LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS - II

LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS - II

CENTRINIS MADAGASKARAS. ANTANANARYVAS – ANCIRABĖ. MORONDAVA

Važiavome beveik pačiu šalies viduriu, aukštikalnėmis. Vis kilom ir kilom, kilom daugiau nei leidomės žemyn. Mūsų tos dienos tikslas buvo pasiekti trečiąjį pagal dydį Madagaskaro miestą Ancirabę ir ten permiegoti.

Ryžių laukų žalumoje pasakiškai atrodė moliniai terakotinės spalvos malagasių trobesiai. O tų trobesių durys, langai - mėlyni. Nedažnai sutinkamas derinys,  nacionalinis. Visų namelių durys į vakarus. Jie dviaukščiai, pirmame aukšte kriuksi kiaulės, mekena ožkos ar bliauna avys, o antrame – šnekasi, gulasi, keliasi, valgo - tų gyvulių šeimininkai – žmonės.

Žiūrėjau į kelio kairėje ir dešinėje išpurentus žemės sklypelius ir gėrėjausi. Visai kaip mezginiai, kaip juvelyrika, visokiausių įvairiausių raštų ir formų. Už stalo sėdėdamas, tokių neprigalvosi.

Prie pat asfalto žaliuoja ryžių plotai, į kalnus kyla kruopščiai sulipintos terasos, o jose – vis kas nors naujo žaliuoja, ruduoja, geltonuoja. Malagasių terasos labai gražios ir įsimenančios. Mačiau kaip kruopščiai moteris lipdė žemės juostą, kuri skiria jos  sklypą nuo kaimyno. Sauja po saujos, tarsi sieną mūrijo.

Pakelėse, ant į žemę įkastų medinių kuolų,  stovėjo daug į  lesyklas panašių namelių. Tokiuose „namuose“ laikomi pardavimui skirti triušiai. Jie bijo aukščio, prieina prie grindų krašto, tačiau nušokti žemyn nesiryžta.

Sustojom prie ypač gražių laiptuotų terasų ir vaizdų. Vos išsitraukėme aparatus, kaip mat buvome apsupti vaikų, vištų ir tik ką išperėto viščiukų pulko. Ką reikia duoti vaikams aš žinojau. Ir turėjau pasiruošęs. O štai dėl viščiukų, kurie garsiausiai piepsėjo ir lipo ant batų, reikėjo pagalvoti. Vaikams išdalinau „bonbonus“, paskui atsidarę bagažinę lagamine suieškojome pakelį lietuviškų sausainių „gaidelis“. Manau, kad mūsų vaišėmis viščiukai buvo patenkinti.

Ancirabę privažiavome temstant. Didelis, pilkas, nykus miestas. Kaip didžiulis viduramžių turgus - knibždėjimai, šūkavimai, bėgiojimai, klegesiai. Ancirabė glumino skurdu. Čia yra šioks toks centras, šiokia tokia aikštė, kurios kraštais tarsi nuodėguliai rikiuojasi pliki medžių kamienai, yra kažkoks paminklas, yra daug duobių, dulkių ir stadionas. Už jo – dar didesnė nykuma, tokie patys ir dar nešvaresni turgai turgeliai. Kur tik akį užmesi – tas pats. Guodžia tai, jog šiame chaose jauti kažkokią žmonių bendrystę, stengimąsi būti arčiau vienas kito.

Pirmiausiai pasiprašėme supermarketo, juk dar nebuvom. Prekių gausu, atvežtinės - brangios labai. Toks, viščiukams sulesintas pakelis sausainių, čia kainuoja du tris eurus. Ir dar daugiau.

Užtat negalėjome atsigėrėti svaigalais. Tiksliau – jų kainomis. Pigesni už importinius sausainius. Jeigu pas mus taip pigiai kainuotų, Lietuva prasigertų, nugirdydama ne tik išlikusį vieną kitą savo blaivuolį, bet ir kaimynus lenkus, latvius, baltarusius ir ukrainiečius. Estai atsilaikytų.

Miegojome gerame viešbutuke, miegojom kietai.

Paryčiu pradėjo dundėti gatvė. Atsikėliau ir priėjau prie lango. Akmeniniu grindiniu riedėjo ratuose pakinkytos zebu traukiamos vežėčios. Daug vežėčių. Ratai dideli, karvytės mažos. Graudus vaizdas. Virš važnyčiotojų veidų švietė prožektoriai. Visai kaip šachtininkai, pamaniau. Buvo penkios valandos ir trisdešimt minučių. Gatve vis važiavo ir važiavo dvikinkiai karvučių vežimai. Paskui pasipylė rikšos. Iš pradžių tie, kurie patys traukia dviračius vežimus, paskui – „motorizuoti“, minantys kinietiškus pedalus. Giedojo vis daugiau gaidžių.

Po dviejų valandų išvažiavome, toliau, į Morondavą. Nuo jos vos už dvidešimt kilometrų prasideda, taip vadinami, baobabų miškai. Antroji diena įspūdžiais buvo kuklesnė, peizažai skurdesni, žmonių gyvenimai – taip pat. Užtat baltoji mūsų „gulbė“, taip vadinau nuomotą Ford Focus, pradėjo gedinėti. Tai pompa kažkaip užsispaudžia, tai darant duris, iš vienų – dvejos pasidaro.

Morondavą privažiavome kaip Ancirabę, sutemus. Nuo Ancirabės iki čia – apie 500 kilometrų, tačiau Madagaskare ne kilometrai rodo kelionės trukmę, o kelio siaurumas, furų gausa, įkalnių aukštis, mašinos amžius ir pasibaisėtini šios šalies degalai.

Viešbutis – didelis privatus namas, kambarys tviska neskoningu prašmatnumu. Būtinų svečiui dalykų nėra, užtat pilna visokiausių skulptūrėlių, kvarbatkų ir nėrinių.

Visuomet su savimi vežiojamės didelį metalinį puoduką ir elektrinę spiralę. Įdėjau ją į puodą ir įjungiau į rozetę. Vandens nepripyliau. Kai po kelių minučių įėjau į vonią, mano „kavos aparatas“ švietė kaip saulė. Gerai, kad laiku pastebėjau. Tačiau savo „kavavirės“ tą vakarą netekom.

Paskui bendravome su mums šitą ekskursiją suorganizavusiu Džonatanu. Susitikimą kelis kartus nutraukė vis prapuolanti elektra. Išgelbėdavo kieme stovintis generatorius.

Rytmetį papusryčiavome viešbučio restorane, ant vandens. Upėje pasirodė didelės pilkos nešvarios laivo burės, korpusas buvo apsilaupęs, spalva nenusakoma, denyje šūkavo juodi žmonės. Turistai griebėsi aparatų. Tas laivas tikriausiai plaukė į vandenyną žvejoti. Jei būtų buvę tamsiau, pamanyčiau jog regiu vaiduoklį, pūtė vėjelis, šilo, tačiau ramybės nedavė sapnas.

Sapnavau, jog turėjau priekinio danties protezą ir jį pamiršau vakarieniaudamas restorane. Nuėjęs į tą restoraną pastebėjau labai keistai besielgiančias padavėjas. Vadinasi, jos mano dantį turi, - pagalvojau. Viena priėjo prie manęs, nusišypsojo ir padavė dubenėlį su vandeniu. Vandenyje gulėjo dantis. Tačiau jis buvo ne mano. Indelio dugne dar kažkas žibėjo, įkišau plaštaką ir ištraukiau – du balto aukso auskarai, su nuostabiai žaliais natūraliais smaragdais. Tokių kaina rinkoje turi siekti dešimtis tūkstančių eurų – ne mažiau.

ŠUNKELIAIS IR BEKELE, CINGI CINGI DE BEMARAKOS LINK.

Išvažiavome aštuntą. Mūsų baltąjį Ford Focus pakeitė į keturiais ratais varomą visureigį. Įlipdamas kažkaip keistai, nepasitikėdamas apžiūrėjau naująją transporto priemonę. Spalva ryškiai raudona, daili, bet ne spalva juk veža. Grįžtant, mes čia praleisime kelias dienas. Pamiršau pasakyti, jog ši irgi gana keista vieta – Mozambiko sąsiaurio pakrantės kurortas Morondama. Prie Morondavos upės žiočių, kurioje iki šiol plaukioja pirogos ir seni dideli laivai.

Morondava yra šiek tiek švaresė nei kiti šalies miestai, tas tiesa, iš čia kelias veda į Cingi de Bemarahos gamtos draustinį, netoliese dar vienas – Andranomenos rezervatas, Kirindžio miškas ir, žinoma, daug baobabų.

Privažiavome garsiąją alėją. Turistai „alėja“ vadina tą vietą, kur arčiausiai Morondavos gyvenvietės auga didžiausi ir seniausi šitos rūšies medžiai pasaulyje. Nupaveikslavom milžinus, patys nusipaveikslavome su milžinais ir tapome didesni... Baobabai tikrai daro įspūdį. Tačiau, kažkur krūtinės gelmėse vis tiek kirbėjo mintis – ar tikrai vertėjo važiuoti dvi dienas, kad pamatytum tai, ką būtent taip atrodant ir įsivaizdavai?

O „baobabų alėja“ Morondavoje nesibaigia, iš tiesų, jų augimvietė tęsiasi į šiaurę beveik iki pat Bekopakos, ir į pietus šalies kurorto Ifaty link. Morondavos galiūnai gražūs, tačiau ne prastesnių galima atrasti tiek kylant aukštyn, tiek besileidžiant žemyn. Netgi įdomesnių, labiau išsikerojusių, storesnių. Neištirtas šitų medžių „įprotis“ augti maždaug iki šimto metrų virš jūros lygio. Užtat aukštesnėse Madagaskaro vietose jų ir nerasite. Ten jiems per aukšta.

storyLazyload();