Kelionė į turistų vengiamą Iraną - 3 dalis

3 DALIS

Meibod miestas. Čia, hostelyje, buvo apsistojęs vienas iranietis ir mes. Iranietis gerai kalbėjo angliškai ir mums pasiūlė vakare kartu su juo eiti pasivaikščioti po miestą. Jis jau čia gyveno apie porą savaičių ir viską gerai žinojo. Mus bevaikštant pavaišino ledais, užpiltais sultimis. Beje, sulčių spaudyklų Irane ant kiekvieno kampo. Skaniausios yra granatų ir kaina perpus pigesnė, nei, pvz., Stambule. Vėliau užėjom į labai įdomią vietelę, kurioje tik įėjusius mus iš karto pavaišino kava su sausainiais. Čia, sporto salėje, – tradicinis iraniečių sportas – Freestyle Wrestling- Zoorkhāneh. Jis anksčiau buvo skirtas ruošti kariams. Pagal pavadinimą, gal nėra tiek panašus į imtynes, kiek į svarmenų kilnojimą ir mankštą su svarmenimis. Salės pakyloje sėdi būgnininkas ir traukia dainą. Ta daina skirta įkvėpti sportuojančius. Taip pat jos žodžiai skirti diegti teisingas šeimos ir gyvenimo vertybes. Pakilnojus „kuvaldas“, prasideda šokiai-suktukai. Įdomu pažiūrėti, kaip įvairaus amžiaus vyrai sukasi, tarsi žaislinis vilkelis. Dabar tarp jaunimo šis sportas nebėra populiarus.

Kitą dieną su savo naujuoju draugu apėjom miestą, apžiūrėjom net 4000 metų prieš Kristų statytą pilį. Protas nesuvokia, kaip taip gali būti, kai Lietuvai iš viso tik apie 1000 metų. Atsibučiavę ir apdalinę jį dovanomis (tradicinis lietuviškas medus su serbentais), vykstam į kitą miestą – Jazdą. Čia nė vieno balto žmogaus, bet miestas pasakiškas. Didingos šventyklos, spindinčios namų galerijos, didelis ir vėl kitoks turgus. Deja, jo pagrindas buvo uždarytas, nes buvo ketvirtadienis. O Irane savaitgalis – ketvirtadienis ir penktadienis, o šeštadienis ir sekmadienis – eilinės darbo dienos. Čia pirkom skaniausių pasaulyje datulių, tirpstančių burnoje. Tai patvirtino ir jų paragavę draugai, nes partempiau 2 kg datulių namo. Neatsispyrėm vėl užsiropšti ant aladiniško stogo ir išgert arbatos besimėgaujant vaizdais. Pietūs buvo dar ant kito stogo, įrengto lounge. Buvo tikras malonumas tokioj vietoj praleisti pora valandų po saule, kai tuo metu Lietuvoj kovo mėnesį lijo. Einant per turgų prie mūsų priėjo keletas porelių ir dovanojo dovanas. Lietuviško mąstymo žmonėms tai labai jau keista buvo, kaip gali prieiti nepažystamieji ir dovanoti dovanas. Tai buvo suvenyrai, išpuošti veidrodėliai ir kita. Būdami Irane, pradėjom ir mes kitaip į viską žvelgti. Savo šaltą susikaustymą padėjom į šalį ir mielai su visais sveikinomės ir glebėsčiavomės. Dar ir nemažai gavom bučkių į žandus. Aišku, iš vyresnių vyrų, nes moterim mus kalbint draudžiama. Pradžioj buvo keista, bet jei pora dienų nesibučiuodavom, tai net norėdavosi bučinio. Numyluoti ir su dovanom vykstam į naują kanjoną. Google maps pagalbos dėka dykumoj nepasiklystam. Vairuodami gerai prisivalgom dulkių, nes kovinis Renault visas skylėtas. Toliau laukia 7 valandos vairavimo ir 2 salos, kurių kraštovaizdis iš esmė skirsis nuo viso Irano. Pakeliui sustojam Shahzadeh istoriniuose soduose. Vietiniai vaikai laksto aplink fontanus, medžiai pradeda žaliuoti. Pamažu ateina pavasaris ir čia. Taip pat mum pakeliui yra viena didžiausių pasaulyje citadelių, pastatytų iš molio. 2003 m. ją apgadino žemės drebėjimas. Sassanido eros laikais ji stovėjo šalia prekybinio kelio, todėl buvo labai svarbi. Joje kaldavo kardus, peilius ir kitus ginklus. Užsilipau į ginybinį bokštą, tai vaizdai pasakiški. Fone kalnai, leidžiasi saulė. Tokia rami atmosfera aplink.20180313_20113620180313_19431820180313_22091520180314_09350220180314_09380920180314_10460720180314_12051320180318_19443820180318_19442120180314_12103620180314_13130220180314_13135220180314_13450620180314_140726(0)20180314_15222520180314_15334820180314_125140120180315_16350920180315_164018

Norint patekti į keltą, reikia pravažiuoti kontrolės punktą. Iraniečiam patikra nereikalinga, o lietuvaičiam taip. Žinoma, visiem buvo įdomu pamatyti, ką čia veikiam, kur ir ko važiuojam. Ne tik kontrolės punkto darbuotojam, bet ir automobilių kolonai. Teko mum palakstyti nuo vienos būdelės prie kitos. Susitvarkę dokumentus, įvažiavom į keltą. O čia vėl gaunam gėrio dozę. Kadangi buvo prasidėjęs naujųjų metų šventinis laikotarpis, tai daug iraniečių šeimų vyko prie jūros. Keltas buvo pilnas, visi išlipę iš automobilių. Daug šeimų priėjo prie mūsų, vaišino tuo, ką turėjo: apelsinais, ledais, datulėm, pistacijom. Valgėm vėliau jau iš mandagumo, nes nebetilpo. Dauguma norėjo nusifotografuoti. Tie, kas mokėjo kalbėti angliškai, tai pasidžiugindami mus kalbino. Beje, Irane per visą laiką niekada su mumis nesifotografavo moteris. Jeigu šeimą sudaro tėvai ir vaikas, tai dažniausiai ateina tik vyras nusifotografuoti, žmona gauna tik laikyt fotoaparatą.

 

QESHM ISLAND

Kešmo saloje pirmą kartą per 2 dvi savaites sutikom užsieniečių turistų! Su jais pusryčiavom namų hostelyje. Vokiečių porelė keliavo autostopu. Pabendravom, prisijuokėm, vokietė pasiskundė, kad nervina nešioti visa laiką skarą viešumoje. Iranas, beje, labai dėkingas keliaujantiems autostopu. Mum papasakojo, kaip jie stabdė automobilius ir vienu metu už 2 minučių stabdymo buvo sustoję net septyni automobiliai – vienu metu! Kol vienų klausė, kur vyksta, eilėj buvo išsirikiavusi virtinė automobilių, norinčių juos pavežti. Lietuvoj turbūt visą dieną septyni nesustoja. Buvo įdomu stebėti vokiečių reakciją, kai pasakėm, kad patys vairuojam automobilį. Taisyklių mėgėjams vokiečiams baisu čia pereiti gatvę, o ką jau kalbėti apie vairavimą. Buvo išpūstos jų akys, kai papasakojau, kokių nutikimų man įvyko gatvėje.20180316_17440420180318_19424120180316_08253420180317_08592820180317_09074820180317_09540920180317_11092720180317_11322120180317_12373020180317_14033920180317_15043120180317_15043720180317_15103320180317_16525620180317_17032720180318_12095620180318_12102320180318_12135820180318_13483420180318_19313020180318_14462120180318_193808

Sunkiausia gal buvo priprasti išvažiuoti iš žiedo šalutiniu keliu. Naktį važiuojantys be šviesų ar priešpriešiniu eismu autostradoje kažkaip nestebino. Pavežiojom savo naujus draugus kartu dienelę, pavalgėm pas vietinius ant vištidės, po to mūsų keliai išsiskyrė. Sala prieš kelis šimtus metų iškilo iš jūros dugno, bejudant plokštėm, todėl gamta buvo visai kitokia nei žemyniniam Irane. Dykumoj gulėjo didžiulės kriauklės, keistai išplautos uolos, druskų urvai. Vieną dieną užėjo smėlio audra, kaip tik tą, kurią mes suplanavom mėgautis jūra. Matant tokią žydrą jūrą, būtų nuodėmė joje nesimaudyt. Iraniečiai irgi labai mėgsta jūrą. Pasidėję pledus ir maistą, sėdi sau ant kranto ir nesvarbu, kad audra pučia smėlį į akis. Važiuodami per salą pro vieną kaimelį matome, kad nepravažiuosime, kelias užtvertas. Pasirodo vyksta kažkokio iranietiško filmo filmavimas. Pasistatėm automobilį, ir iškarto mum išlipus, prie mūsų prieina už kelio užtvarus atsakingi asmenys. Pamatė, kad mes turistai, mus nusivedė į filmavimo užkulisius. Supažindino su režisierium, pagrindiniais aktoriais. Aišku pasipylė „selfiai“. Gavom arbatos, sausainių, visi su mumis fotografuojasi, pasakoja apie savo filmą. Stovim lengvai apšalę. Pasijautėme, kaip to filmo žvaigždės.

Dar vis labai stiprus vėjas ir nuolatos pusto smėlį. Važiuojam toliau per salą. Renault turbūt dar neišrado salono filtro, todėl salone panašus dulkių sluoksnis, kaip ir lauke. Tik išlipi laukan ir dulkės iš karto užneša akis. Greitai apeinam vieną gražiausių salos slėnių, vadinamą Žvaigždžių slėnis. Vietiniai tai siūlo padaryti atsisėdus ant kupranugario, bet lėtu žingsniu tai ir ausys nieko nebegirdės nuo tokio kiekio smėlio. Dar užsilipam į kalne esančius tunelius, kuriuose Persų laikais gyveno žmonės ir vakare prieš vykstant į nakvynės kaimelį einam pasivaikščioti vėjuotu pajūriu. Vėjas nuo jūros, todėl smėlio nebepučia. Užklydome į labai jaukų pajūrio kaimelį, nusprendėme jame pernakvoti. Radom vienintelę nakvynės vietą, ir – pasirodo – ypatingą. Jos kieme yra šventas medis, po kurio važiuoja pagulėt žmonės iš viso Irano. Po medžiu patiestas didelis kilimas ir guli iranietė. Pirmą kartą per 2 savaites pamatėm moterį be skaros! Kai pripranti nematyt moters plaukų tiek laiko, tai tikrai tampa keista. Ji papasakojo mums, kodėl medis šventas, tai priguliau ir aš. Nežinau, ar padėjo, ar ne, bet buvo įdomu. Prieš miegą telefone peržiūrėjau labai įdomų filmą apie Iraną. Pagrindinė tema – moterų teisių nebuvimas ir užmėtymas akmenimis už tariamą neištikimybę. Jis vadinasi The Stoning of Soraya.

storyLazyload();