KARALIAI, CEPELINAI, 300 KM Į VAKARUS NUO KLAIPĖDOS. ÖLAND.

Nesisėdi namie nu niekaip. Gulėdami lovoje vakarais vis svajojam, kur galėtume nulėkt. Žmonės lovoje gulimoj pozicijoj turi šimtą kitų užsiėmimų. Pvz geria vyną, žiūri visokius šou (jei visus galimus skaičiuot, tai ir daugiau būdų, nei šimtas, susirinks), skaito knygas bei kitokią spaudą, tūpai refrešina facebūką, youtiūbina, tiesiog miega. O mes ne, mes ieškom, kur čia nuvažiavus. Ieva ieško dvigubai daugiau už mane. Ilgų atostogų važiuot negalim, nes T trečioj klasėj, o tai reiškia valstybinius egzaminus – iš mokyklos niekas neišleis. Neduoda net tų priklausančių dešimt darbo dienų. Ir teisingai. Egzaminai, yra egzaminai. Negana egzaminų, tai ir finansai riboti. Aš – bedarbis beveik. Nors ne, meluoju. Tiesa, kad pareiškimą padėjau, bet bedarbis neliksiu. Turiu jau sutartį su nauju darbdaviu. Tik senasis, pagal įstatymą, turi teisę mane laikyti 3 mėnesius ir nusprendė taip padaryti, nes baisu mane paleisti – pakeist skubiai nėra kuo. Aš nesutinku – nepakeičiamų nėra, bet nėr to blogo, kaip sako. Padėjus pareiškimą paaiškėjo, jog turiu 61 darbo dieną neišnaudotų atostogų. Pasiėmiau beveik visus tris mėnesius. Iš kur tiek? Už viršvalandžius man nemoka, bet kompensuoja papildomomis 5 darbo dienomis atostogų per metus, todėl iš viso apmokamų per metus turiu 35 darbo dienas. Teisingai, septynias savaites. Net ir po keturis kartus per metus kažkur keliaujant savaitei neįmanoma išnaudot. Vat ir prisikaupė. Pats sau pavydžiu. Kaip toj rusiškoj komedijoj – darbas stovi, o laikas (ir atlyginimas) eina.

Artėja rudens atostogos, aš laisvas dar beveik visą lapkritį, todėl reikia kur nors traukt.

Vienas iš variantų – Norvegija. Tačiau Ieva pabėgt savaitei negali, o keturioms dienoms – mažoka. Kol nuvažiuosi, kol parvažiuosi – vietoj nespėsi nieko nuveikt. Norvegija – kalnai ir fiordai. Oslas – ne Norvegija. Nebent aukščiausias kalnas, ant kurio buvote (ar matėte nuotrauką 1981 metų Lietuvos geografijos vadovėlyje) – Juozapinės. Tada ir Oslas bus pati ta Norvegija. Mes buvom keletą kartų ir norim būtent link fiordų. Mažai laiko.

Kitas variantas – Suomija. Sėst į keltą Stokholme ir išlipt Helsinky arba Turku. Smagu, bet Suomiją spalio gale, hm. Gal?

13 metų gyvenam Švedijoje, gėda prisipažint, kad salose nesam buvę. Gotlandui reikia laiko, o vat į Öland gal ir verta pasidairyt.

Bus Öland. Rizika, žinoma, bet jei visai nepasiseks su oru, sėdėsim kambary ir ilsėsimės.

Kainos ypatingai geros – low season. Čiupom Byxelkrok Marina Sea Resort salos šiaurėje. Byxelkrok, nes miestelis taip vadinasi, kuriame 2015 metų duomenimis pastoviai gyvena 165 asmenys. Marina ir Sea – nes prie jūros. O Resort kodėl, neaaišku. Už ausų galima pritempti, nes yra čia (sezono metu) ir prekyba, ir restoranas, ir visokios atrakcijos. Bet nepainiokite su kokiu nors Viceroy Bali Resort, nes nusivilsite. Bet mums tinka. Ne sezono metu geriau kažin ar galima tikėtis.

DJI_0194DJI_0195DJI_0200DJI_0201DJI_0202DJI_0203DJI_0205DJI_0206DJI_0207

Apartamentai paprasti, bet įrengti su skandinavišku praktiškumu neaukojant komforto. Su išvadom palauksiu dar, bet pirmas įspūdis – pats geriausias. Ypač už low season kainą. Įdomumo dėlei pabandžiau pasižiūrėti kainas vasarą. Panašu, kad teks atsiimti savo žodžius atgal – panašu, kad salos masteliu resort yra tikrai Resort.

320 km nuo namų, 4 valandos. Pusantros jau saloje. Žemėlapyje ji neatrodo tokia didelė. Chebra spėjo pažaist, pakariaut, pamiegot, susitaikyt ir vėl pažaist. Šiaip taip atvažiavom. Pakeliui gavau sms su tlf numeriu, kur skambinti atvykus. Savininkas Fredrik‘as pasakė kodą nuo durų ir palinkėjo gero poilsio. Jis pats ne vietoj, bet užeis, kai grįš. Jei ko nors mums prireiktų, galim skambinti bet kada. Servisas tikrai kaip resort.

Su oru mums pasisekė. Dar namie nudžiuginau Ievą, kad mums išvykstant žadamas sniegas (privertė mane pasikeisti padangas į žiemines), o šeštadienį žadama audra Baltijoje ir vėjas iki 24 m/s. Mums pasisekė – sniegą spėjom prašokt iki jam prasidedant, o vėjas bus tik rytoj. Rytoj ir galvosim.

Pučia. Gal ne 24 m/s bet apie 20. Ir dar lyja. Aš atsibudau, kaip durnas, apie 5. Tomas pradėjo kvaksėt neužilgo. Ne kad pamiegot iki 9, kaip žmonės. Mes 9 jau papusryčiavę ir beveik pasiruošę, neskaitant kai kurių šeimos narių, kurie visada argumentuoja – „aš, bl..t prieš tai visus turiu surinkt, o po to save susirinkt“. Aš tai seniai pasiruošęs trepsiu tarpdury.

Kažkokio konkretaus plano nėra. Važiuojam link didžiausio salos miesto Borgholm su vos daugiau, nei 4000 gyventojų ir tiek. Tarp kitko – saloje pastoviai gyvena nepilni 26 tūkstančiai gyventojų arba 19,2 žmogaus kvadratiniame kilometre. Palyginimui Lietuvoje – 43 į kv. km., Vokietijoje – 232, Singapūras – 7800, Monakas – 19000. Švedijos Karališkoji šeima, matyt, yra intravertai, kaip ir aš. Bent jau tie, kurie čia statė savo vasaros rezidenciją. Įsivaizduojat? 1000 kartų mažiau žmonių, negu Monake. Ir tikrai. Rudenį, kai saloje pasilieka tik vietiniai, o ir tų dalis kraustosi žiemai, kur smagiau, tikrai tuščia ir tai yra labai gerai. Jokių eilių, jokių kamščių, jokių švyturius ant delno laikančių prancūzų ir live streaminančių paauglių neplautais plaukais. Rojus čia.

Viena bėda – plius 4 ir horizontaliai lyja tiesiai į veidą. Žadėtas vėjas čia. Gal ne 24 sekundmetrai, bet netoli to. Tačiau man netrukdo. Gal tik sukelia kiek nepatogumų, mat aplyja akinius ir leicos objektyvą. Ir dar dronui šiandien no flight oras. Naujas DJI Mavic kad ir geras, nevertas savo pinigų, kol turiu šitą, todėl prarast jo nesinori.

Pirmas sustojimas šiandien, vos už kelių šimtų metrų – Tokenäsudde švyturys su labai fotogenišku malūnu šalia. Vaikai nelipo net, o mes buvome šlapi kiaurai per dešimt minučių. Bet užtai radome labai skanių obuolių ant pat jūros kranto.

IMG_3169IMG_3171L1002269L1002270L1002271L1002272L1002273

Pakeliui sustojome Rosendals järnåldersby (Rosendalio geležies amžiaus, trukusio čia net iki 1100 mūsų eros metų, kaime) kur galima pamatyti išlikusius 14 namų pamatus. Jei nuspręsite užsukti, koordinatės čia 57°16’20.8″N 17°00’48.9″E.

IMG_3173

Toliau gana nuobodu, neskaitant keleto tyčinių išsukimų iš kelio be rezultato, iki pat Sandvik kvarn (Sandviko malūno). Malūnas – vienas iš didžiausių tokio tipo (olandiško) malūnų pasaulyje. Saloje tokių – apie 20. Sezono metu čia veikia restoranas ir muziejus. Mes jau po, todėl negresia nei vienas, nei antras (čia be liūdesio, jei ką, greičiau – atvirkščiai). Pats Sandviko miestelis ant jūros kranto labai fotogeniškas. Ne, nuotraukoje ne mano greitis, nors taip ir sako greičio matuoklis. Greičio matuoklio radaras matuoja vandens (lietaus ir jūros) greitį.

L1002275L1002276IMG_3177

Tęsiam kelionę link ”sostinės”. Kol kelias nuobodus, Tomui patekiama užduotis surasti kur pavalgyti. Sugūglino vaikis kažką prie jūros, kas, žinoma, uždaryta. Tada rado mieste kažkokią piceriją. Ten ir trauksim. Bet prieš tai mama nori į vaistinę, t.y. ”sistemą”, t.y. valstybinę alkoholio parduotuvę Systembolaget, nes kaip gi keliauti be burbuliukų.

Picerija dirba nuo 12. Turim laiko, todėl tenka imprivizuoti, o kai mes improvizuojam, mums visada sekasi. Netyčia atsidūrėm prie Kapelludden iškyšulio. Kažkada – žvejų ir prekybos miestelis, kurio mąstai nėra visiškai žinomi. Vienok kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad net karalius buvo pakviestas spręsti konflikto, mat miestelis konkuravo su Kalmar‘u ir Borgholm‘u – smarkiai didesniais miestais. Apie 1200 m. čia buvo pastatyta Šv. Britos koplyčia (S:ta Britas kapell). Taip pat šalia visai fotogeniškas švyturys. Sakyčiau – must visit. Magiška vieta – ir koplyčia, ir švyturys, ir žvejų namukai, vieną kurių Ieva jau nori išsinuomoti sekančiai vasarai, ir pati jūra.

storyLazyload();