Pavasaris Žydrajame krante

Mano išsvajotoji Andalūzija kol kas taip ir lieka svajone. Neišvažiavome ten, nes nutarėme, kad per mažai dienų, sūnaus po atostogų iš karto laukia visokie standartizuoti testai, todėl nė dienos negalime suvėlinti grįžimo. O skubant prabėgti tą kraštą – na jau ne.
Taigi, svajonė nukeliama ateičiai. Belieka sugalvoti, kur išlėkti pasišildyti ir pailsėti per pavasario atostogas. Labai ilgai galvojau ir svyravau tarp Barselonos ir Nicos. Ir nors širdis labiau traukė į Barseloną, kažkodėl nusipirkau bilietus skrydžiui į Nicą. Labai seniai aš jau ten esu buvusi. Prisimenu tik tiek, kad didžiulį įspūdį padarė tik Monakas, o nei Nica, nei Kanai manęs nesužavėjo. Ir tai tuomet, kai dar buvau mažai pasaulio mačiusi ir bet koks svetimas kraštas tiesiog privalėjo mane sužavėti.
Todėl ypatingo virpulio ir jaudulio prieš kelionę nejaučiau. Tiksliau, jaučiau stiprų nerimą ir dvi paskutines naktis jau beveik nemiegojau. Aš siaubingai bijau skristi lėktuvu. Tą akimirką, kai riaumodamas lėktuvas pradeda įsibėgėti pakilimo taku ir atsiplėšia nuo žemės, mane ištinka panikos priepuolis. Kadangi labai ilgai svarsčiau, kur čia vykti ir ar iš viso vykti, pigūs skrydžiai jau buvo visai nebe pigūs. Į priekį skridome per Rygą Air Baltic-u, todėl manęs laukė du džiaugsmingi pakilimai ir du ne mažiau smagūs nusileidimai. Rygos oro uoste trinamės apie tris valandas, bet kažkaip neprailgo. Nerealiai gražu skristi virš Alpių, bet vėl gi prisimenu, kad būtent čia susidepresavęs vokiečių pilotas atėmė gyvybę ne tik sau, bet ir visiems keleiviams. Kol nusileidome Nicoje, galvojau, sprogs mano ausų būgneliai, taip skaudėjo ausis, o dar prisifantazavau, kaip iš ausų pasipila kraujas, o ir leidosi lėktuvas bjauriai, kratydamasis.... žodžiu, kelionė man maloni nebuvo.
Kai pagaliau pajutau po kojomis tvirtą žemę, pasižadėjau, jog jei dar ir parskrisime gyvi sveiki, tai jau daugiau į lėktuvą kojos nekelsiu. Bet tie mano pažadai.... aš jau tiek visko esu sau prisižadėjus, tik kažin ar nors pusę tų pažadų ištesėjau. O dar ir sūnulis, beje, irgi bijojęs skristi, staiga atrado šioje transporto rūšyje kažin kokius smagumus ir malonumus, ir ateityje tik ir nori visur skraidyti.
Išsirengiame iš striukių, šilta, pagaliau nors truputį sušildysiu savo kaulelius. Nes Vilniuje oras buvo toks, kad reikėjo žieminių paltų. Na va, vienas kelionės etapas įveiktas, atskridome. Dabar reikia kažin kaip pasiekti savo apartamentus Kanuose. Kadangi nakvynės pradėjau ieškoti likus nedaug laiko iki atostogų, apgyvendinimo įstaigos Nicoje ir aplink ją man pasirodė nesveikai per brangios, nesiruošiau mokėti 500-600 eurų už penkias naktis, plius dar papildomi mokesčiai už valymą, paliekami užstatai ir pan. Kanai žymiai pigesni. Tiesa, gyvenant Nicoje, pigiau kainuotų transportas, į kai kuriuos miestelius galima būtų važiuoti autobusu. Ne stebuklas, bet visai nieko apartamentai Kanuose „FLORELLA Residences&Appartements“ (www.florella.fr) miesto centre, šalia traukinių stoties, turgaus, prekybos centrų, kavinių, 5 minutės iki jūros, su visais papildomais mokesčiais mums nekainavo trijų šimtų. Ir nežinau, ar tai daugiau privalumas, ar trūkumas, bet per visą mūsų viešnagės laiką savo šeimininkų nematėme. Mums atsiuntė durų kodus, buto raktas buvo paliktas seife, išvažiuojant tame pačiame seife raktą palikome.
Ši kelionė – mums nauja keliavimo patirtis, mes gi be savo automobilio. O tai reiškia – nukapotais sparnais, kaip paukščiai, vieniši svetimoje šalyje, nesaugūs, kaip be rankų. Tikrai aš taip jaučiausi. Ne tik kad be savo automobilio, apskritai be automobilio, nes šiame krašte labai dažnai būnantys pažįstami mums primygtinai rekomendavo traukinius ir tik traukinius. Taigi, iš Nicos oro uosto Kanus galima pasiekti trimis būdais (neskaitant taksi):
- 210 Ekspres autobusas, važiuoja nuo pat terminalo, kas pusvalandį, Kanus pasiekia mažiau nei per valandą, priklausomai nuo transporto srauto. Būtent šitą ekspresą mums rekomendavo ir prancūzai šeimininkai. Viskas su šituo 210 autobusu būtų gerai, išskyrus kainą – vienam žmogui bilietas kainuoja 22 eurus.
- 200 autobusas: bilietėlio kaina žmogui tik 1,50 euro! Bet iki jo sustojimo reikia paėjėti, jis sustoja ne oro uoste, ir jeigu iš Nicos atvažiuoja jau pilnas, tai tą stotelę tiesiog pravažiuoja nesustojęs. O kad tikrai taip būna mes vėliau patys įsitikinome. Na, ir važiuoja 30 kilometrų dvi valandas, nes stoja kas metras.
- Traukinys. Važiuoja iš Nicos Saint Augustino stoties apytikriai kas 20-30 minučių, bilieto kaina 5,90 euro, Kanus pasiekia per pusvalandį. Ir ne tik Kanus, iš šios traukinių stoties galima važiuoti į Antibus, Monaką, Nicą ir t. t. Iki stoties reikia paeiti apie 10-15 minučių, terminale informacijoje dalina spalvotus lapelius su labai tiksliu ir detaliu planeliu (jis yra ir internete) kur eiti, kur pasukti ir kt. Rodyklės ties kiekviena sankryža rodo Gare Saint Augustin. Neįmanoma paklysti ar nerasti. Nebent atskridus vėlai vakare, kai tamsu ir dar jei esi vienas – tuomet ten eiti nelabai jauku, dar aplink statybos. Bilietus geriausia nusipirkti oro uoste, nes stotyje bilietų kasa jau gali nedirbti, o bilietų automatas – gal iš pirmo karto neįkandamas. Oro uoste, tik išėjus iš terminalo, iš karto yra kasos, kur parduoda bilietus į traukinius ir autobusus. Nereikia nurodyti konkrečios valandos, bilietas pradeda galioti po kompostiravimo. Būtinai, prieš įlipant į traukinį, perone ar stotyje reikia kompostiruoti bilietą. Ir važiuojant į Kanus, reikia pereiti požemine perėja į kitą bėgių pusę, link Marselio krypties.
Ką dar tuo pačiu galima papasakoti apie važinėjimą traukiniais Prancūzų rivjeroje? Tai greitas, gal nevisai pigus, bet iš esmės - nuostabus susisiekimo būdas. Ne visuose, bet daugelyje traukinių ekrane rodo stotelių pavadinimus, tiesa, juos ir pranešinėja, bet net ir žinantys prancūzų kalbą, nelabai supranta. Paskui jau tuos pavadinimus ir miestelius išmoksti mintinai. Tikrai neverta bandyti važiuoti be bilieto, nes kontrolė – pastovi, visuomet, kontrolierių daug, vieno važiavimo metu patikrina kelis kartus. Labai patogu ir tai, kad nusipirkęs bilietą iki tam tikro galutinio taško, gali išlipti, vėl įlipti nors ir kiekvienoje stotelėje. Pirkti bilietą į abi puses pigiau, negu tik į vieną. Mes naudojomės šeimos pasu, visai dienai traukinio bilietas dviems suaugusiems ir dviems vaikams iki 16 metų visu maršrutu Kanai-Ventimiglia-Kanai mums kainavo 35 eurus. Nors mes buvome tik trys, vis tiek tai tikrai apsimoka. Gal dar yra ir kelių dienų ar savaitės bilietai – bet mes to nesiaiškinome.
Gal per daug ir smulkiai aš čia apie tuos traukinius, bet man prieš kelionę šios informacijos trūko, todėl gal kam bus naudinga.
Ir važiuoja traukinys pačia pakrante – tuo pačiu puiki apžvalginė ekskursija.
Nuostabus dalykas traukinys, aišku, tada, kai jis važiuoja. Mums šiuo atveju su jais nelabai sekėsi. Vakare grįžtant iš Monako, centrinėje Nicos stotyje traukinys sustojo ir stovi 5, 10, 15 minučių, pusvalandį, žmonės tai įlipa, tai išlipa, stovi ir greitieji traukiniai, kažką per garsiakalbį šneka, mes gi nieko nesuprantame. Pagaliau pasirodė darbuotoja ir pradžiugino, kad dėl incidento ant bėgių traukinys dar kokias dvi valandas tikrai nevažiuos. Nuostabu. Kokiu būdu pasiekti savo Kanus? Einame ieškoti to 200-ojo autobuso. Autobusų stoties kaip tokios nėra, pasiklausinėti teko nemažai žmonių, kol pagaliau vienas vyriškis mus tiesiog palydėjo. Dabar kai žinau – visai aišku: nuo traukinių stoties du tramvajaus sustojimai (arba galima ir pėsčiomis nueiti) iki Masenos aikštės ir šalia parko yra 200-ojo stotelė. Autobusas jau stovi, bilietai perkami pas vairuotoją ir norinčių papulti – minia. Mes įsispraudėme ant pusės kojos jau beveik paskutiniai, autobusas išvažiavo sausakimšas ir todėl – kokia laimė, - varė beveik kaip ekspresas, pradžioje niekur nestodamas, visur palikdamas daug žmonių. O jau vakaras, ir belikę tik du reisai. Tiems laukiantiems ir paliktiems nelabai smagu. Taip pravažiavo ir oro uosto sustojimą.
O pačiame autobuse vyko visokiausios dramos ir spektakliai. Vienas, aiškiai psich. ligoninės pacientas, visą kelią plastikiniu buteliu daužė sau per galvą (gerai, kad sau, o ne kaimynui) ir visa gerkle kažką rėkė. Nėščia moteris geras 15 minučių visaip prašė keturių sėdinčių jaunuolių, kad leistų jai atsisėsti. Aš šventai tikiu, kad pas mus net didžiausias nedorėlis būtų užleidęs jai tą vietą. O prancūzai – ne, ir net ne pro langą žiūrėjo, atsieit, - nemato jos; jie įžūliai išvertę akis jai kažką atsakinėjo. Kol pagaliau kažkas iš autobuso galo neišlaikė ir pakvietė moterį atsisėsti. Keli juodaodžiai savo milžiniškus krepšius sukrovė tiesiog sėdintiems žmonėms ant galvų; neaprėpiamų gabaritų arabė, kai vairuotojas pabandė uždaryti duris ir jos nebeįleisti, nes jau nebuvo kur jai lipti, bliovė taip, kad skambėjo tikrai visa pakrantė. Vairuotojui atidarius vidurines duris, kad galėtų keli keleiviai išlipti, pro jas sušoko visas pulkas laukiančių stotelėje. O įlipti galima tik pro priekines duris, nes reikia bilietuką pirkti. Vairuotojas ropščiasi iš savo vietos ir puola gaudyti ir varyti iš autobuso visų pažeidėjų. Todėl ir pusantros valandos, kiek truko kelionė iki Kanų, neprailgo, nes tiek aistrų visokių ten virė. Grįžome jau tamsoje. Paskui paguglinėjome, kas gi ten atsitiko su tais traukiniais. Pasirodo, savižudis puolė po traukiniu. Vieno nelaimingo žmogaus poelgis tūkstančiams sukėlė aibę nepatogumų: kažkas gal skubėjo į lėktuvą ar dar kur nors, kažkas gal nežinojo, kaip jam toliau pasiekti savo kelionės tikslą; kartu su mumis vagone buvęs gana lepšiškos išvaizdos vyriokas baisiausiai išsigandęs klausinėjo, ką jam daryti, o kaip su jo sumokėtais pinigais, kol neapsikentusi geležinkelietė pasiuntė jį pas policiją. Nors prie ko čia policija?
Kitą kartą, grįžtant iš Ezė, švieslentėje ties mūsų traukiniu pamatėme skelbiamą kažkokią informaciją, kuri jau aiškiai nieko gero nežadėjo. Pasirodo, traukinys nuimtas ir kito teko laukti beveik valandą. Panašiai buvo ir paskutinę dieną, iš Nicos važiuojant į Cap d`Ailą – valandos laiko pertrauka. Žodžiu, traukiniai gerai, kai gerai
Ką mes nuveikėme per čia praleistas dienas? Nelabai kažką daug, buvau prisiplanavusi daugiau, bet sunegalavo sūnus ir visi planai tapo nebesvarbūs. Matyt, jam buvo migrenos priepuolis, pirmą kartą taip, todėl siaubingai išgąsdino. Gal ir oro permaina kalta, jis iš tikro nelabai pakelia karštį, grįžome namo į žiemą – ir skausmo kaip nebūta. Tris dienas skaudėjo galvą, nepaliaujamai, dvi dienas jau po truputį pakeliavome, bet pirmą dieną išėjome tik į parduotuvę ir vaistinę. Ta diena buvo baisi, kaip graužiausi, kad be savo mašinos, priklausomi nuo lėktuvo, kuris dar tik už trijų dienų. Būtume su savo ratais, būtume jau išlėkę namo. Tai gal ir gerai, kad be jų, kitas dienas jau buvo lengviau, ir pamatė vis kažką mano vyrai.
Dieną praleidome MONAKE. Nors aš nemėgstu miestų, o šioje miniatiūrinėje valstybėlėje-mieste nėra nei pievų, nei miškų, nei laukų, tik jūra, kalnai ir vienas prie kito prilipdyti šiuolaikiniai namai, kuriuose butus turi Ringo Staras ir Andrea Bočelis, o kai kurių butų kvadratinis metras siekia netoli šimto tūkstančių dolerių, bet Monakas negali nesužavėti. Ideali švara, tvarka, prabanga, ruošimasis Formulei, milijardierių jachtos, tas romantiškas aspektas, jog jau pakankamai įsibėgėjęs XXI amžius, o čia vis dar – kunigaikštystė, istorija apie Pelenę, ištekėjusią už princo, tik su tragiška pabaiga, deja. Aplankome Šv. Mykolo katedrą, kur palaidota visa Grimaldžių šeima, Monako princo rūmus, okeanografijos muziejų, kuriame mane labiausiai sužavėjo medūzų akvariumas. Įėjimas į rūmus kartu su muziejumi suaugusiam kainuoja 19 eurų, vaikui – 11 eurų. Galima eiti tik į rūmus, arba į rūmus kartu su princo automobilių kolekcija. Vyras labiau norėjo automobilių, bet nenorėjome išsiskirti.
Prie Monte Karlo kazino, kol maniškis atkritusiu žandikauliu lakstė aplink ferarius, poršus, bugačius, maseračius, mes su sūnumi smaginomės, įsivaizduodami, kaip čia atriedame ir parkuojamės su savo gerokai padrožta jau ne pirmos jaunystės mazda. Įeinančius į lauko kavinę šalia Kazino, apsauga tikrina su metalo detektoriais, o mes valgome ledus ir geriame į save prabangos kvapą. Ir tuomet pamačiau JĮ - Tobulą Grožį! Prancūzas arba italas, kokių trisdešimties metų, ėjo gatve, vesdamasis dobermaną. Aš niekada nemačiau tokio gražaus vyro, na, gal nebent kine, bet ir tai dabar taip greitai neprisimenu. Nepaprastai stilingas, žinantis savo vertę, laisvas, elegantiškas nuo plaukų galiukų iki marškinių rankogalių, tiesiog – mados ikona, ne žmogus – meno kūrinys; ir jo šuo – šuniško pasaulio mados dievaitis. Šitas vyras man įkūnijo visą Monako žavesį.
EZE. Išlipome mažoje traukinių stotyje mažame kaimelyje. Pabėgėjome į vieną pusę, į kitą pusę, pasigrožėjome vaizdu į jūrą ir kažkaip staiga prieš akis iškilusiu didžiuliu kalnu, į kalną lipančiais namukais. Gražu, bet negi tai jau viskas? Žinau, kad čia turi būti kažkas tokio, bet nieko tokio nematau. Vėl klausinėjame, susišnekėti šį kartą sekasi sunkiai, vieni kitų nesuprantame. Gerai, kad prie kelio esančios kavinės padavėja mostelėjo ranka į ką tik sustojusį autobusą ir liepė greitai į jį bėgti. Aš dar bandžiau stabdyti, kam čia bėgti, atvažiuos kitas. Gerai, kad mano berniukai manęs neklausė, 83 autobusas važiuoja tik kartą per valandą. Autobusas pradeda kilti kaip tik į tą didžiulį ir labai aukštą kalną; važiuojame, nelabai žinodami, kur čia mus veža, apie 25 minutes, nuo aukščio užgula ausis. Pagaliau pakylame į viršų ir jau iš karto aišku, kad čia bus tas „kažkas tokio“. Eze, kurioje išlipome iš traukinio – tai ne ta Eze; tai Eze-sur-Mer, o mes pakilome į Eze-Village, ten, kur būtinai ir reikia atvažiuoti. Paskui man sakė, kad yra dar ir trečioji Eze.
Autobusas sustoja prie pat vienos seniausių, veikiančių nuo 1747 metų, parfumerijos kompanijų „Galimard“ muziejaus. Paprašome ekskursijos, ir kai mergina pasiteirauja, kokia kalba ekskursijos pageidautume, aš juokais atsakau – lietuviškai. Ji visai nenustemba, tik pasitikslina, kokia mūsų šalies sostinė. Išgirdusi, kad Vilnius, apstulbina, jog už kelių minučių, jei sutiksime palaukti, mums bus pravesta ekskursija lietuvių kalba! Ir štai mums šypsosi gražioji Laura, jau seniai čia gyvenanti, auginanti du berniukus, bet savo kalbos nepamiršusi ir puikiai kalbanti lietuviškai. Nors į Vilnių ji atvažiuoja jau tik kaip turistė. Ekskursija nemokama, neilga, nes ir pats muziejus nedidukas, bet apie kvepalus išgirstame daug. Čia galima atvykti, ir kartu su dviem Eze pastoviai dirbančiomis „nosimis“ (kvepalų ekspertais) susikurti savus kvepalus. Norint visko pamatyti, įkvėpti daugiau, reikia vykti į Grasą – kvepalų sostinę. Iš Kanų važiuoja traukinys iki Graso.

Kitas puslapis