Ispanija, oi, ne, Fuerteventura

Prologas

Nauji metai, nauji nuotykiai. Turbūt kiekvieną kartą sakau tą patį, bet niekaip neišeina nesikartot. Už keliones gali būti geriau tik naujos kelionės. Tik grįžę iš Alikantės pradėjome dairytis ir dėliotis sekančią kelionę. Tiksliau, dėliotis visada tik grįžus pradeda Ieva. Ji sugeba palyginti tūkstančius variantų ir atrinkti mums tinkamus laiko bei kainos požiūriu, bei pateikti pasiūlymus svarstymui. Spendimą priimame kartu. Prioritetai visada išlieka nekintantys (išskyrus mūsų All Inclusive kelionę į Turkiją, kuri buvo išimtis) – nešvaistyti pinigų paauksuotom stalų ir lovų kojom viešbutyje ar brangiem visureigiam vienai dienai. Vietoj nereikalingų prabangių šviestuvų viešbutyje- geriau penkta kelionė per metus.

Susirasti apartamentus, kur būtų galima būti nepriklausomiems nuo vietinių maitinimo skylių – juk norisi visko paragauti, o ne matintis vakarykščių pusryčių pica.
Vieta turi būti švari ir komfortiška, good enough kainos prasme. Net 2 žvaigždučių užtenka – juk ne gulėti važiuojam.
Išsinuomoti transportą nuo oro uosto iki oro uosto – ir čia norisi būti nepriklausomais, o ir transferis dažnai kainuoja tiek, kiek 3 dienų auto nuoma.
Kaip ir viskas. Visa kita – variacijos.
Kur skristi gruodžio ar sausio mėnesį – pasirinkimas nedidelis. Tiksliau didelis, bet mums netinka. Pvz. skristi į kokią Floridą ruošiamės kai vaikai paaugs dar šiek tiek. Skristi į kokią Kubą, Meksiką, Trinidadą ir Tobago geriau iš viso be vaikų. Tailandas ar Indija – irgi geriau be vaikų. O jei su vaikais, tai ilgesniam laikui, o ne savaitei. Skristi per kalėdines atostogas nėra pigu, o ir užsisakinėti tokias keliones reikia prieš pusę metų. Visai tai įvertinus pasirinkimas apsiribojo iki Kape Verde, Kanarų salų, Madeiros. Kape Verde ne Europa. Madeira – kažkodėl dvigubai brangiau, nei Kanarų salos. Kaip jau suprantate, šioms žiemos atostogoms vėl (trečią kartą iš eilės) pasirinkome Kanarų salas. Lanzarotė ar Fuerteventura? Lanzarotė labiau urbanizuota. Fuerteventura – laukinė. Abiejose salose yra ką veikti savaitę. Pasirinkome šį kartą laukinę FuerteADventure, kaip sako vaikai. Kadangi mes mylim nuotykius, FuerteADventure pasirinkimas kaip ir savaime suprantamas. Plius – kelionė atitiko visus aukščiau išvardintus kriterijus.

Automobilį užsisakėm iš anksto pas jau gerai mums pažįstamą Autoreisen. Pirmą kartą Gran Canarijoj Autoreisen pasirinkom dėl gerų atsiliepimų forumuose, gerų draudimo sąlygų, gerų kainų, nemokamų vaikiškų kėdžių (pvz kontinentinėj Ispanijoj 2 kėdės savaitei – beveik 100 eurų). Antrą kartą pas juos nuomojomės Tenerifėje. Dabar bandysim trečią kartą.

Kelionei praktiškai niekaip ypatingai nesiruošėm. O ir ruoštis nelabai yra kur. Važiuojant į pvz Rodo salą reikia daug maž prisimesti maršrutą, kad nepraleisti must see. Fuertėj tokių taškų kaip ir nėra. Vienas kelias aplink salą ir keletas žvyrkelių. Trip Adviseriai ir forumai nieko gero nerodo. Net visose nuotraukose ir kelionių giduose rodomas laivas-vaiduoklis jau praktiškai dingęs. Laivas, paliktas mirti 1990, 2017 pradžioj dingęs praktiškai be ženklo. 27 metus užtruko vandenynas , kol jį pasiglemžė.

Taigi, šį kartą visas planas paremtas praktiškai vien google žemė palydovinių žemėlapių „skenavimu“. Įdomesni geografiniai dariniai bei „street view“ nuotraukos pavirto favorite taškais, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu bandysim aplankyt.

Skrendam su SAS, nes mūsų kelionių operatorius vežėju pasirinko būtent SAS. Beveik naujas 737-800, išvykimas pagal šveicarišką laikrodį, skandinavų pilnas lėktuvas, kuriems didžiausias stresas – žemos alkoholio kainos ir pasiūla tax free kataloge. Žodžiu – jokių nuotykių. Offtopic – Švedijoje ir Norvegijoje alkoholio kainos – astronominės. Jei prie švediškų per 11 metų jau pradedam priprast, tai prie norvegiškų, niekaip. Įpila šlapimo į bokalą, kuris net neputoja ir prašo 90 norvegiškų pinigų. Gerkit patys, tą savo srėbalą!



Atvykom gerai. Greitai ir be streso. Bagažą atsiėmėm beveik pirmi. Auto atsimėm iš viso be eilės. Kol mane formino, susirinko eilė iš 20 žmonių. Iki mūsų dislokacijos vietos nuo oro uosto – 10 minučių. 10 minučių nuo viešbučio nesirinkom tyčia, bet tyčia būtent ta vieta, kurią pasirinkom, mat geografiškai ji praktiškai pusiaukelėje iki visų must see taškų.

Vaikai lyg ir kažką bando svajot apie maudymąsi, bet mums vėsoka – seni kaulai po kelionės nelabai. Todėl įtikinam juos geriau keliaut valgyt, o tada į parduotuvę.

Pavalgėm brangiai ir nelabai skaniai. Pica, šonkauliai, žuvis, smūčiai vaikams ir alus mums. Ne michelin restoranas, ne michelin ir maistas. 40 eurų – kaip nebuvo. Kaip ir už kiek galima pavalgyt kur nors, kur anglų turistai nemina takų, dar pamatysim.

Labanakt!

Pirma diena, sausio 10.

Girdit? Sausio 10!!! 20 laipsnių šilumos – sako prognozė. Apie 20 laipsnių vandeny. Geriau, žmonės sako, būna, bet aš jais netikiu. Geriau, reiškia karšta, prakaitas, musės. Sarkazmą suprantant juk. Bet netoli tiesos. Jokių didelių tarakonų ar pavojingų vabalų. Laimė ir žmonai, ir vaikams. O kai jiems laimė, laimė ir man.

Planas šiandien paprastas – aplankyti kuo daugiau iš numatytų punktų, bet apie tai vėliau. Atsibudau, kaip į darbą, t.y. 6 ryto. Tomas pabudo dar anksčiau, bet nedrįso triukšmaut iki šešių. Kai jam kantrybė baigėsi; matyt, pajuto, kad kantrybė į pabaigą ir man; pradėjo kukuot iš visaip žadint mane. Kadangi pats nemiegojau ir paslapčia žvilgčiojau pro langą į lauką, tamsu dar ar jau ne, kilom abu su daina. Neužilgo sukilo ir likusi šeimos dalis.

Rytas vėsus, bet ne vėsesnis, negu koks birželis namie, todėl pats tas laikas apsirengti ir bėgti lauk. Prasibėgau tikrai smagiai, nors ir sunkokai po visų kalėdinių ir naujametinių mišrainių, silkių bei nesveikųjų gėrimų. Tačiau pasitikėjimas savim išaugo kokiais 3 procentiniais punktais. Rytoj, jei dievas duos, reikės pakartot.

Taip jau atsitiko, kad saloje šiuo metu yra viena lietuvių šeima, su kuriais planuojam susitikti poryt kur nors kopose, todėl šiandien ten nevažiuojam. Važiuojam link Puerto del Rosario, o tada link vandenyno ties Los Molinos, na o toliau, kaip dievas duos. Pakeliui sustojom Puerto del Rosario mūsų visų pamėgtoj Zara skudurų parduotuvėj. Čia kainos paprastai geresnės, nei namie, taigi kodėl neužsukus.

Pats kelias iki Los Molinos niekuo neypatingas. Ypatinga ir nauja, o taip pat keista tai, jog niekas neauga. Keletas dagių ir viskas. Jei Gran Canarijoje buvo dykynių, bet buvo ir pakankamai nemažai dirbamos žemės, o taip pat daug šiltnamių su bananų plantacijom ir kitais gėriais, jei Tenerifė iš viso miškais apaugus, tai čia dykuma. Kalnai (labiau kalvos) erodavę smarkiai, vėjo nudailintos ir nykios, bet tuo pačiu – žavingos. Sunku suprasti, kodėl žmonės čia savo noru apsigyveno. Suprantu, anglai turistai. Bet ką čia veikia vietiniai? Didžioji dalis vienaip ar kitaip susijusi su turizmu, bet pvz kokiam nors Tefia kaime – kažin. O veikt ten tikrai nėra ką.



Los Molinos – kompaktiškas ir labai jaukus miestelis. Tiksliau keletas namų, kuriuose net nepanašu, kad kas nors gyventų, kažkokia knaipė, į kurią nėjom, na ir vandenynas. Pakrantėj paberta „dinozauro kiaušinių“ – taip Carolina pakrikštijo vietinius akmenis. Gražiai užapvalinti, bet pakankamai dideli. Maudytis nepavyks dėl bangų ir akmenų. Todėl lipam į kalną. Kažkiek skaitinėjau prieš kelionę. Galima buvo keliauti skardžio atbraila gana toli ir kažką ten toliau pamatyti, bet ne su vaikais tokios kelionės. Palikom moteris nuostabaus grožio atbrailoj kažkiek palypėjus, o patys užlipom į viršų. Vaizdas tikrai nepamirštamas. Greit pasvajoju, kad visai smagu čia būtų sutikti saulėlydį. Jei ne vėjas… Pakankamai šilta, todėl vėjas pakenčiamas. Tačiau pakankamai stiprus, kad sukeltų nepatogumų. Vaikį, besisegantį kelnes mažam reikalui, sudraudžiau. Sakau:

Per mažas dar sūnau, nesupranti, kad kai toks vėjas, kelnes teks skalbt, nesvarbu kaip atsistosi – prieš vėją ar pavėjui.
Sūnus supratingas, kelnes užsisegė ir nubėgo pirmas.

Padarę keletą nuotraukų pasukom atgal. Vieta tokia, kad net mobilus ryšys neveikia, o žinant mano žmoną ji tuoj prisigalvos, kad mes kur į prarają nugarmėjom ir tyliai dreifuodami ryklius maitinam. Todėl skubam.



Kaip nekeista, ji visai taip nepagalvojo… Mat matė mus viršuje.

Aikštelėje vaikai gavo po Lidl pirktą bandelę, kuriomis suskubo pavaišinti vietines antis (ar žąsis, biesas žino, kas ten buvo). Tų paukščių aš vos vėliau nesuvažinėjau. Gerai, kad šalia sėdintys vokiečiai pacifistai, gailėdami paukščių, pradėjo rodyt man visokius ženklus. Sustojau ir leidau antims-žąsims palikti stovėjimo aikštelę saugiai.

Sekantis taškas, kurį įsivedu į offline navigaciją telefone – Ajuy.

Offtopic – jau esu rašes kituose kelionių aprašymuose, jog naudoju Sygic offline navigacijai. Online naudoju google – jie niekada nepaveda ir rodo traffic, kas leidžia laiku reaguoti ir koreguoti maršrutą. Kaip jų sistema veikia, neaišku, o skaityt tingiu, bet manau, jog sistema veikia sekdama telefonus. Jei kelyje, kur greitis 50, 20 automobilių stovi (su telefonais juose), ar juda lėtai, sistema automatiškai spalvina tą atkarpą geltonai ar raudonai. Jei jie juda, kaip priklauso – žaliai. Tačiau offline navigacijai geriau už Sygic dar nieko nemačiau. Svarbu nepamiršti parsisiųsti žemėlapius prieš kelionę, tačiau ir tai ne bėda. Visada galima rasti nemokamą wifi. Žodžiu, Sygic – vienas iš geriausių app‘ų. Bye bye garmin ir kitokie GPS.

Pakeliui link Ajuy pravažiuosim Betancuria – senąją Fuerteventure sostinę, o taip pat pats kelias nusimato vingiuotas bei vaizdingas.

Betancuria verta sustoti, tačiau iš to mažo jaukaus miestelio vietiniai visur bando spausti pinigą. Pvz įėjimas į bažnyčią – 1.5 euro žmogui. Nėjom. Ne todėl, kad brangu. Todėl, kad į bažnyčią, o ypač kaimo, įėjimas neturi būti mokamas. Suprasčiau dar kokioj Romoj, bet ne čia. Ar praradom ką nors, kad vidun nėjom? Gal, bet nemanau. Tačiau apėjom aplink ir mes nebūtume mes, jei neišsuktume iš kelio. Išsukome tolyn nuo turistų okupuotų stovėjimo aikštelių, kur aš padariau porą kadrų, o Tomas pamatė pirmą savo driežą šitoj kelionėj. Tokia buvo vaikio programa minimum šiandien. Driežas buvo juodas, dėl ko jį pamatyti buvo sunkiau, o tai pridavė papildomų karmos taškų. Tiesa, vaikštant po miestelį T pamatė dar 3 driežus, kurie nelabai jo bijojo, dėl ko dienos programa minimum išaugo iki 1000 driežų.



Tiesa, dar iki Betancuria (likus 2-3 km) stabtelkite šalia dviejų skulptūrų. Vaizdai į abi puses nepakartojami. Vienoje iš pusių kaip tik matosi minėtoji Betancuria.



Dar viena puiki apžvalgos vieta bus važiuojant nuo Betancuria link Pajara. Verta sustoji. T buvo užėjus liūdesio minutė, tačiau iššoko iš auto, kai tik išgirdo, kad čia yra voverių. Tų pačių voverių, kurias matėm, žiūrėdami youtube klipus apie Fuertę šaltais gruodžio šeštadieniais. Visur stovi ženklai, kad voverės iš Maroko, šiai salai kenkia ir jas maitinti draudžiama. Mes, kaip ir absoliuti dauguma turistų, apsimetam, kad nesuprantam ispaniškai ir angliškai, kas ten tuose ženkluose parašyta. Kaip galima neduoti tiems padarėliams ko nors valgomo, kai jie taip mielai ubagauja tiesiogine prasme lipdami į delną patikrinti jiems ištiestų skanumynų. Tačiau neužilgo voveres nuveja juodvarniai, kurie susišluoja visą turistų dosnumą sau. Juodvarniai dėl to patampa T priešais ir užsidirba sau karmos taškų minusą bei Tomo pagiežą visam laikui.





Į Ajuy nuvažiuoti verta dėl juodo smėlio paplūdimio bei olų, kurių nuotraukas matysite visuose kelionių giduose bei žemėlapiuose. Mes pradėjom nuo juodo smėlio. Tiksliau paplūdimio. Tiksliau maudynių. Bangos nemažos, bet pakrašty pakenčiamos ir su mažais vaikais, nors ir verčia iš kojų. Sušokom trise. Ievai šiandien šalta. Man irgi šalta, bet aš labai norėjau ant mažo… Vėliau nesigailėjau bridęs. Panašiai, kaip mūsų Klaipėdos jūra – džiaugiamės tuo, ką turim. Temperatūros nematavau, bet jei man šalta, reiškia mažiau už 26. Statistika sako, kad sausio mėnesį vandens temperatūra apie 18-19 laipsnių. Ne mirtina, esu maudęsis Juodojoj vienuolikoje laipsnių. Tada irgi džiaugėmės tuo, ką turim.



Po maudynių atsisėdom kažkokioj tuščioj knaipėj užkąst. Nežiūrint į tai, jog knaipė tuščia, kainos gana didelės. Verta pasakyti, kad kainos čia visur didelės. Nors turistų nedaug, o vietinių knaipėse iš viso dar nemačiau, kainos aukštesnės, nei Gran Canarijoj ir Tenerifėj. Tikiuosi, kad klystu. Bet kokiu atveju, dar turim laiko, kad patikrint.

Kol Ieva ieškojo tualeto, užsakiau kažką greit negalvodamas. Gavom salotų, bulvių, ant grilio keptą kalmarą. Kalmaro chebra tik paragavo. Būtų likę alkani, jei ne bulvės bei patiekta užkandžiams duona su rojaus vertais vietiniais padažais.

Saulė vakarop – laikas sukti link namų. Vaikai įvertina dieną kaip – „geriausia diena gyvenime“. Mes su žmona tyliai džiaugiamės.

Namo pasukom kiek kitu keliu, per Tuineje, Antigua, Puerto del Rosario, mat pastarajame yra Lidl, kur visi pažįsta asortimentą ir susikrauna sau kas ką mėgsta.

Greita vakarienė su lazanija ir kava (Cava – google is your friend if you don‘t know what Cava is), ir gult. Ryt laukia dar „geresnė diena gyvenime“.

Labanakt!

Antra diena, sausio 11

Nauja diena – nauji nuotykiai. Sukilom valanda vėliau, nei vakar. Nemiega šeima, nors tu ką. Bet ir gerai. Aš senstu, matyt. Miegot iki 11, kaip anksčiau, jau nebegaliu. O ir atsikėlus 11, diena jau kaip ir nurašyta, ba spėji tik pavalgyt, nusipraust ir vėl pavalgyt. Keltis reikia anksti, ypač kelionėse. Kelionėse dar ir gultis reikia vėlai. Taip spėji daugiau pamatyt, paragaut, pajaust, patirt.

Dieną aš pradėjau bėgimu. Kojos, po vakarykščio pabėgiojimo ir kalėdinių mišrainių kategoriškai nenori kilnotis, bet joms tenka. Į pakalnę bėgti lengva, atgal bus sunkiau ir nuo tokių minčių sunku bėgti darosi net į pakalnę. Veju tokias mintis. Sportas – sveikata ir ilgas gyvenimas bei pilkesnės ląstelės. Tokių pozityvių minčių genamas smagiai prasibėgau ir šiandien. Rytoj, manau, reiks duot kojom pailsėt. Tiesa, bėgdamas gavau dar ir karinę užduotį nuo Tomo – išperėti pokemon kiaušinius. Todėl prie įprastų rytinių 5 km (užtrunka iki pusės valandos – šeima nespėja pasigesti ir diena nesitrukdo) pridėjau dar 10%. Tomas buvo labai laimingas.

Kitas puslapis