Rusija: Kaukazas. 1983 metų žygio dienoraštis

1983.08.08, pirmadienis
21.50 traukiniu Kaliningradas – Maskva išvykome 12 žmonių (8 moksleiviai). Tuo pačiu traukiniu važiuoja dar 3 klaipėdiečių turistų grupės, irgi į Kaukazą.

1983.08.09, antradienis
Kėlėmės apie aštuonias prie Polocko. Atlikom kuprinių reviziją. Čia paaiškėjo, kad Vaidas palikęs ar negavęs čiužinio, aš – pamiršęs sviestą, dar vienas kitas – uogienę. Skirstėme krovinį pagal svorį (moterims apie 5 kg mažiau). Man teko, be asmeninių daiktų, - dešra, 7 kepaliukai duonos, kirvis, 2 pripučiami čiužiniai – apie 16 kg.
Smolenske pastebėjome neblogai išsilaikiusią didelę pilį.
Maskvoje buvome 19.17. Iš Baltarusijos stoties metro nukeliavome į Kursko stotį. Ten trumpam palikę daiktus bagažinėje (12 kuprinių kažkaip virto 23 saugojamais daiktais – 4,60 rub.), išėjome į miestą.
Patiko Raudonoji aikštė – nedidelė, jaukiai apšviesta. Mauzoliejus irgi kuklių matmenų. 22 val. žiūrėjome minioje, kaip keičiasi sargyba.

1983.08.10, trečiadienis
Nakvojome Kursko stotyje ant pripučiamų čiužinių. 8.50 įsėdome į Kislovodsko traukinį. Kortavome. Į pavakarę – lietus. Kurske gavom alaus, dar kriaušių po 3 rub. už kibirą.

1983.08.11, ketvirtadienis
Rytą – saulė. Sudarėme meniu 10 dienų kalnuose. Dar reikės pripirkti cukraus, makaronų, ryžių, kisieliaus.
15.30 jau Kislovodsko geležinkelio stotyje. Aplinkui kalnai. Miesto apžiūrėti nėra kada. Autobusais per visą miestą važiuojame į autobusų stotį.


Čia paaiškėja, kad maršrutinio autobuso į Karačajevską, tuo labiau į Archyzą, iš viso nėra. Pavyko susitarti su maršrutinio autobuso Kislovodskas – Čerkeskas vairuotojais. Į vieną “Ikarusą” susigrūdo visos 4 grupės – 57 turistai su pilnomis kuprinėmis. Kuprinių stirtos autobuse kone siekė lubas. Čerkeske išlipo apie 10 keleivių, o mes važiavome toliau. Sutemo. Aplinkui – miškai ir kalnai. Apie 23 val. išlipome Archyze (Archyzas – šiaurinio Kaukazo gyvenvietė prie Psyšo upės, 1470 m virš jūros lygio). Pasišviesdami žibintuvėliais, pasistatėme palapines ir pavakarieniavome.

1983.08.12, penktadienis
Naktis – taip sau, mat, vienas iš dviejų čiužinių, ant kurių miegojome penkiese, pasirodė kiauras. Išlindę iš palapinės pamatėme, kad esame labai gražioje vietoje.

Iš visų pusių aukšti kalnai, šlaitai apaugę mišku, viršus plikas. Įvairių atspalvių žalia ir rusva spalvos.
Tvarkomės. Parduotuvėje trūkstamų produktų gavome. Pasirodo, ir manų kruopų čia besą. Taigi, kuprinės dar pasunkėjo
Vietinei senutei mūsų berniukai uždengė toliu pusę stogo. Atsilygino pienu.
Ilgai užtruko maršruto derinimas gelbėjimo stotyje. Išžygiavome apie 17 val.
Kuprinės labai sunkios, spaudžia prie žemės. Einame palei Psyš upę. Pereiname Psyšo intaką Archyzą tiltu. Apsistojome 19 val. laukymėje prie upės Psyš, nuėję gal vos 5 km.
Man neramu dėl kojos pirštų.

1983.08.13, šeštadienis
Rytą vėsu, garas iš burnos.
Išėjome 8 val. palei upę Psyš gana lygia vietove.

Kirtom keletą Psyš intakų. Paskui kalnas priartėjo prie upės, patogus keliukas baigėsi, ir tenka ropštis takeliu tai aukštyn, tai žemyn.
Čia pat skardis, į kurį traukia sunki kuprinė, kai tik krypteli, lipdamas per didžiulį rąstą ar uolos laipteliais. O tuo taku dar ir šaltinis betekąs!
Prie Psyšo ir Amanauzo santakos, nuėję kokius 10 km, įkūrėme bazinę stovyklą. Čia ant didelio akmens paminklinė lentelė chemijos mokslų daktarui alpinistui Prochorovui, žuvusiam kažkur čia keliantis per Amanauzą.
Pavakary kilome šiaip apsidairyti į artimiausią tarpukalnę. Takelio nėra, einame šaltinio vaga. Vanduo tai yra, tai dingsta po akmenimis.
Viršuje užsiropščiau į uolą, čia net keliai pradėjo virpėti, žiūrint žemyn. Kurie nebijo aukščio, susėda ant krašto, nukorę kojas į bedugnę.
Nusileisti ir baisiau, ir sunkiau. Šokdamas ant akmens nežinai, ar jis tvirtai laikosi. Lengva prarasti pusiausvyrą. Labiausiai įskaudo keliai. Pridaužiau pūslių ant padų. Kojų pirštai jau nuo vakar pūslėti.

1983.08.14, sekmadienis
Sugalvojo papildomą žygį per Brakonierių ir dar vieną perėją. Mėginau ir aš sudalyvauti. Pradėjome kilti takeliu aplink kalną, paskui vadovai sumąstė kopti į kalną tiesiai. Vėl, kaip vakar, sunkiai šaltinio vaga...

Kiekviena grupė neša po 1-2 kuprines. Nešantiems turėtų būti labai sunku, nes ir tuščiomis vargsti, apsipylęs prakaitu. Vargais negalais užlipom viršun, čia kelią pastojo uolos.
Ropštis uolomis net nebandžiau, pasukau atgal. Norėjau pastatyti fotoaparatą ant akmens ir nusifotografuoti. O ten susirangiusi marga didelė gyvatė! Laimei, ji trūktelėjo, gal mane pastebėjusi, ir aš ją laiku pamačiau.
Leisdamasis patyriau daug baimės ir dėl žolėto šlaito statumo, ir dėl nežinia ko, slypinčio žolėje. Pratryniau į batų kraštus abi blauzdas. Stovyklon grįžau, vos vilkdamas kojas.
Ir kitiems žygis nelabai pavyko. Dauguma pasikarstė uolomis šioje kalno pusėje ir grįžo atgal. Bet keletas pasiekė Brakonierių perėją. Visi gerokai išvargo, todėl rytdieną nuspręsta ilsėtis. Man tai labai nepatinka – jau trečią dieną tupėsime vienoje vietoje.

1983.08.15, pirmadienis
Naktį užėjo lietus su perkūnija. Nukentėjom nedaug.
Bet ir dieną lynoja su pertraukom. Daugiau sėdim palapinėse.
Čia gerai auga grybai. Baravykų kepurės – lėkštės dydžio, Lietuvoje tokių nerasi.

1983.08.16, antradienis
Vis lyja. Ruošiamės žygiui per Nauro perėją (pasirinkom lengvesnę, nes kelias slidus). Per lietų džiovinam palapines ant laužo, kad kiek palengvėtų.
Įspūdinga keltis per Amanauzo upę. Kuprinė, šlapias rąstgalis, apačioje stipri srovė... Paskui einame Psyšo paupiu, pamažu kildami aukštyn.
Takelis tai lipa aukštyn, tai vėl staigiai leidžiasi.
Pietus verdame mudu su Gintu tarp uolų. Vanduo jau toli apačioje. Laimei, retkarčiais ima rodytis saulė. Nors uolos kliudo išsisukti nuo dūmų, bet vis geriau nei rytą, kai buterbrodus teko daryti po apsiaustu.
Po pietų takelis tik aukštyn, kartais taip staigiai, kad ropoju keturiomis.
Pasiekėm sniego šlaitą. Čia pačiuožinėjom ant batų ir pasidarėm ledų (sniegas, kondensuotas pienas su cukrum, kakava).
Dar vienas staigus pakilimas, ir mes – prie kalnų ežeriuko.
O po to sutikome kitas klaipėdiečių grupes, grįžtančias atgal! Pasirodo, pasukom ne į tą – Magano perėją. O jau vakaras. Teko čia pat – sniegynų kaimynystėje – apsinakvoti.
Nėra kuoliukų palapinėms ir kuro. Palapines statome, naudodami akmenis, sudėtus vienas ant kito.

Kurui mėginame panaudoti samanas ir žolių stebus, be to, randame vieną stambų nuodėgulį. To užteko manų košei išvirti.
Naktį užėjo šalna. Ežeriuko pakraščiai apsitraukė ledeliu, palapinės apšerkšnijo.

1983.08.17, trečiadienis
Naktį gerokai šalome. Bet rytas – saulėtas, tuoj tapo net karšta. Sausai papusryčiavę, mėginam rasti Nauro perėją, eidami kitu šlaitu.
Paskui vieną turistų – ne klaipėdiečių – grupelę bandome kilti ledynu. Jie ledkirčiais kapoja laiptelius, mes – iš paskos, susirišę virve. Deja, matome, kaip tie turistai pasuka kiek į šoną ir ima kopti uolomis. Matyt, jie išjudina akmenis, ir mus užpuola nedidelė akmenų griūtis. Aurelija Bajorienė ranka bando nukreipti stamboką akmenį ir susižaloja dešinį delną, Vaidui Marozui akmuo kerta per kojas. Kai kuriems kitiems irgi šiek tiek kliūva. Pasukame atgal – žemyn.
Patuštinam sužeistųjų kuprines. Ir mano aiškiai pasunkėja – iš Vaido paimu maišelį žirnių.
Kažką negero pajutęs, pas mus grįžta kitos grupės vadas Zenius Petraitis. Kylame jau ne ledynu. Bet Zenius nuveda mus į beveik statmeną šlaitą.
Ropščiuosi, kartais laikydamasis vien už menkų žolelių. Užkopęs gal du tečdalius, stabteliu. Dreba kojos. Laimei, Zenius pamato mane, paima ir užtempia mano kuprinę.
Pagaliau Nauro perėja (2870m). Įdomu, kaip atrodo kitų kategorijų perėjos, jei šitą (1a kat.) įveikėm su tokiu vargu?
Šioje perėjos pusėje – Abchazija.
Leidžiamės lengvai. Čia pat ežeriukas su gan šiltu vandeniu. Nusiprausiau nuo galvos iki kojų, kai kurie ir išsimaudė.
Bet mūsų takelis vėl suka į kalną. Šiaip taip įkopiu, ir čia vėl prasideda mano bėdos. Nusileisti tenka labai stačia uola, vienoje vietoje jaučiu, kad kuprinė gali mane išversti iš kojų. Šįkart Algis grįžta ir perneša mano kuprinę per tą vietą.
Dar ne galas. Vėl kopimas į kitą kalną, kiek mažesnį, vėl ilga ir stati nuokalnė.
Prieiname piemenų lūšną. Duoda atsigerti, siūlo ateiti vakare pieno. Šiaip pieno jie nelaiko, daro čia pat sūrius. Klausia, ar neturime ilgos kaproninės virvės.
Leidžiamės toliau. Mano keliai vos besilanksto. Į nakvynės vietą ateinu paskutinis. Košės nebenoriu. Geriu daug vandens ir suvalgau tris lėkštes pieniškos sriubos.

1983.08.18, ketvirtadienis
Dar vis leidžiamės, tik dabar jau mišku. Pasiekiame upę Bzybę ir einame jos dešiniuoju krantu. Nuklystame aukštyn skardžiu, tenka grįžti atgal. Vis tik mišku leistis saugiau, nes gali laikytis už šakų.
Pereiname vieną upės intaką, ir vėl į kalną. Prakaitas bėga upeliais, vos pavelku kuprinę. Pietaujame šlaite, taip ir neperėję miško.
Kylame toliau. Man eiti lengviau, nes pietums atidaviau skardinę mėsos ir puskepalį duonos. Einu savu tempu, lėčiau už kitus, stabdeldamas atsipūsti, kai tik kvėpavimas padažnėja. Apie 7 val. vakaro išeiname į pievas.

Bet čia piemenų takas kažkur dingsta, kyla rūkas, ir mes priversti nakvoti stačiame šlaite, susiradę bent kiek nuožulnesnę vietelę. Vandens nėra, sausa vakarienė. Labai puola muselės.

1983.08.19, penktadienis
Naktį lyja. Ir rytą. Einame piemenų taku, kurį vakar vakare atradau.
Nusileidžiame pas piemenis, atsigeriame.
Traukiame toliau. Vėl piemenų “balaganas”. Čia ima smarkokai lyti. Du gruzinai kviečia vidun išsivirti arbatos. Duoda paragauti sūrio, ką tik sumaigyto. Skanus. Jį daro iš sumaišyto ožkų, karvių, avių pieno. Jie privatininkai. Taip pat nori kaproninės virvės. Už pusę mūsų virvės (maždaug 22 m) atiduoda du su puse sūrio (apie 5 kg). Sako, kad kilogramas jų sūrio kainuoja 10 rub.
Einame toliau pievų takais. Klaidžiojame. Kartą grįžtame atgal. Pagaliau prieiname “balaganą”, ten piemuo nurodo kelią. Ilgai leidžiamės iki upės Grybzos. Čia pietaujame. Po ilgos pertraukos prausiuosi su muilu, susitvarkau kojas. Nebelyja.
Po petų tenuėjus kokį kilometrą, prie vieno “balagano” sustabdė piemuo ir pasiūlė tokį planą: nakvoti čia pat, rytoj pasikelti iki mašinų kelio, iš ten sunkvežimiu važiuoti iki Pschu.
Liekame nakvoti čia pamiškėje. Priešais slėnyje teka upė Grybza.

1983.08.20, šeštadienis
Išeiname, paskolinę tam piemeniui 10 m ilgio virvę, kuria jis žada pasigauti arklį ir, mus pasivijęs, palydėti. Tačiau kitame “balagane” sužinom, kad tas piemuo – vietinis rusas – yra žinomas melagis, kad nei jo, nei virvės nebesulauksime.
Pakeliui pasiskiname mėtų – labai skani aromatinga arbata. Beje, čia auga ir didžiulės uogos. Kol neparagavau, nenorėjau patikėti, kad tai mėlynės.
Šiaip taip įveikiame perėją, tiesa, nelabai aukštą. Už jos iš tikrųjų randame sunkvežimį, kurio vairuotojas pasiūlo už 10 rub. nuo galvos nuvežti mus iki Ricos ežero.
Važiuojame! Suma didelė, kilometrų rodos nedaug, bet kokių kilometrų! Iš pradžių siūbuojame kaip laive nepravažiuojamais kalnų keliukais, paskui įveikiame nemažą perėją prieš Ricos ežerą, tada važiuojame siauru plentu ant bedugnės krašto pagal garsųjį ežerą.
Čia tebesą Stalino vasarvietės griuvėsiai. Bet Ricoje nesustojame, nes vairuotojas veža toliau, nei suderėta, - iki Bzybės miesto. Važiuojame kanjono dugnu, kalno sienos tarpais vos ne glaudžiasi viena prie kitos. Temsta, labai gražu. Bzybę pasiekiame jau vėlų vakarą.
Nuostabu, kaip greitai iš laukinių kalnų atsidūrėme civilizuotame krašte.
Naktis šilta, tikri subtropikai. Sugulame Bzybės geležinkelio stotyje ant pripučiamų čiužinių. Susipakuoju savo purvinas “vibramas” ir kelnes.

1983.08.21, sekmadienis
Iš ryto ima smarkiai lyti. Nors iki traukinio į Adlerį turime laiko, dėl lietaus iš stoties negalime išeiti. Matome čia augančias palmes, kiparisus, kitus nepažįstamus pietų augalus.
9.30 Maskvos laiku išvažiuojame į Adlerį valandą pavėlavusiu traukiniu.
Ten kuprines – į bagažinę, ir autobusu – centrą. Pirmiausia atsigeriam pieno su bandele. Einam į turgų – ir nieko negalime nupirkti. Viskas, net vaisiai, brangiau nei Klaipėdoje (arbūzai – 1 rub., pomidorai –1,50 rub., tiek pat obuoliai, riešutai – 4 rub.). Nėra ką pirkti lauktuvėms, nebent kramtomos gumos.

Išsimaudau Juodojoje jūroje. Spalva – žalsva. Maniau, vanduo bus šiltesnis ir sūresnis. Gilu, už kelių žingsnių – jau virš galvos, dar ir bangos nemažos. Pliažas siaurutis, stambus žvirgždas arba kone juoda žemė.
Patiko virti kukurūzai su druska – 50 kap. už burbuolę.
Pensinio amžiaus kirpėja skustuvu nugremžia man barzdą, prieš tai gerai ją išmirkiusi - dukart muiluoja ir šluosto putas karštu šlapiu rankšluosčiu.
Nakvojame geležinkelio stotyje, sandėlio pastogėje. Budėsiu nuo 3 iki 5 val. ryto.

1983.08.22, pirmadienis
Naktis buvo vėsoka. Nusiprausiau Adlerio stoties tualete. Dar turime laiko. Važiuojame į Adlerio centrą papusryčiauti. Priperkame duonos ir 3 kg smulkių pomidorų po 60 kap. Ketinom pirkti agurkų, bet jie po 2 rub. (rauginti – 2,50 rub.).
Ilgai laukėm traukinio Adleris – Maskva. Turėjo būti 10.50, išvažiavome dviem valandom vėliau. Ilgai važiavome Juodosios jūros pakrante, iki pat Tuapse.
Traukiniui pasukus į kalnus, toliau nuo kurortų, vaisių kainos iškart krito. Kažkokioje stotelėje už Tuapse pirkome kibirą obuolių už 2 rub. Tik arbūzai liko brangūs – 70 kap. už kilogramą.
Laikas bėgo, žaidžiant preferansą.

1983.08.23, antradienis
Pasiskolinau iš Ginto 10 rub.
Jaučiuosi prastai, gal nuo neplautų vaisių. Viduriuoju. Gulinėju.
Charkove nuo traukinio atsiliko iš kitos grupės Eglė.
Važiuojame obuolių kraštu. Kibirą gražiausių obuolių Kurske siūlo už 3 rub.
Į Maskvą atvykstame ne 21.05, bet dviem valandom vėliau.

1983.08.24, trečiadienis
Paskutinė kelionės diena traukinyje Maskva – Kaliningradas. Iš Maskvos išvažiavome 01.20.

Booking.coms
storyLazyload();