Italija: Pavasariniai vėjai Sardinijoje - pietinė Sardinija (II dalis)

4 diena

Kasyklos kasyklomis, tačiau pakeliui būtina užsukti pasigrožėti dar vienu gamtos objektu, kriokliu Vilacidro. 45 metrų aukščio krioklys krenta dailia srove. Po lietaus vandens jam užtenka.







Mačiau vasarines darytas jo nuotraukas, tai vaizdas sakyčiau nykokas. Vėlgi, mes vieninteliai lankytojai. Kaip mums tas patinka. Prie krioklio dirba vietiniai darbininkai, tvarko visokius takus ir įtvirtinimus, ruošiasi sezonui.



Jų vadovė užkalbina mus ir kviečia eiti su jais kitu keliu. Sako, kad ten vaizdas bellisimo. Einame kartu, ji visą kelią kažką mums pasakoja itališkai, o mes tegalime tik linkčioti galvomis.



Nuveda aukščiau, kur krioklys gražiai matosi iš šono.



Šalia skleidžiasi pavasarinės gėlės, gelsvais žiedeliais dabinasi krūmeliai ir... grybukas. Palaukiame kol prieis vietiniai ir parodome - pasirodo valgomas. Kažkoks iš baravykinių šeimos.









Toliau serpantinais vingiuojame link Montevekio ( Montevecchio ) kasyklų. Pakeliui vėl įkalam kažkuriam kaimukyje kavos su nuostabaus skonio ir šviežumo kruasanais. Tiesiog nusikalstamo skonio šitie konditerijos gaminiai pas juos. Vyciokui užduodam užduotį surasti kavinukę , o jis labai įdomiai mus visą laiką vedžioja. Kad nevarginti kojų, vis padarom american way po miestelį iki tikslo. Kavinukėje vėliau galima gauti ir karštų patiekalų.
Kasyklas matome jau iš aukštai.



Pakeliui stovi apleisti gyvenamieji kalnakasių namai.



Iškasenų šiose vietose buvo rasta dar antikos laikais. Tačiau šachtų aukso amžius prasidėjo 19 a. Vėliau metalų rinkos kaina krito, ypač cinkui, tad 20 a. pabaigoje šachtos baigė savo gyvavimą. Klestėjimo laikais čia dirbo šimtai darbininkų. Jų šeimoms buvo pastatyti namai, mokykla, ligoninė, bažnyčia ir net poilsio patalpos. Šiandien ši teritorija saugoma JUNESCO. Apžiūrėti galima su gidu ir tik tam tikromis dienomis. Šįkart į vidų negalime patekti, tačiau nemažai ir taip matosi.









Netoliese yra ir kitos , Ingurtosu kasyklos. Vyciokas rodo, kad teks važiuoti negrįstu keliu, bet vis tiek ryžtamės. Pravažiuojame gerus šachtininkų laikus ir tikrai daug kitko regėjųsį viešbutį. Kiek ten visko būta, kiek keliautojų ten gyventa, kiek laisvo elgesio merginų spygavimo ir juoko girdėta. Važiuojame žvyrkeliu, kuris vietomis ne visai maloniai nuteikia. Stojame dar apžiūrėti šachtų liekanas.







Natiurmortas su apelsinu



Buvusi kalvė





Toliau kelias smarkiai paplautas, tad vairuotoją paliekame vieną, o patys prasieiname pėstute. Atrodo, tarsi kas stebėtų pro išbyrėjusias stiklines pastatų akis. Dar plevena ore buvusio gyvenimo nuotrupos, kalnai tyliai sugėrę traukinukų bildesį ir šachtininkų kirvukų kapojimo garsus. Atrodo atsisuksi, ir vėl sušmėžuos darbininkų siluetai, subildės vežimėliai... , tarsi kine, bet ne... tylu ir tuščia...
Kelią pastoja ožkų būrys. Vadas grėsmingai mus stebi, kol jo kaimenė užlipa į saugesnę vietą.





Bandome važiuoti toliau, lieka tik keli kilometrai, tačiau vis blogėjantis kelias ir naujai pastatytas ženklas, kad eismas draudžiamas ir papildomas – PAVOJAI, sustabdo mus nuo tos avantiūros. Jeigu kas, prisikviesti pagalba čia būtų sudėtinga. Labai gaila, nes norėjome pamatyti ir Ingurtosu šachtas, ir aplankyti baltojo smėlio kopas - Diunas Piscinas.
Tiek to, sukame atgal. Vėl keberiojamės žvyrkeliu iki sankryžos. O čia mums prisireikia grįžti kitu keliu, tuo pačiu neįdomu. Štai čia ir pataikėm . 35 km serpatinais, ir dar kokiais - galvos susisuko visiems. Stojame kažkuriame miestelyje šiek tiek pavėdinti galvas, nes jau net akyse pasaulis sukasi. Galvojame pakeliui užsukti į Manau grotą. Bet kadangi ne sezono metas, tai ji nedirba. Kokie jie neįdomūs. Užkandam jos papėdėje ir pavažiuojam į netoliese esančią šventyklą. Ji netrukus užsidaro, todėl padaro mums nuolaidą. Vietoj 4 eu, paima tris. Tiesa sakant, žiūrėti ten neypatingai yra ką. Likę šventyklos griuvėsiai, kiek mozaikinių grindų ir šalia nuragų kaimas iš kurio likę tik pamatinės sienos. Už tuos tris eurus sąžiningai patrypiam visas šventyklos mozaikines grindis.







va kas likę iš kaimo



Ir vėl serpantinais vingiuojam toliau. Serpantinų tam kartui atsikandam iki soties. Pravažiuojant Iglesias miestelį, nutariame po jį pasivaikščioti. Ir nesuklystam. Jaukus, su pėsčiųjų zona.













Nemaža katedra, bet tikintieji kalba rožančių, tad nepatogu šiaip sau ten vaikštinėti. Pastebėjome, kad dažnai bažnyčiose po pietų būdavo kalbamas rožančius.



Vakarėja, tad gatvės pildosi žmonėmis. Pasirodo, yra Sardinijoj yra gyventojų, net parduotuvės atsidaro. O bet tačiau, kažkodėl didelė dalis gyventojų vaikšto apsirengę treningais. Arba pūkinėm striukėm ir džinsais. Jei jau pamatai ką nors įdomesnio, tai iš karto krypsta akys.



Kitose Italijos teko matyti tikrai elegantiškai apsirengusių italų, bet šioje saloje, toks neįdomus ir nykus dress kodas. Ir dar jie mažiukai, net labai maži.
Grįžę išsikepam savo šašlykiukų, pasidarom bulvių košės iš šviežių bulvių ir kalną šviežių salotų – skanumėlis. Ryt važiuosim ieškoti šviežienos.

5 diena


Kita rytą skubame į Kaljarį. Į žuvų turgų ( San Benedetto market ). Nepabūti šiame turguje, tiesiog nuodėmė. Dirba jis kasdien, išskyrus sekmadienį, nuo 7 iki 14 val. (adresas Via Francesco Cocco Ortu , 50). Dviejų aukštų pastatas, kurio pirmame prekiaujama žuvimi, o antrame daržovėmis, mėsa ir sūriais ir kt. Žuvis šviežutėlė, dar judanti. Ropoja omarai, krabai, pučia galvas unguriukai, rausvus savo šonus demonstruoja milžiniško dydžio krevetės.









Šurmulys, alasas - kiekvienas pardavėjas stengiasi pagirti savo prekę. Pasirinkimas nerealus, kainos įkandamos. Perku žuvis, kurias parekomendavo šeimininkai – spigola ( vilkešeriai ). Aptarnauja simpatiška raudonlūpė pardavėja.



Esant reikalui, jas gali čia vietoje ir išdarinėti. Nusiperku ir ožkos sūrio pecorina – jis čia gerokai pigesnis, nei matytas parduotuvėje. Norisi prieš perkant paragauti. Nežinau kaip sakyti paragauti, tai sakau – mangia- valgyti, o pardavėja šmikšt ir atpjauna didžiausią šmotą vienos, ir kitos rūšies. Skanaukit į sveikatą. Imam dviejų rūšių ir nesigailim nė sekundės.



Antrame aukšte daržovių rojus. Nuo šviežumo atrodo, kad jos tiesiog sproginėja. Prie vieno iš mėsos skyriukų mus pasikalbina pardavėjas ir gaunam dovanų magnetuką. Tikrai smagu, nes suvenyrų jau senokai nebeperkam, o čia bus puikus atsiminimas. Mėsos kokios norit: kiauliena, jautiena, ožkiena, net arkliena.









Po turgaus dar nulekiam ir iki outleto ( jis visai netoli nuo Kaljario). Rūbelių čia galima rasti visai įdomių. Tačiau su išmierom atsargiai – kadangi jie maži, tai ir išmieros neatitinka mūsiškių.

Grįžę pasigaminame karališkus pietūs. Jeigu toks turgus būtų kur nors šalia namų- eičiau kasdien ir pirkčiau visokius jūros skanėstus ir traškančias daržoves. Pradeda po truputį sėlinti liūdesys, kad mūsų atostogos persirito į antrą pusę. Po pietų vėl važiuojame į Kaljarį ramiai pašmirinėti gatvelėmis. Kaljaris ir sostinė, ir kurortas, ir uostas. Palei jūrą driekiasi apie 5 km ilgio paplūdimiai. Mes juos pravažiuodavom kiekvieną dieną. Nemokamą vietą automobiliui randame prie pat uosto.







Čia pat ir žymioji Via Roma, su savo parduotuvėlėmis, butikais ir restoranėliais.




Kylame gatvelėmis į viršų link Bastiono. Dailus pastatas, nuo kurio atsiveria dar dailesnis vaizdas į miestą.










Vakare čia renkasi jaunimas, sėdinėja porelės. Leidžiasi minkštos vakaro sutemos. Kylame aukštyn iki Dievo Motinos Bazilikos.



Besileidžianti saulė nuauksina namų stogus. Palei universitetą pėdinam iki Dramblio bokšto. Pavadinimą šis bokštas gavo nuo dramblio skulptūrėlės, pritvirtintos ant vieno jo šono. Į bokštą galima pasikelti laiptais, bet nelipam.



Liftu nusileidžiam žemyn (Kaljaryje yra ne vienas liftas - NEMOKAMAS ). Grožimės sutemose skendinčiu miestu. Geltona šviesa užlietos gatvelės nuteikia ramiems pasivaikščiojimams.









Savo dirbtuvėlėse - parduotuvėse tyliuose skersgatviuose dirba restauratoriai ir dailininkai. „Barselonos“ kavinukėje prisėdame kavos puodeliui su pyragėliu ir grapos stikleliui. Čia kavinės kaliausė :)




Šeimininkas paduoda ir nemokamus miesto žemėlapius. Prasukame dar ratuką pro siauras gatveles. Jaukios kavinukės kvieste kviečia užeiti, bet mes jau po kavos. Dar bevaikščiodami pasižadame čia sugrįžti dar kartą ir apžiūrėti miestą dienos šviesoje.








6 diena


Dar namuose prieš kelionę nusprendėme, kad vien pačios Sardinijos pietumis neapsiribosime. Labai rūpi nukakti į šalia pūpsančią Sank‘t Antioko salą – 109 kv.m. Ši sala susiformavo 25 mln. metų atgal kartu su Sardinija. Saloje teka kelios upės, telkšo ežerai. Čia lizdus suka sakalai. Viena pusė uolėta ir rūsti, kita žaižaruoja balto smėlio paplūdimiais. Dabar tai beveik nebe sala. Ji pylimu sujungta su žemynu. Kelias driekiasi palei balas, pilnas flamingų. Tiesą sakant, šiuo metu laiku tų flamingų pilnos pakelės - vienas beskrisdamas vos į mašinos langą neatsidaužė. O jau raudonų šonų grožis. Tačiau fotografuoti jų nestojome niekur.
90 km važiuojant geru keliu neprailgsta ir mes jau kojas mankštiname San‘t Antioko miestelio uoste. Uostas buvo pastatytas toje vietoje, kur kažkada stovėjo kartaginiečių miestelis Sulki.



Nuo tų laikų likęs ir kartaginiečių nekropolis, kurį vėliau irgi apžiūrime.
Saloje tik du didesni miesteliai- San‘t Antioko ( didesnis) ir Kalaseta. Abu skirtingi savo išvaizda.
San‘T Antioko pasitinka gelsvais pastatais ir raitytomis gatvelėmis. Vyciokas sąžiningai mus veda visokiais šunkeliais, kad pamatytumėm absoliučiai viską.
Automobiliui vietą randame Via Roma gatvelėje. Ir tiesiu reisu pataikome į kavinukę – „Flamingo“. Šventas reikalas išgerti kavos su kruasanu.



Išeinant draugė pamato, kad čia duoda ir karšto šokolado, tad pasižadame čia sugrįžti. O jau intymios vietelės mielumas. Jei nėra vietų kavinėje, galima knygą ir čia paskaityti.








Šeštadienis, tad gatvės pilnos žmonių. Po sočių pusryčiai tingai slampinėja jaunimėlis, diedukai su anūkais malasi po centrinę aikštę, susirinkę į būrelius aptarinėja visas pasaulio problemas.











Mes irgi lėtai spūdinam gatvelėmis iki Bazilikos. Akmeninė, rūsti bazilika, po kuria slūgso katokombų koridoriai. Čia savo laiku nuo romėnų legionierių slėpėsi Šv. Antiokas. Būtent šitoje bazilikoje yra jo sarkofagas.





Netoliese, už kampo aplankome ir jau minėtąjį nekropolį.



O čia tai tikras cirkas- tame žaisliniame sunkvežyje jie važiavo trise



Sukame vairą toliau. Keli kilometrai ir mes jau baltutėliame, pagražintame mėlynų ir žalsvų langinių plėmais Kalasetos miestelyje. Čia vyrauja tunisietiškas stilius.



Ir vėl uostas. Praktiškai tuščias, išskyrus vieną besikrapštantį savo jachtoje ir povandeninės žūklės mėgėją. Saulytė taip smagiai šildo, kad neatsispiriame nutūpti ant molo užuovėjoje ir nors kelias minutes priimti saulės vonias.







Visiškai šalia Kaloforte sala, į kurią galima nuplaukti laivu.



Kalaseta tarsi išmirus, mes vieni gatvėse. Pagrindinė gatvė - pėsčiųjų. Visos gatvelės išdėstytos dailiais kvadratais. Saulėje akinančiai baltuoja miestelio katedra.
Prie durų ant sienos daugelis gyventojų prilipinę lenteles, tarsi herbus. Čia taip yra daugelyje vietų.



Pakylame gatvele iki bokšto.





Iš aikštelės matosi tuštutėlis paplūdimys. Prasukame dar ratuką.

















Dirba tik dvi kavinukės. Pažiūrėjau, picerija dirba nuo 20 iki 23 val. ir nieko, kažkaip išgyvena. Ir nereikia dirbti vos ne parom. Tas pats su parduotuvėm. Jos atsidaro tik vakarop, išskyrus Kaljarį. Dar ryte gavom iš šeimininkų žinutę, kad sekmadienį nedirbs iš viso jokios parduotuvės, net maisto, išskyrus didžiuosius prekybos centrus. Bet nepersidirba ir centrai. Nereikia ten pradėti dirbti nuo septintos. Jau gerokai po pietų, tad nusprendžiame užkąsti ant molo, užuovėjoje, maloniai šildant saulutei. Visą laiką turėjome su savim užkandos, nes nuo pusryčių laukti kol atsidarys 19 ar 20 val. jų kavinės, tikrai neturėjom tiek sveikatos.
Grįžti nutariame kita salos puse. Vyciokas kažkodėl nenori surasti tų mažų kaimukų, kuriuos randame žemėlapyje, tad sugudraujame ir nustatome jam visokių pakelės objektų.
Stojame ne vienoje vietoje pasigrožėti aukštais rūsčias uolėtais krantais.












Visur pilna takelių, kur galima nusileisti iki jūros, ką vienoje vietoje ir padarome. Bangos lūžta į uolas paskleisdamos ilgai neišnykstančias tarsi grietinėlė putas.









Lipame į kalną iki eilinio bokščiuko. Aplink kojas pinasi žydintys krūmokšniai ir pelynai. Į saulę galvas kelia laukiniai irisai. Net nesinori niekur iš čia važiuoti. Į paplūdimius guža vietiniai su piknikų krepšiais.















Grįždami, kaip žadėjome vėl užsukame į kavinę „Flamingo“. Kas ima išsvajotojo karšto šokolado, o aš paimu kampario (2,5 Eu). Prie jo gaunu dar ir smagios užkandos.



Visi apsipatenkinę grįžtam namo. Palei pliažus prie Kaljario stovi nemažai automobilių. Ir automobilių jau juda nenutrūkstamas srautas abiejomis kryptimis. Juk šeštadienis, ir šilta, tad malonu leisti laiką paplūdimy, nesvarbu kad jau temsta. Galima tik įsivaizduoti kas čia darosi sezono, metu, kai priguža turistų. Kamščiai garantuoti.

7 diena

Paskutinė dienelė. Oras nuostabų nuostabiausias. Pusryčiaujame lauke.
Reikia traukti link jūros. Sukame vėl link Villasimius. Pirmą dieną nedraugiškai mus pasitikusi pusė nutvieksta saulės. Peizažai tūkstantį kartų gražesni nei lietingą dieną. Norim pasiekti Karbonaro iškyšulį, bet nesėkmingai- ten karinė zona. Todėl pasitenkinam aplinkiniu gamtovaizdžiu. Per dvi tikrai šiltas dienas viskas dar labiau suvešėjo, pievos lūžta nuo gėlių. Geltonai žydintys krūmai skleidžia svaiginantį medaus kvapą.

Booking.coms
storyLazyload();