus. Iki miesto centro yra alėja su suoliukais, visur yra internetas, tik nusipirk interneto kortelę. Interneto kortelę gali nusipirkti be problemų, valstybinėje parduotuvėje, jokų eilių. Jei Trinidade galėjai nusipirkti tik iš antrų rankų už 2 CUC, tai čia visai kas kita, net nėra ir siūlančių iš antrų rankų pirkti, nes neapsimoka, nuėjai ir nusipirkai. Užėjau aš ten ir į vaistinę, reikėjo vaistų nusipirkti nuo skrandžio rūgštingumo, tai aišku vaistų tokių neturėjo, aš dar bandžiau rodyti, kad man reikia veikliosios medžiagos su ratidinum, bet jiems tokie vaistai yra kosmosas. Davė man suspensiją, paaiškindami, kad čia būtent tokie, kokių man reikia, nors notaciniame lapelyje paskaičiau, kad tie vaistai nuo viduriavimo, nuo pikinimo ir dar velniai žino nuo ko, kitaip sakant nuo viso žarnyno. Kažkaip aš jų neišdrisau gerti, o jų ir kaina buvo tik 0,20 Eur. Apie vaistus ten net ir kalbos nėra, žiaurus deficitas, aspirino nėra, antibiotikas naudojamas tik penicilinas. Net neįsivaizduoju kuo jie ten gydosi. Turbūt, kaip ir visi, gauna iš antrų rankų.

Iš karto išėjome pasižmonėti po miestą. Miestas švarus, gražus, net 9 bažnyčios, tai yra neįtikėtina, ne muziejai, o bažnyčios, pagaliau Kuba pradeda eiti prie Dievo. Kainos visiškai nesikandžiojo, užėjome į 4 žvaigždučių viešbutį, pavalgyti europietiško maisto, už kepsnį su bulvėmis ir daržovėmis sumokėjau 7 Eur. Kaip 4 žv. viešbučiui skaitau labai pigu, galvojau, kad bus brangiau. Kaip visada ten prisistatė, kaip aš vadinu kažkokie imigrantai-perėjūnai (aš juos taip vadinu - perėjūnai), vėl gi klausimai iš kur esate, bet ačiū dievui Lietuvos tokios nežino, tik žino, kad kažkur ten prie Europos sąjungos (ir ačiū dievui, kad kažkur ten), tai nuo mūsų atstojo, kitaip jaučiu kol 10 kartų būtumėme pasakiusios „no gracias“, turbūt neatstotų. Tikri kubiečiai, tai tikrai malonūs žmonės, na bet tie perėjūnai......be komentarų.

 Aišku per 1 pusdienį pėstute nespėsi daug ko pamatyti, tad vėl mums labai gerai pasisekė, tiksliau mus užmatė vietinės reikšmės gidas, kubietis. Pasiūlė su savo tuk tuku per 2 h pavežioti ir pamatyti visą miestą bei apie jį papasakoti, kaina susiderėjome 10 CUC už 2 žmones. Kaip bebūtų, bet vietinis gidas aprodė viską, ką turi Camageuy gražiausio, į tokius pastatus kur stovi lyderių portretai net nevežė. Pradedu galvoti, kad kubiečiams tas komunizmas ir tie plakatai su Fideliu bei monumentai, jau yra įgrisę ir savo kultūrą rodo iš kitos pusės: teatras, bažnyčios, meno galerijos, salsos šokių mokykla ir t.t. Nuvežė visgi jis parodyti aikštę kur vyksta gegužės 1 d. paradai, bet jau buvo tamsu, aikštė pati neapšviesta, tik keletą žibintų virš monumento, tai, kad labai ten nieko ir nepamatysi, tiesiog keletą žodžių pasakė, kad dar vis vyksta taip sakant vadinami paradai. Kiek apžiūrėjus tą aikštę, tai matėsi, kad kai kurie pastatai mena senus Ž. Batisto laikus, net nežinau kodėl, bet pastatas su užrašu „Kazino“ nebuvo sunaikintas. Šioje aikštėje, kaip ir gidas pasakė buvo didžiulis Kazino. Na savaime suprantama komunistinėje Kuboje „kazino“ būti negali, nugriovė ir pasistatė aikštę ale komunistinėm šventėm visokiom. Matėme čia jau daugiau parduotuvių, kaip nekeista, bet jau į šias turistines parduotuves įleidžiami ir vietiniai, tik reikia turėti CUC. Matyt konstitucinė reforma padarė savo, t.y. pradėjo įleidinėti ir vietinius, kurie turi konvertuojamos valiutos. Aišku parduotuvėse prie duonos ir mėsos eilės, suprantama, kad tai visgi yra deficitas ir vietiniai rikiuojasi ten nuo pačio ryto. Mūsų casos šeimininkė paklausė kada mes pusryčiausime, nes, kaip supratau iš jos, jai reikės ryte eiti duonos pirkti, o ten eilės. Kuboje didžiausios eilės kiek įsitikinau tai tik prie duonos ir mėsos. Camaguey labai daug centre pastatų renovuoti, padažyti, kiek iš vietinio gido pasakojimo supratome, kad remią šį miestą UNESCO, todėl skiria pinigų. Aš tai manyčiau, ten daugiau savo ranką yra pridėję prancūzai, nes kažkadaise dėl šio miesto kovėsi su ispanais ir kurį laiką tas miestas priklausė prancūzams, kaip beje Sjenfuegosas, todėl ir turistų iš prancūzijos labai daug. Matyt atvažiuoja pažiūrėti protėvių užkariautos žemės. Niekaip nesuprantu, kodėl ispanai nevažiuoja, juk jų kolonija. Matyt ispanams gėda, bet prancūzai tai tikrai važiuoja ir dar kaip. Gal ir gerai, kad prancūzai rūpinasi tokiais miestais, iš karto tokie miestai tampa europietiškesni. Galiu net patvirtinti, kad ten kažkokia yra prancūziška bohemiška dvasia. Pats miestas daugiau prie meno. Tai, kad atsibeldėme namo jau gyliai vakare ir pradėjome ruoštis kitos dienos kelionei į Santago de Cuba.

SANTJAGO DE CUBA. Ir vėl prasidėjo nuotykiai autobusų stotyje. Išvažiavome 13.30 h iš namų į Viazul autobusų stotį ir turėjo būtį autobusas į Santjago de Cuba, jame būtumėme 20.20 h, bet kur tau, autobusas ir vėl sugedo. Ir vėl mums pasisekė, per savaitę jau 2 kartus. Beliko tik sedėti autobusų stotyje ir laukti kada ten jį kažkur pataisys, matyt vėl kokioje užkardoje ir atvažiuos. Dar bandėme strateguoti ir į kitą autobusą prašytis, bet kur tau griežtai draudžiama, lauk ir viskas. Tipo turi būti sekantis už 3 h, jei bus vietos priims ir nepaprašys papildomo mokečio, bet su jų orinbus nacionales važiuoti, t.y. su vietiniais net nepasiūlys, tipo suprask negalima. Tad ir laukėme tas 3 h stotyje. Pabendravome su vienu šveicaru profesoriumi, kuris ten keliavo savarankiškai, tipo pasiėmęs mėnesį atostogų, dėl ko po to labai gailėjosi, kadangi per 2,5 savaites viską galima pamatyti, ir kaip iš jo supratau, jis tikėjosi kažko daugiau, bet deja... Pasakė, kad gerai padarėme, kad nevarėme į Sjenfuegosą, kadangi, ten nėra ką pamatyti, vieną pastatą ir tiek. Trumpiau tarant šveicaras profesorius labai nusivylęs buvo Kuba. Mums net keistą pasidarė, nejau jis tikėjosi komunistinėje šalyje, kuri turi tik vieną strateginį partnerį Venesuelą, kuri irgi yra ant bankroto ribos ir ten jai ateina šakutės, pamatyti Kuboje kažką tokio. Iš tiesu mano manymu kas ieško tas randa. O jau tokią Šveicariją su jos bankais lyginti su Kuba, taip sakant jos skurdo lygį, tai net neverta. Pasakė, kad dabar mokytojo atlyginimas siekia 50 Eur, na tai iš esmės nuo 2012 metų, kaip ir padidėjo, juk 2012 m. buvo tik 25 Eur ar dar mažiau. Vadinasi atlyginimai keliami. Na jau 50 Eur mokytojai yra šis tas.

Besikalbėdami pagaliau mūsų autobusas atvažiavo ir prasidėjo ilga kelionė per kopas. Autobusas taip lėkė, kad autobusų stotyse, kur sustodavo, net nespėdavome nueiti į tualetą. Išleisdavo kokiom 3 min ir iš karto bamos bamos, tipo lipate lipate. Absurdas, bet gal ir gerai, sveikesnė buvau, nes jau ten tualetai tai apsaugok dieve, niekur ten vanduo nenusileidžia, bėgioja prižiūrėtojos su kibiriukais ir nuleidinėja, net negaliu pasakyti ar kažkada sovietų sąjungoje kažkas taip bėgiodavo ir nuleidinėdavo vandenį stočių tualetuose. Ir dar už tokią paslaugą turi sumokėti 0,25 eur, tipo dar duoda gabaliuką tualetinio popieriaus, kuris ten yra baisinys deficitas, nesvarbu, kad parodai, kad turi savo servetėlę. Mokėk ir viskas. Trumpiau sakant už kiekvieną paslaugą paprašys pinigų.

storyLazyload();