RODAS, RHODES, RODOS

Nors Lietuvoje ši vasara nebuvo labai prasta, tačiau mūsuose vasara neatitinka mano jai suformuotų reikalavimų, t.y. daug daug saulės, jokių debesų, jokio lietaus ir visa tai turi tęstis minimum du mėnesius. Planuojant savaitgalio išvyką neturėčiau sekti orų prognozės ir melstis aukštesnėm jėgom, kad palapinė liktų sausa, o kuprinėje būtų ne lietpaltis su megztiniu, o maudymosi kelnaitės ir apsauginis kremas nuo saulės. Kad nereikėtų draugams girtis, kad „net visą savaitę“ buvo neblogas oras, o lietaus gavome tik porą kartų per tą savaitę. Kad atsibudęs ryte šimtu procentų žinočiau, kad jokie debesys nesugadins pliažinių planų, o saulė garantuotai kaitins nuo ryto iki vakaro. Štai tokia utopinė lietuviškos vasaros vizija sukasi mano galvoje. Užteks fantazuoti, grįžtame į realybę, o ji tokia negailestinga: Lietuvoje vasara yra deficitas ir, manau, artimiausiu laiku tokiu ir liks. Todėl vienintelis būdas patirti tikrą vasarą – važiuoti pas ją į svečius. Kaip sakoma, jei vasara neina pas Tave, tai Tu eini pas vasarą. O ji, pasirodo, nuo Kauno nutolusi tik trijų valandų skryžio atstumu. Kaip jau supratote iš antraštės, šį rugsėjį su šeimyna skridome į Rodo salą, kuri yra tikrų tikriausias gero oro, kaitrios saulės ir tikros vasaros etalonas.


Aviakompanijos „Ryanair“ bilietai Kaunas-Rodas-Kaunas kainavo apie 250 Eur žmogui. Dar Lietuvoje išsiuntinėjau e-mailus į kelias vietines salos automobilių nuomos agentūras, ir vienos pasiūlymas buvo labiau negu priimtinas. Užsisakiau Hyunday Accent dviems savaitėms po 20 Eur už parą. Į kainą įskaičiuota viskas, jokių paslėptų mokesčių, pilnas draudimas su nuline franšize. Jokių avansinių mokėjimų, atsiskaitymas grynais vietoje be kreditinių kortelių bei užstatų. Kompanijos kontaktai: [email protected]; www.kalithearentacar.gr
Aišku, iš anksto užsisakiau ir apartamentus Rode. Pasirinkau gražią įlanką Stegna Beach.
Nesinaudojau jokiomis booking.com, airbnb.com ar pan. svetainių paslaugomis, o parašiau e-mailą tiesiogiai apartamentų Meltemi Nikos studios savininkui Nikui. Jis sutiko rezervuoti man butą, atsiuntė savo banko sąskaitos rekvizitus ir aš jam avansu pervedžiau 100 Eur kaip užstatą. Viskas pasiteisino, jokių nesusipratimų nebuvo. Kainą sutarėme tokią: penkiems asmenims apartamentai 60 Eur už parą. Taigi, už dvi sataites gavosi 840 Eur. Kontaktai: [email protected]; www.nikosstudios.gr
Skrydis neprailgo, viso labo trys geros valandos ir šeštadienio vakare jau mindžikavome Rodo oro uosto atvykimo terminale. Mašiną atvarė prie pat durų, per penkias minutes sutvarkėme formalumus, atskaičiavau 280 Eur už dvi savaites, nustatėme GPS koordinates į Meltemi Nikos studios (36°12'23.3"N 28°08'21.3"E) ir pirmyn į Stegna Beach. Iš pradžių važiuoti nebuvo labai jauku, nes vairuoti reikėjo jau sutemus, prie mašinos valdymo niuansų irgi reikėjo priprasti. Labai greitai įsidrąsinau, nes kelias buvo kokybiškas, gerai apšviestas, o eismas neintensyvus. Iki vietos varėme apie 35 km, lengvai radome apartamentus, Nikas mus pasitiko ir palydėjo į trečiame viršutiniame aukšte esantį butą. Atrakcija buvo nebloga, nes į viršų vedė sukti cilindriniai metaliniai laiptai.
Apartamentai puikūs: didžiulė virtuvė sujungta su svetaine, pilna įranga su indais, švarus tulikas, vonia, vienas kambarys su dvigule lova ir kitas kambarys vaikams. Bute du dideli balkonai, iš kurių vienas su vaizdu į jūrą, o kitas – į kalnus. Nuostabiausia, kad iki jūros vos 50 m. Išsikrovėme daiktus, pavakarieniavome ir sugulėme miegoti.
Ryte atsibudęs galutinai supratau, kad dabar jau tikrai prasidėjo atostogos, kad esu Rodo saloje ir esu rimtai nusiteikęs iš jos išpešti kiek įmanoma daugiau gerų įspūdžių, emocijų, vaizdų ir kitų malonumų. 7.00 val. ryte su žmona stebėjome, kaip iš jūros kyla saulė. Idiliškas vaizdas, tylu, ramu, jokio triukšmo, miestelis tik pradeda busti, vos vienas kitas žmogėnas vaikštinėja jūros pakrante. Šokau į maudymosi kelnaites ir tiesiu taikymu su žmona nuvarėme maudytis. Jūra šilta, vanduo ypatingai skaidrus, puikus rytinis pasiplaukiojimas. Stegnos pliažas tęsiasi apie 700 m ir jis toks stambaus smėlio su smulkių akmenukų ruožais. Jūra gilėja gana greitai, šarmo suteikia seklumoje pūpsančios uolos. Visuose Rodo pliažuose yra gultai su skėčiais. Vieno gulto kaina 5 Eurai ir ji vienoda visoje saloje. Tačiau nėra būtina imti gultus, nes galima puikiai įsitaisyti ir ant savo atsinešto patiesalo. Tiesa, kai kuriuose pliažuose vietos yra tik gultams, bet tokių vietų nėra daug.
Po pusryčių su šeimyna išvažiavome į sostinę patyrinėti jos grožybių. Pats įdomiausias objektas, be abejo, yra senamiestis. Viduramžiškas Rodo senamiestis yra UNESCO saugoma Pasaulio kultūros paveldo vieta, susidedanti iš įvairių didingos praeities likučių – Bizantijos šventyklų, Kryžiuočių eros pastatų ir Otomanų (osmanų) imperijos mečečių. Ten tokia tik filmuose matyta aplinka, vaikštai gatvėmis ir, atrodo, tuoj iš už kampo išjos raiti ant žirgų šarvuoti riteriai, neapleidžia keistas jausmas, lyg būtum patekęs į praeitį. Rodo senamiestis aptvertas 4 kilometrų ilgio galinga siena bei grioviais, į jį patekti galima per 11 sienoje esančių vartų.
Drąsiai galiu teigti, kad reikia bent dviejų dienų, norint išnagrinėti senamiestį. Turėkite omenyje, kad senamiestis nėra kažkoks muziejus po atviru dangumi, o gyvas sostinės rajonas, kuriame gyvena ir dirba 6000 žmonių. Ir visa tai vyksta tuose pačiuose pastatuose, kuriuose prie 6 amžius gyveno riteriai. Tai iš tiesų pats unikaliausias gyvas praeities paminklas. Senamiestis padalintas į dvi dalis. Šiaurinėje pusėje su vidiniu fortu (Castello) gyveno riteriai, o pietinėje pusėje visi kiti, kurie nepriklausė Ordinui. Šios dvi dalys yra atskirtos siena, einančia lygiagrečiai Sokrato gatvei (Socrates street), senajam turgui (the Old Bazaar). Tikrai labai smagu vaikštinėti tomis siauromis gatvelėmis, užeiti į suvenyrų bei rankdarbių parduotuvėles, pasimėgauti ledais ar lengvais užkandžiais daugybėje restoranėlių. Čia yra apie 200 gatvių ir skersgatvių, kurios tiesiog net neturi pavadinimų. Pasiklysti senamiestyje labai nesunku, tačiau tai ne bėda, o greičiau puiki galimybė patyrinėti unikalų miestą.
Pati gražiausia gatvė – Riterių gatvė (Ippoton) baigiasi prie Magistrų rūmų, kurie tuo metu buvo riterių administracinis centras. Galingas sprogimas, įvykęs parako saugykloje, 1856 m. visiškai sugriovė Magistrų rūmus, tačiau italai juos atstatė. Šie rūmai yra svarbiausias riterių valdymo laikų paminklas. Rūmai yra kvadratinis pastatas, suprojektuotas aplink erdvų kiemą. Įėjimas į Magistrų rūmus kainavo 6 Eur žmogui (vaikams nemokamai). Apėjome itin aukštų lubų erdvias sales su nenormalaus dydžio židiniais bei viduramžiškomis dekoracijomis, apžiūrėjome senovinius viduramžiškus baldus, veidrodžius, paveikslus, žvakides, skulptūras, muziejines relikvijas bei akmenų mozaika išklotas grindis.

Atėjus pietų metui užėjome į vieną iš senamiesčio tavernų „įsimesti kuro“. Mūsų penkių asmenų šeima užsisakėme alaus, šviežiai spaustų apelsinų sulčių, tradicinį graikišką kiaulienos gyros, graikiškų vištienos šašlykų souvlaki, mėsos ir baklažanų apkepą moussaka, vaikams bulvių fri. Pietūs kainavo 50 Eur – po 10 Eurų žmogui. Kaip pačiame sostinės centre, senamiestyje – labai priimtinos kainos.
Po pietų pratęsėme pažintį su sostine ir nukulniavome prie Mandrakio uoste (Mandraki Harbour) 1464-1467 m. pastatytos St. Nicholas tvirtovės, kuri atliko pagrindinį to meto miesto gynybos vaidmenį.
Einat link jos molu, galima pasigrožėti išlikusiais trim vėjo malūnais.
Įplaukiant į Mandrakio uostą, laivus pasitinka dvi kolonos su elnių skulptūromis.
3 amžiuje prieš mūsų erą Rodo svečiai galėjo gėrėtis vienu iš senojo pasaulio „Septynių stebuklų“: gigantiška bronzine graikų saulės dievo Helijo statula, dar vadinama Rodo kolosu. Kur tiksliai stovėjo statula iki šiol nėra aišku, bet tikima, kad Rodo kolosas stovėjo ten, kur dabar yra dvi kolonos su elniais. Italų valdymo laikais, vienas iš elnių buvo pakeistas vilku, kuris simbolizavo Romos imperiją. Užkariautojai tikėjo, jog liks saloje visiems laikams...
Po intensyvaus Rodo gatvių „šlifavimo“ pasijome gana pavargę, ypač vaikai, todėl sėdome į auto ir grįžome į Stegna. Namie pasičiupome snorkelingo (paviršinio nardymo) įrangą ir kritome į jūrą. Smagu buvo paplaukioti aplink uolas, galingus akmenis ir stebėti povandeninį pasaulį, būrius mažų ir didelių žuvyčių. Puiki atgaiva kūnui ir sielai po ilgų pasivaikščiojimų sostinės gatvėmis.
Vakarop Nikas su savo šeima visus namų svečius pakvietė į lauko kiemelyje suorganizuotą vakarėlį. Susirinko jauki kompanija: dvi rusų šeimos, prancūzų pora, vokiečių pora ir mūsų lietuviška šeimynėle. Pasakysiu atvirai, tai buvo tikra fiesta skrandžiui. Ant stalo aromatą skleidė šviežiai grilinti kalmarų žiedai, krūva šviežios dar ryte sužvejotos žuvies (stelma), graikiškos salotos, bulvės fri, kepti baklažanai. Visą šį kulinarinį šedevrą užgėrėme vietiniu alumi bei vynu. Kai jau atrodė, jog maistas baigėsi, ant stalo atsirado keptos kiaulienos dešrelės, šoninė ir vištiena. Akys mato, nori, bet pilvas sako-jau gana. Sočiai ir be galo skaniai pavalgę sėdėjome, bendravome, juokavome, pasakojome visokias istorijas, liejosi graikiškas Ouzo – anyžių skonio stiprus graikiškas alkoholinis gėrimas, alus bei vynas. Kadangi visi buvome iš skirtingų šalių, tai sutarėme, jog bendravimo kalba bus anglų kalba. Vakarojome iki vidurnakčio. Ačiū Nikui ir jo šeimynai už puikų dienos užbaigimą.
Visoje saloje gausu alyvmedžių, jie čia laikomi itin vertingu turtu, perduodamu iš kartos į kartą. Derlių galima nuimti lapkričio mėn. arba laukti iki sausio. Skirtumas yra toks: jei renki uogas lapkritį, jos būna sveikos, gražios, nepažeistos bičių ir iš tokių uogų gaunamas pačios aukščiausios kokybės alyvuogių aliejus. Tačiau iš 5 kg uogų gaunasi 1 kg aliejaus. Jeigu palauksi porą mėnesių ir derlių nuimsi sausį, tuomet iš 2-3 kg uogų išspausi 1 kg aliejaus. Skirtumas akivaizdus, bet toks aliejus bus prastas, nekokybiškas, tiesiog jo bus daugiau. Vietiniai gyventojai surinktą derlių veža į aliejaus spaudimo gamyklas, kuriose ir spaudžiamas aliejus. Gamyklų savininkai pinigų už paslaugą neima, tiesiog turi jiems palikti 20 procentų išspauto aliejaus.
Išaušo naujas saulėtas rytas, po pusryčių išvažiavome į netoliese esantį pliažą Tsambika beach (36°13'51.5"N 28°08'57.0"E).
Jei plauktum su laivu, tai nuo Stegnos šį pliažą galima pasiekti per kelias minutes, tačiau su auto gaunasi apie 7 km. Pliažas yra smėlėtas, platus ir tęsiasi apie 800 m tarp kalnuoto kraštovaizdžio, mašiną galima parkuoti nemokamai per visą pliažo ilgį. Paplūdimys pavadintas pagal ant kalno 340 m aukštyje esantį nedidelį vienuolyną (the Monastery of the Virgin of Tsambika). Žiūrint veidu į jūrą dešinėje pusėje yra nudistų pliažas. Mes įsikūrėmė netoliese. Tsambika beach laikomas vienu gražiausių Rodo pliažų. Ir tai yra tiesa. Jūra gana sekli, todėl idealiai tinka vaikams. Pasistatėme savo skėčius visai prie pat jūros ir pradėjome pliažintis. Neilgai truko tokia idilė, nes visai netikėtai iš jūros atsirito galinga banga ir akimirksniu konkrečiai nuplovė visą mūsų mantą. Vos spėjome pagriebti svarbiausius daiktus, kai vėl kalė banga bei galutinai viską sušlapino: patiesalus, rankšluoščius, kepures ir t.t. Keisčiausia buvo tai, kad banga užliejo būtent tą vietą ir tik tą vietą, kurioje mes bazavomės. Mistika kažkokia. Susirinkome mantą ir pakeitėme dislokacijos vietą, nueidami pliažo centro link. Juokavome, kad čia nudistai sušoko kokį nors okultinį šokį ir taip mūsų triukšmingą kompaniją išvarė toliau nuo savęs. Šis įvykis labiau pralinksmino nei sunervino. Saulė kaitri, oras nuostabus, daiktai greitai išdžius. Vaikams paplūdimys atrodė lyg didelė smėlio dėžė, jie kapstė smėliuką, statė pilis, braidė ir išdykavo sekliuose jūros vandenyse. Nors jau rugsėjo antra pusė, bet oras įšilęs virš 30 ºC, teko dažnai kristi į vandenį ir atsigaivinti. Gerai, kad pūtė pastovus malonus vėjukas ir neleido labai prakaituoti. Taip ir praleidome pliaže visą dieną. Grįžtant namo užsukome į miestelį Archangelos, kuriame prisipirkome maisto. Čia radome nedidelę vaisių ir daržovių parduotuvėlę su ypatingai skaniais persikais, nektarinais ir vynuogėmis (1,5 Eur už 1 kg), o prekybos centre nusipirkome vištą (2,3 Eur už 1 kg), alaus (nuo 0,6 iki 1,2 Eur už butelį) ir kt. Ragavau vietinio Rode gaminamo alaus Zythos Vap, bet čia populiaresnis graikiškas alus Alpha arba Mythos. Maisto kainos gana panašios į lietuviškas. Aišku, jei pirksi prekes mažytėse parduotuvėlėse, tai jose viskas brangiau, bet didesniuose supermarketuose kainos nebaugina.
Į Stegna veda tik vienas kelias ir jis labai vaizdingas, bet status ir vingiuotas.
Vairuojant saloje dažnai galima pamatyti uolomis šokinėjančius ožius, kartais jie nusileidžia ant kelio ir smalsauja, kas čia važinėja per jų kontroliuojamas teritorijas. Gana dažna situacija: važiuoji keliu ir jį kerta niekur neskubanti avių banda, avys eina ramiai, niekur neskuba, turi sustoti ir jas praleisti. Iš karto matosi, kas šių vietų tikri šeimininkai.
Vakare Nikos pasiūlė plaukti kartu su juo į kalmarų žvejybą. 20.00 val. įsėdome į Niko katerį, nuplaukėme apie 2 mylias nuo kranto ir pradėjome kalmarų „medžioklės“ procesą. Šalia katerio Nikas nuleido į vandenį šviečiantį žiburį, kurio paskirtis – vilioti kalmarus iš dugno į Viduržemio jūros paviršių. Ant nedidelio metalinio strypo, kuris savo išvaizda primena išskleistą skėtį (tik be medžiagos), Nikas užmovė sprindžio ilgio žuvį, strypas pririštas prie gana storo valo, šalia strypo pritvirtinta dar viena nedidelė mirksinti lemputė. Sėdi sau kateryje ir leidi valą gilyn į jūrą apie 60-80 m. Jei valas staiga sustoja – reiškia kalmaras jau griebė jauką ir pradedi intensyviai traukti valą į katerį. Labai nesunku suprasti, kada laimikis jau ant „kabliuko“, nes valas traukiasi sunkiau. Kai ištrauki kalmarą iš vandens, jis stipriai išpurškia visą vandenį iš savęs ir konkrečiai juo aptaško. Įmeti kalmarą į kibirą, jis ten išleidžia keletą garsų ir baigtas kriukis. Jūroje tamsu, bet ramu, šilta, jokio vėjo. Dairaisi į žiburiais nušviestą krantą, gurkšnoji alutį, užkandžiauji bulvių traškučiais, kvėpuoji grynu oru, žaidi su valo nuleidimu bei traukimu į viršų, bendrauji tarpusavyje ir jauti pilną relaksą. Taip ir žvejojome beveik iki vidurnakčio. Pakeitėme kelias žvejybos vietas, procesas patiko, tikrai norėčiau dar pakartoti. Tą vakarą iš viso pagavome 12 kalmarų, iš kurių trys buvo mano asmeninis laimikis.

Kitas puslapis