PABĖGĖLIAI. MOUSSAKA. KALIMERA. ΚΩΣ.

Aštuonis kartus skambinau, nekelia. Jokiais telefonais. Man tai kažkaip bala nematė, aš laisvas visą dieną bindzinėju po kampus ir nervuoju kaimynystėje žolę klojančius lenkus ir topless besideginančias kaimynes. O ji nekelia, darboholikė. Pakels, kai laikrodį pamatys. Pakėlė:

– Pakuok vaikus ir lagaminus ir varyk čia.
– Varau, – sakau, čil out, moterie.

Pirko kelionę mano darboholikė. Na gerai, išrinko ji, aš sumokėjau. Kriterijai, kaip visada, labai paprasti – kur nebuvom, kaina, vieta, atsiliepimai. Gali būti be euroremonto, vis vien ten tik vyno paragaut grįžtam ir kaulus senus horizontaliai padėt.

Taigi – vaikai vietoj, banko kortelės vietoj, tačiau jausmas toks, kad kažkas ne vietoj. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad vaikai, pinigai ir pasai yra. Ir kompas – nuotykiams papasakoti. Ir dronas. Ir telefonai. Ir jų pakrovėjai. Ir visokie kitokie laidai. Ir automobiliniai visų reikalų pakrovėjai. Ir mobilūs akumuliatoriai, dėl visa ko, kaip back-up. Gaidys… Niekaip neišeina keliauti lengvai. Paskutinėje komandiruotėje kolegos bagažas liko Turkijoj ir nieko, išgyveno. Žinoma, elementarius reikmenis teko pirkti. Kritinėse situacijose žmogui daug nereikia.
O vat mums reikia. Reikia, nes situacija nėra kritinė.

Važiuojam, tiksliau skrendam, į Graikiją. Į Kos salą, Hipokrato bei jo mokinių pramintą, nuo Turkijos tik keturis kilometrus nutolusią ir Sirijos pabėgėlių taip pamėgtą. Dėl pastarojo teiginio nesu tikras, gal ir nėra ten jokių pabėgėlių. O gal yra? Tikiuosi, kad yra. Kodėl? Vaikams parodyti. Parodyti gyvai, ką reiškia neturėti namų, karšto vandens, telefonų, ipadų, tualeto, televizoriaus, drabužių, maisto, dažnai ir tėvų. Nesu iš tų, kurie savo atžalas pastoviai pjauna – mano laikais, kai aš jaunas buvau, o aš tai knygas skaičiau, šachmatais, išsidrožtais iš kaladės ar nulipdytais iš duonos, žaidžiau prie balanos, neturėjau visko, ką jūs, nedėkingos kiaulės, turit. Geriau vieną kartą pamatyt, negu šimtą kartų iš tėvo išgirst, kaip jis kasė kolchozo bulves ir užsidirbdavo penkis rublius. O žinot, kiek tada buvo galima nupirkt už penkis rublius? Mano vaikai nežino, nes tai visiškai nesvarbu. Svarbu, kad jiems tų kolchozo bulvių netektų kasti. O tam reikia juos už rankos prilaikyti, bet gink dieve už juos nespręsti ir juolab nepjauti.

Ar bijom imigrantų iš Sirijos? Nebijom. Spauda rašo, jog kaip tik saugiau, mat policijos pajėgos sustiprintos. O kaip ten vietoj viskas atrodys, greit pamatysim.

Švediškuose oro uostuose nuobodu. Visai nėra apie ką pasakoti. Na, nebent apie kainas. Hamburgeriai visai šeimai – 100 eurų. Dviejų dienų pietūs Graikijoje. Tiksliai kainų Kos nežinau, bet spėju, kad apie tiek. O šiaip – visur savitarna, kas man, intravertui, labai imponuoja. Užsiregistruoji pats automate. Atsispausdini popierius ir bagažo tag‘us automate. Ant juostos padedi, nuskenuoji irgi pats. Ir toliau visur pats. Beveik be kontakto su žmonėmis, išskyrus metalo detektorius. Nei pasus kam rodyt, nei boarding pass‘us. Ateity tik taip ir keliausim. Ir jokie Rusijos pasienio kontrolės KGB‘istai proto neknis. Nors tie tai gal ir knis. Priminkit, kurį vakarą papasakosiu.

Užėmėm keturias vietas Espresso House, o sėdim tik mudu su T. Mergos laksto kažkur. Pensininkai labai skersai žiūri į mus, mat jiems visai maga čia prisėst. Tačiau ne sudba jiems. Vietos tvarkingai užimtos.

Būsiu prisikalbėjęs… Nenuobodu visai ir čia. Jau įlipus į autobusą link lėktuvo pasigavo mus mergaitė ir klausia:

– Kokia eilė?
– Ketvirta, – sakau.
– O pavardė?
– Tokia ir tokia.
– Jūsų bagažas vienas stringa. Rodyk popierius visus, talonus.

Parodžiau. Lyg sutvarkė. Bet be drabužių būtų nesmagu likti.

Sulaipino greitai ir net į timeslot‘ą pataikėm, todėl vėluoti neturėtume. Skrendam čarteriu, bet lėktuvas SAS. Palydovai kažkokie keisti, kaip ir maistas. Vaikai paknaibė ir paliko. Paragavau – pataupė. Nu ir bala nematė. Pavalgė oro uoste. Nemirs.

Likau be jokių devaisų – viską iš manęs atėmė šeima. Žiūriu pro langą ir bandau suprasti, kur esam. Tiksliai pažiūrėti negaliu, mat telefonas okupuotas. Triukšmas ir eilė prie tualeto su laiku didėja. Gerai, kad lėktuvas nuo to nesidaro sunkesnis.

Jei jums įdomu, tai žinokit, kad čia irgi ploja. Nesmarkiai, bet ploja.

Graikai niekur neskuba. Bagažo laukėm beveik valandą. Lagaminas, sukėlęs sąmyšį oro uoste, atvyko pirmas. Po to dar forminau auto nuomą, bet ten viskas greičiau. Užsakiau kiek didesnę, tipo Opel Astra or similar. Gavom Peugeot autobusą kažkokį. Būdą. Ieva pasišlykštėjo ir nustebo, kad Peugeot tokius kibirus gamina. Man tai dzin kažkaip. Ratai yra, dyzelis, per stogą nelyja – ko dar reikia. Nors nelyja čia net jei ir be stogo. Važiuoja, tarp kitko, smagiai ir kuro beveik nevalgo, nes jis čia brangus. Dyzelis apie 1.5 euro, o benzinas visi 1.8.

Pakeliui į viešbutį dar sustojom kažkokioj parduotuvėj šio bei to. Kainų nėra, pardavėja sėkmingai demonstruoja, jog nekalba mūsiškai. Rinkausi vyną iš lempos ir tikėjausi sėkmės. Ekstravertas tiesiog pasakytų – nepirksiu ir išeitų, o intravertas visada moka, kiek pasakyta. 4.10 euro šiandien vynas. Nu ir gerai. Kiek čia kainuoja vynai, papasakosiu vėliau. Gal. Tik jei tikitės ekskliuzyvinių vynų degustacijos rezultatų, jums su mumis ne pakeliui. Mes žmonės paprasti, ragaujam tą patį, ką ir vietiniai, t.y. ne eksportui ruoštus produktus.

Viešbutį pasiekėm tik apie antrą nakties. Tomas sėdo ruošti matematikos namų darbų, kuriuos jam atostogoms paruošė mokytoja. Durnas, pagalvojau, bet labai didžiuojuosi.

Viešbutis pasirodė šiaip sau, nors ir du balkonai be graikoremontas.

Ragauju baltą vyną už keturis dešimt ir pakuojuos į lovytę.

fullsizeoutput_df

I

Sėdau rašyt ir nepamenu, kokia diena. Teko pasitikrinti datą. Aha, 25-a. Atlyginimų diena. Ryte juk sąskaitas apmokėjau, o jau pamiršau. Praėjo tie laikai, kai reikėdavo pildyt kažkokią keistą elektros, dujų ir kitų paslaugų, taukuotais pirštais nučiupinėtą, mokesčių knygelę ir su ja žygiuot į komunalinį ūkį. Neidavau. Siųsdavau Ievą. Ji ekstravertė, moka su komunalinio bobom ir lankytojais frontą atstovėt. Aš nemoku. Mane poliklinikoj bet kuri močiutė apgaudavo „aš tik paklaust“. Šiais laikais nereikia pildyt jokių nesąmoningų knygučių ir stumdytis prie langelio su neteisingais užpildytais kubiniais metrais dujų.
Pūtėm į akį gana ilgai. Pirmas pakirdo T ant mažo ir prižadino visus.
Imkit pusryčius, jei galit. Praktiška ir patogu. Smagiau, žinoma, savo balkone pusryčiauti, bet nusipirkus nereikia niekuo rūpintis. Tik nunešt save iki restorano, prikimšt ir parnešt atgal.
Tiesa, kambarys vakare pasirodė liūdnas, o dienos šviesoje – visai nieko. Daug erdvės, vaizdas į medžius, užstojančius kažkokias gamyklas. Tačiau gamyklų nesimato ir nesigirdi (jos apleistos), o medžiai meta šešėlį – vien privalumai. Pro medžius matosi kampelis jūros. Daugiau, negu matėsi Turkijoje, numeryje, „su vaizdu į jūrą“ ar Maltoje su tokiu pat vaizdu.

Pusryčiai, kaip pusryčiai. Visko yra po truputį. Anglams – bekonas su kiaušiniais (tiesa, pupelių nėra), prancūzams – croissant‘ai. Mes – sutvėrimai visavalgiai, todėl jokio diskomforto. Kava tik šūdina, bet nieko nepadarysi. Ne Italija čia, tenka taikytis. Po pusryčių aš norėčiau kur nors lėkt, tačiau mano vieno balsas prieš tris, kurie nori maudytis. – Taigi rytas, šalta, – sakau. – Tai kas. – Taigi reikia pamatyt daug, laiko nėr, – sakau. – Yr, tik atvažiavom. – Šalta…, – tyliai sakau. – Šalta, nesimaudyk.

storyLazyload();