Ispanija. Oi, ne, Lanzarotė

Cha cha, tai lyja, tai sninga, tai iš vis nesuprasi kas vyksta. Kaip eskimai turi krūvą išsireiškimų apibūdinti sniegui, taip mums reikia naujų išsireiškimų, žodžių, apibūdinti lietui, lietui su sniegu (šlapdriba, sakysit ir aš sutiksiu, bet šlapdriba šiais laikais būną bent kelių rūšių, su atspalviais tokia; būna tokia, kur tiesiog, būna, kur labai nervuoja, nes nieko nematai vairuodamas, būna, kad lipdo akis, nes drebia horizontaliai), sniegui su lietumi ir taip toliau. Bet istorija ne apie sniegą. Šlapdribos porūšių klasifikacija užsiimsim po savaitės, o tuo tarpu skrendam ten, kur klasifikuosim Atlanto vandenų atspalvius, kepto sūrio ataskonius, žuvų rūšis, ugnikalnių tipus, Žemės plutos storį ir turistus. Skrendam į Lanzarotę. Ne Ispaniją, kaip gali pasirodyti. Pagal popierius, taip, Ispaniją. Bet geografiškai – tikrai ne. Kas tik per Kanarų salas nėjo. Visi ėjo, išskyrus Vytautą. Ir visi turėjo ten interesų. Kol vienas piktas dėdė neuždėjo savo letenos. Jei gyvi būtų guančiai, galėtų pareikalauti nepriklausomybės ir gautų ją greičiau, negu kokie nors katalonai ar žemaičiai. Bet jų gyvų nėra. O jei yra, tai kur nors Pietų Amerikoje ir jiems ugnikalnių sukurta dyka protėvių Žemė nelabai įdomi. Bet ji įdomi mums.  Tai ketvirta iš eilės Kanarų sala, ketvirtą žiemą iš eilės. Buvo Gran Canaria, buvo Tenerifė, pernai buvo Fuerteventura, na ir pagaliau atėjo Lanzarotės eilė. Nebandysiu bėgti prieky traukinio – viskam ateis laikas ir apie viską iš eilės. Ruošėmės kelionei prastai, plano, kaip visada nėra. Yra eskizai kurlink traukti. Sala nedidelė, didelio plano ir nereikia. Skirtingi šaltiniai rašo, jog apvažiuoti salą užtenka vienos dienos, o daugiau “ten” žiūrėti nėra ko. Baltarusiams Akropoly dienos neužtenka, kaip gali užtekti Lanzarotėje? Aš nesiruošdamas ypatingai sumečiau į google maps 49 taškus. Dabar neklauskit, kas ten. Kokie šeši – must see trip adviser ir t.t. Visi kiti, ne pagal trip adviser, o nuotrupom, spėjimais, intuicija pagrįsti. Ir pusės neaplankysim. Bet tai visai nesvarbu. Svarbu – nusibrėžti eskizą, kryptį, geografinį pajautimą. O vietoj žiūrėsim pagal aplinkybes. Kol svarstau, kapitonas ekipažo prašo paruošti lėktuvą nusileidimui. Ot tai lėtas galvotojas, sakysit. Galvoti neturėjau laiko labai. Kol vaikai žaidė, piešė, filmus žiūrėjo aš skaičiau. O ir ką čia daug galvoti – galva tuščia po intensyvių mėnesių. Po to, kai Fuertėje pernai su Ieva gėrėm šampaną už naujus abiejų karjeros vingius, gyvenimas pasileido rollercoaster’iu – namai, darbai, pareigos, pasikeitimai, vėl pasikeitimai. Apie darbą nepasakosiu, nes užmigsit. O miegot nebus kada – visa savaitė prieš akis! Vakaras prabėgo labai greitai. Šiek tiek maudynių, šiek tiek maisto, šio bei to. Įvykdėm draugų paliktą užduotį surasti žalią draugystės juostelę, užrištą ant tvoros grandinės ir nesakant kur. Radom. Jei ir jūs rasit, žinosit, kad ten buvo Inga su šeima, o po to mes. Ką veiksim rytoj, nežinau. Rytoj ir spręsim.   Sausio 13 Akį pramerkiau, kaip į darbą. Kažkur pasąmonės kamputy lyg ir buvo aišku, kad kažkas negerai – lyg ne darbo diena, o gal atostogos, o gal baigėsi visas pasaulio laikas ir keltis šiandien nereikia, o gal zombių ataka ir darbdaviams ne iki darbuotojų. Bet smegenys tuoj pat suvokė, kad ne zombiai čia kalti, o atostogos. Caro taip pat prabudo, kaip pagal žadintuvą ir atsliūkino patikrint ar mes miegam. Ją irgi zombiai prižadino. Ieva ėmėsi gelbėt miegančius ir išnešdino Caro, beigi,  išsinešdino pati. Tačiau man ne iki miego. Ne, ne zombiai kalti ir ne darbas. Kaltos smegenys, įjungę gps režimą ir maršrutų planavimą šiandienai. Nusprendžiau – važiuosim į pietus. Kur žmonės važiuoja Lanzarotėje, kai važiuoja į pietus? Nežinau… Dauguma važiuoja į parduotuves ir pavalgyt. Labiau keliaujantys būtinai važiuoja į Costa de Papagayo. Tenlink sukam ir mes. Kanarų salas myliu dėl logistikos paprastumo. Neįmanoma pasiklysti, netoli važiuoti, jeigu  nori. Arba netoli grįžti, jeigu nori. Ta prasme, gali važiuoti įvairiai, šunkeliais ir  visvien iki namų nebus toli. Patogiausia – Gran Canaria. Autostrada nuo namu juosia beveik visą salą, bet norint, galima smagiai pasiklysti kalnuose. Tenerifė ir Fuertė – kiek prasčiau, bet irgi viskas pasiekiama. Lanzarotė, panašu, ne išimtis. Prisiminiau “neįmanoma pasiklysti” mūsų pirmąjį kartą Kretoje. Nuomodamasis auto būtinai prašiau gps. Viešbučio personalas užsakė auto, autonuoma atvarė ir aš atsisakiau, mat nebuvo gps. Tuomet išėjom auto ieškoti patys. Ir radom. Suomis ar estas, sėdintis nuomoje, į mano klausimą – ar gausiu gps, atsakė nuoširdžiu juoku. – Kam tau čia gps, čia juk niekur nepasiklysi, sala juk. Ir man tada pasidarė taip gėda, kad nuo to laiko gps kelionėse naudojamas tik krypčiai, kaip koks kompasas. Net jei ir įvedamas taškas, tai jis orientacinis, bet jokiu būdu ne galutinis. Keliaukite, lyg būtumėte mažoje saloje, kur pasiklysti neįmanoma ir atrasite, ko turistai paprastai nemato. Pakeliui link Playa del Papagayo sustokite Playa Quemada. Turistų nesutiksite arba beveik nesutiksite. Mažas žvejų miestelis. Besileidžiant į jį – nuostabus vaizdas. Ne must see, bet tikrai verta užsukti. Pakeliui Ieva manęs klausia – žiū, kas čia prie kelio ir kam obuolių pripylė? Negali būti, sakau. Kam pilti obuolius ant čia, šitoje juodoje dykynėje? Grįždami sustojome. Ne obuoliai ten, o patys tikriausi gražiai žaliuojantys moliūgai. Tik obuolio dydžio. Neaišku, ar jie tokie turi būti, ar jie tiesiog dar neužaugo. Bet keletą nusiskynėme. Vaikams tai – nauji geriausi draugai, kurie būtinai važiuos namo su mumis. Playa del Papagayo jums kainuos 3 eurus. O gal ir nekainuos. Mums tiek kainavo. Jei eisite pėsčiomis ar dviračiu minsite, gal ir nekainuos. Bet vieta tikrai verta tų trijų pinigėlių. Užuovėja, ramybė – nesinori niekur skubėti. Vaikus palikęs su Ieva užsiropščiau aukščiau apsižvalgyti. Keletas šalia esančių paplūdimių tikrai verti aplankyti. Vieta fotogeniška. Matosi Fuertė. Vanduo, nors ir ne “arbata”, visai tinkamas maudynėms. Vaikai prasitaškė geras dvi valandas. L1001761L1001770L1001778DJI_0010DJI_0008DJI_0014DJI_0019DJI_0006 Geriausiai išleisti 3 eurai so far. Castillo de las Colorada arba dar El Castillo O Torre Del Aguila. Tiesiog gynybinis bokštas. Specialiai važiuoti neverta, bet jei važiuosite pro šalį, kodėl ne. Vienintelis toks statinys salos pietuose, saugojęs nuo piratų ir šiaip niekadėjų. Vaizdas į Fuertę – nuostabus. L1001782 Žinau, kad išvadas daryti pirmą dieną yra ankstoka, bet Lanzarotė man, bent jau kol kas, visiškai kitokia, lyginant su kitom salom. Jei laukinė gamta, tai laukinė visiškai. Jei gyvenama teritorija, viskas per daug sterilu ir vienoda. Tokio pojūčio kitose salose nebuvo. Ten – žmonės tvirtinosi ir grobė teritoriją iš gamtos po milimetrą. Čia grobė metrais – viskas vienoda ir nuobodu. Nesupraskite klaidingai. Čia įdomu ne mažiau, nei kitose salose. Bet vietomis – nuobodžiai, steriliai vienoda. Toks – visas  miestelis Playa Blanca. Planavom nevažiuot. Arba tiksliau neplanavom važiuot. Link Los Charcones apleisto viešbučio su natūraliais baseinais pajūryje. Internetai rekomenduoja keliauti pėsčiomis. Mes privažiavome prie pat viešbučio. Jei važiuosit atsargiai, padangų nepramušit.

Kitas puslapis