Pakeliui į Afriką. 2 dalis.

Šalys: Marokas
Data: 2018
Keliautojai: Andrius ir Gytis
Fototechnika: Samsung S7

STAGE #2. Mideltas – Uarzazatas. 600 km

Pirmadienis, toliau spaudžia šaltukas, smėlis pasidengęs šerkšnu, automobiliai išrikiuoti, koordinatės sudėliotos, laukiam rytinio briefingo pabaigos ir į kelią. Šiandien nusimato smagi diena, keturi automobiliai ir 600 kilometrų bekelės. Pasak ralio organizatorių, tai viena ilgiausių dienų iš visų etapų. Pagrindinį vaidmenį maršrute sudarys kalnai, serpantinai, staigūs posūkiai, nuokalnės ir įkalnės. Net ir pasirinkus trumpiausią maršrutą ir išvengus bekelių kelionė iki Uarzazato truktų minimum 6-7 valandas. Iš Midelto išvažiavome apie 7 valandą ryto, pavažiavus keliolika kilometrų asfaltu pasukome link išdžiuvusios upės (tiksliau neprisipildžiusios vandens). Kuo toliau, tuo kelias darėsi didesne bekele, akmenis keitė molis, molį sniegas ir vėl molis, pavažiavus kelias valandas automobiliai pradėjo klimpti vis gilyn ir gilyn į klampų, lipnų molį. Tik išlipus iš automobilio kojos aplipdavo lipnia, tiršta mase, kurios buvo neįmanoma nugrandyti, teko pasikeisti batus, o aplipusius maurais (tiksliau marokais, taip praminėm visą purvą Maroke, nes mauru vadinome purvą esantį Mauritanijoje) pririšti ant FEA‘jos stogo, taip jie ten išbuvo iki pat Gambijos. Vos tik spėjus pakabinti batus ant stogo, atbėgo vietinis Marokietis, skėsčiodamas rankomis rodė, kad mums reikia apsisukti, nes toliau dar baisesnis kelias ir nepravažiuosim net ir užsiblokavę visus ratus. Teko jo paklausyti ir keisti maršrutą. Vėl lekiame asfaltu, per raciją vieni kitiems pranešdami, apie situaciją kelyje. Lekiam mes pirmi, mažas kaimelis trijų gryčių, leistinas greitis 60 km/h, mes lekiam kosminiu greičiu, nuokalnėje pasiekėme netgi 90 km/h ir BAM, „fenas“ palei nosį, stabdo vietinės teisėsaugos pajėgos. Stebuklingai prakalba anglų kalbą ir sako problem, duodam du tušinukus ir 5 eurus, problem nebėra, lekiam toliau. Taip po šešių su puse valandų pasiekėme garsiają Bin El Uidano užtvanką. Bandėme filmuoti, bet teko staigiai slėpti kameras ir foto aparatus, užtvanka saugoma automatais ginkluotų kariškių. Prie ženklo draudžiančio fotografuoti, visgi pavyko įsiamžinti. Aplankėme vietinę tupyklą, aišku ją įamžinome fnuotraukose. Buvo pietų metas, tad užtvankos priešakyje išsirikiavome savo mini virtuves ir pradėjome gamintis pietūs. Šernienos konservai, marinuoti agurkėliai, lietuviška duona ir alus. Alus buvo tikra atgaiva. Papietavus ir pailsėjus ekipažų nuomonės ir keliai išsiskyrė, mes su abiem Amberių ekipažais nusprendėme važiuoti bekele finišo link, nes dar nusimatė ilgas kelias, o „Lukrida LT“ nusprendė važiuoti apžiūrėti krioklių. Juos sutikome tik po dviejų dienų, nes finišavo paryčiais ir apsistojo kitame viešbutyje. Taip ir praėjo visas etapas važiuojant per Atlaso kalnus, pasikeliant į 2800 metrų virš jūros lygio aukštį, vėl nusileidžiant, važiuojant per sniega, žvyrą, smėlį, vėl sniegą, mažus kaimelius kalnuose, sutinkant avis, ožkas, piemenis, vaikus mojuojančius pakalėje. Pusė dešimtos vakare, mes jau buvome Uarzazate, 600 kilometrų atstumą įveikėme nei per ilgai, nei per trumpai, tik per keturiolika su puse valandos. Nors diena ir buvo ilgiausia iš visų etapų, bet praejo sklandžiai ir ramiai, nustojome galvoti kokia yra savaitės diena, kiek valandų, dingo iš galvos visos mintys apie darbą, rūpesčius, problemas – pasinėrėme į tikras atostogas ir kelionės nuotykį.

Prisipildėme bakus sąliginai pigiu dyzeliniu kuru, vienas litras apie 9-10 dirhamų, išsikeitėme vietinių pinigų (Maroko valiuta - dirhamas, vienas euras maždaug 12 dirhamų). Šį vakarą turėjo būti bivakas šalia garsiosios „Kingdom of Heaven“ filmo pilies, netoli Atlas kino studijos, bet dėl prastų oro sąlygų (temperatūra buvo apie 3 laipsnius) atšauktas ir nakvynė perkelta į miestelio viešbučius. Kino studiją ir pilį nutarėme aplankyti anksti ryte, prieš kitos dienos startą, nes jau buvo vėlu ir tamsu. O viešbutyje laukė maltų kukulių valdiškas tadžinas ir lova. Visus ragautus tadžinus viešbučiuose praminėm valdiškais, nes paragavus mažuose kaimuose, vietinėse užeigose, supratom kas yra tikri, autentiški berberų virtuvės tadžinai.

 Etapas prasideda. "Amber Adventure A4", "Asistemos Team", "Amber Adventure A3", "Lukrida LT".

 Kelias link upės vagos.

 Kelias link upės vagos.

 Darbo vieta.

 Po pasivažinėjimo po "Rokiškio rajoną".

 Beveik "Rokiškio rajonas".

 Vėl sniegas.

 Vėl nebėra sniego.

 Švari FEA'ja.

 Tolumoje užtvanka.

 Įsiamžinom.

 Kuklus pietūs.

STAGE #3. Uarzazatas – Tafrutas. 500 km

Ankstyvas rytas, briefingas, su Gintaru iš „Amber Adventure A4“ ekipažo nutarėm pasivaikščioti po Atlas kino studiją, kol visi kolegos klausosi instruktažo. Kadangi filmai kurie čia buvo filmuoti – matyti, tai įspūdis geras, toks jausmas, kad pats atsiduri įvykių sūkuryje. Uarzazate buvo filmuota garsių filmų scenos, tokių kaip „Lawrence d‘Arabie“, „Patton“, „Le Legionnaire“, „Cleopatra“, „Gladiator“, „Spy Games“, „Babel“, „Prince of Persia“, „Kingdom of Heaven“ ir daugelis kitų gerai žinomų filmų. Apsižvalge, pasifotografavę, pasifilmavę šokam į automobilius ir lekiam dykuma pamatyti „Kingdom of Heaven“ filmo pilies. Čia turėjo būti vakarykštis bivakas, būtų buve tikrai įspūdinga nakvynė. Su Amberiais padarėm bendra foto ir tolyn į kelią. Buvome pasiruošė nutrukusiomis galvomis lėkti toliau bekele. Lėkėm žvirkeliais, serpantinai, kirtom išdžiuvusių ūpių vagas. Suradome oazę, pametėme vieną Amberių ekipažą, kurį vėliau vėl susitikome po valandos kelio. Nusimatė smagi ir turininga diena vien bekelės vairavimui, nuo starto pavažiavus apie 3 valandas nutarėme padaryti mini sustojimą. Kolega, Justakas, iš „Amber Adventure A3“ ekipažo pirštu mostelėjo į mūsų FEA‘ja ir sako: Asistemos, pas jus kažkas bėga. Po automobiliu telkšojo bala tepalo, atidarius kapotą, visas varykliaus skyrius buvo pritaškytas tepalų. Ekspromtu nutarėm, kad turbūt leidžia šlanga einanti iš turbynos. Stovim viduryje dykumos, aplinkui žvyras ir kalnai, artimiausias kaimas, jeigu grįzžumėm atgal yra už maždaug 80 kilometrų. Pasitarę nutarėm, kad Amberiai tegul važiuoja toliau etapą, o mes nutraukiam šios dienos maršrutą ir bandom lėtai važiuodami, nekeliant apsukų, kad nesijungtų turbina ieškotis artimiausio miestelio ar kaimo, pro šalį dar pralekia vengrų Land Cruiseris, paklausia ar viskas ok, pamojam ranka, kad ok važiuokit, susitvarkysim patys. Likom vieni, ieškom serviso ar mini dirbtuvių. Po dviejų valandų, lėto važiavimo žvirkeliais atgal, suradome kaimą, buvo apie pirma valanda dienos. Mums pasisekė, kad ir mažas kaimelis, bet turėjo autoservisą, iškart sustojome ir gestais pradėjome rodyti kas yra negerai. Servise dirbo jaunas marokietis, gal kokiu 30 metų amžiaus. Staigiai palindo po automobiliu ir po kelių minučių išlinęs pradėjo rankomis mosikuoti, kad „big problem“. Leido aukšto slėgio tepalo varinis vamzdelis einantis iš variklio bloko į karterį. Šiaip ne taip, supuolus net dviem marokiečiams ir su mūsų pagalba, vamzdelis buvo išoperuotas iš automobilio. Mikro skylutė ties lenkimu, marokietis staigiai čiupo dviratį ir išmynė ieškoti kas galėtų suvyrinti. Po gero pusvalandžio sugrįžo su sutaisytu vamzdeliu. Atėjo pietų ir maldos metas, pamojo, parodė į burną ir dingo nepilnai valandai. Mes taip pat buvome dar be pietų, tai pasinaudojome proga ir serviso atmosferoje pasigaminome kuklius pietus iš tos pačios šernienos, kaip ir vakar. Kol laukėm sugrįžtant serviso darbuotojams atvaževo vietinis senolis, pasitikrinti automobilio, senolis būvo tokio amžiaus, kad dar dinozaurus matęs, bet už vairo. Nesugebejo pataikyti ant apžiūrų duobės ir automobilis tiesiogine žodžio prasme įkrito, trys ratai ant žemės, vienas duobėje, automobilis kaba, durelės užstrigusios - neatsidaro, vos sulaikėme juoką. Pasirodžius serviso darbuotojams, visi keturi griebeme automobilį, pakėleme ir išstumėmė iš duobės, diedokas buvo laimingas, turbūt labiau laimingesnis, negu kai Marokas atgavo nepriklausomybę. Pasimojavome, pasidėkojome ir kibome į darbus padėti mechanikams sumontuoti tepalo vamzdelį atgal. Kiek skoloje – paklausėm. Pradėjo gūščioti pečiai, suprask, kad nieko. Sakau, mes taip negalim, sakyk kiek reikia, juk sugaišai tris valandas. Nulupo visą šimtą dirhamų (apie 8 eurus), dovanų dar palikome savo atributikos, marškinėlius su mūsų logo, bei metalinį peiliuką-raktų komplektą ir išdūmėmė tiesiausiu keliu link finišo.

storyLazyload();