Neplanuota Norvegija

Nors planų kelionėms turiu ne vieneriems metams į priekį, juose niekada nebuvo Norvegijos. Todėl, kad brangu ir todėl, kad man keliaujant turi būti trys dalykai – gamta, miestai ir maistas, o Norvegijoj yra tik gamta, gamta ir gamta – todėl kelionė ten, buvo planuose - ,,gal būt kada nors, progai pasitaikius...’’
Ir ta proga pasitaikė, nes būtų kvaila nepasinaudoti vyro studijų laikų draugo labai viliojančiu ir nuoširdžiu kvietimu: ,,atvažiuokit - apgyvendinsiu, duosiu mašiną, maisto, tik atvažiuokit, juk jūs keliaujat...“ Vyras dar pajuokavo: ,,na, jei dar įpilsi pilną baką kuro, tada atvažiuosiu“.,,Gerai, įpilsiu, tik pirkit bilietus į Gardemoen oro uostą“. O ten Ryanair-ai neskrenda, tačiau kai pamatėm, kad bilietai su Norvegijos oro linijom kainuoja tik po 55 eur., iškart apsisprendėm – skrendam savaitei liepos vidury.
Kadangi gyvensime 60 km į šiaurę nuo Oslo, panaršius ką aplankyti supratau, kad iki gražiausių Norvegijos vietų apie 500 km. , o iki mano ,,Norvegiškos svajonės“ – Atlanto kelio - dar daugiau, todėl greičiausiai svajonės ir liks svajonėmis...Žinojome, kad mašina Peugeot, įtarėme, kad jinai sena, todėl daug vilčių dėl tokių tolimų pasivažinėjimų aš neturėjau. Bet vykome tik su vyru - tarp kitko pirmą kartą tik dviese - todėl pasižymėjau kai ko žemėlapyje ir palikome viską ekspromtui, juk kai nesi dar ir už kitų lūkesčius atsakingas, tai kaip bus, taip bus gerai.
Dar užmečiau akį kiek kainuotų auto nuoma, jei mašina pavestų, tačiau pamačius kainą, tokių minčių atsisakiau. Nesuprantu aš tų visų ekonomikos niuansų, bet tokių beprotiškų kainų dydį kartais sunku suvokti. Kodėl 5 dienom mašinos nuoma Kipre kainuoja 50 eur, o Norvegijoj 450 eur? Arba, pavyzdžiui, už kiek ūkininkams yra superkama jų užauginta produkcija, jei augindamas pupų, žirnių ar svogūnų lauką jis gali pragyventi, kai tokios kainos ir dar įsigyti pilną kiemą naujausios šiuolaikinės žemės ūkio technikos? Todėl nenustebau, kad per patį atostogų piką keliai tušti, turistų labai mažai, o ir tie dauguma patys norvegai. Net prie prabangių viešbučių sėdinčių kavinėse svečių stalai, atrodė labai jau asketiškai. Iš karto iškilo prieš akis kitokie, malonesni vaizdai Italijoj, Ispanijoj, kur prie valgiais apkrautų stalų, maistu besimėgaujančių žmonių visur pilnos lauko kavinės ir restoranai...
Nors į klausimus ko atvežti, gauname tik kuklų sąrašėlį : lašinių, raugintų agurkų ir mažą, nors ir sulaužytą šakotį namo šeimininkui ( neskaitant, aišku, cigarečių ir degtinės), tačiau dar įsimetam šio to, nes draugo tvirtinimas, kad turi pilną šaldiklį maisto, mūsų kažkaip neįtikino. Pasirodo, jie iš kažkokio supermarketo sugeba gauti maisto, su besibaigiančia garantija ir sudėję viską į šaldiklius, maitinasi už dyką - todėl atvykę, vakarienei gauname didžiulį omarą. :)
Apsigyvename gražiame vienkiemyje, su nuostabiais kalvotais vaizdais, naktį girdisi tik avių skambalėlių garsas tolumoje. Nors sąlygos taip pat labai ,,kaimiškos“ su lauko dušu ir tualetu, bet kai aš kaimo niekada neturėjusi, tai man labai patinka tokios atostogos. Šeimininkai - senjorų pora, aišku, gyvena su visais patogumais. O mus pakvietusiam pasisvečiuoti draugui, po to, kai jis nudažė jiems namą, buvo leista pasilikti gyventi kieme esančioje trobelėje neribotą laiką nemokamai – už vieną kitą darbelį sodyboje.


Taupydami vietą lagaminuose, apsirengiame džinsais, užsimetame bliuzonus, o išlipę iš lėktuvo patenkame kaip į pirtį – lauke apie 33C karščio, patys norvegai prie tokio oro nepratę, todėl lindi namuose, o apsipirkt išeina tik su šortais. Draugas mus pasitinka su 1991 m. gamybos Peugeot 605 :) Mes kai patys panašaus amžiaus BMW turim, tai įpratę vis kažkokių mašinos garsų klausytis – tai guolis vėl ūžia, tai dar kas nors, todėl abu net nesusitarę įtempiam klausos aparatus :) , nes juk mes su ja turim šiokių tokių planų. Tačiau automobilyje jokio garselio, net dyzelinio variklio garso beveik nesigirdi. Keista ir džiugu.
Kadangi karščiai dar nesitrauks, pirmą dieną nutariame važiuoti prie vandens, todėl judame į pietus, žemiau Tonsbergo į taip vadinamą pasaulio kraštą – Verdens Ende. Nors atstumas iki ten apie 150 km, tačiau vidutinis greitis Norvegijoje gaunasi tik 50 km/val., todėl užtrunkame ilgai. Gps-as visą laiką bamba: ,,viršijate leistiną greitį, viršijate leistiną greitį...“ , o baudos net už porą km didžiulės, kad net patys vietiniai laikosi nurodymų, todėl šliaužiame kaip vėžliai. Pakelės vaizdai kaip Lietuvoj, todėl tik atsidūrę vietoje atsigauname, pamatę įspūdingą pakrantę. Paplūdimio tokio kaip nėra, ant tų uolų visi kaip jūros vėpliai sugulę deginasi ir maudosi, vanduo gaivus ir švarus.

Šalia labai įdomus senovinis švyturys, į kurio krepšį pridėdavo degančių malkų ir taip perspėdavo laivus saugotis pakrančių uolų.

Labai mums čia patinka, nieko panašaus nebuvome matę. Pasivaikštome, pasimaudome, suvalgome porciją ledų už 14 litų ir judame link namų. Tarp kitko, po to visas kainas paversdavome ledų porcijomis – neatrodydavo taip brangu. Keltas 100 kronų? Taigi tik 4 ledų porcijos :) Alaus skardinė 14 litų? Na, tada gersim dvi, o ne šešias, kaip gertumėm kitur , kava degalinėj 16 litų? Užteks vienos per pusę, bet įprastų kelionės malonumų neatsisakydavom.

Kadangi dideli atstumai ir ribotas greitis suvalgo visą dienos laiką, kuriame ,,planą – chuliganą”. Po pirmos dienos sėkmingo pasivažinėjimo ir automobilio šeimininko padrąsinimo, kad ,,aišku važiuokit - ta mašina jau tiek atlaikė ir dar tiek pravažiuos“, susikrauname daiktus, prisidedame čiužinių, patalynės, prisikepame kepsnių ir išvažiuojame 2-4 dienom į šiaurę, link ,,Trolių kelio“. Pirmiausia stojame Lillehammeryje, tačiau dėl karščio ir nesudominusio pačio miesto, nutariame aplankyti tik Maihaugeną – tai norvegų etnografinis ir pašto muziejus po atviru dangumi, kaip mūsų Rumšiškės, tik ne taip plačiai išsibarstęs, kaip mūsiškis, nes tokiam karštyje, sunku būtų buvę daug vaikščioti. Įdomus ir pašto muziejus su mediniu traukiniu ir vaškiniais jo darbuotojais. Labai patiko, nors kaina, aišku, norvegiška - 150 lt dviem.

Toliau judam E06 keliu ir stojam prie turėjusios būti įspūdingos kirkės Ringebu, tačiau ji visa apgaubta pastoliais, nė kraštelio nesimato – gerai, kad nuo kelio tik 1 km į šoną važiuoti reikėjo. Tačiau pasigrožime kapinaitėmis, kurios mane visą kelionę žavėjo – štai tokia ir turėtų būti amžino poilsio vieta – be jokios prabangos, jokių marmurinių tvorelių, gėlių darželių – visiems vienodi, kaip palaužyti šokolado gabalėliai paminklai, žolytė su dobiliukais ir sezoninės gėlytės prie akmens.

Pravažiuojame Rondanės nacionalinį parką, kurį buvau pasižymėjus, bet tik tam atvejui, jei nepavyktų nuvažiuoti iki vandenyno. Todėl judame kuo arčiau Trolių kelio ir ieškome nakvynės, pakeliui, aišku, stodami tai užkąsti, tai pasigrožėti vaizdais. Apsistojame prie kalnų upelio, kur vos randame paskutinę vietą, nes tokių nakvojančių netrūksta – kas su palapinėm, kas su kemperiu, o mes savo mašinoje-viešbutyje :)

Miegojome prastai ne tik dėl nelabai patogios lovos, bet ir dėl mums netikėto reiškinio – poliarinės dienos, kai pirmą valandą nakties gali laisvai skaityti knygą, kai atrodė, kad naktį taip ir nesutemo, o dar plastikinis liukas virš galvos švietė – miegojom kaip akvariume :) Tačiau nugulėti šonai nuotaikos nesugadino – mums taip patiko šitas nuotykis, kad norėjosi taip bastytis kuo ilgiau.
Artėjant prie Trolių kelio, prasidėjo tikrasis Norvegijos grožis – nerealaus grožio ir dydžio kalnai ir kas keli km nuo jų krintantys kriokliai. Supratom, kad ta Norvegija apie Oslą yra lyg kita šalis, į kurią neverta net važiuoti. O maniškis tai negalėjo atsistebėti tuo ką matė, nes jis, pasirodo, net nežinojo, kad Norvegijoje yra kalnai.

Privažiavus tašką ties Sogge, kur Trolių keliu jau galėjome pradėti judėti, kad ir aplinkui, bet link namų, sakau vyrui, kad už 130 km turiu čia nužiūrėjus tokį norvegišką svajonių kelią... Sako – varom, juk neaišku, ar kada nors dar iki čia atsibelsim. Taigi, 64 Atlanto kelias – kaip jau ne kartą man buvo – užsikabinau pamačius vienintelę nuotrauką, kaip per audrą virsta bangos per tuos tiltus ir užstrigo mintyse kaip norvegiška svajonė, tiesa yra dar viena – Lofoteno salos, kuri liko kitam kartui.
Ir nors Gps-as nukreipė mus ne tuo keliu, tačiau besigrožėdami vaizdais tai pastebėjome per vėlai, todėl teko važiuoti per Kristiansundą, bet nors nereikės važiuoti tuo pačiu keliu atgal. Keliai, kaip ir visoj Norvegijoj, nuobodžiauti neleido – tai jis baigiasi ir reikia keltis keltu, tai tunelis pro kalną, tai tunelis po fiordu, tai reikia mokėti, kartais net nesuprasi už ką, tai nereikia nors atrodo reikėtų.
Pats Atlanto kelio grožis, tai tik dalis 64 kelio, šiaurinėje dalyje, kur įspūdingais tiltais sujungta daugybė mažų salelių ir privažiavus tokį turistinį centrą su kavinėmis, stovėjimo aikštelėmis ir metaliniu apžvalgos takeliu, galima suktis ir važiuoti atgal, nes ten įspūdingi vaizdai ir baigiasi. Atkarpa mokama, tik nebepamenu kiek, kažkaip mokėjom ir nesigilinom, nes to juk ten ir važiavom. Be to, dar reikėjo keltu keltis prie Afarnes ( apie 80 lt į abi puses), nes kitas kelias labai aplinkui, apvažiuojant Langfiordeną, nors turint laiko, tai žemėlapyje pažymėtas kaip vaizdingas. Taip, kad tas grožis, deja, kainuoja. Bet mums labai patiko, gerai, kad ryžomės ten važiuoti.

Pakeliui karštis privertė stoti maudytis, o kai dar su tokia panorama, tai nesinori niekur iš ten judėti.

Bet mūsų laukia galbūt labiausiai lankytina vieta - Trolių kelias.

Pradžia nebloga, vaizdai nuostabūs, tačiau tokio statumo serpantinai pradeda nebepatikti mūsų automobiliui, dar oro temperatūra virš 30 C – pradeda kaisti variklis. Stojam apžvalgos aikštelėj pusiaukelėj, prie šalia krentančio krioklio.
Tada pamatom, kad iš mašinos į pakalnę bėga vanduo. Aš supanikuoju, sakau gal grįžtam, patį grožį jau pamatėm, nuo kalno nuriedėsim, o po to jau tokių kalnų nebebus. Vyras pasiduoti atsisako, kažką pakrapšto, kažkokią šlangelę atjungia, vandens įpila. Šalia sustoja jaunimėlis, su jau rimtai iš po kapoto rūkstančia dar visai nauja bmw. Mums dar gerai, galime rankytėmis paremontuoti, o tokiai reikėtų jau techninę pagalbą kviestis. Tada griebiamės seniai užmiršto būdo tokiai problemai spręsti – atsukame visu pajėgumu šildymą į saloną, atsidarome langus ir važiuojame toliau. Temperatūra, daugiau 70C nebekyla ir nors mums tos papildomos šilumos salone tikrai netrūksta, bet dėl įtampos to net nepastebime.

Džiaugiamės, kad mums pavyko, grožimės atsiveriančiais vaizdais, pasivaikštome, prisipilame visas turimas talpas vandens ir tikimės, kad daugiau tokių stačių serpantinų mums neteks įveikti. Naivuoliai! Jų buvo, ir ne vienas, pavargom skaičiuoti. Ir svarbiausia, kad jau jokio atsarginio kelio atgal nebėra – ar pirmyn, ar atgal, bet visi serpantinais į kalnus. Tačiau jau žinome, kaip palengvinti mašinai tą krūvį, ji daugiau nebekaista, o ir mes nusiraminom, bei pradėjome vėl žiūrėti pro langus, o ne į prietaisų skydelį.

Persikėlus per Nordalfjordą, Trolių kelią keičia ne mažiau įspūdingas Erelių kelias (Ornevegen), pravažiuojame gražuolį Geirangerio fiordą,
užkylam į 1500 km aukštį prie kalnų ežerėlio, kur kraštovaizdis vėl kitoks, jokios augmenijos, šalia Dalsnibos apžvalga, bet pagailime mašinos, kad dar 5 km pakilti prastu keliu aukštyn, be to už tą malonumą pasirodė labai didelis mokestis - 40 lt., todėl nebevažiavome. Pasigrožėjome saulėlydžio nušviestais vaizdais, pastatėme troliams padėkos bokštelį už šią nuostabią dieną ir pradėjome ieškoti nakvynės.

Šią naktį jau išsimiegame geriau, aikštelė po medžiais, dar užsimetame pledą ant stogo, todėl nebe taip šviesa trukdė. Rytas pasitinka tokiu vaizdu.

Viskas būtų tobula, bet labai norisi kavos. Šalia olandų kemperis, reiktų paprašyti vandens, bet mūsų anglų kalba, kaip toj senoj rusų komedijoj : ,,Michail Svetlov tū tūūūū“ ( tipo laivas išplaukė). Bet kavos norisi vis tiek, dar kaip tyčia pas olandą virdulys pradėjo švilpti. Čia maniškis neištvėrė ir nuėjo... Pradėjo iš toli – pasveikino su olandų trečios vietos laimėjimu pasaulio futbolo čempionate, paklausė gal kartais žino kaip baigėsi šiąnakt finalas, o tada paprašė karšto vandens. Manau pasakė teisingai tik kas penktą žodį, bet tas kažkaip suprato, dar pasitikslino ar kavos, ar tik vandens ir kol virdulys iš naujo virė, bandė su mumis bendrauti. Teko gelbėti situaciją pavardinant Olandijoje lankytas vietas, pasakiau, kad labai pas juos gražu, bet tas tik apie kalnus kažką kalbėjo – labai matyt sužavėjo šiuos lygumų gyventojus norvegų kraštovaizdis. Nors gavę kavos padėkojom ir atsisveikinom, bet po kiek laiko jis dar pas mus atėjo ir perskaitė atsiųstą jam žinutę su futbolo finalų rezultatais :)
Važiuojame link Olden, iš kurio turėtumėm pasiekti Brixdalio ledyną. Vaizdai link jo nuostabūs.

Tik tas gražuolis kruizinis laivas, kuriuo ryte žavėjomės, mums atplukdė ne vieną autobusą turistų, kurių tikslas tas pats, todėl šiandien jau trynėmės minioje. Mašiną paliekame aikštelėje, prieš tai, aišku, norvegiškai susimokėję ir išeiname į 9 km žygį, nes tiek reikės suvaikščioti, norint pamatyti ledyną. Už papildomą mokestį sunkesnę dalį kelio, kuris vingiuoja į kalną, užveža specialus transportas, bet dauguma lipa patys. Mes laiko turim, be to kelias labai gražus, šalia kalnų upelio, aplink kriokliai ir vis artėjantis ledynas.
Pasiekę tikslą ilgai sėdim ant akmens ir grožimės vaizdu, pamatome, kaip kelis kartus atskilę ledyno gabalai su trenksmu krinta žemyn – užburiantis vaizdas.

Kad negrįžti tuo pačiu keliu nuo Olden sukam link 5 kelio, papietaujam pakelės aikštelėje su nuostabiu vaizdu ir važiuojame link namų.

Pakeliui užsukame į XII a nuostabią Borgundo Stavkirkę.

Planavome apsistoti gražioje vietoje ir dar nakvoti, bet pradėjo lynoti, tinkamų sustojimo aikštelių nebepasitaikė, todėl pamažu, grožėdamiesi besikeičiančiais vaizdais, pakelės bažnytėlėmis, vėlai vakare, pasiekėme namus.

Laimingai grįžome iš savo avantiūros, liko dvi dienos – ryt važiuosime į Oslą.

Kitas puslapis