Nuo Krokuvos iki Tatrų

Šios mūsų kelionės tikslas kito nuo Kretos arba Sicilijos iki pietinės Lenkijos. Bendrakeleivių skaičius nuo 2 išaugo iki 5 žmonių. Tai ir pakoregavo keliavimo būdą. Penkiese paprasčiau važiuoti savo automobiliu. Išsinuomojome bagažinę ant stogo. Svarbus buvo kelionės laikas- trumpiausia metų naktis užsienyje. Kad nereikėtų kelti puotos.

Lietuva- Krokuva- Osvencimas- Zakopanė- Morskie Oko. Krokuvą myliu. Tai vienas iš miestų, kuriame atvykus kelintą kartą, ką nors naujo pamatai. Pakeiti vaikščiojimo maršrutą. Namie pasinagrinėji, ko anksčiau nematei. Draugas, gerai žinantis Krokuvą, nepašykštėjo informacijos, konsultavo.

Pavyko rasti gerus apartamentus senamiestyje, 10 minučių pėsčiomis iki Turgaus aikštės. Keletą dienų prieš kelionę ėmė gesti mašina. Kartais pavyko užkurti iš kelinto karto. Bet jau nebuvo kada ieškoti gedimo priežasties. Išvažiavome apie 15 valandą per patį karštį. Pora sustojimų pavalgyti ir piltis kuro. Vidurnaktį mes jau prie apartamentų Krokuvoje. Padėjo ir 1 papildoma valanda, nes Lenkijoje Europos laikas. Labai norėčiau, jog Lietuvoje būtų Europos laikas. Mes vairavome dviese pasikeisdami, kitas buvo šturmanas. Abu dirbo atsakingai, šturmanas visad sekė situaciją. Nemėgstu, jei kas nors šalia miega

Apartamentai nustebino gerąja prasme. Švaru, gražu, daug paveikslų ant sienos. Mašina pastatyta šalia 2 dienoms.

Einame pusryčiauti- kiaušiniai kepti, prieskoniai, kava. Sėdime kiemelyje, virš galvų Krokuvos dangus. Mano akis patraukia tarpukario Lenkijos laikraščiai, padėti turistams. Pavartom, paskaitom, pasifotografuojam.

Kuo toliau, tuo labiau mėgstu Lenkiją. Ji didelė ir įvairi. Viskas pigiau. Įvairovė didesnė. Kalbėti irgi anglų- lenkų- rusų kalbos mišiniu visur įmanoma. Lenkijoje nesistebi, jei keistai apsirengęs arba turi kokių retesnių interesų. Žinau kuro kolonėlę Ostrov Mazoveckyje, kur stoja masiškai lietuvių turistiniai autobusai. Minios žmonių ten eina į tualetus. Darbuotojos nesukalbamos ir piktos, jei ką nors paprašai. Aš jas suprantu,- joms paliekame tualeto turinį ir šiukšles.

Einame prie Žalgirio paminklo. Vytautas Didysis priekyje stovi, kairėje žemaičiai ir kiti kovoję prieš kryžiuočius, dešinėje lenkai su trofėjinėmis vėliavomis. Jogaila ant žirgo.

Toliau barbakanas. Plantai- žalia parkų- skverų juosta supa centrinę senamiesčio dalį. Mes gyvenome Stasičo gatvėje- senamiestyje, bet už plantų. Tarp medžių radau paminklą Lietuvos- Lenkijos draugystės 500 metų jubiliejui skirtą paminklą. Jo anksčiau nežinojau, netikėtas atradimas dar labiau pradžiugina.

Švento Florijono vartai, Florijono gatvė. Čia masinis turizmas. Masė žmonių. Nuo vartų žiūrint kairėje yra Slovackio teatras. Gražus pastatas. Aplinka nuostabi, gėlės, apkarpyti krūmeliai.

Į priešingą pusę nuo vartų- Pijorų gatvė, virš jos arkoje Vytis. Čia yra Čartoriskių rūmai. Juose daug garsių paveikslų, pavyzdžiui „Dama su šermuonėliu“.

Toliau Ščepanskio aikštė. Čia Senasis Teatras, Meno rūmai ir Meno bunkeris. Čia šviesu, erdvu, noveaux stiliaus pastatai. Manau, kad organizuotų turistų grupių iš tėvynės čia neatveda.

Florijono gatvėje pilna turistų, informacijos centras, suvenyrų parduotuvės. Stovi „Žalgirio mūšio“ autoriaus Mateikos namas. Išlikusi grandinė, kuria esant reikalui pertverdavo gatvę.

Gatvė ateina į Turgaus aikštę. Turistai irgi. Kairėje Marijos bazilika su 2 bokštais. Viename jų skamba hejnalas lygią valandą, o 12 valandą Lenkijos laiku skamba per Lenkijos radiją. Prie įėjimo į bažnyčią metalinis antkaklis, kurį dėdavo nusikaltėliui ant kaklo. Hejnalas pertrūksta, nes kažkada trimitininką nušovė.

Turgaus aikštės centre Sukiennice- renesansinis pastatas vietoj sudegusio gotikinio. Prie šiaurinio įėjimo yra įdubos fakelams,- kad padėti deglą įeinant ir nesukelti gaisro. Elektros laikais su deglais niekas nevaikšto, tai ir gaisro nėra.

Virš šoninio įėjimo kabo mažas kardas. Iš kelių girdėtų versijų nesugebėjau išrinkti tikriausios. Nežinau jo kilmės. Priekyje stovi A. Mickevičiaus paminklas.

Nuo Marijos bažnyčios priešingame aikštės kampe yra rotušės bokštas. Senas gotikinis, pati rotušė neišlikusi. Prie jo guli galva- modernaus meno kūrinys. Netoli užrašas grindinyje skelbia, jog 1794.03.24 T. Kosciuška prisiekė liaudžiai, pradėjo sukilimą. Pas mus namie seniai kabo paveikslas su Turgaus aikšte, Sukiennice, Marijos bažnyčia ir rotušės bokštas.

Nuo bokšto paėjus iš aikštės, yra 1364 metais įkurtas Jogailos Universitetas. Šie rūmai yra seniausias universiteto pastatas Lenkijoje. Uždarame kieme kolonada. Kiemą galima apeiti 2 aukštais. Vakarais čia vyksta koncertai.

Einame link Vavelio. 2 gatvės šia kryptimi: Kanoniča ir Grodzka. Pasirenkame pastarąją. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia su šventųjų skulptūromis išorėje. Viduje pirmojo Vilniaus Universiteto rektoriaus Petro Skargos palaikai, nes paskelbtas šventuoju. Kitoje gatvės pusėje stovi jo paminklas. Negražus, bet lietuviams svarbus.

Vavelis. Pilis ant kalno ir katedra. Renesansinė pilis ir gotikinė katedra. Pilies arkadinis kiemas mane visada stebina. Tiesiog žiūrėti į kolonadas ir gėrėtis vaizdu. Dabar kieme remontas, vaizdelis laikinai prastesnis. Dirba statybininkės. Kol jos rūkė už kampo, mes su jų šalmais pozavome pilies kieme. Apsaugininkai tuo tik džiaugėsi. Pastatų komplekse stovi 3 bokštai.

Katedra su mūsų karaliais ir kunigaikščiais bei šventaisiais. Šventojo Stanislovo katedra. Čia mūsų būta ne kartą. Vaikai vaikystėje viską matę. Dabar suaugę. Mums Vavelis ir Krokuva įsigėrę į kūną, tai kartais pasikartojame. Esu prof. A. Bumblausko šalininkas Lenkijos atžvilgiu. Neturėjau ir neturiu neigiamo požiūrio į lenkus. Pernai išlydėjau Lomžoje Nacionalinę ekspediciją Narevu- Visla. Teko ir su A. Bumblausku pasikalbėti.

Iš Vavelio einame į Kazimierą. Tai buvo atskiras miestas su rotuše. Man tai lyg Užupis Vilniuje. Kazimiere pavalgome standartinio lenkiško maisto restorane. Einame į britišką pub'ą gerti alaus. Kažkodėl kitur daugiau žmonių. Pasirodo lenkai žaidžia futbolą su Senegalu. Lenkija pralošė, bet lenkai plojo priešininkams. Sveikas požiūris. Mes labiau sirgom už lenkus nei jie patys.

Pro šalį eina marga grupė turistų su anglakalbiu gidu. Mes prisijungėme spontaniškai. Perėjome Vyslą pėsčiųjų tiltu su gausiomis skulptūromis. Prieiname aikštę su 69 kėdėmis. Čia buvo getas ir 69000 žydų kilmės žmonių čia buvo suvaryta. Keista vieta. Nupurtanti. Dar gidas veda iki Šindlerio fabriko. Vokietis, hitlerininkų sąjungininkas vystė gamybą, naudojosi pigia darbo jėga. Kol pamatė žudomus žydus. Pasikeitė jo požiūris. Įdarbino ir išgelbėjo daug žydų. Filmas „Šindlerio sąrašas“ apie tai. Tramvajumi grįžtame namo.

Ryte dukra apibėgo bėgte Plantus, Vavelį ir net į kitą Vyslos krantą nubėgo. Aš ėjau pagaudyti fotokadrų ir nusipirkti zlotų.

Prieš pietus vykstame į Osvencimą. Vienas iš mūsų penketo nėra čia buvęs. Tad visi aplankome ir Osvencimą, ir Bžezinką. Abi koncentracijos stovyklas. Tarp jų kursuoja nemokamas autobusas. Bžezinka nemokama. Osvencimas irgi, bet čia pagal asmens dokumentą išduoda nemokamą bilietą. Įėjimas per metalo detektorių, negalima su taše įeiti. Čia nesismulkinsiu su detalėmis. Manau, jog kiekvienas žmogus vieną kartą gyvenime turėtų apsilankyti vienoje koncentracijos stovykloje. Aš šiemet dar ir Štuthofe buvau. Man per daug.

storyLazyload();