Savanoriavimas Nepale

SAVANORIAVIMAS NEPALE

Kelionė iš Lietuvos į Turkiją sausuma truko tris savaites. Turkijoj praleidom mėnesį, o Gruzijoje – savaitę. Irane, kaip ir Turkijoj, pabuvę keturias savaites, nusprendėm tiek pat laiko praleist ir Nepale. Beveik savaitę skyrėm poilsiui sostinėj Katmandu, savaitę gražiausio Nepalo miesto Pokharos pažinimui, o likusias dvi savaites – savanoriavimui Čitvano regione.



SavanoriautI sugalvojom dėl dviejų priežasčių: gyvenimas turistų nelankomame kaime – puikus būdas susipažint su nepaliečių kultūra ir gyvenimo būdu, o taip pat, tai padeda sutaupyti. Dažniausiai savanoriams siūloma nakvynė ir nemokamas maistas. Kas be ko – pati pagalba žmonėms be abejonės taip pat labai svarbi.
Visas dvi savaites gyvenom pas mokytoją Tarą Adhikari ir jo šeimą. Padėjom jam jo organiniame ūkyje ir leidom laiką su mokyklos mokiniais. Kartu gyveno čekas Honzo ir porelė iš Prancūzijos – Aleksas ir Džiuljeta. Per visas tas dienas ne kartą ašaros byrėjo iš juoko. Būtent apie tas akimirkas gyvenant nepaliečių šeimoje ir pasakosim šį kartą.

Gyvenimas Nepaliečių šeimoje

Susitarimas paprastas – kiekvieną dieną po kelias valandas turėjom padėt Tarai ar jo žmonai – mokykloj, ūkyje ar Anzanos parduotuvėje. Mainais gaudavom nakvynę, pietus ir vakarienę. Pusryčių Taros šeima nevalgo. Rytais tik geria nuo cukraus tirštą it kisielius arbatą.



Be materialaus atlygio gavom ir žymiai vertingesnę dovaną – galimybę susipažint su atokaus Šukranagaro kaimo gyventojų kasdienybe, papročiais ir tradicijomis. Kartu su Tara ir jo mokiniais važiavom į pikniką prie plačiausios Nepalo upės. Taip pat, Čitvano nacionaliniam parke tykojom raganosių, kurių deja pamatyt taip ir nepavyko. Vienas linksmiausių nuotykių – Divali festivalio koncertas, kurio metu Kamilė šoko su vietiniais vyrais. O buvo taip, kad gerbiamas vietos verslininkas pažadėjo didelę piniginę paramą mokyklai, jei Kamilė pašoks su vienu iš kaimo vyrų. Pastarąjį juokais pravardžiavom Alfa Patinu. Kadėl? Pamatysit patys. Kitą dieną Kamilė šoko ir vėl, tik šį kartą Nepalietiško stiliaus šokį buvo pasiruošus iš anksto. Ir šį kartą neapsieita be vietinio vyro draugijos. Kaip matyti filmuke – ne visos vietinės moterys patenkintos Kamilės populiarumu.

Ožiukas Darijus

Daugiausiai laiko praleidom padėdami Tarai jo mažame ūkelyje. Pjovėm ryžius, krovėm juos į kauges džiovinimui, sodinom daržoves, iš bambukų meistravom tvorą, ravėjom, šėrėm ožką ir taip toliau. Vieną gražų rytą ožkytė atsivedė tris ožiukus. Su kolegom savanoriais nusprendėm išrinkt jiems vardus – kiekvienos valstybės atstovai po vieną. Prancūzai Aleksas ir Džiuljeta saviškį pavadino Demjenu, čekas Honza – savo ožiukui šaukė Davidu, o mes saviškį Darijum. Darijus buvo didis Persijos imperijos valdovas. Po kelių mėnesių klausiau pasiūlei Kamilei jeigu kada turėtume sūnų – pavadinti jį Darijum. Darijus Šlevas juk skamba neblogai. Ši kaip mat atšovė „Negalim!“. „Kodėl?“ nustebęs paklausiau. „Todėl, kad mes jau pavadinom Darijum ožką!“



Nepalietiškų vestuvių ypatumai

Viena iš linksmiausių akimirkų – diskusija apie meilę ir vestuves. Čekas Honza neturėjo merginos. Tara pasiūlė surasti jam žmoną. „Aš noriu natūraliai įsimylėt atsitiktinai sutiktą merginą“ pareiškė Honza. „Nesamonė!“ atrėžė Tara. „Mus su Anzana supažindino tėvai, o įsimylėjom jau po vestuvių“. Honzai tai nebuvo priimtina, bet Tara nenusileido. „Mes Nepale su mergina kalbamės dvi valandas. Per jas išsiaiškinam ar vienodai suprantam pasaulį, pasitariam, kaip augintume vaikus, iš ko pragyventume. Jei požiūriai sutampa – keliam vestuves. Patiko ta jauna mokytoja mokykloj? Turėtum su ja susipažint“ ragino Tara. „Bet ką turėčiau jai sakyt?“ ėmė jaudintis Honza. Tara pagalvojo ir atsakė… „Sakyk – aš galiu gyvent be vandens – bet be tavęs gyvent negaliu…“



Kepti balandžiai

Dieną prieš mums išvykstant iš Šukranagaro, Anzani mums surengė tikrą puotą. Aliejuje išvirė nepalietiškųs spurgų, prikepė laukinių balandžių. Nepatogi, bet kartu savotiškai linksma ir tikrai kad įsimintina buvo akimirka, kai Tara suprato, kad balandžių valgyt neketinu. „Bet kodėl?“ negalėjo atsistebėt jis. „Nemėgsti mėsos?“ Parodžiau Tarai kelias nuotraukas. Jose – veislinių balandžių nuotraukos. Būtent tokių balandžių, kokius auginau būdamas vaikas. „Valgyt juos man būtų tas pats, kas suvalgyt katę ar kokį kitą naminį gyvūnėlį…“



Norite savanoriauti Nepale? Visą informaciją rasite "Savanorystė Nepale. Nuo ko pradėti?".
Skaityti komentarus