Pakeliui į Afriką. 4 dalis

Šalis: Mauritanija

Data: 2018

Keliautojai: Andrius ir Gytis

Fototechnika: Samsung S7

STAGE  #7. Bon Lanuaras – B2 Beach. 295 km

Rytas, bundame, pakuojamės, šiandien laukia įšukis per dykumas pasiekti vandenyną, pakrantėje bus įkurtas bivuakas. Nors atrodo atstumas kilometrais nedidelis, bed didžioji dalis kelio driekiasi per smėlį. Ekipažai kurie važiavo į Atarą jau senai išvykę, mes pasukame per dykumą link vandenyno. Didelis vėjas, smėlio audra, išlipus iš automobilio gali pabūti tik minutę, nes smėlio prilenda visur. Įdėnojus važiujant dykumą termometro stulpelis pakyla iki +35C, dykumoje vėjas rimsta, kepina saulė. Aplinkui lygumos, smėlis, kur ne kur kpų kalvelės, laksto kupranugariai, daugiau nei gyvos dvasios. Naviguotis darosi sudėtinga, gerai kad turime offroad navigaciją, nes dykumoje lengva pasiklysti, atrodo reikia važiuoti tiesiai, pasižiūri navigacijoje, kad suki ratus aplinkui. Lekiam su vėjeliu, greitis apie 90km per valandą, iš niekur pasirodo kelios smėlio kalvelių bangos, pašokam, automobilį sumėto, šuoliukų metu sulūžo bagažinės lentynos ir turbūt šiuo šuole metu įvyko lemiamas gedimas, kuris vėliau privertė mus grįžti iš dykumos į plentą ir etapą baigti keliu. Taip bekepinant saulei pravažiavome apie 60-70 km gilyn į dykumą, iki vandėnyno liko vos keliolika kilometrų. Smėlis darosi vis klampesnis ir lakesnis, vietomis nenoromis variklio apsukos nukrenta. Beveik jau jaučiam vandėnyno vėją, kvapą ir staiga bevažiuojant apie 70km per valandą greičiu automobilis per pora sekundžių sustoja ir nepajuda iš vietos, išlipam lauk, persijungti hub‘ų, priekinio tilto blokavimo ir žiūrim, kad gulim ant pilvo užklimpę smėlyję, nusileidžiam slėgį padangose iki 0,7bar, lipam į vidų, bandom jungti keturius ratus su „razdatke“, neleidžia, skydelyje dega 2WD ir „razdatkės“ (pastaba: jėgos paskirstymo dėžė) svirties negalime įjungti nei į 4L, nei į 4H. Ką gi, turim tik galinį veikiantį tiltą (prieš tai buvusio šuolio pasekmė, dėl ko praradome priekinį tiltą) iš tokio klampaus smėlio, įklimpus iki automobilio remo išvažiuoti paprastai nepavyks. Lipam lauk, čiumpam kastuvėlius, sandtrack‘us (smėlio kopečias). Kasam, saulė kepina, kasam, kokią valandą, troškulys, smėlis, tuštinam vandėnį, kasam, kasam, nusileidžiam padangose slėgį iki 0,5 bar ir maždaug po pusantros valandos šeip ne taip išvažažiuojam. Turėdami tik vieną veikiantį tiltą, nutariam nerizikuoti ir grįžti atgal, pabandyti įvažiuoti į paplūdimį už kokio 100 kilometrų, tada liks važiuoti pakrante tik apie 8 kilometrus iki bivuako įrengto Atlanto vandenyno pakrantėje. Sugaišome dar apie 1,5-2 val. kol sugrįžome į N2 kelią, besitesiantį per visą maurų žemę. Skubame, greitis keliu apie 110-120km per valandą, kartas nuo karto asfalte pasitaiko didelių duobių, tiesiog skylė, kuriose būnant neatsargiam ir neapvažiuojant didelė tikimybė prasimušti padangas. Asfaltas keistokas, jis be jokios skaldos nutiestas tiesiai ant smėlio, minkštas, toks jausmas, kad būtų patiestas guminis kilimas. Pakeliui stabtelime į degalinę, kuri turbūt vienintelė dviejų dienų etapuose, turim du pilnus atsarginius kanistrus, kritiniams atvėjams, bet progai pasitaikius ir randant degalinę visada prisipildome baką. Užsipilus kuro, labai nedraugiškoje kolonelėje, kurio tik išlipus iš automobilio, maurai mojuoja ir rėkia „go away“, automobilis nebesikuria. Tiksliau užsikuria ir užgesta, užsikuria ir užgesta, nedidelis išgastis, aplink juntamas maurų „spaudimas“. Pasirodo, kol buvau nuėjęs iki WC, kolega atsidarė kapotą ir apžiūrinėjo ar niekur neleidžia tepalo, rado nepajungtą vakumo šlangelę, rado ir vietą kur pajungti, pajungė – to pasekoje automobilis užgesdavo, greitai vėl atjungėm tą šlangelę ir movėm iš nesvetingos degalinės. Važiuojant greitkeliu lekiam per smėlio audrą, kurios dykumoje nebebuvo, pasiekiame įvažiavimą per kopas į papludimį, tiltai pradėjo veikti, pasirodo, šuolio metu buvo pasilankstę jutiklio laidai, kuris rodo jėgos paskirstymo dėžės įjungtą padėtį, kadangi jutiklis neveikė, negalėjome perjungti svirties. Turime abu tiltus ir nesunkiai kertame kopas ir mes jau Atlanto vandenyno pakrantėje, pakrante teks įveikti tik 8 kilometrus iki bivuako. Tik 15 km, kuriuos važiavome apie dvi valandas.... Visa esmė, kad važiavimas normaliai paplūdimiu galimas tik atoslūgių metu, kelionės knygoje turėjome grafikus su laikais, kada yra potvynis, kada atoslūgis, kol buvome užklimpę dykumoje, kol atsikasėme ir privažiavome pakrantę, nebespėjome į atoslūgį, o potvynio metu 15 km ruožą įveikėme tik per dvi valandas. Visa esmė, kai yra atoslūgis, turi gan platų kietą ruožą važiavimui tarp bangų ir minkšto smėlio. Važiuojant per atri bangų tikimybė, kad grįžtanti banga gali užklampinti automobilį, o važiuojant per arti smėlio garantuotas užklimpimas. Potvynio metu, tas saugus ruožas susiaurėja iki pusės automobilio, tai reiškia, kad tenka rinktis, važiuoti per klampų smėlį, ar rizikuoti ir per vandėnį. Taip laviruojant ir vingiuojant judame toliau. Smėlis toks klampus, kad mūsų 2.4TD 66kw variklis antru bėgiu nepavažiuoja, smėlis stabdo ir automobilis gesta, nors ir slėgis padangose žemas, tenka važiuoti pirmu bėgiu. Važiavimas pirmu bėgiu reiškia, kad kas penkias minutes turi stoti, atidaryti kapotą ir laukti kol variklis atauš, nes temperatūra pakyla iki raudonos ribos. Taip sugaišome tiek daug laiko, tokiam mažam atstumui. Valio, matosi bivuakas, įkuriame stovyklą, vėjas nežmoniškas, smėlis visur, staom palapines, ruošiame vakarienę, pasitinkame kitus lietuvių ekipažus, vakare remonto darbai, padedame kolegoms sutvarkyti Unimogo „laisvų apsukų“ trosą. Labanaktis, nakvynė vandenyno pakrantėje, ošiant bangoms ir tolumoje gridintis maurų kareivių triukšmams, kurie mus saugo.

 Pirmas bivuakas Mauritanijoje

 Pakeliui į dykumą

 Dykuma

  Dykuma

  Dykuma

  Dykuma. Užklimpom, tiltas neveikia.

 N2 greitkelis Mauritanijoje

 Nesvetinga degalinė

 Palūdimys, kaista variklis.

 Visur smėlis

 Me & My family :)

STAGE  #8. B2 Beach - Nouakchott. 160 km

Anktyvas rytas, pakuojames ir lekiame, kad spėtumėm atoslūgio metu. Visas kelias, 160 km atstumas driekiasi pakrante iki Mauritanijos sostinės Nuakšoto, važiavimo apie 2-3 valandas ir būsime pragaro sostinėje. Kaip rašoma internete ir mūsų kelionės knygoje, tamsiu paros metu geriau pralenkti šį miestą. Kaip ir įsitikinsim patys vėliau, nejaukus miestas, pilnas visokio plauko veikėjų, teroristų, kontrabandininkų, narkotikų prekeivių, vienu žodžiu baisus visokio gėrio ir blogio katilas. Nesvetingas ir atstumiantis miestas savo išvaizda, žmonėmis, pastatais, šiuklynais. Lekiam pakrante, langai pradaryti, vėjelis pučia, vandenyno bangos nuplauna dulkes nuo Toyotos, bet palieka didelį sluoksnį drsukos. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų, tenka įveikti ne maža kopą, kuri tiesiog įkrenta į vandenyną. Toyota nesiuožiuoja, greitis geras, kertame žvėjų kaimelius, sklaidome jūrų paukščius, tupinčius pakrantėje. Likus keliems kilometras iki sostinės, paplūdimys baigiasi, tiksliau nebėra pakrantės, kelią užstoja betoninis tiltas-molas, kuris nueina gilyn į vandenyną. Šiaip netaip kertame kopas, pasimažinę slėgį, apvažiuojam molą, lieka vėl per smėlynus sugrįžti į paplūdymį... o va čia tai darbelio, sėdome dar labiau nei vakar, kasėmės, kišom sandtrekus, sėdom, kasėmės, atbėgo vietiniai padėti, stūmėm, kasėmės, karštis nežmoniškas, numetėm turbūt po kokį 10 kg svorio per valandą, bet dasibeldėme iki pakrantės, padėkojome vietiniams, apdovanojome saldainiais ir tušinukais. Smėlis buvo toks lakus, kad sugebėjau pamesti savo flipflopą („tapkę“), smėlis ją suvalgė pusryčiams, kiek beieškojau, bergždžias reikalas, šokam į kėdus. Sostinę pasiekėm per kokias 3 valandas. Visa diena poilsiui viešbutyje, dušas, pietųs, poilsis alus, mums to reikėjo po trijų dienų maurų smėlynuose. Pagaliau turime wifi, nes telefoninis ryšys (Telia) visoje Mauritanijoje neveikia, kitose šalyse be problemų. Aišku tai žinojome ir įvažiavus į Mauritaniją nusipirkome vietinę sim, tik toks niuansas su naujais telefonais, nesugebėjome įsidėti kortelės, neturėjome jokio smailo daikto išimti sim iš telefono :) Apie šia dieną tiek, pavargę, ryt ryte baigsime pervažiuoti Mauritaniją N2 greitkeliu ir mus pasitiks Senegalo savanos, tikroji Afrika.

storyLazyload();