LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS I

LEMŪRIJA – OPTIMISTIŠKAI SU PESIMISTINĖMIS PRIEMAIŠOMIS - I

(Antananaryvas, Andasibė, Antananaryvas, Ancirabė, Morondava, Baobabų alėja, Bekopaka, Kirindi, Morondava, Ancirabė, Tana)

UTOPINIS IR NEREALUS...

Nors internetas ir beveik šimtas matytų šalių žemės rutulį padarė šiek tiek mažesniu, Madagaskaras retai iškildavo iš pasąmonės voratinklių ir dėl informacijos stokos, ir dėl „nekošerinių“ bilietų kainų. Pagaliau kainose įvyko šiokių tokių pakitimų. Tačiau lietuviai į paslaptingąją salą nepuolė. Jie ir toliau judėjo patikrintu maršrutu – Egipto, Ispanijos link. Todėl teko sėstis prie interneto, kad užlopyčiau šitos vietos pažinimo spragas.

Priimta manyti, jog tai yra Afrika, tačiau pagal daugelį sudedamųjų - atskiras pasaulis. Smalsiam, aprūpintam pinigais (kitokie čia nevažiuoja) keliautojui, Madagaskaras yra tarsi septintas kontinentas. Jame yra užgesusių vulkanų ir aukštų kalnų, lygumų ir upių, tropinių miškų ir pusdykumių. Madagaskare viešbučių (su šlepetėmis ir baltais chalatais spintose) mažai, nes ši vieta skirta tiems – kurie ieško naujų įspūdžių ir egzotikos, - rašo salą aplankyti kviečiančios agentūros.

Gyventojų pagrindą, nuo senų laikų, sudarė išeiviai iš pietryčių Azijos. Maždaug septintajame amžiuje, kolonizacijos pradžioje, čia atplaukė anglai, prancūzai. Jiems iš paskos ir norvegai. Pastarieji puolė įsisavinti aukštikalnių. Tikriausiai vėsus oras jiems priminė gimtuosius kraštus. Atsibeldę arabai apsigyveno šiaurės rytiniame krante, o ten kur dar šilčiau, apsistojo išeiviai iš Pietų Afrikos. Visas šitas kultūrų mišinys ligi pat šios dienos ir sudaro unikalią šitos šalies visumą.

Dar labiau unikali ir savita yra šito krašto gamta. Per kelis milijonus metų ji vystėsi atskirai, nepriklausomai nuo Afrikos. Įdomu tai, jog plėšrūnai, kažkokiu tai būdu išnyko, o visokia kitokia gyvastis – suklestėjo ir pasidaugino. Užtat šiandien čia knibžda daugybė rūšių, kurių negalima sutikti niekur pasaulyje.

Beveik visas Madagaskaras apaugęs miškais, - vienas už kitą įtaigiau kalba turistiniai straipsniai,- sausiausioje dalyje – tropinės pusdykumės, vakarinėje pakrantėje veši mangrovės, rytinėje - kokospalmių giraitės. Yra derlingų raudonžemių. Ir niekur kitur pasaulyje nerasit tiek daug endeminių augalų, žodžiu - rojus. Vien baobabų čia auga net šešios rūšys.

(Prisiminiau vieną herojų, kuris vis sukdavo galvą, kaip gi vietiniai nuo jo (baobabo) nudiria žievę ir skaldo jį malkoms. (Nors, pasirodo, ten ir skaldyti nėra ką, nes šito medžio viduje ne mediena, o vanduo). Įsivaizduokite, kad jūsų kolektyviniame sode išdygo toks. Praktiškai, sodui ir nameliui - galas, o kai jau visai užaugtų – tai vietos neliktų ir jums, ir jūsų vaikams. Reikėtų kažkaip “susitvarkyti”)...

Prisiskaitę tiek daug pagyrimų, kelionę pradėjome planuoti anksti. Daugiau pasidomėjus darėsi aišku, jog apie mažai kainuosiančią „ekskursiją“ reikės pamiršti. Lenkų dėka, su bilietais mums pasisekė. Nors Prancūzijos ar Danijos piliečiai šitą vietą pasiekia pigiau.

Prasidėjo pats sunkiausias namų darbas – susiplanuoti maršrutą salos viduje. Svarbiausia – nuskristi, maniau, o apie visa kita pagalvosime vietoje. Tačiau šitame didžiuliame kamuolyje norėjosi surasti siūlo galą – neilgą pasivažinėjimą, pasiplaukiojimą ar pasivaikščiojimą, bet pasirodė, kad tai ne taip paprasta. 

Vytas pažintį su Madagaskaru norėjo pradėti nuo baobabų. Tie medžiai jam buvo svarbiausi. Mane jų vaizdai baidė. Pilnas internetas tų baobabų su šalia vaikščiojančiais vokiečiais, prancūzais, olandais ir švedais... Jokių netikėtumų, tik foto aparatų spragsėjimai. Todėl siūliau sukti į salos pietus, kur mažiau žmonių ir daugiau žalumos. Pasikivirčiję, ant grindų metėme eurą. Raitelis pasufleravo pirmąsias kelionės dienas praleisti Antananaryve.

Paskui sudėjome savo norus įvieną vietą, kai ką išmetėm, kai ką sutrumpinom. Ir išėjo visai neblogas antrasis – dvylikos dienų kelionės gabalas. Liko susirasti TĄ, kuris mus du „pavėžėtų“ į rytus, vakarus, šiaurę - maždaug 2500 kilometrų. Ir radom. Pagal rusų keliautojų atsiliepimus – kvalifikuotą, patyrusį, sąžiningą automobilių nuomos savininką ir gidą.

IŠVYKOM


Kelionės pradžioje teko apsistoti prie pat Marijampolės. Pas mano seserį. Dažniausiai mūsų maršrutų pirmosios nakvynės būna Vilniuje, bet kartais ir čia. Taigi, šį sykį gegužės aštuntosios vakaras ir naktis buvo praleisti pamarijampolyje. Bona (mano trečioji mažoji šunytė, kas dar nežino), tokiu greičiu laigė po didelį kiemą, jog net raibo akys.

Paskui buvo Sangate viešbutis Varšuvos oro uoste. Negalvojau, jog susisiekimas su mūsų kaimynais yra toks blogas, vežančios firmos neteisingai nurodo atvykimo į Varšuvą laikus, jei dirbtų tvarkingai, būtume išvengę dar vienos nebūtinos nakvynės.

Prieš trisdešimt keturiasdešimt metų čia lankydavausi dažnai. Tais laikais, su kava Lietuvoje buvo ne kas. Lenkijoje – atvirkščiai, „kaviarnės“ klestėjo ant kiekvieno kampo. Ir kiekvienoje nuostabus gėrimas. Niekas nepasikeitė. Nuostabią kavą lenkai gamina iki šiandienos. Išgėrėme, pakilome į kambarį. Už sienos dainavo stiuardesės. Prie įėjimo ant laiptų keikėsi du lietuviai.

Gulėdami lenkiškose lovose, gal dėl tų už sienos skambančių dainų, prisiminėme kai kurias lietuvių moteris: Prunskienę – „šliosą“ dešros įkainavusią darbininko mėnesio atlygiu, Andrikienę – pasukusią laiką taip, jog temdavo iškart po pietų, Ruokytę – ryjančią paskutines autentiškos mūsų abėcėlės raides. Kur tokio uolumo šaknys?

Paryžių pasiekėme per porą valandų. Per trečiąją susiradome terminalą, iš kurio kelias vedė į Antananaryvą. Jei tu esi „tranzitinis“, šitoje vietoje surasti kitą terminalą ar kokią kontorą būna nelengva. Kai kurios Šarlio de Golio oro uosto salės yra nuostabios, tačiau visko girti tikrai negaliu. Dėl keistų nutikimų. Ir dėl klaidumo taip pat.

Lėktuvo ekipažo irgi negirsiu. Stiuardesės  – susiraukšlėjusios ir surūgusios. Kartais net prisišaukti sunku. Surasti – taip pat, nors keleivių salonas - ne aerodromas.

Į Antananaryvą atskridome punktualiai. Labai nepavargau, nes salone turėjau didelius patogumus. Sėdėjome centre, ir nors keleivių buvo daug, mano kairėje, o Vyto dešinėje, kėpsojo po tuščią krėslą. Tikriausiai suprantate, jog prasimaniau šiokią tokią lovą, ir didesniąją skrydžio dalį gulėjau. Maistas buvo neblogas. Keleiviai – margi.

Pasienio ir vizų „įklijavimo“ formalumus praėjome be keblumų. Tiems kas ruošiasi čia vykti – mėnesio viza oro uoste kainuoja trisdešimt penkis eurus. Ir jokių problemų.

Pasikeitėme pinigus ir tapome gumelėmis perrištų milijonų valdytojais. Pasitiko į filipinietį panašus kelionių organizatoriaus Džonatano firmelės vyrukas, nuvežė į iš anksto mūsų pasirinktą viešbutį. Nuotraukoje namas atrodė kur kas geriau. O realybėje pasirodė niūrus, kitoje gatvės pusėje pilkavo betoninė tvora su spygliuotomis vielomis. Nė iš tolo nepanašu į sostinės centrą. Ir tamsu baisiausiai. Pasitikslinau, ar mūsų nakvynvietė tikrai yra miesto centre. Vaikinas pasakė „taip“.

storyLazyload();