Mozūrija ir truputis pajūrio

Būna, kad kartais užkabina koks nors pamatytas dalykas ir nebepaleidžia, braunasi į mintis, vilioja. Taip mus užkabino Vivatur parodoj pamatytas Elblongo kanalo maketas. Labai rūpėjo juo praplaukti. Pamažu susidėliojo maršrutas, buvo atlikti namų darbai, užsakytos miegojimo vietos ir per ilgąsias Joninių išeigines 6 keliauninkų kompanija patraukė šturmuoti Mozūrijos krašto.
Penktadienį išlėkėme iš darbų anksčiau, nes planuose galutinis taškas buvo Ostruda, iki kurios laukė 450 km. Visą kelią neapleido miglotas butaforinis jausmas. Atrodė, kad sėdime vietoje stovinčioje mašinoje, o pakelės vaizdai, tiesiog gerai sukonstruotos judančios dekoracijos. Kiekvienais metais kelių būklė Lenkijoje gerėja geometrine progresija. Kelių darbai šiek tiek sustabdė mus ties Olštynu (nors tam ir buvom nusiteikę – prieš pat važiavimą sužiūrėjome internete visus vykdomus kelių darbus mūsų maršrute) . Atvykome į Ostrudą jau sutemus ir šiek tiek paklaidžiojome tamsoje ieškodami savo „agroturystikos“. Teko skambinti šeimininkei ir klausti, kurioje vietoje jų namas. Sako, važiuosit, o prie kelio - ženklas lova. Radom tą lovą. Kokia lova, jau greičiau ženkliukas lėlių lovytė ir tas be atspindžių. Visa laimė, kad pati išbėgo į lauką šviesdama prožektoriumi- būtumę vėl pravažiavę
Gyvenome koks kilometras už Ostrudos “ U Ewi “.Gyvenimo sąlygas vertinčiau trejetui, bet šeimininkai labai paprasti, bendraujantys, yra vietelės pasisėdėjimui kieme. Po kiemą laksto didelis, bet baisiai draugiškas šuo, tik ir laukiantis, kol kas su juo pažais.



Ryte sukilome anksti, kadangi kaip tik buvome užsakę vietas laive, plaukiančiame Ostrudos –Elblongo kanalu. Nesvarbu kiek žmonių plaukia- vietos užsakomos iš anksto.



Tai 150 metų siekiantis hidrografinis paminklas. Ir nors lenkai pristato, kaip vienintelę vietą pasaulyje, kur įmanoma pasivažinėti bėgiais judančiu laivu, tačiau šią idėją inžinierius Georgas Džekobas Stinke, nusižiūrėjo kitose šalyse, daugiausia JAV. Pagrindinė atkarpa 83 km. Plaukėme iki Maldyty- kaina 45 zl žmogui. Automobilį palikome aikštelėje prie krantinės ( nemokama).
Rytas prasidėjo nekaip- lietus pylė kaip iš kibiro, bet mes apsisiautę spalvotais celofanais didvyriškai stovėjome denyje. Į apačią nulipdavome nusipirkti karšto gėrimo. Apačioje vietos keleiviams labai komfortabilios, minkštom sėdynėm, tačiau nesimato tų nuostabių vaizdų, kuriuos gali stebėti nuo denio .
Visą plaukimo laiką vėl neapleido kažkos keistas jausmas, kad tai netikra. Šlamant lietaus lašams, pro šalį plaukė laukinės gamtos vaizdai, paįvairinami paukščių klegesio, šokių, nardymo.





Plaukimas po žemais tiltukais priversdavo keleivius pritūpti, o kapitonas, tiesiog nuleisdavo žemyn savo kajutės būdelę.





Pasibaigus kanalui, laivas sustoja šliuze, pakyla ir toliau plaukia ežeru, kuris vėl susisiekia su kitu kanalu. Po poros valandų plaukimo lietus baigėsi, tad stovėti denyje buvo jau visai puiku. Pakeliui išbarstytos sodybėlės turi aptvertus palei vandenį plotelius ir informuoja turistus apie leistinas palapinėms statyti vietas savo valdose.



Kai kurie prismaigstę ranką rašytų skydų kviesdami balsuoti už vieną ar kitą kandidatą į prezidentus (tuo metu vyko Lenkijos prezidento rinkimai).
Milomline išlipome, į savo vietas įleisdami kelis kitus keleivius. Likusieji bendrakeleiviai mojuodami mums, nuplaukė tolyn iki Elblongo, laukdami didžiosios atrakcijos- garlaivio traukimo žole.
Išlipome pievose, neturėdami jokio supratimo kur sustoja autobusas. Vietinis diedulis – čia jo uždarbis- pasiūlė nuvežti iki miestelio, bet šešiese netilpome į jo mašiniuką. Pasirodo iki miestelio netoli, geras kilometras. Tad sparčiu žingsniu nužygiuojame. Diedulis susakė, kad priėjus kelią turime sukti į dešinę, link plento, tačiau kaipgi nepasitikslinsi pas kitą sutiktą žmogų . Prie kelio stovintis kitas diedulis pasakė, kad niekur sukti nereikia, galime laukti autobuso miestelyje ir nereikės eiti poros kilometrų. Jau įžengus į miestelį vėl pasitikslinam- vietinės moteriškutės paaiškina, kad autobusas į miestelį užsuks tik po poros valandų, tad mums reikia eiti link didžiojo kelio, o iki jo apie pustrečio kilometro. Ką gi, ir kiekvienas teisus- negali ant nieko pykt.



Skubiai sukamės ir spėriai pėdinam link kelio, nes autobusas mūsų tikrai nelauks. Suspėjame laiku – tik ateiname, tuo laiku atpūškuoja autobusas. Viskas, ramu, dabar gražiai susėdę važiuosime į Ostrudą ( bilieto kaina 8,90 zl).
Gerokai po pietų, tad teiraujamės vietinių, kur galima skaniai pavalgyti. Nutūpiame parekomenduotoje kavinėje „ Kresowo“ miestelio centre. Maistas tikrai puikus .




Pasisotinus vienas malonumas ramiai pasivaikščioti Ostrudos gatvėmis. Miestelis jaukus ir žavus, gatvėse pilna jaunimo grupelių ir mokytojų su gėlėmis – paskutinė mokslo metų dieną . Ostruda įsikūrusi tarp 9 ežerų , vandens sporto mėgėjams čia tikras rojus. Puikiai įrengti dviračių takai, apylinkės miškuose pilna grybų.
Apžiūrime evangelikų bažnyčią. Gaila ( darbo valandos baigėsi) , bet negalime patekti į bokšto viršūnę, nuo kur atsiveria vaizdas į Ostrudos apylinkes. Pro bendrojo lavinimo licėjų (1905-1907 m.m.) bei šalia kūpsantį vandens bokštą pasukame link naujojo senamiesčio.



Naujasis rajonas - stilizuota senovinių pastatų versija. Pro arką išlendame link parko, kur smagiai čiurlena žavus fontanas.




Traukiame link TIC, šalia kurio stovi Europos vienybės paminklas, kuris 1888m. buvo skirtas trims Vokietjos imperatoriams. Siaura gatvele nusileidžiame link Drvencos ežero į krantinę-molą. Tai mėgstama tiek vietos gyventojų, tiek turistų vieta.
Pakeliui užsukame į 14 a. kryžiuočių pilį- muziejų. Čia savo laiku buvo apsistojęs Napoleonas ir būtent gyvendamas šioje pilyje 1806-1807 m.m.valdė Europą. Šiai dienai pilis praktiškai visa atstatyta, nes 18 a. mieste vyko didelis gaisras, kuris pasiekė ir pilies parako sandėlius, o 1945 m. pilis buvo sudeginta Raudonosios Armijos kareivių. Kiemo viduje - nišoje - gotikinė medinė Pietos skulptūra, atgabenta iš Gieržvaldo. Jeigu pasiseks, čia galima pamatyti riterių kovas su kardais.



Žuvies mėgėjams Ostrudoje irgi pasiseks-Kosciuškos g. 1A veikia žuvies rūkykla (dirba kiekvieną dieną nuo 10 iki 20 val, sekmadienį nuo 10 iki 15 val.)
Grįžę labai ilgai nevakarojame, nes kitą dieną vėl planuojame keltis anksti.
Pakilus laukia netrumpas kelias, apie 300 km į vieną pusę. Traukiame link Slovinskij nacionalnij park ( slenkančių kopų parkas), įsteigtas 1967m. sausio 1d. – www.wydmy-leba.pl. 1977 m įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Važiuojame pro Elblongą link Gdansko (kelias E77), maloniai prisimindami mūsų ankstesnę neseną kelionę po šį pajūrio kraštą. Gdanske patenkame į kamštį –avarijos, plius kelių remontas. Toliau sukame į E28 kelią, kad išvengti trimiesčio kamščių
Neprivažiavę Lembork, sukame į dešinę link Lebos. Lebos kurortas panašus į mūsų Šventąją, sutraukia poilsiautojus savo puikiais smėlio paplūdimiais bei jaukiais kampeliais. Pravažiavus Lebą, prie ežero didelė automobilių parkavimo aikštelė (val - 4 zl), įėjimas į parką 4,9 zl ( spalvingi ir informatyvūs bilietai). Tačiau iki gražiųjų kopų reikia paėjėti 5,5 km.



Nelabai viliojanti perspektyva, tačiau alternatyva visada yra. Galima nuomotis dviračius arba važiuoti elektromobliu (15 zl į vieną pusę). Renkamės elektromobilį, kuris lekia kaip vėjas, viename šone palikdamas apaugusias medžiais pelkes, kitame pro pušis švysčiojančias kopų viršūnes.
Tarp ežero Lebsko ir jūros susiformavo unikali kopų juosta. Iš atvykimo aikštelės praėjus siaurą tankiai suaugusių krūmų juostą atsiveria nerealus vaizdas. Iš vienos pusės didžiuliai pelkėje augantys medžiai, iš kitos aukšta smėlio kopa, su iš smėlio stūksančiomis nudžiūvusių medžių viršūnėmis.



Sako, kad ši kopa po truputį slenka ant miško ir artėja link Lebos gyvenvietės. Lipame takeliu į kopos viršūnę, kurią pasiekus, prieš akis iškyla dar didesnė milžiniška kopa . Didvyriškai kabarojamės ir į ją. O nuo viršūnės atsiveria pritrenkiantis smėlynų vaizdas, iš vienos pusės apjuostas ežero pakrantę apaugusių medžių, iš kitos- jūros. Milžiniškas 18000 hektarų plotas, kur padaryti labai platūs vaikščiojimo takai- net ne takai, o teritorijos.
Nuo kopų leistinoj teritorijoj galima šliuožti, raičiotis, lakstyti.Tai mielai daro ir vaikai, ir suaugę.






Vaizdas nepakartojamas, neįmanoma apie nieką mąstyti, o tik gėrėtis, džiaugtis tuo vaizdu ir pribloškiančiu pojūčiu. Per smėlynus ir kopas link jūros veda plačiausias takas. Atvykėlius pasitinka milžiniškas laukinis paplūdimys, vietomis nusėtas akmenėlių, sukedentas vėjo supūstomis bangelėmis. Vėjo išpūstom galvom, sukrentame ant šilto smėlio ir negalime atsidžiaugti mus supančiais vaizdais. Nusimaudę patraukiame tolyn pakrante. Krantas pilnas iš laivų išplautų radinių. Jaučiamės kaip Robinzonas Kruzas po audros suradęs laivą, pilną gėrybių .





Laikas prabėga tarsi vienas mirksnis, vakarėja ir reikia traukti atgal, nes laukia 300 km iki mūsų nakvynės vietos. Visiškai nesinori išvykti , atrodo būtum čia parom ir niekada niekada niekur nevažiuotum. Nors aplink pilna lankomų objektų, tačiau ši vietą tiesiog pakeri savo nerealiu laukiniu grožiu.
Netoli automobilių stovėjimo aikštelės užsikeberiojame į medinį apžvalgos bokštą, bet kopų iš jo nesimato. Gdanską pravažiuojame jau temstant ( visi sutinka, kad smagu būtų pasivaikščioti gražiai apšviestu vakarėjančiu senamiesčiu). Mašinoje tylu, kiekvienas savaip mintyse atkuria matytus vaizdus- tik tyliai skamba Eltono Džono muzika.
Grįžtame apie pusę pirmos, bet dar trumpai susėdame išlenkti stiklą vyno ir pasidalinti matytais vaizdais.
Kita diena skiriama Mozūrijos kraštui.
Arčiausias, todėl pirmiausia aplankomas Griunvaldo laukas . Didžiojoje liepos mėnesio šventėje nedalyvausime, tad bent dabar pasivaikštome, prie paminklo padedame lauko ramunių puokštę, surandame memoriale Gedimino stulpus, patyrinėjame mūšio lauko maketą.




Sukame link Ilavos, bet ją aplankysime vėliau. Už Ilavos, mus dominanti Šimbarko pilis. Tai vokiečių ordino pilis, turėjusi 12 bokštų. Dar ir dabar ant vieno bokšto sukasi vėtrungė su iškaltais 1308 metais.



Pro aukštus medžius iš tolo raudonuoja pilies griuvėsiai. Parkavimo aikštelės šalia nėra, tad automobiliu galima privažiuoti iki pat pilies vartų. Avyksta dar keli automobiliai. Vartai uždaryti, o už vartų skalija šuo. Per laukus mėlynu palaikiu megztiniu žygiuoja diedukas. Vienoj rankoj kirvis, kitoj dalgis.



Atšlumsėjęs iki mūsų, pareiškia, kad tuoj uždarys šunį ir įleis mus į kiemą pilies griuvėsių apžiūrėti. Tačiau tuo nuotykis nesibaigia. Kiekviena diena turi savo razinką. Diedukas ne tik atrakina vartus, bet ir praveda puikiausią ekskursiją, pasakodamas, kaip čia linksminosi Napoleonas su Jadvyga, kur buvo koks kambarys, kas kokiais metais vyko, kurioj vietoj buvo filmuojamas filmas.







Pilis privati, tačiau atstatomuosius darbus vykdo vietinė valdžia. Nusiveda mus visus į rūsį, kur aprodo gilų tamsų šulinį. Pats turbūt ir nerastum.



Pro langų kiaurymes iš buvusios šokių salės, atsiveria panorama į ežerą .



Nežiūrint dieduko palaikių rūbelių ir bedantės šypsenos, veide gili išmintis ir gyvenimo patirtis. Mielai pozuoja, pats fotografuoja ir vis pokštauja –mėgaujasi kiekviena akimirka. Kaip pasakė viena iš mūsų bendrakeleivių- tikras gyvenimo gurmanas. Už nuostabią ekskursiją kiekvienas palieka pinigėlį- tokio gido tikrai tektų ilgai ieškoti.


Pasivaikštome aplink pilį ir vykstame į Ilavą, įsikūrusią šalia paties ilgiausio Lenkijoje Ezerako ežero. Ežeras garsėja savo salomis (jų net 16). Šeštadienis, tad miestelyje pilna vestuvininkų. Aplankome šalia neobaroko stiliaus rotušės įsikūrusį TIC (miesto žemėlapis čia mokamas, tačiau lankomus objektus išspaudina vietoje, kur šalia ir dalis miesto žemėlapio).



Parekomenduojamos ir kelios kavinukės. Į vieną iš jų ir patraukiame. Tai šalia automobilių stovėjimo aikštelės kavinė „Rybi- fritki“. Tikrai, žuvies pasirinkimas nemažas. Žuvis šviežia, gaudoma aplink telkšančiuose ežeruose. Maistas be galo skanus- valgome su dideliu pasimėgavimu.





Kai pilvai pilni, ir miestelio įdomybės žiūrisi smagiau. Nuostabi gotiška bažnyčia, ežero pakrantė, kultūros paveldo prižiūrimi centrinėje gatvėje namai. Nors ir šeštadienis, žmonių gatvėje nemažai, gatvėse zuja automobiliai- nepasakytum , kad tai tik nedidelis provincijos miestelis, nors laikomas antru pagal dydį Vakarų Mozūrijos miestu.




Grįžtame į Ostrudą, kur mūsų laukia šeimininkė. Pasakoja, kad vakar buvo susijaudinus, jog vėlai kieme nematė mūsų automobilio. Galvojo, kad gal mums kas atsitiko. Kaip papasakojam, kad buvom nuvažiavę iki kopų, susiima už galvos.
Vakare nubidzename į Ostrudos krantinę, kadangi miestelyje vyksta šventė, o mums būtinai reikia patikrinti kaip čia kas vyksta. Žmonių krantinėje- masė. Ežere plaukioja jachtos, ant molo groja gyvos muzikos ansamblis. Kartu su visais vaikštinėjame, laukiame fejerverkų ( dar namuose pažiūrėjome šventės programą). Kadangi fejerverkai šaunami iš laivo, įspūdį sustiprina atspindžiai nuo vandens . Vaizdas nuostabus. Šviesos grožis trunka ilgai ir efektingai.




Paskutinė grįžimo diena irgi pilna įspūdžių. Už Olštyno sukame į kelią, vedantį link Gyžicko. Sustojame pasivaikščioti Mrangovo ( Mrągowo) miestelyje, apsuptame trijų ežerų . Tiesiog negali nesistebėti, kai kiekviename Balbieriškio dydžio miestelyje prie centrinės miestuko aikštės stovi lenta, su papaišytu gyvenvietės planu , pažymėtomis lankytinomis vietomis ir rekomenduojamais pasivaikščiojimo takais. Siūlomos įvairios laisvalaikio praleidimo formos, tiek vandens sporto gerbėjmas, tiek šeimoms su vaikais. Net prie mažiausio kaimo stovi lenta su informacija, kad čia įsisavinamos EU lėšos, kurios skirtos tai kelių tvarkymui, tai kokių pastatui atnaujinimui.



Prie bažnyčios kunigas dalina autografus- išleista jo knyga, tad stovi gerbėjų eilutė.

Kitas puslapis